RYTPRŪSIŲ ATEITIES PROBLEMA Spausdinti
Parašė MARTYNAS BRAKAS   
Prieš svarstydamas pačią temą, noriu pabrėžti, kad nesu nei pranašas, nei futurologas, nei iš viso įsitikinęs, kad žmogui įmanoma pramatyti likimo slėpinius. Nesiimu pasakyti, kokia Rytprūsių problema bus iš tikrųjų ateityje. Tačiau aišku, kad šiandien Rytprūsiai sudaro problemą, kuria lietuviai giliai susirūpinę. Lietuvių tauta turi daug įvairių problemų, Rytprūsiai yra tik viena iš jų. Jų visų šaknys glūdi praeityje. Žvilgsnis į praeitį yra vienintelis tinkamas būdas suprasti ir Rytprūsių problemą.
--------
Pranešimas skaitytas VLIKo seime Toronte, 1973 gruodžio 2.
---------
Rytprūsių, kaip juos suprato tie, kurie tą vardą kraštui savo laiku nukalė, nebėra. Todėl, žvelgdami praeitin, nesustosim nei ties to vardo atsiradimu, nei ties Rytprūsių geografinės apimties kaita. Rytprūsius suprasim kaip tą kraštą, iš kurio problema kilo praeityje, t.y. visą senųjų prūsų ir lietuvių apgyventą kraštą nuo Vyslos iki Palangos, ir iš kurio ji kyla šiandien, t.y. dabartinį rusų vadinamą "Kaliningrado ob-lastą".

Pačios problemos esmę gal geriausiai suprasim, jei bandysim ją suskaldyti į pagrindinius faktorius, iš kurių ji susidėjo ir tebesusideda. Žvelgdami praeitin, paanalizuosim — trumpai ir bendrais bruožais — tik tuos įvykius, kuriuose tie faktoriai reiškiasi.

Rytprūsių problema kaip praeityje, taip ir dabar susideda, man rodos, iš šešių pagrindinių faktorių:

1. Kraštan iš svetur atnešti svetimi interesai; 2. tų svetimų interesų realizavimas karais; 3 tų interesų ir karų pateisinimas moralės arba teisės skraiste arba, aplamai tariant, atitinkamo istorinio tarpsnio laiko dvasia; 4. svetimų interesų įvykdymo radikalumas; 5. jų intencijų ir vykdymo grėsmė Lietuvai ir lietuvių tautai ir 6. atitinkama Lietuvos ir lietuvių tautos reakcija į pavojus, gresiančius iš Rytprūsių.
Vienokia ar kitokia forma, vienokiu ar kitokiu laipsniu visi šie šeši faktoriai reiškėsi Rytprūsiuose nuo XIII a. pradžios iki šiai dienai. Šiame 750 metų laikotarpyje randame atskirus tris tarpsnius, kuriuos jungia būdinga anų faktorių pynė ir raida:

1. 200 metų tarpsnis nuo vokiečių kryžiuočių persikėlimo per Vyslą į prūsų žemes 1231 m. iki Melno sutarties 1422 m.; tai buvo tiesioginių vokiečių prieš prūsus ir Lietuvą vestų karų laikotarpis;
2. 500 metų laikotarpis nuo Melno sutarties iki I pasaulinio karo pabaigos, per kurį Rytprū-sių-Lietuvos siena nesikeitė;
3. laikotarpis nuo I pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų, per kurį minėti šeši faktoriai reiškėsi ypatingai griežta forma, svetimiems interesams išnaudojant prieš Vokietiją, vestų ir laimėtų karų vaisius.

II
Svetimi interesai iš svetur į Rytprūsius buvo atkeldinti, kai vokiečių riterių ordinas — Fratres domus hospitalis Sanctae Mariae Theutonicorum Jerosolymitani (Vokiečių namo riteriai Jeruzalėje), kryžiaus karams Šventojoj Žemėj nepasisekus, persikėlė per Vyslą, kad kryžiaus karą tęstų prieš prūsus pagonis. Įsidėmėkime iš karto: tai buvo vokiečių ordinas, kuris įdiegė ir įtvirtino vokiškąjį interesą prūsų ir lietuvių žemėse ilgiems šimtmečiams.

Šie vokiečių ordino tikslai buvo vykdomi tiesioginiais, nepaliaujamais karais pirmiausia su prūsais, ir tai sėkmingai: per 50 metų su viršum prūsai buvo nugalėti; jau 1283 m. ordinas valdė visą prūsų žemę iki Nemuno žemupio — apie 40.000 km.2 — ir prisiartino prie Lietuvos valstybės sienų, per karą ir kelis prūsų sukilimų malšinimus sunaikinęs 325.000 — 400.000 vietinių gyventojų, taip kad jų gyvų beliko tik 170.000 — 200.000.

Kryžiuočių ordinas "visa savo sąranga buvo išaugęs kryžiaus karų dvasioje, sujungus viduriniais amžiais aukštintus idealus — vienuolio ir riterio, ginklu kovojančio už krikščionybės plė-- ną" (LE XIII, 177). Kryžiuočių karo metodai ir tikslai atitiko anų laikų dvasią. Todėl ne vien anų laikų dvasinės ir pasaulinės galybės — Popiežius ir Imperatorius — rėmė ir pateisino karą bei jo tikslus, bet ir plačioji Europos visuomenė, kuri krikščionybės misiją, siūlomą pagonims "tik ant kardo galo", nuolat rėmė ir ištekliais, ir krikščioniškos misijos idėjai pasiaukojusiais kariais.

Naudojami metodai ir siekiami tikslai buvo radikalūs. Pagal ordino įstatus, kryžiuočiams buvo draudžiama daryti taiką su netikėliais. Be pasigailėjimo ir nepaisydami žmogaus elementarinių teisių, jie pavergė ir nužmogino nugalėtus prūsus. "Teisiškai prispausti, ūkiškai išnaudojami ir morališkai paniekinti", jie pagaliau žuvo. Nuo pat karo pradžios nuolat kraštan atkeliamais vokiečiais kolonistais vokietinamoj savo tėvynėj jie pagaliau paskendo vokiškoje aplinkoje ir prarado ivo tautinę tapatybę. XVI a. jų jau kaip tautinio vieneto nebeliko, beliko tik jų vardas. Tos pačios vergijos priespaudą ir tos pačios germanizacijos pavojus patyrė ir lietuviai, gyvenę abipus Nemuno Skalvoje ir Nadruvoje arti Lietuvos valstybės sienų, bet jie savo likimo susilaukė kitokiu būdu ir daug vėliau.
"Kai pasibaigė karas su prūsais, prasidėjo karas su lietuviais". Jis tęsėsi ilgiau negu 130 tų. Ir lietuvių tautai grėsė prūsų likimo pavojus. Iš pradžių ir į lietuvius ordinas "žiūrėjo kaip į naikintinus, žmonių vardo nevertus pagonis; tik nuo Kęstučio ir Algirdo laikų tarp ordino ir Lietuvos susidaro normalūs dviejų kariaujančių valstybių santykiai". Šį faktą, kad prieš grėsmę iš Rytprūsių Lietuva galėjo pastatyti savos stiprios valstybės galią, reikia ypač turėti galvoje, kai Rytprūsių grėsmės raida sekama iki i dienų.

Lietuva į šią grėsmę galėjo reaguoti tik ilgų generacijų karais su vokiečiais ir apsukriais savo diplomatijos manevrais. Karai savo sėkminga Lietuvai pabaigą sulaukė Žalgirio mūšyje 1410. Lietuvos laimei tuomet patys ordino riteriai nuo nuolatinių karų jau buvo nusilpę ir nuo ano meto karo papročių sušiurkštėję; "netekdami kryžiaus karų laikų dvasios ir pamaldumo, tuo būdu supasaulėjo"; pačioje Europoje kryžiaus karų idealai ėmė blukti ir parama kryžiuočiams eiti menkyn.

Tačiau Žalgiryje galutinės taikos dar nebuvo pasiekta. Dar 12 metų reikėjo Vytautui (ir Jogailai) grasinti naujais karo žygiais į ordino valdomus Rytprūsius, kol pagaliau prie Melno ežero pavyko pasirašyti taikos sutartį. "Taik -labui" Vytautas sutiko ordinui užleisti Klaipėdą su trijų mylių ruožu prie jūros, t.y. Mažąją Lietuvą, už ordino išsižadėjimą pretenduoti į Žemaičių žemes. Tai buvo kompromisas, mūsiškai tariant, "įtakos sferų" pasidalijimas pagal karinių jėgų pasiektos okupacijos ar demarkacijos liniją. Lietuva turėjo gerą progą sutartas sienas vėliau pakeisti (dalyvaudama 13-kos metų lenkų kare su ordinu) ir atgauti visa Mažąją Lietuvą, bet Vytauto pasekėjai nematė reikalo ar nesugebėjo tuo būdu realizuoti, nors ir tik dalinai, Vytauto anksčiau ir pakartotinai išreikštas pretenzijas (1413 Salyne ordino maršalkai) į visas prūsų žemes: "Prūsai yra taip pat mano protėvių žemė, ir as" reikalausiu jų iki pat Uosos, t. y. Vyslos, nes tai yra mano tėvų palikimas".

III
Nuo 1422 metų Mažoji Lietuva, atsidūrusi vokiečių "įtakos sferon", ėjo skirtingais keliais nei Lietuvos valstybė ir lietuvių tautos kamienas iki I pasaulinio karo pabaigos. Per 500 metų anie šeši Ryprūsių problemos faktoriai ir vėl pasirodo, tik kitokiais variantais.

Vokiškasis interesas Rytprūsiuose palaipsniui galėjo įsitvirtinti. Išnykusią kryžiuočių ordino valstybę pakeitė prūsiška hercogystė (1525). Prūsijos karalystė (1701) ir pagaliau galinga Vokietijos imperija (1871), kurios sudėtine dalimi Rytprūsiai tapo. Stiprėjant vokiečių galiai, palaipsniui išnyko Lenkijos suverenumo teisės Rytprūsiuose, kurių vokiškieji valdovai per 200 metų (nuo Torunės sutarties 1466 iki Olyvos sutarties 1660) turėjo duoti vasalo priklausomybės priesaiką Lenkijos karaliams. Nuo Lietuvos - Lenkijos padalijimų (1772 - 1795) Rytprūsiai jau yra vientisa, pietuose net išplėsta, su karališka Prūsija ir kaizerine Vokietija sujungta sritis.

Šis palaipsninis Rytprūsių įjungimas į Vokietijos imperiją protarpiais susidūrė su pavojais išslysti iš vokiečių rankų. Ir vėl neapsieita be karų Rytprūsių žemėse. Valdė juos švedai (1626-1635), rusai (1758-1762) ir prancūzų Napoleonas (1807 - 1812), bet ta grėsmė vokiečių galiai vis liko tik laikinė ir galutinio vokiečių įsigalėjimo nesulaikė.

Laiko dvasia Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimą paveikė tiek teigiamai, tiek neigiamai.

Iš Europos atneštos humanizmo idėjos lietuvi palaipsniui išlaisvino iš vergo jungo: pradėta rūpintis jo religiniais reikalavimais jo paties kalba (Mažvydas), valdžios pastangos pakelti švietimą jį pamažu įgalino atsikratyti moralinės ir intelektualinės priespaudos, baudžiavos panaikinimas jam suteikė laisvo žmogaus statusą, nuosavybės grąžinimas jam leido tapti ponu ant savos žemės, jo kultūra ir kalba ėmė susirūpinti vokiečių mokslas (jo surašyti statistikos, ypač kalbos, duomenys vėliau turėjo lemiamos politinės reikšmės), demokratinė ir parlamentarinė konstitucija jam leido ir politiškai tapti lygiateisiu piliečiu: jis galėjo išrinkti ir išrinko savo atstovus į Prūsijos ir Vokietijos parlamentus. Drąsiai ir gana laisvai jis galiausiai galėjo sakyti: "Lietuviu esu gimęs, lietuviu noriu ir būti" ir didžiuotis savo lietuviška kilme. Gana laisvai jis galėjo ir pats ugdyti ir puoselėti savo lietuviškumą įvairia kultūrine veikla (kuri vėliau išsivystė net į politinę veiklą, taip pat turėjusią lemiamą politinį poveikį).

Neigiamai, iš kitos pusės, veikė jo padėtį į šio laikotarpio galą į Rytprūsius atneštos voki N ko romantizmo ir nacionalizmo idėjos, kuriomis vokiečių valdžia rėmė savo vis stiprėjantį krašto vokietinimą. Lietuvių kalba imta išmesti iš mokyklų ir įstaigų; pradėta intensyviau tęsti kolonizavimą vokiečiais iš kitu Vokietijos šalių, net ir svetimtaučiais (ypač po 1709-1710 maro) iš kitų Europos kraštų. Vokietinimas kolonizavimu iš apačios ir valdžios parėdymais iš viršaus aptvindė lietuviškumą pavojais iš visų pusių; vokietinimas tapo tikra grėsme lietuviškai tapatybei, ypač kaizerinės Vokietijos laikais (Bismarc-kas).

O ir vėl iš vokiečių valdomų Rytprūsių kilo mirtina grėsmė pačiai Lietuvai. Prūsijos karalystei vis stiprėjant ir plečiantis, o Lietuvos-Lenkijos valstybei lygiagrečiai vis silpnėjant, Prū-sijos karaliaus iniciatyva galiausiai buvo leista i vakarus besiveržiančiai Rusijai atsistoti prie pat Rytprūsių sienų, anų, kurias savo laiku Vytautas "taikos labui" buvo sutaręs su kryžiuočių ordinu. Lietuvos-Lenkijos žemės buvo pasidalytos tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos į "įtakos sferas". Nesiliaujantys Rusijos ir Vokietijos ekspan-sijos apetitai anksčiau ar vėliau turėjo privesti prie ginkluoto abiejų galių susidūrimo ir Rytprūsių problemos naujo sprendimo.

IV
Pirmo pasaulinio karo pabaiga ir Vokietijos bei Rusijos galių sugriuvimas pavertė Rytprūsius naujai atsikūrusių Lietuvos ir Lenkijos valstybių interesų varžybų lauku.

Po ilgų šimtmečių Lietuva, kokia silpna ji bebuvo, vėl galėjo atnaujinti senas savo revendikacines pretenzijas į Rytprūsius. Tik šį kartą ji turėjo jas pateikti karą laimėjusiems aliantams, kurie į Rytprūsius žiūrėjo kaip į savo interesų objektą. Lenkija iškart pasiskubino juos įkinkyti į tradicines savo unijines idėjas ir tų idėjų realizavimo bandymu iš Ryprūsių pusės grasinti vos iš karo griuvėsių iškopusios Lietuvos valstybės egzistencijai.

Taikos derybose Versalyje 1919 m. Lietuvos delegacija, padedama Mažosios Lietuvos Tarybos reikalavimų atskirti Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos ir sujungti su Lietuvos valstybe, aliantams pateikė reikalavimą nuo Vokietijos atimti visą Mažosios Lietuvos teritoriją, apie 10.000 km2 su maždaug 500.000 gyventojų. Bet šios lietuvių pretenzijos greit susidūrė su lenkų interesais, remiamais labiausiai prancūzų. Lenkų siūlymai lietė tik šiaurinę Rytprūsių dalį, su Karaliaučium ar be jo; pietinė dalis buvo neginčijamas lenkų pretenzijų objektas. Lenkų siūlymai, kiek jie lietė Mažąją Lietuvą, buvo įvairių formų. Kadangi jie ir ateityje gali būti vėl iš archyvų ištraukti ir todėl turėti precedentinės reikšmės, verta čia trumpai juos suminėti. Tų lenkiškų siūlymų būta šitokių: 1. visa Mažoji Lietuva, įjungiant ir Karaliaučių, atiduodama Lenkijai; 2. Karaliaučiui suteikiama autonomija, o likusioji Rytprūsių dalis prijungiama prie Lietuvos-Lenkijos valstybės; 3. Lietuva-Lenkiją vėl sujungus, visa Mažoji Lietuva prijungiama prie Lietuvos (Dmovskis); 4. Karaliaučius tampa nepriklausoma respublika Tautų Sąjungos protektorate (Dancigo pavyzdys); — kita Rytprūsių dalis — Lietuvai; 5. visa šiaurinė Rytprūsių dalis tampa nepriklausoma respublika, kuri jungiama su kitomis trimis Baltijos respublikomis (Kurtanovvski); 6. galiausiai tik toji dalis atskiriama nuo Vokietijos, kuri yra Nemuno dešinėje pusėje; čia pirmą kartą istorijoje iškyla vėliau vadinamo Klaipėdos krašto koncepcija, kuri yra, kaip matom, lenkų kūrinys; šioji koncepcija tapo Versalio sutarties 99 straipsnio pagrindu, sulaukė aliantų pritarimo ir galutino realizavimo.

Tokiu būdu tik maždaug trečdalis lietuvių revendikuojamų Rytprūsių nuo Vokietijos buvo atskirta, pietinę jų dalį paliekant ir toliau Vokietijai. Bet ir šioji mažesnioji nuo Vokietijos atskirta dalis nebuvo iš karto atiduota Lietuvai, kadangi, kaip aliantai argumentavo, "Lietuvos teritorijos statusas dar neišaiškintas".
Kuria laiko dvasia šie aliantų sprendimai padaryti? Į kokį moralinį ir teisinį rūbą jų interesai buvo įvilkti? Tai buvo 14 Wilsono punktų, t.y. laisvo tautų apsisprendimo teisės, realizavimas iš vienos pusės, o iš kitos pusės, — bendros karo teisės, kuri karą laimėjusioms valstybėms leidžia nugalėto priešo teritorija disponuoti laisva valia ir pagal savo interesus, kurie šiuo atveju buvo silpninti Vokietijos potencialą.

Neapsieita ir be tam tikro radikalumo vykdant šiuos Lietuvai daugiau priešingus negu draugiškus interesus: atskiriant Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, gyventojams nebuvo leista pasisakyti kaip kitose nuo Vokietijos atskirtose Rytprūsių srityse), ar jie sutinka su tokiu jų gyvenamo krašto disponavimu; užteko senų, vokiečių mokslininkų sudarytų statistikų, kurios parodė, kad krašto dauguma yra lietuviai savo kalba ir kilme".

Šitoks Ryprūsių likimo patvarkymas ir vėl sudarė grėsmę lietuvių tautai. Ji gana greit pasireiškė dviem kryptim: vokiečiams likusioje pietinėje Rytprūsių dalyje lietuviai susilaukė karo pralaimėjimo suerzintų vokiečių nacionalistų pagriežtintos priespaudos ir, atėjus į valdžią naciams, net tikro šovinizmo teroro. "Naciai mėgino ištrinti ir paskutinius lietuviškus pėdsakus, vartodami terorą prieš lietuviškai kalbančius, lietuviškus vietovardžius keisdami vokiškais (iš T kaimų pavadinimų suvokietinti 1183, arba 56.7%), panaudodami smurtą prieš lietuvius veikėjus* ir kitaip. Iš maždaug 650,000 lietuvių kilmės gyventojų šiame Mažosios Lietuvos plote tik užkietėję idealistai ir ypatingai stipraus būdo pasiryžėliai bedrįso vadintis lietuviais".

Kita Versalyje padaryto patvarkymo grėsmė greit kilo iš paties Klaipėdos krašto, kurio adtistravimas aliantų buvo pavestas prancūzams, seniems lenkų šalininkams. Prancūzų padedami, lenkai Klaipėdos krašte ėmė tęsti tradicines savo unijines aspiracijas naujai atsikūrusiai Lietuvai sujungti su Lenkija. Klaipėdos "freistaato" koncepcija norėta sudaryti įrankį lenkų interesams įkurdinti pačioje Lietuvoje. E. Galvanauskas apie padėtį rašė: "1922 m. pabaigoje atėjo grėsmės valanda. Lietuvos likimas liko kitų nuspręstas ir per plauką kabojo ant pražūties. Pavojų sudarė \enkų įsigalėjimas Lietuvos vakaruose. Atėjo metas sprendimą daryti ir kovoti už Klaipėdą, panaudojant visas turimas priemones".

Žinome, kaip šiomis priemonėmis buvo pasinaudota ir kaip grėsmė iš Klaipėdos krašte įsigalėjusių lenkiškų interesų laimingai buvo pašalinta. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, tai buvo ne kas kita, kaip tęsinys senosios Lietuvos karų, atrėmusių ano laiko grėsmę iš visų Rytprūsių pusės. 1923 m. Lietuvos valstybė paskutinį kartą ėmėsi ginklo savo nepriklausomybei ir tautos laisvei apsaugoti.
Po 16 metų, kai nauja ir daug geresne forma vokiečiai ir vėl iš jiems likusių Rytprū-r; grasino Lietuvos valstybei, šioji jau nebeįstengė ginklu atsiginti. Tai buvo preliudija į Lietuvos valstybės nepriklausomybės žlugimo tragediją, kuri pasibaigė rusų Lietuvai vėl užkarta okupacija.

V
Rytprūsių problema iš naujo pagrindinai buvo išspręsta II pasauliniam karui pasibaigus. Problemą ir vėl sprendė karą laimėjusieji santarvininkai, kurie ir vėl Rytprūsius panaudojo tam. kad juose įgyvendintų savo interesus, Lietuvai svetimus. Lemiamą skirtumą šįkart sudarė faktą-, kad tarp santarvininkų, šalia Britanijos ir Amerikos, buvo ir Rusija. Jų sprendimuose minėtieji šeši problemos faktoriai pasireiškia iki šiol neregėtu nuogumu.

Jaltoje (1945.II.4-11) anie trys santarvininkai padarė bendrą nutarimą, kad Vokietijos teritorija turi būti suskaldyta ir išardyta; šis nutarimas Rytprūsių atžvilgiu Potsdamo konferencijoje (1945. VII.17-VIII.2) buvo konkretizuotas tuo būdu, kad jie buvo perskelti pagal naujai sugalvotą vad. Potsdamo liniją — į šiaurinę dalį su Karaliaučium ir pietinę dalį, atiduotą lenkams administruoti. Dėl šiaurinės dalies buvo nutarta "principiškai sutikti su Sovietų Sąjungos pasiūlymu" ją perleisti sovietams administruoti, kol "teritoriniai klausimai galutinai bus išspręsti taikos konferencijoje". Šiuos laikino pobūdžio nutarimus Churchillis ir Trumanas įsakmiai dar sustiprino savo pareiškimais, "kad jiedu šitą (rusų) pasiūlymą parems ateinančioje taikos konferencijoje".

Potsdamo konferencijos archyvai man neprieinami; nežinau smulkių motyvų, kuriais Rytprūsių likimas buvo šitaip iš naujo išspręstas. Galimas dalykas, kad Stalinas operavo senais lietuviškais argumentais, kai reikalavo Karaliaučiaus kraštą atskirti nuo Vokietijos. Tačiau aišku, kad tokį nutarimą apsprendė rusiški ūkiniai ir strateginiai interesai, nes jau Jaltoje Stalinas buvo pareiškęs, kad norėtų gauti Karaliaučių dėl to. kad jame yra neužšalantis uostas. Niekur iki šiol neteko užtikti bent užuominos, kad Lietuva, tegul ir susovietinta, taip pat turi teisių į Rytprūsius; neminimas nė Klaipėdos kraštas, kuris buvo įjungtas į Lietuvos sovietinę respubliką, niekam (iki šiol) neprotestuojant (išsk\TUS Vakarų Vokietijoje gyvenančius Klaipėdos krašto vokietininkus).

Kokia laiko dvasia šie nauji radikalūs sprendimai buvo padaryti? Jaltos konferencijos dokumentuose randame Vokietijos suskaldymo pateisinimų motyvą — "reikalingumą užtikrinti ateities taiką ir saugumą". Žinoma, čia turėta galvoje pirmoj eilėj santarvininkų "taikos ir saugumo" interesai, bet ne ir specifiškai tolygūs lietuvių tautos interesai. Būdingą ano laiko (kaip ir apskritai dabarties) dvasią atitinkantį motyvą atskleidė Churchillis "savo mielam maršalui Stalinui" rašytame laiške (1944.11.20): "Kadangi aš šį karą suprantu kaip trisdešimties rnetų karą nuo 1914 prieš vokiečių agresiją, aš Mikolaičikui priminiau faktą, kad šios dalies Rytprūsių žemė yra mirkyta rusišku krauju. Čia rusų armijos savo 1914 m. puolimu (į Rytprūsius) privertė vokiečius atitraukti du armijos korpusus nuo žygiavimo į Paryžių ir tuo žymiai prisidėjo prie (prancūzų ir britų) laimėjimo prie Marne upės. Todėl man atrodo, kad rusai turi istorinę ir gerai pamatuotą teisę į šį vokiečių kraštą". Jei šiame motyve ir atsispindi tam tikra moralė, tai ji yra mūsų amžiui būdinga politinio biznio moralė: Tu man davei savo rusišką kraują, aš tau už tai duosiu žemės — žinoma, svetimos".

Potsdamo konferencijos nutarimų vykdymu pasirūpino Sovietų Sąjunga, laikinė Rytprūsių šiaurinės dalies administratorė. Štai jos administravimo formos: 1. Vos praėjus dviem mėnesiam po konferencijos, nė nelaukdama "ateinančios taikos konferencijos", Sovietų Sąjunga Karaliaučiaus kraštą įjungė į Rusijos sovietinę respubliką, toli nuo Rusijos žemių naujai įsigytam kraštui suteikdama "Kaliningrado oblasto" vardą. 2. To krašto gyventojus, kurių prieš karą ten būta apie 1.200,000 ir kurių tarpe buvo ir tūkstančiai lietuvių kilmės žmonių, rusai išžudė, išmarino, deportavo ir šį genocidą pergyvenusius likučius galiausiai išvarė į Vokietiją, taip kad ten nebeliko nė vieno pirmykščio krašto gyventojo. 3. I kraštą rusai atkeldino naujus gyventojus iš Rusijos, kurių 1967 m. ten buvo 694.000. 1970 m. ten gyveno ir 23,400 lietuvių, atkeldintų iš pačios Lietuvos "dėl kriminalinių ar politinių sumetimų" (kaip žinau iš privačių šaltinių). 4. Visas
kraštas tuo būdu svetimais kolonistais apgyvendintas, surusintas, vien rusų administruojamas, net ir vietovardžius surusinus.

Rytprūsiai niekad, net nė savo ilgos istorijos žiauriausiuose laikotarpiuose, nėra patyrę radikalesnio savo gyvenimo pakitimo. Ir įsidėmėkime: niekad negirdėta, kad kiti Potsdamo konferencijos dalyviai būtų protestavę prieš šitokį jų nutarimų vykdymą.

Aišku, kad toks Rytprūsių problemos išsprendimas, rusų padarytas, tetarnauja tik jų pačių interesams. Ir vėl Lietuvai iš Rytprūsių gresia pavojus. Kokio pobūdžio ta grėsmė dabar ir kaip į ją lietuviai reaguoja?

Rusai, žinoma, savo grėsmingų planų neskelbia; norėdami juos analizuoti, negalime pasiremti oficialiais šaltiniais. Tačiau yra kitokių gana aiškios tendencijos ir planų rodyklių:
1. Iš privačių informacijų žinau, kad "lietuviai yra raginami vykti į Karaliaučių ir kitus miestus (vadinasi, ne į kolchozus ar sovchozus, ne į žemės ūkį)". Bet kadangi "rusai neleidžia steigti savų lietuviškų mokyklų", lietuviai "susilaiko nuo persikėlimo". Tai būdinga lietuvių reakcija. Ji mato savo vaikų surusinimo pavojų.
Pridėkime ir jau minėtą faktą, kad tie lietuviai, kurie ten jau gyvena, yra varu atvaryti ir, žinoma, kaip ir Sibiran deportuotieji, patenka į rusinimo sūkurius.

2. Jau prieš maždaug dešimtmetį Vakarų spaudoj (N.Y. Times, 1963.IV.14) buvo skelbiamos žinios, kad "Kaliningrado oblastas" įjungiamas (tuokart) į Lietuvos sovietinę respubliką "dėl ūkiškų išskaičiavimų", bet kad šie įjungimo planai sutrukdyti — Lietuvos komunistų partijos (Elta
Pressedient, 1966 gegužė). Vadinas ir šie tik ūkiško įjungimo planai atrodė net patiems lietuviams komunistams įtartini ir atmestini. Ir jie mato tuose planuose grėsmę Lietuvai. Nieko neteko girdėti apie tokių planų įvykdymą.

3. Į tokių rusiškų, Lietuvai grėsmingų pastangų rėmus, tur būt, reikia taip pat dėti susidomėjimą Mažosios Lietuvos istorija, etnografija ir kultūra. Pavyzdžiai: prūsų sukilėlio Herkaus Manto garbinimas literatūroje, Vydūno raštų ir gyvenimo nagrinėjimas, ypač didelis Donelaičio poemos ir praeities šlovinimas, visokios
mokslinės studijos apie Mažąją Lietuvą. Viena būdingiausių yra pernai paskelbta A. Matulevičiaus studija. Joj bandoma įrodyti, kur ėjo "lietuvių Prūsijoje pietinės etninės ribos XVIII a. pradžioje", ir drąsiai skelbiama išvada, kad "Sam-
bijos pusiasalis ir už Pregliaus žemupio buvusi sritis priskirtini prie Mažosios Lietuvos", t.y., kad kadaise lietuvių gyventa pagal dabartinio "Kaliningrado oblasto" pietinę sieną.

Tokios pačių lietuvių mokslininkų pastangos atkreipti viešą dėmesį į Mažosios Lietuvos praeitį yra galimos tik dėl to, kad jos sąmoningai leidžiamos rusų cenzūros, kuri tai daro atidžiai apskaičiavusi rusiškus — ir tiktai juos — interesus. Šitoks rusų leistas susidomėjimas Mažąja Lietuva, mano nuomone, interpretuotinas ne kitaip, kaip į lietuviškas reminiscencijas ir emocijas įvyniota meškerė, kurią — lyg kokį lietuviškai patriotinį skanėsį — lietuviškoji visuomenė turėtų apžioti, kad prarytų surusintą Mažąją Lietuvą ir tuo pati užsinuodytų sunkiai suvirškinamais rusiškais nuodais.

4. Yra net dedamos pastangos "Kaliningrado oblastą" ir politiškai įjungti į sovietinę Lietuvą. Tokius planus (apie kuriuos taip pat girdim ir iš privačių šaltinių) atvirai patvirtino Vilniaus universiteto rektorius J. Kubilius 1965 m., kai jis Chicagoje į klausimą, kodėl Rytprūsiai neprijungti prie Lietuvos, atsakė: jam atrodo, kad valdžia jų neėmusi (vadinasi, galėjo imti), nes neturėjo gyventojų Rytprūsiams apgyvendinti. Jei Lietuvos gyventojų dalis būtų buvusi perkelta į Rytprūsius, Lietuvoje būtų likusi tuštuma, kurią būtų reikėję užpildyti žmonėmis iš kitų kraštų. Toks rusų pasiūlymas lietuviams komunistams įsijungti Rytprūsius buvo, matyt, sąlygotas: "Jūs, lietuviai, nusikelkit į Mažąją Lietuvą, o mes į Lietuvą atkelsim rusų iš kitų kraštų". Toks Lietuvos užplūdimas rusais, kurių 690,000 įsilietų į lietuvišką visuomenę vietoje tokio skaičiaus lietuvių, išsikėlusių į "Kaliningrado oblastą" ten esantiems rusams pakeisti arba jų skaičiui papildyti, kartu su Lietuvoje jau esančiais rusais, visą Lietuvos kraštą padarytų mažiausiai vienu trečdaliu rusišku.

Rusų administruojamieji Rytprūsiai tokiu būdu yra tapę Lietuvos rusifikacijos įrankiu. Lietuva dabar ne tik iš rytų, bet ir iš vakarų yra rusų ne tik politinės, bet ir demografinės ekspansijos objektas. Lietuviams tėvynėje ir dabartinei Lietuvos komunistinei valdžiai, kaip priemonė šitai naujos krypties rusiškai agresijai atremti, lieka tik pasyvi rezistencija.

VI
Apžvelgę atskirų Rytprūsių problemą sudarančių faktorių istorinę raidą, aiškiau suprasim pačios problemos esmę.

1. Per septynis su puse šimtmečių Rytprūsiai buvo svetimų, Lietuvai priešingų interesų laukas. Tokiu jie tebėra ir šiandien. Tie interesai pirma buvo vokiški, vėliau lenkiški, šiandien rusiški.

2. Tie svetimi interesai visad buvo vykdomi karais, vedamais tiesiogiai su Lietuva arba netiesiogiai, išnaudojant baigtų karų vaisius tiems interesams realizuoti.

3. Tokiais karais siekiami svetimi interesai atitiko laiko dvasią, kuri taip pat buvo priešinga lietuvių tautos gyvybiniams interesams, išskyrus humanizmo laikotarpius, per kuriuos betgi žmogaus elementarines teises vertinančios idėjos pagerino tik atskiro lietuvio padėtį, svetimą galią tik švelninant, bet jos nepašalinant. Laiko dvasia visada buvo visą Europą valdžiusių idėjų atspindis. Jų raida: nuo vadinamų tamsių viduramžių žmogaus veiksmų suidealinimo į žmogaus veiksmų, ypač politinių jo sprendimų, ciniško ir gobšaus subizninimo dabartyje, kuri didžiuojasi visokeriopa pažanga. Tuokart šventas karas su pagonimis, šiandien biznieriška taika su netikėliais.

4. Radikalumo faktorius rodo pragaištingą intensyvėjimą šuoliais: pirma žuvo senieji prū^a:. tada Mažosios Lietuvos lietuviai senoj savo tėviškėj, dabar atėjo eilė pačiam lietuvių tautos kamienui.

5. Šios grėsmės didėjimas vyko lygiagrečiai ir laipsnis po laipsnio . su Lietuvos valstybės galios silpnėjimu ir lietuvių tautos laisvė^ suvaržymu svetimomis, ypač rusų okupacijomis

6. Atitinkamai silpnėjo ir lietuvių tautos reakcijos efektyvumas ir sėkmingumas, atremiant iš Rytprūsių kylančią grėsmę. Kol lietuvių tauta turėjo savo valstybę, ji galėjo atsiginti ginklu: kai jos neteko, beliko tik pasyvi rezistencija savame krašte.

VII
Lietuviškos išeivijos padėtis šiuo atžvilgiu kiek kitokia: jos rezistencija — dėl žodžio laisvės jai teikiamų galimybių — yra aktyvi. Rytprūsių klausimu Vliko memorandumas, kartu su Mažosios Lietuvos Tarybos deklaracija Fuldoj, 1946.XI.6), 1950 m. buvo įteiktas Britanijos. Prancūzijos ir Jungtinių Valstybių vyriausybėms. Tuose dokumentuose išreikštas reikalavimas, kad rusų administracijai atiduota Rytprūsių dalis, "žinoma kaip Mažoji, arba Prūsų Lietuva", būtų sujungta su Lietuva. Šis reikalavimas, žinoma, nukreiptas į ateitį, kada Rytprūsiai bus atsikratę tos rusų administracijos ir visa lietuvių tauta — rusų okupacijos.

Tad kokios yra tokių reikalavimų ir vilčių perspektyvos? Kokia iš tikrųjų yra "Rytprūsių ateities problema"?

Žinodami, kad sykį padaryti sprendimai veikia pasaulio rytojų ir kad "idėjos, jei stiprios (blogos ar geros), nemiršta kaip žmogus", galime, į debesingas svajones nesileisdami, pramatyti šias tris ateities raidos galimybes:

1. Esamoji padėtis, lyg kokios inercijos varoma, gali tęstis ir toliau. Rytprūsių istorinė raida pasižymi ilgomis laiko distancijomis. Laikas tada veiktų daugiau rusų negu lietuvių naudai. Rusams reikėtų tik pakankamai turėti kantrybės, kaip savo laiku kryžiuočių ordinui Prūsuose; gi lietuvis tėvynėje begalėtų apginti savo tautinę tapatybę prieš pavojus ir iš Rytprūsių, t.y. paskutinę savo kovos poziciją, tik savo sielos stiprumu ir savo nervų kietumu. Tai būtų pirmoj eilėj individualinė lietuvio nervų dvikova su rusu. Nuo jos laimėjimo, kuriuo aš pats tvirtai tikiu, priklausys visos lietuvių tautos egzistencija.

2. Karas ir vėl gali padėtį radikaliai pakeisti. Jei toks trečias pasaulinis karas pasibaigtų Rytų Europai užkartos "pax sovietica" (et ameri-cana?) ir tuo pačiu sovietinės imperijos sugriuvimu (jei būtų antraip, pasekmių nesinori nė įsivaizduoti), tada prasivertų naujos galimybės ^eniems lietuviškiems reikalavimams į Rytprū-į gyvendinti. Tų galimybių formą ir pobūdį vėl nulemtų laiko dvasia. Jeigu įsigalėtų, sakysim, nacionalizmas, tačiau kartu su laisva tautų apsisprendimo teise ir tautinių interesų respektavi-mu, tada tiek Lietuvos valstybės atstatymui, tiek lietuviškoms pretenzijoms į Rytprūsius grįžtų geni šansų laikai, nors "tada reikėtų skaitytis su tolygiomis tradicinėmis vokiečių ir lenkų aspiracijomis. Jeigu laiko dvasia atneštų visokių formų federacines (t.y. valstybių ir atskirų sričių susijungimo) idėjas, tada valstybininkų darbotvarkėn tur būt, patektų senos Baltijos federacijos ir naujos sujungtų Europos tautų ir pasaulinių jungtinių tautų koncepcijos. Jos visos ne tik lemtų keblų Rytprūsių apgyvendinimo klausimo išsprendimą, bet ir lietuvių teisių į Rytprūsius ir tradicinių iš Rytprūsių jiems gresiančių pavojų pobūdį ir laipsnį.

3. Jeigu trečias pasaulinis karas paliestų mums rūpimos Rytų Europos žemes atominėm bombom vedamomis operacijomis, tada nesunku pramatyti tokią padėtį, kokioj neliktų nei Rytprūsių, nei ateities, nei problemos.