PAKELĖJE Spausdinti
Parašė Aloyzas Baronas   
Veteranų dienos parado metu pradėjo lyti. Mes trys, stebėję paradą nuo šaligatvio, sulindom į nedidelę kavinę ir žiūrėjom pro langą i skubiau judančias karių gretas ir pradedančius nuo lietaus bliukšti gyvuosius paveikslus. Kai paradas baigėsi, gėrėme kavą ir nei iš šio, nei iš to pradėjome beveik piktai ginčytis. Tur būt, todėl, kad karių gretos mums priminė eilę politinių įvykių ir karų, kurių tėkmėje ir mūsų tėvynė prarado laisvę.

— Skaruli, — kalbėjo man mokytojas Lukas, — aš manau, kad tu tiki, jog ne viena duona žmogus gyvas.
— Bet, kai nėra rūpesčių dėl duonos, žmogus yra bent dalinai laimingas, — kalbėjo verslininkas Vitkus, — žinoma, daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus nusiteikimų.

— Kiekvienas kai ko nori daugiau negu tik duonos, — kalbėjau, — juk ir šis paradas buvo suruoštas ne duonos reikalui, bet buvo demonstracija, kad gerbia žuvusius, kad akcentuoja auką ir laisvę.

Bet Vitkus nesutiko. Jam atrodė, kad šiais laikais visi nori tik gero gyvenimo, ir, kad būtų patogiau, didžiosios valstybės užmerkia akis, nematydamos kitų didelių valstybių nusikaltimų.

— Net ir Lietuvoj, — kalbėjo jis, — žmogus apsipranta su viskuo, tenori tik ramaus gyvenimo, tik duonos, turint galvoje ją, kaip visą materialistinį geismą, — tvirtino Vitkus, bet man atrodė, kad jis taip darė ne iš įsitikinimo, bet daugiau iš neapykantos visiems, kurie užmerkia akis, kad nematytų neteisybės.

— Žinoma, jeigu žmogus pavalgęs, ko jam daugiau reikia, — kartojo Vitkus.
— Vergo laimė nėra laimė, — sakiau karščiuodamasis, — aš tai jau patyriau anksčiau. Buvo ir daugiau manančių, kad vergas yra išgelbėtas nuo rūpesčių.
— Poezija ir filosofija tik aprūpintiems daiktais, — tikino Vitkus, — pirma duona, paskui pamokslai, alkanieji kultūros nekelia.
— Be abejo, — švelnino ginčą Lukas, — čia yra šiek tiek tiesos.
— Ne, tai yra netiesa. Milijonai atvejų rodo, kad žmogus pasirenka skurdžią laisvę, negu sočią vergiją.
— Bet milijonai pavyzdžių rodo priešingai, — tvirtino Vitkus.
— Gerai, — tariau, — papasakosiu įvykį,, buvusį prieš keletą metų, kuris būdingas šiam kraštui, bet jis gali būti būdingas ir visiems, viso pasaulio žmonėms, ypač emigrantams. Įsikurti ar kovoti svarstome, geriau būti aprūpintu vergu, o ne laisvu bedarbiu, mąstė kartą žmogus, kurį teko sutikti gana dramatiškose aplinkybėse.

— Kaip žinote, dirbau kelių statyboj. Tikriau sakant, buvau miesto pareigūnas, stebintis rangovų vedamą kelią. Turėjau su jais kalbėtis ir bendradarbiauti, jei ko nežinojau, skambinau į centrą. Darbas buvo beveik nuobodus. Kur nors už miesto sėdėdavau automobilinėje būdelėje ir skaitydavau laikraščius. Jei reikėdavo kokį kelio gabalą patikrinti, aš nebuvau priekabus. Nematavau jokiais prietaisais, o iš akies apžvelgdavau, ir būdavo gerai, bet aš žinojau, kad kartais rangovai yra priverčiami kai kurias kelio vietas vesti ir tiesti iš naujo, laužti betoną ir vėl lieti. Dirbo apie dvidešimt darbininkų, gi pats darbų vadovas buvo airis, klišas, piktas senis, bet iš esmės neblogas žmogus. Jo viršininkai buvo mieste, jis savarankiškai vedė darbus, galėjo vieną kitą darbininką pats priimti ar atleisti.

Prisimenu, buvo darganota diena. Tarpais sniginėjo, o tarpais vėl sušvisdavo saulė. Iš tos savo šuns būdos žiūrėjau pro langą į kelią, į toliau ant tiesiamo kelio judančius traktorius ir galvojau, kad, štai, aš svetimame krašte sėdžiu- šiltai ir daugiau uždirbu už anuos, ten darganoj ant kelio, vilkinčius šiltus ir patogius drabužius, bet vis tiek turinčius kęsti geresnes ar blogesnes oro atmainas. Ir mintyse džiaugiausi mokslu ir tais, kurie tą mokslą vertina. Be abejo, dažnai ir aš pats būdavau lauke, tačiau, kada būdavo nemalonūs orai, stengiausi sėdėti savo būdoje; žinoma, jei reikėdavo, tai eidavau į lauką, nepaisant darganota ar saulė, anot tos dainos.

Taip žvelgdamas tada į sniginėjantį lauką, krūptelėjau nuo žingsnių, grįžtelėjau ir pamačiau prie mano lauko kabineto durų stovintį pusamžį negrą. Nemačiau, kaip jis atėjo nebaigtu statyti keliu, bet, žvilgterėjęs per jo galvą, mačiau toliau paliktą jo juodą, gana nemažą automobilį.

— Sir, — pasakė jis man, — aš apėjau ketvertą fabrikų ir niekur negavau darbo. Ką aš turiu daryti?

Aš patraukiau pečiais. Aš ne tik neturėjau jokio darbo, bet iš viso negalėjau nieko jokian darban priimti.

Negras ramiai stovėjo viduje. Ant jo siau-rabrylės skrybėlės greit tirpo sniegas. Juodas puspaltis buvo padėvėtas, bet geras, išeiginiai batai taip pat buvo apynauji. Vyras buvo gal per trisdešimt metų, Šviesesnis už tuos, kurie į čia atvyksta iš pietų.

— Gaila, bet aš negaliu jums padėti. Aš čia pats tarnauju, — pasakiau. Jis iš akcento suprato, kad aš ne amerikietis, ir tai, matyti, jį padrąsino, nes jis karštai, pakeltu tonu, net pradžioje mane ėmė šiurpas, skubiai kartojo:

— Gaila, gaila, visi tik gaila ir gaila. Niekam negaila. O mano trys namie vaikai ir aš jau trys mėnesiai be darbo. Aš prakeikiu Lin-kolną, kam jis paleido mus iš vergijos. Aš dirbčiau pas kurį nors baltą ir neturėčiau jokio rūpesčio. Prakeiktas Linkolnas, mes buvome laimingi, niekas mūsų dabar nevarinėtų iš fabriko į fabriką. Mes gyventume, ir visko užtektų. Aš nebijau darbo, aš negaliu jo gauti, aš noriu vergijos, — šaukė vyras, ir aš išsigandęs pagalvojau, kad reikia ką nors daryti.

— Gerai, — pasakiau, žengdamas pora žingsnių per savo automobilinį kambarį, — užeinam pas mūsų kontraktorių, pabandysime.

Abu išėjome į sniginėjantį lauką. Pūtė drėgnas, minkštas vėjas, aš įsitraukiau į apykaklę. Ėjom slidinėdami sukasto kelio pakraščiu. Negras žengė tylėdamas, man atrodė, kad jis dabar, pagautas vilties, gėdinosi savo pasikarščiavimo.
bet taip tik atrodė: kada jis slystelėjo kelio purve ir vos nepargriuvo, jis vėl burbtelėjo:

— Prakeiktas Linkolnas.
Nuėjom ligi prižiūrėtojo būdelės, o jo ten nebuvo. Paėjom toliau, kur sunkvežimiai pylė skaldą, o vyrai kalė kuolus betono sutvirtinimui. Jie buvo įraudę ir atrodė sveikai. Vienas jų pakėlė galvą, ant jo blakstienų tirpo sniegulės. Aš paklausiau:
— Kur senis?
— Ten, — parodė sunkvežimio link. Airis sunkvežimyje kalbėjosi su šoferiu. Pamatęs mus, iššoko ir ėjo artyn. Aš dažnai atvykdavau pas dirbančius, tačiau dabar buvau ne vienas, ir senis paklausė:
— Kas atsitiko?
— Nieko. Gal turi jam darbo? — parodžiau į negrą.
Airis pažvelgė į vyrą, lyg pirkdamas, ir pasakė:
— Gerai, Džo, einame į raštinę.
— Aš ne Džo, aš Tarnas, — patikslino negras, ir mes visi trys nuėjome automobilio link.

Palaukiau, kol airis užrašė keletą būtinų žinių, ir užgirdau, kaip pasakė:
— Tarnai, gali šiandien pradėti dirbti. Tuoj
pat.
Juodukas stovėjo ir netikėjo.
— Taip, dabar pat, — patikslino airis, — va, duodu specialius batus ir šalmą. Jei tokius batus turi namie, gerai, bet jei ne, aš atskaitysiu dvylika dolerių iš algos.
Tarnas paėmė batus ir sėdosi autis.

— Iki pasimatymo, — pasakiau abiems, rengdamasis eiti, ir pagalvojau, štai, taip verkdamas darbo ieškojo, o dabar net ačiū nepasakė. Bet staiga pamačiau, kaip Tarnas pasikėlė, viena koja dar buvo su kojine, priėjo prie manęs ir taip staigiai pabučiavo man į ranką, kad aš vos spėjau susiorientuoti.

— Ne, ne, — sušukau, lyg išgąsdintas to vergiškumo, bet Tarnas ramiai grįžo į vietą ir vėl ėmė autis batus, gi aš nušokau nuo laiptelių ir, krintant retam, drėgnam sniegui, nuėjau savo būdos link, pakartotinai į skverną šluostydamas lūpomis paliestą ranką.

Už kelių dienų airį paklausiau:
— O kaip Tarnas?
— Puikus darbininkas ir geras vyras, nesuprantu, kaip jis taip ilgai negalėjo darbo gauti, — atsakė senis.
Praėjo pusmetis, mane perkėlė į miestą. Čia turėjau daugiau darbo, braižyti ir projektuoti, bet buvo smagiau, arčiau į darbą ir atsakomybės mažiau, nes kontraktoriai stengėsi viską kaip galima daryti pigiau ir visa taip užmaskuoti, kad nepastebėtum. Tai ir būtų tos visos istorijos galas, bet praėjusį rudenį savo jauniausią berniuką nuvežiau apžiūrėti priemiestyje katalikų vedamos aukštesnės mokyklos. Buvo čia ir daugiau mokinių bei tėvų, taip pat maišėsi ir negrų jaunuolių. Aš nesu joks rasistas, tik man buvo įdomu, koks jų procentas yra šioj mokykloj, ir pastebėjęs prie klasės bekalbantį vokiečių kalbos mokytoją, kuris aiškiai buvo ne amerikietis, nutaikęs progą, paklausiau:

— Įdomu, koks mokykloje procentas spalvotųjų?
— Nedaug. Iš aštuonių šimtų mokinių gal tik keturiasdešimt.
Bet vos spėjau pasakyti ačiū, man stipriai į pečius stuktelėjo, ir aš atsigrįžau. Stovėjo juodukas, šypsojosi ir paklausė:
— Ar tu neatsimeni?
Juodieji mums atrodo visi panašūs, aš valandėlę galvojau, ir jis vėl pakartojo?
— Ar neatsimeni Tarno?
Taip, dabar aš atsiminiau. Buvo praėję daugiau kaip treji metai. Ir aš pasakiau:
— Atsimenu, puikiai. Ar ten pat tebedirbi?
— Ten pat.
— Gerai sekasi?
Tarnas tylėdamas pakėlė dešinę ranką ir parodė, kad trūksta dviejų pirštų.
— Sutraiškė akmenys, reikėjo nupiauti.
— Tai vėl keikei Linkolną? — nusišypsojau, nors tai gal buvo ir netaktiška.
— Ne, ne, dabar jį garbinu. Už tuos du pirštus gavau du tūkstančius. Tai galėsiu berniuką leisti į šią privačią mokyklą bent trejetą metų. Man dabar niekas nebesvarbu, aš noriu, kad vaikam ateitų tokios laisvės dienos, kad jie nebeturėtų keikti Linkolno.

Mes draugiškai tada atsisveikinom, be abejo, vėl kada teks susitikti, kokiam nors mokyklos tėvų suėjime. Mano sūnus pasakojo, kad Tarno veikinas neblogai mokosi ir šiaipjau labai draugiškas. Taigi, toks nuotykis pakelėj, ir tik tada žmogus nori duoną pakeisti į laisvę, kada nebeturi vilties.

Valandėlę visi tylėjom, gi Lukas pasakė:
— Taigi ir mes čia lyg pakelėj, turim turėti vilties, kad Lietuvoje bent vaikai ar vaikų vaikai sulauktų ko nors geresnio.
— Žinoma, — pritariau.
Susimokėjom ir išėjom į gatvę. Buvo nustoję lyti, švietė pro debesų properšas skaisti saulė, ir man rodos, kad ji tešvietė tik laisviems.