Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TRYS KNYGOS VAIKAMS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Gintarė Ivaškienė   
Visos trys yra daugiau ar mažiau pasakų knygos. Vandos Frankienės-Vaitkevičienės "Užburtos kanklės" savo tematika ir stiliumi stovi labai arti legendų; Antano Giedriaus "Aišvydo pasakos" apie Lietuvos kaimo gyvulėlius ir paukštelius gerokai pasuka pasakėčios link; Anatolijaus Kairio eiliuota pasaka "Du broliukai" yra daugiau vaidinimas negu pasaka.

Užburtos kanklės
V. Frankienės - Vaitkevičienės pasakojimus apie senovę "Užburtos kanklės" iliustravo sesuo M. Mercedes, S.S.C., išleido "Laiškai lietuviams" (prisidėjus A. J. Vasaičiui), spausdino Putname 1971, 166 psl.

Su V. Frankienės kūryba jauniesiems skaitytojams tenka susitikti "Eglutėje". Jos pasakojimas gyvas, temos daugiausia fantastinės. Tad ir "Užburtas kankles" į rankas paėmus, norėjosi tapti užburtai ir burtų sparnais paskraidyti po autorės vaizduojamą pasaulį.

Legendinio tipo pasakojimais knyga veda į giliąją Lietuvos senovę. Mūsų tėvynė čia vadinama Gintaro Šalimi. Patenkame į laikus, kai dar Nemunas nepuošė Lietuvos veido, kai dviem žemaičių kalnams dar nebuvo suteikti Šatrijos ir Medvėgalio vardai, kai Neris dar nebuvo Nerimi, o ir Vilnelė buvo ne Vilnelė. Gyveno tada tik stiprūs, taurūs ir švelnūs lietuviai, o jei atsirasdavo negeras žmogus, jis buvo arba svetimtautis, arba jį tuoj pat dievai nubausdavo. Girios, upės, laukai ir oras buvo pilni laumių, deivių, barzdukų ir visokių burtų. Net ir pats perkūnas įsikišdavo su savo žaibais sutvarkyti iš vagos išėjusio gyvenimo.
Nuostabi tai buvo vieta, nuostabūs įvykiai joje dėjosi. Valdovų sūnūs ir skriaudžiamos mergaitės virto upėmis, medžiais, gėlėmis ir paukšteliais. Deivės mokė žmones įvairių ūkininkystės darbų. Maži nykštukai - barzdukai padėjo šerti gyvulius, šukuoti arklius. Sužinome šioje knygoje, kodėl instrumentas, kuriuo skambino vaidilos, o ir šiais laikais tebeskambina merginos, pavadintas kanklėmis, kodėl lietuvaičių tautiniai rūbai patys gražiausi, kodėl Kilučių ežero dugne auga vandens riešutai. Pamatome, kad Kastytis nebuvo vienintelis žvejys, pamilęs jūrų karalaitę, kad Jūratė — ne vienintelė jūrų dievaitė, kad gintarai, randami Lietuvos pajūryje — nebūtinai Jūratės sugriautų rūmų likučiai. Knygos paskutiniuose pasakojimuose į šią atsitikimų, išradimų ir pagijimų rikiuotę įstoja ir pats šventasis karalaitis — Kazimieras.

Autorė knygoj pereina per visą senąją Lietuvą. Nuo proistorės ir senųjų amžių iki palyginti modernių Šv. Kazimiero laikų. Tokiai kelionei legendos stilius pats tinkamiausias. Autorė jį neblogai vartoja, kartais kiek priartėdama prie V. Krėvės "Dainavos šalies . . ." pasakojimo būdo. Tačiau daug kur pasakojimas per daug prasiplečia, išsitęsia, prailginamas tam, kad išaiškintų vieną ar kitą senovės lietuvio tikėjimo aspektą. Aplamai paėmus, knygoje per daug užsibrėžta išmokyti apie senovės papročius. Dažniausiai tai neišplaukia iš paties pasakojimo. "Bangpūčio keršte" net skliausteliais atskirtas vienas toks paaiškinimas, kas visai netinka nei padavimui, nei šiaip pasakojimui.

Knygoje iš viso yra 17 ilgesnių ar trumpesnių pasakojimų. Iš jų įdomesni (gal todėl, kad išsimuša iš susidariusios tematinės rutinos': "Neris ir Vilnelė", "Medvėgalis su Šatrija", "Barzdukai" ir "Užburtos kanklės". Visam rinkiniui kenkia tai, kad, paskaitęs keletą pirmųjų pasakojimų, jau iš kitų pasakojimu vardų ir autorės vienodo "Deus ex machina" gali atspėti, apie ką bus rašoma ir kuo pasakojimas užsibaigs. Tačiau reikia pripažinti, kad šią knygą perskaitęs lietuviukai bus daug ką sužinojęs apie tokius senovės lietuvius, kokius mes esame pratę matyti padavimuose ir legendose. Todėl ir LB Švietimo taryba randa šią knygą tinkamą skaityti lituanistinėse mokyklose.

Pirmą kartą tenka seserį M. Mercedes sutikti kaip iliustratorę. Įspūdis labai teigiamas. Norėtųsi, kad iliustracijos būtų buvusios spalvoms, kad jų būtų buvę daugiau, ir rrsiog norisi paprašyti leidėjų, kad neleistų seseriai M. Mercedes ilgai ilsėtis po šios knygos.

Aišvydo pasakos
A. Giedriaus "Aišvydo pasakas" iliustravo O. Baužienė, išleido Lietuviškos knygos klubas Čikagoj 1971, 141 psl.

Anksčiau minėtos knygos aptarimas buvo užbaigtas svajonėmis ir pageidavimais. A. Giedriaus "Aišvydo pasakų" aprašymą pradėsime apgailestavimais. Gaila, tikrai gaila, kad pasakėlės "Ką patyrė antelė Narutė", "Sviedinukas" ir "Genys girią kerta" nebuvo išleistos atskiromis knygelėmis, su stambiomis raidėmis ir daugybe spalvotų iliustracijų.

Ar tik ne vyriausias savo amžiumi iš išeivijoje vaikams berašančių A. Giedrius yra visai nenutolęs nuo pačių mažųjų vaikų pasaulio. Gal tai todėl, kad kadaise sutiktasis Aišvydas, kaip A. Giedrius savo knygą pradeda, pamokė mažą berniuką atsiverti aplinkos smulkmenų grožybėms. Vaikui tai gana natūralu, bet A. Giedriaus amžiaus žmoguje — retenybė. Ir štai — šios pasakos ir pasakėlės, kartais beveik pasakėčiomis tampančios — parodo mums pasaulį antytės, varles, šuniuko, startelės, daugybės kitų gyvūnėlių ir net sviedinuko akimis. Visi jie gyvena vaikų gyvenimą. Vienas būtinai užsinori iš namų pabėgti, kiti smalsiai klausosi kad ir šimtąjį sykį girdimos baisios pasakos, dar kiti — užsimano pasaulį pamatyti.

Visi jie ko nors išmoksta, tuo pačiu išmoksta ir jaunasis skaitytojas Šie pedagoginiai momentai iškyla natūraliai. Iškyla taip, kad ranku į juos neatkreipti dėmesio. Mažasis skaitytojas pamatys, kaip svarbu sakyti teisybę, klausyti vyresniųjų, kaip smagu padaryti kitiems gerą, kaip negerai įtarti blogu kitą asmenį, nežinant visos tiesos.

A. Giedriaus veikėjai yra jaunikliai Lietuvos ūkininko gyvulėliai. Jie vaikščioja, skraido ir plaukioja Antvardės ir Mituvos pakrantėmis. Drąsesnieji įsigeidžia ir patį Nemuną pamatyti. Gali kilti klausimas, ar vaikui bus įdomi kaimo tema. Tačiau ir patys matom, kaip mažieji domisi amerikietiškomis "barnyard stories", nes jos gyvai parašytos. Giedriaus pasakojimas čiurlena greitai ir gyvai, kartais pasūkuriuodamas ties didesniu akmenėliu, kaip upeliukas į Antvardės upelę.
Pavyzdžiu gali būti kad ir "Sviedinuko" pradžia: "Buvo Ramutė. Ji turėjo sviedinuką. O tas sviedinukas buvo dailus, išrašytas" (p. 94). Dialogai gyvi ir dažni. A. Giedriaus gyvuliukai ir išdykę, ir smalsūs, ir neklusnūs. Bet jie nėra blogi. Blogieji yra gaidys išdiduolis, vaikai, vilkas.

Ne visos pasakėlės lygiai gerai pasisekusios. Yra tokių, kurių galas vaikui lieka neaiškus, pvz. "Voverė ir vilkas". O vaikas būtinai turi sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko. Yra ir tokių, kurios per daug ištįsusios, pvz. "Pasaka apie antelę pleputę, vištelę šnekutę ir šunytį čiučiuką" arba "Jie buvo penki".

Vaikams, pasakėles skaitantiems, daugiausia vargo buvo susiduriant su niekad negirdėtais ir retai bevartojamais žodžiais, pvz.: "sėklius", "driūžlelė", "nevala", "nasrioji", taip pat ir su autoriaus vartojama dviskaita. Pasitaiko ir visai dar negirdėtų išsireiškimų: "tai buvo juo spėriau", "miltais užpraduotais runkeliais . . ." Skaitytojas vaikas pasijunta lyg svetimon kalbon įbridęs. Tur būt, čia ne vien mūsų išeivijos lietuviuko žodyno ribotumas. Tikriausiai ir Kauno bei Vilniaus vaikai nelabai bus girdėję tokių išsireiškimų. Kadangi jų neper-daugiausia, su vaikais jų prasmę išsiaiškinus, skaitymas rieda toliau. Būtų buvę neblogai gale knygos paaiškinti jų reikšmę, nes ir tėvai ne visi ją žino.

Knygoje iš viso 19 pasakėlių, neskaičiuojant įvadinės apie patį Aiš-vydą. Kadangi pasakos savo tematika tinka mažesniesiems vaikams, O. Baužienės iliustracijų būtų reikėję daug daugiau negu jų yra. Idealiai jos turėtų būti spalvotos ir kiek platesnės apimties.

Du broliukai
A. Kairio trijų veiksmų pasaką "Du broliukai" iliustravo J. Kibu-ras, išleido ALVUDas Čikagoj 1970, didelio formato 78 psl. (nuo 67-to puslapio duota žinių apie ALVUDo vaikų teatrą ir įdėta nuotraukų iš keleto šios pasakos pastatymų Čikagoj).

Įžanginiame puslapyje autorius nurodo pasakos aplinką. Vieta: "Lietuviška trobelė pamiškėje. Platus ir šakotas ąžuolas . . ." Laikas: "Dabartis. Veikalas pritaikytas vaikams iki 12 metų ir vyksta išeivijoje . . ." Skaitytojas įkliūva į problemos narpliojimą. Kur gi pagaliau tasai veiksmas vyks? Ar Lietuvoje — po plačiu ąžuolu, ar išeivijoje? Gal tai korektūros klaida? O gal visgi žmonės lietuviškas trobeles stato ir Amerikos pamiškėse?

Skaitome toliau. Įstraksi voveraitė, ir, neblogai rimuodama, pristato pagrindinius veikėjus. Bus Gražinutė, kone angelo įkūnijimas, ir du jos broliukai kaip kipšiukai — Algirdukas ir Vytukas. Jie ne tik nerašo ir neskaito, bet ir visai nedainuoja! (Šioje vietoje, kai pasaka vaidinama, be abejo iš nuostabos aikteli visa salė, o ypač berniukai). Seka abiejų broliukų piktadarybės. Viena baisesnė už kitą. Jie laido akmenimis į žvėrelius, neklauso tėvų, Gražinutei pasiūlius jiems paskaityti knygą apie Vytį abu broliukai po lapelį išdrasko visą knygą! Kiškis visą jų elgesio priežastį autoritetingai išaiškina: "Kas gražu, kas buvo gera, niekas to jau nebedaro".

Ir staiga viskas, ko nebuvom išsiaiškinę įžanginiame puslapyje, išaiškėja. Veiksmas tikrai vyksta išeivijoje, nes nors ir lietuviškoje trobelėje gyvendami, Algirdukas ir Vytukas savo tėvams sušunka: "no sirr . . ., no ma'ara". Pabūgę bausmės, jiedu pabėga į mišką. Čia jie iš tos laimės, nors ir nemėgdami dainuoti, užtraukia visai gražią lietuvišką dainelę.

Sesutė Gražinutė aimanuoja: "Jie paklys, jie paklys, juos vilkai sudraskys . . ." Voveraitė jai pritaria: "Taip ir bus, taip ir bus, jie pražus, jie pražus". Išpranašauta teisingai. Pasirodo, kad išeivijos miške gyveną kiškiai nesupranta, ką jiems berniukai angliškai sako. Greičiausiai toji išeivija bus Kanada, nes joje gyvena ir prancūziškų kiškių. . . Žąselės kur kas mandresnės už kiškius. Jos, atrodo, dvikalbės. Bent supranta angliškai.

Blyksteli šviesa, ir prieš broliukų lietuviukų akis pasirodo Miškinis. Nieko nuostabaus. Dievaičiams viskas galima. Galima ir Miškiniui atkakti iš Lietuvos miškų į Amerikos, o gal, kaip spėliojom, į Kanados mišką. Apsimokėjo jam čia pasirodyti, nes jo nusigandę broliukai užklausti, kas čia triukšmauja, visai taisyklingai atsako: "I and he . . . He and I". Kiti jų bendraamžiai tikriausiai būtų atsakę: "Me and him". Miškinis išlieka ištikimas lietuvybei: kadangi berniukai nepadainuoja jam dainelės apie gimtąją Salį, jis jų neparveda pas mamą. Amerikos, o gal Kanados miSkų pelėda dėl tos pačios priežasties neleidžia išalkusiems vaikams uogų skinti. Ir kai berniukai pagaliau nutaria, kad "visas pasaulis lietuviškai moka", pasigirsta Geležinio vilko staugimas! Šviesos spinduliuose pasirodo Gedimino pilis! Atsiranda ir vaidila su vaidilutėmis. Išsigelbėjimas iš paklydimo čia pat, bet nė senukui vaidilai nepavyksta įtikinti berliukų, kad prisipažintų anksčiau suplėšę knygą. Pilis, vaidila ir vaidilutės pranyksta.

Laikas vaikus nubausti. Trys meškiukai sukiša Algirduką ir Vytuką į maišus ir pakabina juos ant ąžuolo šakų. Meškiukai pasirodo tikri lietuviai. Vėl atsiradusio vaidilos įtikinti berniukų, kad prisipažintų ti, kad Tėvynės eis vaduoti . . ., kad gimtų namų eis ginti". Bet, deja, nemoka jiedu lietuviškai pasirašyti po pažadu. Atsiranda gandras, kuris buvo juos ant savo sparnų į žemę atnešęs. Jis ir primena berniukams tikruosius jų vardus. Visi žvėreliai iš to džiaugsmo sušoka lietuvišką tautinį žokį. Tada vėl nušvinta miškas ir pasirodo Gedimino pilis. Patriotikos taurė kupina. Uždanga nusileidžia.
ALVUD'o, knygos leidėjo, žodyje patiriame, kad vaidinimas Čikagoj turėjęs nepaprastą pasisekimą ir todėl kartotas keletą sykių. Pažiūrėjus į keleto pastatymų nuotraukas, galima tą pasisekimą suprasti. Dekoracijos ir kostiumai puikūs. Šokių ir šokelių — daug, ir jie įvairūs. Vaikai mėgsta spalvingumą. Be to, artistai tikriausiai netarė "valužė", "supasi", kaip tie žodžiai parašyti 9 ir 44 psl. Kaip jau buvo minėta, ši eiliuota pasaka gana žaismingai surimuota.

Gintarė Ivaškienė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai