GIEDRĖS ŽUMBAKIENĖS EMALIO TAPYBA Spausdinti
Parašė Mikalojus Ivanauskas   
G. Žumbakienė Kezio, S. J.,nuotraukoj

Giedrė Žumbakienė - Jankonytė yra žinoma kaip emalio meistras. Gimusi Šilalėj (Žemaitijoje) 1940, į Chicagą atvyko 1949 ir čia baigė vidurinį mokslą. 1958-61 studijavo St. Xavier kolegijoje, įsigydama meno bakalaureatą; toliau tęsė tapybos ir emalio studijas Art Institute of Chicago. Nuolatinė amerikiečių ir lietuvių meno parodų dalyvė jau nuo 1959; narė Chicago Society of Artists ir Sales and Rentai Gallery of the Institute of Chicago, o lietuviuose — aktyvi "Dailės" grupės dalyvė. Reiškiasi aliejinėj ir emalio tapyboje.

Iš pirmo žvilgsnio jos kūryba atrodo abstraktinio pobūdžio, bet šią individualią kūrybą giliau pažinus ir ilgesnį laiką su ja pabendravus, žiūrovą jos darbai nuveda į erdves, visatą — dausų pasaulį. Per paskutinį dvidešimtmetį meno pasaulyje vyksta nuolatinis lenktyniavimas tarp figūratyvinio ir abstraktinio meno. Tos kovos metu jau susiformavo trečioji srovė, kuri pagrindu ima mokslinę technologijos pažangą kūrėjo laisvės šviesoje. Čia apžvelgsime paskutiniųjų metų G. Žumbakienės emalio tapybos darbus, kurie buvo išstatyti (viso 40) š. m. sausio 15 - 23 Čiurlionio gale-lerijoj, Chicagoje.

Bedaiktė, bet formas ir spalvas keičianti substancija užpildo G. Žumbakienės metalo plokštes. Kūrėja mus nuveda regimomis tapybos priemonėmis į mikro- ir makropa-saulius. Kūrinių turinys atskleidžiamas logine konstrukcija, stipria kompozicija, subtiliomis linijų, pluoštų ir talpos formomis, spalvų harmonija.

Emalis, kaip vaizdinio meno priemonė, siekia priešistorinius laikus. Pradžioje jis buvo sėkmingai vartojamas taikomajame mene, šiandien yra tapęs lygiavertis, kaip ir kitos meno priemonės dailės kūryboje. Nūdienė emalio technologija
yra pasiekusi aukštą techninį lygį ir plačią spalvų skalę. Šio meno šaka reikalauja iš dailininko ne tik menininko kvalifikacijų, bet ir darbų meistriškumo.

Paskutiniųjų metų G. Žumbakienės darbai rodo, kad dailininkė yra pasiekusi aukšto technikos ir kūrybos lygio modernioje emalio tapyboje. Tiems laimėjimams ji panaudojo akademines žinias, patirtį, kūrybinį veržlumą ir neabejotiną talentą. Peržvelgę kūrinių tematiką, apipavidalinimo formas, kompozicijų originalumą, G. Žumbakienę drąsiai galime priskirti prie avangar-dininkų dailininkų.

G. Žumbakienės emalio tapyba, kaip minėta, perdėm žiūrovui suponuoja erdvę. Kaip modernioje fizikoje, taip ir čia erdvės būtį pojūčių atžvilgiu apsprendžia grūdėtos dalelytės, kurių šviesos spalvų ypatybėmis kūrėjas kuria menamąjį pasaulį. Spalvų gama lyrinė, nuosaiki, patraukli. Melsvumas, žalsvumas, gelsvumas ir rausvumas savo skaidrumu sukelia erdvės iliuzijas, o mėlynumas, raudonumas ir rudumas giliu subtilumu apiformina substanciją ir jos judesį. Vyraujanti forma yra lankas, rodąs veiksmo kryptį ir gilumą, išryškinąs kūrinio kompoziciją. Darbai atlikti ekspresionistiniu stiliumi. Jie pasižymi braižo drąsumu ir baigtumu. Bet kokie svyravimai, pataisymai bei "priedeliai" tos technikos darbuose yra greitai pastebimi. Atrodo, kad G. Žumbakienė sugeba išvengti tų kūrybinių "pabandyti" pagundų.

Skirtumas tarp G. Žumbakienės ankstyvesniųjų ir vėlyvesniųjų emalio tapybos darbų daugiau žymūs ne atlikime, bet darbų apimtyje. Be to, ji sėkmingai atsiribojo nuo dekoratyvinių spalvų ir elementų. Žodžiu — dailininkė progresuoja su laiku. Bet ar tai yra svarbu GIEDRĖS (taip ji pasirašo darbų pa-kraštėse) grožio kūrybai? Greičiausiai, kad ne. Giedrė į žiūrovą prašneka sava vilionės kalba. Tai pasitvirtina praktikoje, nes meno mėgi-jai visada įsigyja didžiumą parodose išstatytų jos emalio darbų.

Įdomu paminėti keleto dailininkų - kolegų pasisakymus spaudoje. Bronė Jameikienė (Draugas, 1965): "... žiūrovą nukelia į jūrų dugną, kur nebežinai, ar čia baigiasi realybė, ar prasideda pasaka", "bet ir kitu siužetu darbai išgauna kad ir nematomą, bet jaučiamą ketvirtąją — judesio — dimensiją". Mikas Šileikis (Naujienos, 1967): "puikūs josios emalio darbai, vėly-vesniuose darbuose ji įveda nauja, ko anksčiau, rodos, nebuvo, tai reljefinį kompozicijos stilių". Vytautas Ignas (Draugas, 1970); "Dail. Giedrė savo darbais įrodė, kad valdo kompoziciją, spalvas bei formą; jos darbai vientisi, ji puikiai perpratusi savo pasirinktą medžiagą ir ją gerai apvaldo". Zita Sodeikie-nė (Draugas, 1972): "Tematika, kuri jos kūriniuose kyla iš pačios gamtos, lengvai pasiduoda šiam išpildymui. Medžiaga, kilusi iš gamtos, grįžta atgal i ją puikiuose spalvų ir formų judesiuose, perleista per dailininkės dvasios prizmę. Grynai abstraktu, naudojant liniją, formą, spalvą ir jų tarpusavio santykį, ji perduoda tą gamtos pulsą, kuris dažnai nėra pastebimas, turint prieš akis konkrečius objektus".
Mikalojus Ivanauskas