Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SENOVĖS LIETUVIŲ DIEVIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS KRALIKAUSKAS   
Tęsinys iš kovo numerio

II. Dangaus dievai
Daugel našlaitinių dainų yra mitologinės, ir būtent — apie danginęs dievybes. Pvz.:
Nėra močiutės kraitelio duoti,
Nėra tėvelio dalelės skirti,
Nėra brolelio lauku lydėti,
Nėra seselės vainiko pinti.

Saulė močiutė kraitelį duos,
Mėnuo tėvelis dalelę skirs,
Žvaigždės seselės vainiką pins.
Sietyns brolelis lauku lydės,

arba:

Gale lauko lazdynėlis,
Anei vieno riešutėlio.
Koks lazdynas be riešučio,
Taip aš jauna be tėvučio.

Yr ant dangaus Mėnesėlis,
Tai ten mano tėvutėlis.
Gale lauko lazdynėlis,
Anei vieno riešutėlio.

Koks lazdynas be riešučio,
Taip aš jauna be motutės.
Yr ant dangaus Saulytytė,
Tai ten mano motinytė.

Arba:

Yra mano tėvužėlis —
Danguj Mėnesėlis,
Yra mano mamužėlė —
Šviesioji Saulelė.

Arba:

Šviečia danguj Mėnesėlis,
Tai ten mūsų tėvutėlis.
Šviečia danguj Saulytėlė,
Tai ten mūsų motinėlė.

Dangaus reiškiniai (ypač saulė ir mėnulis) turi ir visad turėjo gamtos bei gyvybės atgimi-mimui nepaprastos reikšmės. Žmogaus ir viso, kas ant žemės, gerovei jie turėjo milžinišką įtaką. Tad, galvojo senovės lietuvis, Saulę ir Mėnulį reikia gerbti, garbinti, į juos kreiptis kuo maloniausiai. Prielankiai nuteikti dangaus dievai gali žmogui daugeriopai padėti: sustiprindami šeimos sveikatą, pažadindami dirvų derlių.

1.    Dievas (Dangaus Tėvas)
Dievas — iš prosenovės "deivas" (prūsų "deiws"). Jis paveldėtas iš indoeuropiečių (arijų "djeus", vėliau "deiwos". Indoeuropiečių "dei-wos" reiškė "dangaus, dariginis, spinduliavimas, šviesa". Prosenovėje "Deivas" — tai ne tiesiog pats dangus, o "lyg dangus", ar "tartum dangus". Deivas — tai kaip dangus. Dieviška — tai dangiška. "Deivas" vėlesnė prokalbinė reikšmė — jau "dangus", "diena", skliautas su %-isais šviesuliais. Dar net XX a. kai kur liaudies vartosenoje "dangus" ir "Dievas" reiškė tapatybę. Plg. "Jo troba Dievu dengta" ir "Troba dangum dengta". Dar neseniai liaudis drausdavo rodyti pirštu į dangų (debesį): ištiks bausmė — nudžius pirštas. Taigi, Dievas — tai prokalbinis dangaus vardas. "Deivas" (dangus) žmonių sąmonėje buvo asmeninamas, išvystant "Dangaus Tėvo" sąvoką. Asmenybiniai bruožai ryškėjo labai iš lėto.

Dangaus Tėvas — tai vienybė ir visuma kelių pradų: galybės (jėgos), griausmo, švytėjimo, ugnies, judesio, spindėjimo ir neatsigėrimo grožio. Amžių slinktyje "Dangaus Tėvo" vienybė bei visuma suskilo pagal atskirus pradus. Įsižiūrėjus į tų pradų ir jų reiškinių skirtingumą bei atskirumą, atrasta ir tų pradų atskiri reiškėjai. Tie pradų reiškėjai — žmonių sąmonėje suasmeninami — tapo atskiromis dievybėmis su tikriniais vardais. Iš "dangaus" kilo ir išriedėjo, anot dainų, "Dievo sūneliai" ir "Dievo dukrytės". Tebėra iki šiol liaudies dainoje išlikę, kad Saulė esanti "Dievo dukrelė". Vieno Dangaus Tėvo kultas ilgainiui buvo pavaduotas ir nustelbtas kelių naujųjų, o ypač Perkūno, toli kitus pralenkusio savo rūsčia galybe ir dinamika. Be to, Perkūnas geriausiai atitiko medžiotojų, kareivų ir viešpačių nusiteikimus.

2.    Mėnulis.
Pagal "Mėnuo Saulužę vedė" (vieną iš pačių seniausiųjų dainų), Mėnulis ir Saulė — tai danginę pora: vyras ir žmona. Įsidėmėtina, Mėnuo Saulę vedė "pirmą pavasarėlį", taigi visų gadynių pradžioje. Pasak tos dainos, Saulužę vedęs Mėnuo pamilo Aušrinę. Tada Perkūnas labai supyko ir Mėnulį kardu perkirto pusiau.
Bet kodėl Perkūnas taip padarė: t. y., dėl ko jis taip labai supyko? Viena, gal dėl to, kad jis visur budriai saugoja tvarką ir teisybę — net dievinėje aukštybėje. Mėnulį už neištikimybę nubaudė, užsistodamas Saulę. Už nusižengimą Perkūnas griežtai baudžia kiekvieną, nežiūrėdamas, kokia įžymybė bebūtų nusikaltusi. Antra, gal Aušrinė buvo paties Perkūno žmona ar išsirinktoji. Gal čia yra buvusi "meilės trikampio" drama. Šiaip ar taip, viena aišku — Perkūnas galingesnis už Mėnulį, Saulę ar Aušrinę.

Mėnulis — sveikatos ir grožio dievas, gerbtas daugiau net negu Saulė. Jis būdavo pagarbiai ir maloniniai vadintas: šviesiu Dievaičiu; šviesiu Dievaitėliu, jaunu Mėnesėliu. Žmonių pripažintos reikšmės ir teiktos pagarbos požiūriu Mėnulis sekė po Perkūno.

Pagal mitą, skyrybų metu Mėnulis ir Saulė negalėjo susitarti, katram turi palikti duktė Žemė. Tada Perkūnas patvarkė: Saulė žiūrės į savo dukterį dieną, o Mėnulis galės žiūrėti naktį. Mūsų tautosakoje tebėra mitologinių nuotrupų, kad Mėnulis pasiėmęs našlaitę, prašiusią jo globos. Jis esąs našlaičių tėvutėlis:
Yr ant dangaus Mėnesėlis,
Tai ten mano tėvutėlis.

Arba:
. . Mėnuo tėvelis dalelę skirs.

Arba:
Yra mano tėvužėlis, Danguj Mėnesėlis.

Arba:
Šviečia danguj Mėnesėlis, Tai ten mūsų tėvutėlis.
(Našlaičių dainose)
Kitur tautosakoje — Mėnulis turi pasiėmęs sau mergelę, kuri jam labai patiko. Dar kitur, kad Mėnulyje matyti nubausta moteris su naščiais ir kibirais.

Jaunas Mėnulis, esą, gydo, gaivina ir jaunina. Jis gelbsti sulaikyti kraują ir ramina danties gėlą. Jis nugydo karpas ir gelbsti nuo daugelio ligų. Kas jauname Mėnulyje gimė, tas bus gražus, linksmo būdo ir ilgai nepasens. Kas sengaliniame Mėnulyje gimė, bus surukęs, piktas, negražus ir greičiau pasens. Katrie jauname Mėnulyje susituoks, tiedu ilgai gyvens ir ilgai nepasens. Jauname Mėnulyje ir pilnatyje pražydusios net gėlės gražiau ir ilgiau žydi.

Bet Mėnulis gali ir susargdinti. Jei jis miegantį apšvies nors ir pro kokį siaurą plyšelį, tas žmogus susirgs Mėnulio liga: pradės naktimis miegodamas vaikščioti. Mėnulio žiūrėjimas tuo pavojingesnis nėščioms moterims ir miegantiems kūdikiams. Jei žmogus suniuręs, surizgęs ir nesavas, sakydavo: "Jis drignės apsilesęs" (Drignė —    šviesus ratas aplink mėnulį). Jei Mėnulis laiveliu plaukia, — ant žmonių kris liga. Moterų mėnesinių priežastingumas ir kartojimasis buvo siejamas su Mėnulio mistiniu atmainingumu. Kieno vestuvės bus pilnatyje, tie pasiturinčiai gyvens; gausiai turės vaikų ir gėrybės.

Senąjį lietuvį labai giliai veikė Mėnulio didžiai slėpiningas dilimas iki visiško kažkur pranykimo — ir paskui vėl atgimusio jaunojo mįslingas pilnėjimas iki pat pilnaties. Dėl to būdavo rūpestingai atsižvelgiama į Mėnulio atmainą, pradedant kiekvieną ūkio darbą. Pvz., sėją pradedant Mėnulio atmaina taisykliškai lemia to pasėlio būsimąjį derlių. Varpinį vasarojų tesėdavo tik jauname Mėnulyje. O rugius bei ankštinį vasarojų (žirnius, vikius etc.) sėti ir šakniavaisius sodinti tegalima tiktai sename Mėnulyje. Delčioje neplaudavo gyvulių: mėsa greičiau sudiltų. Ir tinklo megzti nepradėdavo: nesisektų žvejoti.

Mėnulis apreikšdavo ir oro pasikeitimą, o žemdirbiams tai būdavo svarbu žinoti. Sakysim, jei jau aplink Mėnulį drignė, — oras tikrai mai-nysis.

Naktis ypač misteriška pasakose. Pasakų svarbiausi įvykiai atsitinka daugiausia naktį. Žmonės, kurie buvo į gyvulių pavidalą užburti, naktį vėl atžmogėja. Bet Mėnulį susapnuoti, ypač pilnatį, reiškia didelę nelaimę: teksią palikti ir netekti savo namų bei sodybos, užgriūsiąs karas.

Jaunasis Mėnulis — pirmąkart vėl pamatytas
—    būdavo džiugiai sveikinamas maldele. Jis, kuris buvo sudilęs ir net visai pražuvęs, prisikėlė iš numirusių, kad vėl būtų jaunas. Jo prašyta sveikatos ir laimės: moteriškosios, žinoma, neužmiršdavo paprašyti grožio. (Jauną Mėnulį pamatyti dešinėje reiškią laimingą ir linksmą visą būsimą mėnesį). Dr. Jonas Balys rašo: "Mūsų liaudyje randame gana daug maldų, kurios kalbamos pirmą kartą pamačius jauną (trijų vakarų) Mėnulį, norint išprašyti sveikatos. Tos maldos aiškiai yra prieškrikščioniškos kilmės, nors kai kuriose jau randame įsibrovusias krikščioniškas sąvokas ir veiksmus (Mėnuo
—    Marijos sūnaitis, persižegnojamą ir pirma sukalbama trys "Sveika Marija", prašoma dangaus karalystės ir nuodėmių atleidimo ir pan"; Liaudies magija ir medicina, Lietuvių Tautosakos Lobynas II, 1951, 17).

Maldelėmis į jauną Mėnulį daugiausia būdavo prašoma: 1. sveikatos, 2. ilgo amžiaus, 3. kad išgydytų, 4. gražumo, 5. ilgos jaunystės, 6. laimės ir linksmybės, 7. kad per visą tą mėnesį būtų sveikas (-a) ir laimingas (-a).

3. Saulė
Johann Wilhelm Mannhardt studijoje "Die lettischen Sonnenmythen" baltų religiją aiškino Saulės religijos prasme. Saulinės religijos linkme pasekė ir Leopold von Schroeder veikale "Ari-sche Religion" (II t. skyrius "Die Sonnengottheit bei den Litauern u. Letten"). J. A. MacCulloch'ui atrodo ("Baltre Mythology"), kad Saulės kultas baltų religijoje buvęs ne tik centrinis, bet kone vienintelis. Čia pažymėtina, kad E. Siecke tokį primatą pripažįsta mėnuliui.

Mūsų tautosakoje tebėra mitologinių nuotrupų apie Saulę. Jų daugiau latvių tautosakoje. Vienoje latvių mitinėje dainoje Saulė yra "Miela Saulytė, Dievo dukrytė". Tautosakinėje kalboje Saulė ■— motinos sinonimas. Ji visų pirmiausia yra našlaičių motinėlė:
Šviečia danguj Saulytėlė,
Tai ten mūsų motinėlė.

Arba:
Yr ant dangaus Saulytytė,
Tai ten mano motinytė.

Arba:
Yra mano mamužėlė,
Šviesioji Saulelė.

Arba:
Saulė močiutė kraitelį duos.
(Našlaičių dainose). Ir pačiai Saulei esą tekę verkti, nes, anot S. Daukanto (Būdas, psl. 129), "iki šiai dienai yra žolelė, saulės ašarėle vadinama". Tautosakinė pažiūra: Saulė verkia, pamačiusi užmuštą žaltį. Ir esą nevalia gyvulį piauti, Saulei tekant. Daugel našlaitinių dainų yra mitologinės. Jos guodė ir ramino liaudies žmogų. Štai, matai, žmogus varge nebūna vienas, visų apleistas: dievai gelbsti. Paguodžianti būdavo ir toji samprata, kad Saulė per dieną taip pat pavargsta ir sudulka, kaip žmonės. Nusileidžia vakare apdulkusi ir pavargusi, kad nusipraustų ir atilsėtų. Kitą dieną pasirodys vėl skaisčiai švarutėlė ir spinduliuojanti. Die-na ir die-vas turi tą pačią šaknį — giminės. Bet diena ir saulė prasmės atžvilgiu irgi giminės, jeigu ne sinonimai prieš tūkstančius metų. Saulė — Dievo dukrelė: atskilęs pradas iš Dangaus (Dievo Tėvo). Jos prasmuo liaudies pažiūroje — ratas.
Mūsų senoliai akivaizdžiai matė Saulės įtaką ir reikšmę augmenijai, gyvūnijai ir žmonėms. Gyvybę kelianti Saulės jėga buvo palaimingai jaučiama ir pergyvenama ypač pavasarį. Rytą atsikėlusi Saulė — sugrįžtanti. Pavasario Saulė — pergalės Saulė. Senovinės Saulės šventės (jų metu dabar Velykos ir Joninės) buvo Saulės pergalingo grįžimo šventės. Šių pavasario džiaugsmo švenčių centre buvo gyvybės laimėjimo idėja.

Būdavo ir tebėra du ypatingi paros momentai: 1. Saulės užtekėjimas ir 2. Saulės nusileidimas. Vienu ar antru metu padarytieji nuo ligų užkalbėjimai yra geriausiai gydantieji. Su Saulės nusileidimu turi baigtis, arba būti nutraukiami, lauke visi darbai. Saulei nusileidus skalbsi — laumės pristos. Saulei nusileidus maudysies — paskenduolis įsitrauks, nes jam dabar nereikia bijoti Saulės. Daugiausia žmonių miršta po Saulės laidos. Saulei tekant, skuba pasislėpti visi vaidalai.
Mitologinė daina atskleidžia sunkų konfliktą tarp Laimos ir Saulės:
Ketino Laima alaus daryti,
Čiūta čiūtela, žalia rūtela. —

(Šis priedainis po kiekvienos eilutės)

Visas žvaigždeles susiprašyti,
Vienos Saulutės tik neprašyti.
Ketina Saula kerštą daryti,
Devynius rytus rūką paleisti,
Dešimtam ryte vėl užtekėti . . .
Devynius rytus rūku rūkavo,
Dešimtam ryte Saula pasrodė,
Visi žmonelės jos labai laukė.

4. Vakarinė
Dainose — "Vakarinė žvaigždelė". Šiandien mes jau žinome, kad Aušrinė ir Vakarinė — tai ta pati planeta Venera. Ne žvaigždė, o planeta; ir ne dvi, o ta pati viena. Bet senovės lietuviams — tai dvi atskiros žvaigždės.

Pamatei Vakarinę, ruoškis gulti. Užtekėjo Vakarinė prieš šventą dieną — jau nevalia ilgiau dirbti, jaugi šventa. O jeigu Vakarinė nesirodo (planeta Venera nevisad gi matoma), žmonės ima būkštauti: blogas ženklas, bėdos pranašystė. Bet ypatingai pavojinga pranašystė, jeigu Vakarinė pasirodo su uodega ar su šluota. Tai būsiąs gal karas, gal badas ar maras. Daug žmonių bus nušluoti, daug turės mirti. Tad būdavo nuogąstis ir baimė, pamačius žvaigždę "su uodega", o ypač Vakarinę. Esą, šluotinės žvaigždės pasirodančios tik prieš didžiąsias nelaimes. Gal dėl to ir dainose pasi-gerinimas, Vakarinę vardinant labai maloniniai — "Žvaigždytėle". Pastebėtina, kad būsimuosius įvykius, ateitį, apskritai nuolėmį būdavo stengiamasi atspėti iš žvaigždžių. Liaudis iki pat XX a. tikėjo, kad prieš didžiąsias nelaimes pasirodanti "'Dievo rykštė": tai žvaigždė "su uodega", arba "su šluota".

O štai mitologinė daina, kalbanti apie Vakarinės nesantaiką su Mėnuliu:
Oi teka, bėga Vakarinė Žvaigždelė, Visų žvaigždelių pasikviesdama, Oi tik ji nekvietė tamsiojo Mėnulio. Oi sustok, palauk, Vakarine Žvaigždele, Ką aš tau sakysiu, daugel sugodosiu, Daugelį per daugį, daugelį godelių.
Pirmoji godelė — tamsioji naktelė, Antroji godelė — margi debesėliai, Trečioji godelė — šviesioji Saulelė.
(Seirijai, 1937)

5. Aušrinė
Užtekėjo Aušrinė — jau tuoj dienelė, metas keltis.
Aušrinė — ne viena— visad su palydove (tarnaite, ar su tarnu). Tai šviesi žvaigždelė arti Aušrinės: kartais pirma jos, kartais iš paskos. Jeigu Aušrinė eina pirmoji, — bus blogi metai, prastas derlius.

Ilgainiui krikščionybė perkeitė Aušrinę. Naujoje atmainoje Aušrinė — dangun paimtoji Marija. (Plg. "Sveika Marija, Aušros žvaigžde šviesi". Yra dar ir antroji atmaina: Aušrinė buvo sutverta Kristui gimstant, idant rodytų kelią Trims Karaliams. Abu motyvai (tegu ir netiesiog) rodo senovinės Aušrinės įžymybę ir pobūdį.Tautosakoj tebėra Aušrinės funkcinė žymė — lėmimas. Anot senų liaudies žmonių, jeigu Aušrinė nesirodo danguje, tai ji lemia alkio metus: badą arba karą. Aušrinė juk lemdavo ir šviesos atėjimą: užtekėjo Aušrinė — prasidės aušra, bus greit diena.

Mitologinė daina "Mėnuo Saulužę vedė" atskleidžia, kad Saulės vyras Mėnulis pamilo Aušrinę. Ta Saulės vyro neištikimybė su Aušrine tiek toli nuėjusi, kad net jau Perkūnas turėjęs įsikišti ir Mėnulį nubausti labai sunkia bausme
—    kardu pusiau perkirsti. Po to Saulė su Mėnuliu išsiskyrusi. Taigi, konfliktas tarp Saulės ir Aušrinės aiškus — ir labai sunkus, labai dramatinis.

III. Žemės dievai
1. Žemyna
Rašytiniuose šaltiniuose Žemyna pirmąkart paminėta tik XVI a. gale: Lasickio 1580 m. ir Daukšos katekizmo (1595) įžangoj ("Žemina"). Danieliaus Kleino "Gramatica Litvanica" 1653 m. — toje iš viso pirmoje išspausdintoje lietuvių kalbos gramatikoje — Žemyne. Ir Praetorius 1690 m.
—    Žemyna, Žemynėlė, Žemyne.
Žemyna — derliaus, maitinimo bei motinystės dievybė, susijus su gimdymu. Ji — suasmeninta žemė, motina, maitintoja, nešiotoja, didžiai šventa. Didžiausia Žemynos (kai kur Žemaičiuose "Zemynikės") šventė būdavo Sambarios — derliaus šventė rudenį. Pagal M. Praetorių, iškilmės būdavo pradedamos Žemynos palabinimu, pvz.: "Žemynėle, žiedkelėle, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais; būkie linksma, dievel, ant mūsų". Žemyną pagarbindamos, moterys rudenį aukodavusios kiaulę: vienos tik moterys. Ši padėkos už derlių apeiga vadinta žemy-nėliavimu. Tam aukojimui ir puotai vadovaudavusi jaunavedė. Jeigu jaunamartė nieko Žemynai neaukotų, ją žaltys amžinai persekiotų. Kas laiku neatliktų aukojimo, tam (ar jo namų gyvuliui) gali būti sutrauktas kūno sąnarys.
Kornelijus Tacitas (98 m. po Kr.) liudija, kad aisčiai turėję "Dievų Motinos" kultą (matrem deum venerantur). Jos garbei jie nešiodavę laukinės kiaulės (šerno) išvaizdos amuletus. Kas buvo toji "dievų motina"? Atsakymas gal slypi tuose amuletuose, laukinės kiaulės įvaizdyje. Senovės romėnai aukodavo kiaulę žemės dievybei Cererai. Yra neabejojamų duomenų, kad aisčių būdavo aukojamos kiaulytės Žemynai. Didesnę statybą pradėdami, pamatuose užkasdavo kiaulę — auką Žemės dievybei. Pvz. kiaulių kaukolių rasta po Talsų (Latvijoje) piliakalnio sodybos pėdžiomis. Tad galime spėti, kad Tacito minėtoji "dievų motina" — vėlesnių šaltinių Žemynos atitikmuo.

Koks santykis tarp Žemynos ir žemės? Žemyna yra pati žemės dievybė, o žemė — Žemynos valdomoji galia ir neišsenkančioji gimdytoja bei teikėja. Žemyna yra visur esanti dievybė: ji visur ta pati ir tokia tik viena, kaip viena visur esanti žemė.
Pagal sakmę, Saulė ir Mėnulis susibarę besiaiškindami, katro gi turinti būti jų duktė Žemė. Pagaliau danginė pora sutarė šį ginčą išspręsti lenktynėmis. Laimėjusi motina: tad Saulė galinti žiūrėti į Žemę dienomis, o Mėnulis — naktimis.
Kaip kitados baltų protautėj Perkūnas stelbė ir stūmė Dangaus Tėvo (ide. "Dieus", Dangus, Diena, Dangaus Viešpats, Šviesusis Viešpats) kultą, taip XV a. buvo jau Perkūną benustelbianti Žemyna, geriau atitikusi žemdirbių rūpesčius ir nusiteikimus. Su krikščionybės įtaka Žemynos įvaizdis perėjo Marijon. Lietuva tapo Marijos žeme, kaip seniau buvo Žemynos.

2. Velnias
Kai kurie mūsų mokslininkai teigia, kad senajame lietuvių tikėjime suvis nebūta velniškųjų dievybių, kad velnias esąs suvis ne baltiškas ir ne lietuviškas: tik su krikščionybe Lietuvon per slavus imigravęs. Šito imigranto statusas — "piktoji dvasia". Taigi ne dievas ir ne dievybė, o tik dvasia. Ir svarbiausia — jo visiškai nebūta prieš-krikštinėje lietuvių religijoje. Tačiaugi velnią, kaip įžymų dievą, turėjo visi kiti indoeuropiečiai. Visų kitų religijose buvo velnias, paveldėtas jau iš protautės. Tik vieni lietuviai (ir apskritai baltai) nebuvo paveldėję nei pikto dievo, nei net piktos dvasios. Kokia gi nepaprasta ir didžiai palaiminga išimtis mums bei kitoms baltų kiltims. Bet velnias nėra tik imigrantas. Jis nėra buvęs ir vien tik dvasia (piktoji, nelaboji dvasia).

Velnias — tai įžymus senovės lietuvių dievas. Prūsams jis — Patolas, Pikulas. Latviams — Vels. Lietuvoje tebėra apie 400 vietovardžių su šaknimi vel-. Dažniausiai tai vis raistų, upės slenksčio ar rėvos, pelkių, balų, tarpuežerių, lankų ar pievų vardai. Archaiški velnio bruožai bei aspektai siejasi su vandeniu, gelmėm ("Velnio akis") ir bauginančiom vietom. Jo puikūs rūmai pavirsta pelke ar raistu, vos gaidžiui pragydus.

Velnias netiesiogiai yra paliudytas pirmojo Lietuvos istoriko M. Stryjkowskio, kuris mokėjo lietuviškai ir gyveno Varniuose 1578 - 82 m., vysk. Merkelio Giedraičio globoje. M. Stryjkovvskis savo "Kronikoj" duoda patį pirmąjį spausdintą lietuvišką gabalą (pasikalbėjimą). Ten V. skyriuje yra ir šis įdomus sakinys: "Welna ažyn tassai Kunigs meluy". Taip vienas Žemaičių didikas pasakęs Jogailai, kai buvo Žemaitija krikštijama. "Velniai žino — tasai kunigas meluoja". Taigi Vytauto - Jogailos laikais žemaičiai žinojo velnią. Žinojo velnią ir karalius Jogaila.

Perkūnas — blogio naikintojas, o Velnias, priešingai, — blogadarys, blogio kūrėjas ir skleidėjas. Perkūnas — didžiai teisingas, papročių ir teisingumo prižiūrėtojas, o Velnias — baisiai suktas ir klastingas. Perkūno buveinė kalnuose, aukštumoj, debesyse, o Velnio — žemiausiose ir tamsiausiose vietose. Jiedu buvo priešai per ištisus tūkstančius metų: paliko atkakliais priešais ir krikščionybei įsigalėjus. Daugeriopa buvo Perkūno galia, bet daugeriopa ir Velnio. O jeigu per tiek amžių net pats Perkūnas nepajėgė Velnio sunaikinti, tai šis turėjo būti ne šiaip sau "piktoji dvasia", o dievas, ir dargi ne bet koks dievas. Abu su Perkūnu iš gilios senovės, iš baltų pro-tautės, ir abudu per penkis šimtmečius krikščionybės nudievinti. Bet liaudyje jiedu iki šiol dar tebegyveno įžymūs. Daug pravardžių tebeturi Perkūnas, bet daug ir Velnias.

Velnias dar tebeturi ne vieną archainį aspektą bei funkciją. Jis — labai piktas dievas, labai klastingas ir pavojingas, nuolat spendžiąs žmogui pražūtingas pinkles. Senoliai, prisibijodami jį vardu pavadinti, kad neprisišauktų, vartodavo užuominų bei sinonimų: Pinčiukas, Trimpa, Pelkinis, Kipšas, Nelabasis, Šmikštė, Raistinis, Pikčius, Pikulas, Piktis (pvz. Sirvydo žodyne). Šitas žiaurus dievas turėjo ne tik daug vardų, bet daug ir pavidalų bei aspektų. Jis mirtinai išgąsdina, pasirodydamas didžiule gyvate ar žviegdamas baisia juoda kiaule. Jis gali pasirodyti juodu gaidžiu ar katinu, žaltvykste, skrendančia gyvate ar žvėrim. Jis gali įklampinti pelkėje, pakarti ar suplėšyti. Jeigu jis įgelia ar įkanda, jau nėra jokios pagalbos. Nuo jo užmestos ligos žmogus pagelsta ir sunyksta. Jis gali žalčiu užšokti ant pečių, apsivynioti apie kaklą ir pasmaugti. Ne tik žmones persekioja, bet linkęs varginti ir galvijus bei žirgus.

Velnias neapsakomai gudrus. Nėra tokios bėdos ar klausimo, kurių jis negalėtų bemat ir kuo puikiausiai išspręsti. (Plg. "Gudrus kaip velnias", "Suktas kaip velnias", "Greitas kaip velnias"). Jis labai daug žino. Jo pagalba galima tapti turtingu: jis žino, kur paslėpti ar užkasti turtai. Gana žymus velnio bruožas — seksualumas. Labai vaisingas, agresyvus ir pavojingas merginoms. (Žilvinas priverčia Eglę už jo tekėti). Bet ištekėjusios marčios, jeigu negalėdavo pastoti, po lietaus prausdavosi iš "velnio pėdos" akmenyje. Yra sakmių, kur velnias turi lytinius santykius su moterim. Kitur stato per upę tiltą, kuriuo nueis pas savo mergą.

Neabejotinai prieškrikštinis bruožas: velnias žmones pasmaugia ar pakaria, atima gyvybę, nužudo fiziškai. Jei kilmė būtų ne iš protautės. o iš krikščionybės, velnias žudytų sielą ("dūšią"'. Neabejotini gilios senovės liudininkai yra vietovardžiai. O yra Vilniaus aps. ežeras vardu Velnias, arba Velnio ežeras. Ir netoli Antalieptės yra Šventojoj rėva vardu Velniava. Netoli Aukštadvario miestelio — Velnio duobė. Nemune rėvos: viena — Velnio Pirtis, kita — Velnio Tiltas.

Ir M. Mažvydas velnią paminėjo tarp senųjų prieškrikštinių dievybių: "Kaukus Szemepatis ir laukasargus pameskiet, Visas welnuwas deiwes apleiskiet". Kitur jį pavadina — vėlinąs. Pvz. VVolfenbuettelio Postilėje 1573 m.: "... kittas Deiwes, vvelinus . . ." Iki krikščionybės lietuviai nežinojo jokios "peklos" ar pragaro, tai tiesa. Jie nežinojo jokio požeminio mirusiųjų pasaulio. Betgi jie gerai žinojo vėliną, arba velnią.

3. Bangpūtys (Vėjopatis) Bagpūtį paliudija M. Praetorius ir Pilypo Ruigio 1747 m. bei Kr. G. Milkaus (Mielcke) 1800 m. D. Lietuvoje šitas dievas bene bus buvęs vardu Vėjopatis. Lasickis dievybe mini Vėjopatį. Ir M. Praetorius mini Vėjopatį. Pagal sakmes, vėjo dievybė Vėjopatis būtų senio išvaizdos. Latviai turi "Vėja mate". Tautosakoj yra Šiaurvėjaitis ir Šiaurys (Žiemys) — šiaurės vėjo dievas.
Yra ilga žvejų daina (Žiaukos, 1914), kurios pradžia tokia: Išbėg išbėgo Iš Rusnės kaimo Du jaunu žvejytėliu.
Toliau šioje dainoje sakoma: O ir supyko Bangų dievaitis,
Pakilo šiaurės vėjas. (V. Kalvaičio XIX a. gale Klaipėdos krašte užtiktoje atmainoje: "Pakilo Šiaurvėjaitis"). Ir dar toliau: Tegu terita Bangpūtys valtį Ant aukso inkarėlio.
Ši žvejų daina — pajūrio liaudies, vakarinių lietuvių. Ji liudija Bangpūtį, rūstų bangų dievaitį. Iš dainos aiškiai matyti, kad Bangpūtys valdo šiaurės vėją ir audringai banguojančią jūrą. Jo vardas latviškai — Bangulis.

4. Giltinė
Giltinė — mirties dievybė. Jo moteriškės pavidalo, baltai apsirėdžiusi. Ji slankioja, ieškodama vis naujų aukų. Daugiausia uždusina po Saulės laidos. Nė vienas žmogus negali jos išvengti: anksčiau ar vėliau vis tiek jos nusmaugiamas. Skina ne tik iš eilės pagal amžių, bet ir jaunus, net kūdikius. Plg. "Giltinė neveizdi į dantis". Ją pamatę, šunys loja ir staugia, ir arkliai prunkščia. Ieškodama jai prireikusio žmogaus, kartais net vardu pašaukia ar sutiktąjį kelio pasiklausia. Galinti visur įeiti. Maro mirties dievybė buvo vadinta Juodąja Giltine. Labguvos viršininko 1571 m. pranešime Karaliaučiun sakoma, kad Tepliuvos vis. Popkaimio žvejys Mikelis maro metu meldęsis su kitais (j° prikalbėtais) į maro deivę Die-devaitę. Jie aukoję Diedevaitei juodą ožį, kad išsipirktų nuo maro. Aisčiuose bus buvusi ir Morė (Mara — skr. mirtis).

5. Medeinė
Medeinę randame paliudytą pačiame se-niausiame šaltinyje: Malalos kronikoje 1261 m. — "Mejdejn". Kaip pagoniškąją lietuvių dievybę ją mini ir Lasickis — "Modeina". Taip pat ir M. Daukša Ledesmos katekizmo vertime 1595 m.: " . . . garbina . . . medeines" (dg. g.). Tai medžių bei miško dievybė: pats vardas iš "mede", medis. Ji esą vilkėjusi meškos kailiu; turėdavusi lanką su strėle. Ji bus buvus ir medžioklės dievybė.
Medeinė — žvėrių ir gyvulių Viešpatis; vilkų, meškų ir visų plėšrių žvėrių. Naminių gyvulių, ypač žirgų ir galvijų, globėja: saugotoja nuo žvėrių, gyvačių ir ligų. Globojanti gyvulių vaisingumą ir nėštumą. Tramdydama girioj žvėris, subaubdavo kaip jautis; dėl to dar vadinta "Baubis", arba "Baubą", ir Žvėrūnė. Ji būdavo pagerbiama šventėje anksti pavasarį (dabartinės Jurginės). Pavasarį pirmąkart išgenamus galvijus aprūkydavo de-vyndrėkiu, ėgliu ar pernykščios piūties pirmo pėdo šiaudais. Įsigalint krikščionybei, Medeinę pakeitė šv. Jurgis.

(Baigiama kitame numery)





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai