Eilėraščiai |
Parašė JURGIS BLEKAITIS |
ATSIMAINĘS VAKARAS Tą kartą į mus vos pirštų galais sėlino jaunas pavasaris. Buvo tyla kupina jo laukimo, ir, kaip lašai į gilų šulinį, krito į ją atsargūs žodžiai. Mes įsiklausėm, kaip sklando už slenksčio pavakarė — lyg ieško nakvynės paklydęs paukštis. Degė lange galingas saulėleidis. Jis kaip lavą iš lėto liejo liepsnas į laukus, ir jos nenoromis stingo ir geso. O kambary kampai rinko šešėlius, augindami juose grasų nerimą, ir. ginčą su juo pradėjęs, gyslose blaškėsi kraujas. — Kelkis ir eik, — šaukė kampai. — Per vėlu, — sakė kraujas, pajutęs žuvimo džiugesį. Jau ant slenksčio kaipp žaibas nuplieskė atminimas, d e j a v u , po nesuskaitomų metų: taip, lygiai taip, tada nuo Maillolio Vasaros, nuo jos plaukų, nuo pečių, į rankas, į pirštus į jos liemenį liejosi linijų staiga praregėtas lietus. Jis sakė tą pačią gyvenimo prasmę, kaip dabar ši drėgna šypsena, šis lyg vėjo lengvai siūbuojamas žingsnis, — sakė: — Manęs negali nemylėt. Tarsi lopšinės žodžiais liūliuojančiais sakė: — Tu mirsi dabar manyje. Ne moteris — žemė pavasarį, bundanti, sprogstanti, upė, pritvinkus kalnų sniegais, drumsta, sūkuriuota, nešanti medžių šakas ir žiedus , skandinanti mano pilkai nugyventas dienas. Išgirdau, kaip skleidžias galulaukėj žilvičių vytelės, kaip žirginiai pakimba, lyg porinės gaidos, kurias paliko ką tik nutilusi liepsnojančio paukščio švilpynė. Už slenksčio vaikštinėjo vakaras magas. Užgesinęs saulėleidį, jis klostė šiltais violetais trapų žibuoklių ir pienių miegą. Kai paskutinis paukštis praskrido be garso, vakaras davė ženklą atmerkti akis pirmagimei žvaigždei. Ją sekė pulkais nedrąsios seserys, virpančios vėjuje, ir nuo žvaigždžių dulksnojo žemėn aukšta, tik širdim girdima žalsvai sidabrinė giesmė. Ji sliuogė žemyn spinduliais į pritilusią žemę. ir, tarsi rūkas iš pievų, kilo aukštyn žemės mieguistas, drungnas, daugiabalsis atsakymas dangui. Buvau bežadis, kaip nutilęs vanduo, buvau dar neprasikalęs pavasario gluosnis, per kurio luobą ką tik prabėgo lengvučiai likimo pirštai. AK, AKMUO . . . Trenkia į mus visus aukso žaibu pavasaris. Nelaukia širdis Velykų varpų, kai užtrimituoja pirmieji narcizai, skelbdami prisikėlimą. Žibuoklių akis įžiebęs, trenkia į mus pavasario dievas, ant kelių parmetęs, nužemintus prikelia. Kaip dailiai taria narcizų trimitams mergaitiški obelaičių balsai baltutėliai! Kaip graudžiai — tarsi maldos žodžius — žiedlapius beria į vandenį trapios japonų vyšnelės! Ir tik akmuo, saulėj įšilęs, sako —satdės nėra, nematau. Bumba dusliai, kaip netikėjimo mokslų daktaras: — Agnosticus sum. Saulės nėra. Mano siela —akmuo. Dievo buvimas skelbiamas čia abejotinu (šaukčiau — nėra! Bet neleidžia man mokslo orumas: Mokslo kaip mano širdis — abejonė). Na, pasišildyk nors tu, žalsva gyvačiuk, ant kerpėtos agnostiko nugaros. Gerk saujomis liejamą saulės palaimą. Jis ir tavęs nejaus, neregės, atkakliai užsimerkęs. Ak. akmuo . . . Koks jis — ak, ak, ak — aklas! . . . LAISVADIENIS Be tikslo, tingiai, išėjau į sodą. Dangus baltomis pašnairavo į akis ir lukterėjęs man pasakė: —Labas. Matai, koks aš? Koks paprastas ir pilkas. Kasdieniškas. Ir tuoj aš imsiu verkti. Grįžau vidun. Klausiausi, kaip ėmė neskubiai šnekėtis lietus su medžių lapais, kaip kažkurios kaimynės lygus balsas į telefoną skundės nuovargiu, ir kojom, ir nuoboduliu. Rodos, pats lietus ne kažin ką gudraus šnarėjo: jis skundės oru. Dar patikrinau pro langą: taip, vis tas pat! Ir šiandien takas, kaip užvakar ir vakar, spraudžias krūmais, vis veržiasi gilyn į mišką. Veltui. Pasižiūriu, o jis vis toj pat vietoj. Ir dingteli: romantiškos svajonės! Apsiaustai, špagos, fakelai, markizai! Koketiškai išraizgaliotos frazės. Patogiai išsitiesiu. Paragausiu neblogo vyno. Ir tegu pro šalį, kaip darbo kuinas, trepsi sau keliu eilinė, abejinga man diena. Teūžauja romantikai, tespringsta karštom iliuzijom apie kilnias aistras. O mes nurimkim. Leiskim kasdienybei į sielą lietis pilku lietučiu. Nusistovės, kaip drumstos sultys, proza ir savo nepozuotu tikrumu gal ji pavirs poezijos vynu? Bronė Jameikienė Šimtakojis (sieninis kilimas) |