IŠ MOTERŲ REVOLIUCINIO PASAULIO Spausdinti
Parašė S. A.   
I šių dienų revoliucines nuotaikas įsijungė ir moterys, sudarydamos motėm išsilaisvinimo sąjūdį. Tai labai populiarus sąjūdis ir mėgstama pokalbių tema susirinkimuose, pobūviuose ir privačiuse rateliuose. To sąjūdžio vadams pavyko paveikti įstatymus, ir tai galima pajusti, stebint pasikeitusią darbo jėgos samdymo praktiką. Sąjūdis neturi griežtai api-brėžto plano, į tą sąjūdį įsijungusių moterų idėjos, planai ir siūlymai labai įvairūs, dažnai susikerta ir prieštarauja vieni kitiems. Bet viskas skelbiama atkakliai ir fanatiškai drąsiai.

Vienas iš garsiausiai prasiveržiančių balsų šiame idėjų įvairume yra balsas Kate Mollett, vienos iš moterų sąjūdžio vadų. 1968 m. ji parašė provokuojantį atsišaukimą, kurį pati perskaitė moterų išsilaisvinimo mitinge Cornellio universitete. Po metų tas manifestas išaugo į didesnę filosofinę studiją, kurią autorė įteikė Columbia universitetui ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1970 m. ta studija, autorės šiek tiek pataisyta, buvo išleista atskira knyga, kuri skaitytojams žinoma "Sexual Politics" vardu. Tos knygos jau pirmais metais išėjo septynios laidos ir iš viso parduota 80,000 egz.

Kate Millett veikla vra labai šakota. Ji yra rašytoja, žurnalistė, skulptorė, kolegijos profesorė, Taikos sąjūdžio, Rasinės lygybės, Nacionalinės motėm organizacijos ir kitų pažangiųjų sąjūdžių narys, dažnai vadovaujančiose pozicijose. Ji net buvo pradėjusi organizuoti prostitutes. Ji nenori, kad moterys naudotų "Mrs" ar "Miss" titulus, pati visuomet pasirašo savo mergautinę pavardę, nors ir yra ištekėjusi.

Kate Millett yra dar jauna moteris. Gimusi 1934 m. St. Paul mieste, Minnesotoje, šeimoje, kuriai teko matyti nemaža vargo. Jos sukilėliš-kas nuotaikas gal bus lengviau suprasti, patyrus, kad jos šeima ne tik gyveno sunkiose materialinėse sąlygose, bet ir nebuvo laiminga. Tėvai gyveno nuolatinėje nesantaikoje. Kaip pati vėliau karčiai prisimena, tėvas buvo girtuoklis, vulgarus, žiaurus, mušdavo savo vaikus, nesirūpino šeima, pagaliau visai paliko namus. Viena motina sunkiai vertėsi, dažnai negaudavo geresnio darbo, vaikai ne kartą patyrė ir bado dienų. Šeimoje augo trys dukterys, Kate buvo antroji. Bet tėvai norėjo sūnaus, dėl to mergaitėms buvo nuolat primenama, kad tai esanti likimo "klaida". Kate, gabi, bet negraži, kaip kontrastą sau prieš akis nuolat turėjo gražią ir elegantišką savo vyresniąją seserį, vėliau tapusią aktore. Jai buvo įtaigojama, kad dėl savo negražumo ji turi stengtis būti labai gera mergaitė mokykloje, nes tai esąs vienintelis kelia^ jai išlikti ir ką nors pasiekti. Bent taip jai, suaugusiai, atrodo jos vaikystė.

Kate Millett yra neeilinių gabumų moteris. Valstybinį Minnesotos universitetą ji baigė magna cum laude. Vėliau Anglijoje Šv. Hildos kolegijoje Oxforde studijavo anglų literatūrą, pasirinkusi Viktorijos laikotarpį, ir baigė, laimėjusi garbės pažymėjimą. Ir jos disertacija buvo labai gerai įvertinta. Savo gabumus Millett rodo trijose srityse. Kai kurį laiką ji buvo atsidėjusi menui, daugiausia skulptūrai, vėliau ją sudomino žurnalizmas ir pagaliau ji iškilo veikėja politikos lauke. Ir visur ji reiškiasi tokia pat.

Meną ji studijavo Japonijoje, Tokijo mieste, ir ten turėjo tik savo vienos kūrinių parodą — pirmą jos karjeroje. Parodos eksponatus sudarė įvairios jos surastų metalinių daiktų nuolaužos, iš kurių ji sudarydavo įdomias kompozicijas. Grįžusi į New Yorką, ji atsidėjo baldų skulptūrai, žinomai vardu "pop". Mėgstanti šoįvairių savotiško stiliaus baldų, kur, pvz., kėdės kojos panašios į žmogaus, arba kur viršum fortepiono klaviatūros galėjai matyti kumštį.

Tokia pat ekstravagantiška Kate Millett yra ir žurnalistikoje ar akademiniame darbe. Ji taikli, sąmojinga, kandi. Jos žodis yra drąsus, gaivalingas, dažnai vulgarus ar piktas. Kartais jis toks stiprus, vaizdingai hiperboliškas, tiek iškreipiąs faktinę tikrovę, kad ji pati vėliau linkusi truputį trauktis atgal, truputį aiškintis dėl per stipraus teigimo ar švelninti kategoriškus reikalavimus. Bet rašydama savo knygą "Sexual Politics", kuria ji labiausiai išgarsėjo, ji panaudojo gausybę medžiagos iš istorijos, modernios literatūros, psichologijos ir sociologijos, savo tvirtinimus stengdamasi paremti faktais, ir tuo suteikė savo veikalui akademinį pobūdį.

Šioje knygoje autorė (terminą politika ji suprantanti plačia prasme ir neturinti omenyje įprastinio politinio gyvenimo su mitingais, balinimais ir partijomis) analizuoja visuomeninę struktūrą, kokią ją pažįstame iš priešistorinių laikų iki labar. Tai esąs patriarchatas, vienintelė civilizacijos istorijoje žinoma visuomeninės santvarkos forma. Ji esanti toli gražu nuo tos idealinės santvarkos, kurią būtų galima nesunkiai įsivaizduoti ir kuri bandytų žmonių gyvenimą organizuoti protingais tinkamais principais. Bet šių dienų santvarka yra neteisinga. Viena grupė yra privilegijuota, ji dominuoja ir kontroliuoja kitą. Vyrai sudaro valdančiųjų, valdovų, klasę, moterys — valdomųjų, valdinių, klasę. Visos visuomeninės pozicijos, kurios turi įtakos gyvenimui, kurios kuria ideologiją ir tradicijas, yra vyrų rankose: pramonė, technologija, mokslo įstaigos, politinės grupės, krašto finansai, policija. Jau pačiu gimimo faktu vyrams garantuota teisė į aukštesnį statusą ir tokiu būdu lyčių santykiai darosi apsprendžiami politinės jėgos.

Šitoje patriarchalinėje iš sena pripažintoje politinėje struktūroje kai kurios grupės visai nėra atstovaujamos, pvz. rasės, klasinės grupės, moterys. Kadangi jos neturi tiesioginio ryšio su valdančiais, jų interesai nėra ginami. Paskutiniu laiku pradėti studijuoti rasių santykiai, bet moterų klausimas lieka kaip buvęs.
Biologiniai vyrų ir moterų skirtumai yra įgimti, tačiau psichologiniai, t.y. turį ryšio su kultūra, — vyriškumas ir moteriškumas — susidaro dirbtiniu būdu. Valdančioji vyrų klasė įtaigoja pažiūrą, kas yra vyriška ir kas moteriška. Valdančios grupės poreikiai, visos tos charakterio ypatybės, kurios jų yra vertinamos, sudaro vyriškumą: agresyvus veržlumas, inteligentiškumas, jėga, veiksmingumas. Visa tai, kas valdančiai grupei patogu ir reikalinga rasti valdomųjų gmpėje, yra moteriška: pasyvumas, ignorancija, paklusnumas, dorovingumas, nuolankumas. Šita kryptimi ugdoma visuomenė, kiekvienai grupei nustatoma elgesio taisyklės, tinkama rolė visuomenėje, dažnai atvirai laikantis dvigubo standarto, ypač doros srityje. Moteriai skiriama rolė yra būti namuose ir auginti vaikus. Visa kita, visas įvairus ir daugiašakis veikimas ir gyvenimas už namų sienų yra vyrų sritis. Ši moteriai skirta rolė, labai siaura ir ribota, sustabdo jos vidinį augimą, palikdama jai tik biologinę patirtį. Visa tai, kas vadinama žmogiškoji kūryba, visa kultūrinė sritis tenka vyrams.

Vyrai "išmokomi" vyriškumo, ir lytys sąlygojamos ir pastumiamos bręsti ir vystytis skirtingomis kryptimis dar kūdikio amžiuje. Psichologiniai lyčių skirtumai bus galima tikrai nustatyti tik tada, kai vyrai ir moterys bus traktuojami vienodai iš pat mažens ir auklėjami vienodai. Tuo tarpu dar net nėra rimtų studijų, tiriančių, kokios žalos moterų psichologijai ir apskritai kultūrai padarė vyrų valdymas. O tai savo ruožtu rodo, kad šių dienų socialiniai mokslai yra perdaug konservatyvūs ir patriarchatą laiko natūraliu dalyku.

Šios savo pagrindinės tezės šviesoje — lytis yra politinė kategorija, kuri implikuoja jėgą ir aukštesnį statusą — Kate Millett apžvelgia sociologiją, biologiją, žmonijos istoriją, ekonomiją, pedagogiką, antropologiją, mitus, religijų istoriją ir randa tą tezę patvirtinančių argumentų. Jos nuomone, labiausiai moterį pavergianti institucija yra šeima. Net ir tais atvejais, kai moteriai suteikiama pilietybė, ji neturi tiesioginio ryšio su valstybe, bet yra doma per šeimą. Šeimos galva yra vyras, ir patriarchato santvarka suteikia jam savininko teisę, kuri žmoną ir vaikus paverčia jo nuosavybe.

Taip susiklostę santykiai atspindi ir literatūroje, ypač modernioje, kur nesunku pastebėti, kad moteris yra niekinama, išnaudojama ir nustumiama į gyvulinę padėtį.
Šias Kate Millett idėjas, kaip ir apskritai viso revoliucinio moterų sąjūdžio nusiteikimus ir išsilaisvinimo pastangas stipriai kritikuoja Mid-ge Decter, veikalo "The New Chas-tity (1972) autorė. Ji yra žurnalistė, "World Magazine" redaktorė, ištekėjusi, turi šeimą, aug:-gina keturis vaikus. Visa savo išvaizda, paprasta šukuosena ir nerūpestingu apsirengimu, savo gyvenimo stilium ir pomėgiais ji tikrai nėra vidurinės klasės atstovė. Ji taip pat, kaip ir Kate Millett, už kurią ji yra šiek tiek vyresnė, mokėsi Minnesotos universitete, bet iš jo pasitraukė, mokslo nebaigus. Dėl to save vadina "drop-out" ir mėgsta tuo pasigirti, priskirdama save prie šiuo metu madingos klasės. Ji nesi-gina esanti feministė. Jos nuomone, visos moterys esančios feministės, nes jos visos nori turėti teisę ir galimybę pačios tvarkyti savo likimą. Bet jos nebijo atsakomybės už sav darbą, kaip bijo aktyviosios išsilaisvinimo sąjūdžio narės.

Midge Decter sutinka, kad moterys toli gražu nėra pasiekusios visiškos lygybės. Dažnai jos yra atkalbamos imtis rimtesnių studijų arba praktikuoti kai kurias profesija-. Dažnai jos gauna mažesnį atlyginimą. Bet tai yra faktai, kurie rodo neteisėtą elgesį. Išsilaisvinimo sąjūdis be reikalo imasi juos plačiai ir giliai analizuoti. Jis turėtų kiekvienu atveju spausti kaltininkus ir versti juos labiau paisyti įstatymų.

Revoliucinis motėm sąjūdis — svarsto M. Decter — reikalauja moteriai naujų darbų, kartais net labai sunkių fiziškai, naujos erdvės, kur ji galėtų laisvai reikštis ir taikyti savo gabumus ir iniciatyvą. Neturi būti vyriškų ir moteriškų darbų. Ypač namų ruošos darbas nėra vertas dirbti ir turi būti pasidalintas su vyru. Bet, pastebi Decter, juk tai paneigia pasirinkimo laisvę. Moterys visuomet mokėjo dirbti tą kuklų paprastą, bet labai reikalingą šeimos darbą, ir niekas be pačių revoliucionierių nėra joms prikišęs nesugebėjimo ar menkumo.
Darbas, šeima, vyras, vaikai priklauso moteriai tik todėl, kad ji pati tai pasirenka. Bet kartą pasirinkusi, ji yra atsakinga už tai. Turėdama dabar neribotą laisvę pasikurti savo gyvenimo stilių, ji nepajėgia orientuotis, netenka tikrumo, nemoka ta laisve pasinaudoti. Moterys pripažįsta tik vieną stan-datą — save. Jos nori daryti tik tai, kas joms patinka, keisdamos motinos ir vaiko, vyro ir žmonos santykių pobūdį, kuris rėmėsi kooperacija — kiekvienas duodavo ir gaudavo savo dalį. Tai yra paties gyvenimo baimė, nenoras dalyvauti nenutrūkstamoje gimimo, augimo ir mirties grandinėje. Bet pasitraukęs individas negali vadintis suaugusiu. Moterie dabar pati turi spręsti, kai visai neseniai gyvenimas pats sprendė už ją. Sąjūdžio reikalavimai tik rodo norą nusikratyti atsakomybe, kuri yra neišvengiamai susijusi su laisve.

M. Decter. pasiremdama pasirinkimo laisve, stipriai puola sąjūdžio tezę, kad moterį labiausiai suvaržo ir pavergia šeima. Moterys turi vi-laisvę, tvirtina autorė, pasirinkti savo profesiją ir visišką laisvę tvarkyti savo ateitį. Jos gali studijuoti arba pasilikti nemokytos ir imtis fizinio darbo. Jei joms patin-- gali pasilikti namie ir neiti i platesnę visuomenę. Jei nori, jos gali tekėti, turėti šeimą, auginti vaikus. Jei nori, jos gali pasirinkti laisvą meilę. Vedybos galimos tik tada, kai moteris labai to nori, ir vedybų dažniausiai bijo vyrai, bet ne moterys.

Moterų išsilaisvinimo sąjūdis tvirtina, kad vyrų dominuojama visuomeninė santvarka išmokė moteris gustis nepajėgiomis konkuruoti su vyrais. Bet ši "vyro dominavimo" idėja visai nepaaiškina moters padėties, bet greičiau ją teisina ir perkelia atsakomybę kitiems.

Pats sąjūdis, Midge Decter nuomone, kenkia moterims, nes tai yra spaudimas prieš jas pačias. Jis yra neatsakingas, vaikiškas. Jo tikras impulsas yra noras nusikratyti subrendusio individo pareigomis ir atsakomybe.

Kate Millett, Sexual Politics. Double-day Company, Inc., 1970; Midge Decter, The New Chastity And Other Arguments Against Women's Liberation. Covvard, McCann & Geoghe-gan, 1972.
S. A.