Dar dėl poterių kalbos Spausdinti
Parašė LEONARDAS DAMBRIŪNAS   
Bemoderninant mūsų poterių ir aplamai liturginę kalbą, nemažai jau padiskutuota dviem poterių kalbos klausimais: dėl tikiu Dievą ar tikiu į Dievą ir dėl kaip danguje, taip ir Žemėje ar kaip danguje, taip ir ant žemės (Viešpaties mal-doj).

Pirmuoju klausimu esu rašęs Gimtojoje Kalboje (1965, Nr. 3-4) ir Aiduose (1969, Nr. 8). Pastarąjį (žemėje ar ant žemės) esu trumpai tepa-lietęs Gimtojoje Kalboje (1960, Nr. 2), reikšdamas nuomonę, kad posakio ant žemės (poteriuose) nėra pagrindo laikyti slavybe. Naujausias tuo klausimu atsiliepimas yra A. Salio straipsnis Vis dėlto: kaip danguje, taip ir žemėje (Laiškai Lietuviams, 1971, Nr. 6), kuriame jis, kad ir ne visai aiškiai, teigia, kad ant žemės poteriuose yra svetimybė. Dėl to manau, kad pravers kiek platesnis klausimo pasiaiškinimas.

Kaip kiekvieną kalbinį klausimą, taip ir šį galima nagrinėti dviem atžvilgiais — istoriniu, arba diachroniniu, ir struktūriniu, arba sinchroniniu. Šiandien jau visiems, berods, aišku, kad vieno istorinio metodo nepakanka ne tik bendrinės kalbos, bet ir apskritai kalbotyros problemoms spręsti. Apie tai kiek plačiau esu rašęs straipsnyje Kalbos mokslas ir mūsų bendrinė kalba (Aidai, 1952, Nr. 4).

1. Istorinis požiūris
Minėtame straipsny Aiduose esu pastebėjęs,kad beveik visi mūsų kalbininkai iki pastarųjų pokario metų (išeivijoj ir dabar) buvo kalbininkai istorikai ir kad dėl to net ir dabartinės bendrinės kalbos klausimus jie pirmiausia sprendžia istoriniu požiūriu. Tokiems kalbininkams viskas, kas sena, kvepia, ir viskas, kas nauja, įtartina. Dėl to ir A. Salys, pradėdamas savo straipsnį žemėje ar ant žemės klausimu, rašo: "Pravartu į jį žvilgterėti istoriškai". Tačiau ir sutinkant, kad istorinis metodas gali būti naudingas kaip pagalbinė priemonė, reikia vis dėlto pažymėti, kad, klausimą sprendžiant iš esmės, neužtenka tik istorinio "žvilgterėjimo". Tam reikia ir platesnio istorinio nagrinėjimo, kurio, deja, dar neturime. Todėl prie Salio žvilgterėjimo noriu ir savo trigrašį pridėti, kad tas klausimo nagrinėjimas būtų bent kiek pilnesnis.

Pas mus jau seniai įprasta kreiptis į istoriją, kai reikia nustatyti kurio šių dienų kalbos fakto autentiškumą, manant, kad juo tas faktas senesnis, juo jis autentiškesnis, t.y. tikresnis, lietuviškesnis. Antru autentiškumo kriterijum dažnai laikomas posakio struktūros skirtingumas. Jeigu lietuviškas posakis savo struktūra skiriasi nuo kitų kalbų atitinkamo posakio struktūros, tai jis laikomas lietuvišku, o jei nesiskiria, tai atmetamas ar bent įtariamas kaip vertinys. Rodos, nesunku ir nekalbininkui suprasti, kad abu šie kriterijai nėra ir negali būti absoliučiai tikri, nes ir senas dalykas nebūtinai turi būti lietuviškas, o naujas nelietuviškas. Taip pat ir posakio struktūros vienodumas nebūtinai turi reikšti, kad jis yra vertinys ar skolinys. Tačiau pas mus kartais tik tais kriterijais ir tesivadovaujama. Tai gerai pailiustruoja kad ir to paties posakio tikėti į ką autentiškumo sprendimas. Kalbininkai rado seną posakį tikėti Dievą (be prielinksnio) ir nudžiugo, manydami, kad tai tikrai lietuviškas posakis. Jie pastebėjo ir posakį tikėti į Dievą (su prielinksniu), kuris raštuose vartojamas tiek pat seniai, kaip ir pirmasis. Bet šiam lietuviškumo jie nėra linkę pripažinti dėl to, kad jis atitinka kitų kalbų tokios pat struktūros posakį, pvz. lenk. wierzyc tv Boga, lot. credere in Deum. Tačiau jie kažkaip nepastebėjo savo pačių nenuoseklumo: lenkų bei lotynų kalboje tas posakis gali būti vartojamas ir be prielinksnio, pvz. wierzę Boga, credo Deum (esse) — tikiu Dievą (esant). Vadinas, lietuvių kalboje tiek prielinksninis posakis, tiek ir be prielinksnio turi tikslius atitikmenis kitose kalbose ir dėl to pagal tą atitikimo kriterijų jie abu turėtų būti laikomi skoliniais. Bet kadangi vienas jų nelaikomas skoliniu, tai tuo pačiu paneigiamas ir posakio struktūros skirtingumo kriterijus. Tai rodo, kad minėtų kriterijų posakio autentiškumui nuspręsti neužtenka. Vis dėlto, kaip toliau matysime, tie patys kriterijai vartojami ir posakio kaip danguje, taip ir ant žemės atveju, ir čia pasireiškia tas pats nenuoseklumas.

A. Salys, kaip tikras kalbininkas istorikas, pradeda kalbą nuo seniausių laikų — nuo Jogailos ir Vytauto, kurie esą pirmieji mokė žmones poterių lietuviškai. Jogaila vertęs iš lenkų kalbos. Toliau jis sako, kad "Jogaila su Vytautu graikiškai nemokėjo ir netiksliai' išvertė. Mat, vertė taip, kaip šiuo atveju gyvasis kalbos jausmas lėmė". A. Salys tuo nori pasakyti, kad jie lenkiškąjį na ziemi vertę be prielinksnio, taigi lietuvišku vietininku. Bet jei ir patikėsime Krokuvos profesorium Kozlovvskiu, Bazelyje po 50 metų nuo Lietuvos krikšto teigusiu, kad Jogaila pats mokęs žmones lietuviškai, tai vis dėlto neturime jokio įrodymo, kad tas jo vertimas išlikęs iki XVI a., kada jau pasirodė pirmieji rašytiniai tekstai. Todėl tas pats seniausias Jogailos ir Vytauto argumentas poterių vertimo kalbai paaiškinti praktiškai neturi jokios vertės.

Jau daug svarbesni tie vertėjai, kurių vertimo tekstai išliko (Mažvydo, Vilento, Daukšos ir kitų). Tiesa, kad jie rašė žemėje, bet ne ant žemės. Bet kodėl? Kodėl visas "Tėve mūsų" verstas pažodžiui, išskyrus tik vieną vietą — na ziemi, kuri išversta žemėje, bet ne ant žemės? A. Salys tai aiškina tuo, kad ties ta būtent vieta vertėjui prabilo "lietuviškasis kalbos jausmas" ir čia jis "nukrypo nuo lenkiško teksto". O kad tai lietuviškas vertimas, rodą ir analoginiai tokie gyvosios kalbos "dvejybiniai vietos aplinkybės vietininkai", kaip byrant dirvoj, birs ir jaujoj; žilas plaukas galvoje, velnias uodegoje ir pn. Kai kam tokie argumentai gali atrodyti labai svarūs, bet kai kam ir labai menki, nes nėra įrodomų faktų, kad taip tikrai buvo. Tai daugiau spėliojimo dalykas. Jei taip iš tikrųjų būtų, turėtume psichologiškai sunkiai suvokiamą reiškinį, būtent, kad vertėjas, viską versdamas pažodžiui, ties viena vieta kažkodėl apsigalvoja ir verčia ne pažodžiui. Šiaip ar taip, ši "lietuviško kalbos jausmo" hipotezė tam vienam vietininkui (žemėje) paaiškinti nelabai patikima.

Tad koks gali būti kitoks aiškinimas? Kiti mano, kad pirmieji poterių į lietuvių kalbą vertėjai versdami prieš akis turėjo ne tik lenkišką vertimą, bet ir lotynišką originalą. Lotyniško originalo turėjimas visai suprantamas, turint galvoj faktą, kad juk lotynų kalba buvo Bažnyčios oficiali kalba ir kad vertėjai, be abejo, tą kalbą mokėjo. Juk net ir pirmas žinomas poterių lietuviškas tekstas rastas lotyniškoje knygoje įrašytas. Palyginę pirmuosius lietuviškus "Tėve mūsų" tekstus su lenkiškuoju bei lotyniškuoju, matome, kad lenkiškasis pažodžiui verstas iš lotyniškojo, o lietuviškas greičiausiai iš abiejų. Štai kas rodo lotynų kalbos įtaką lietuviškame tekste:

1) Visai lotyniška lietuviško teksto žodžių tvarka, išskyrus tik kai kurių autorių porą vietų, o 1605 m. katekizme ji tobulai lotyniška.

2) Daugiskaitos vietininkas (kuris esi danguose, dunguosu) vartojamas todėl, kad ir lotynų kalboj yra daugiskaita in coelis, nors šiaip ano meto lietuviškuose tekstuose dangus paprastai vartojamas vienaskaitoje. Žinoma, ir lenkiškai tada vartota daugiskaita — wniebiesiech.

3) Vienaskaitos galininkas (duoną mūsų visų dienų) irgi vartotas pagal lotynišką — panem nostrum ąuotidianum. Tada irlenkai vartojo galininką — chleb nasz poįvszedni. Šiandien mes kartu su lenkais vartojame kilmininką — duonos, chle-ba. Negi ir vėl būtume pasekę lenkais? Lenkiški vertiniai senuose poteriuose tėra trys imperatyvai — švęskis, ateik, būk.

Pagaliau prieiname senų tekstų posakį kaip danguje, taip ir žemėje, kuris pažodžiui atitinka lotyniškąjį sicut in coelo, et in terra, Vadinas, vienoje ir kitoje kalboje vietininkai. Lenkiškasis tekstas skiriasi, nes vietoj vietininko rašoma na ziemi (ant žemės). Klausimas, kodėl lietuviškas posakis skiriasi nuo lenkiškojo ir atitinka lotyniškąjį? A. Salys ir kai kurie kiti sako, kad šioje vietoje prabilo vertėjo "lietuviškasis kalbos jausmas", ir dėl to jis tą vietą išvertė teisingai. Čia susiduriame su minėtu jau nusistatymu, kad posakis yra lietuviškas, jeigu jo struktūra skiriasi nuo kitų kalbų atitinkamo posakio struktūros. Šiuo atveju mūsų posakis skirias nuo lenkiškojo, bet sutinka su lotyniškuoju. Tokiu atveju turėtume sakyti, kad mūsasis posakis yra vertinys iš lotyniškojo posakio. Bet mūsiškiai kalbininkai čia tos lotynų kalbos įtakos neranda ir be įrodinėjimų teigia, kad seniau taip lietuviškai sakyta. Bet ar iš tikrųjų taip sakyta? Yra faktų, parodančių, kad ne visai taip būta, kaip dabar kai kas galvoja. Senuose tekstuose yra vietų, kur tas lenkiškas posakis na ziemi verčiamas ne žemėje, bet ant žemės.

Štai kaip Daukša savo verstame katekizme aiškina Viešpaties maldos paskirus posakius. Į klausimą, ko meldžiame trečioje dalyje, Daukša atsako: "idant taip darytumbime valią Dievo čia ant žemės. kaip ją ten danguje daro angelai ir išrinktieji jo". Lygiai taip elgiasi ir 1605 m. anoniminis katekizmo vertėjas. Į klausimą, kur yra Dievas, atsako: "Danguj, ant žemės ir visokioj vietoj". Kitoje vietoje jis rašo: "Kogi žmogus meldžia trečioj dalyj: būk valia tavo, kaip danguj taip ir žemėj? — Meldžia, idant visi žmonės darytų jo valią ant žemės kaip angelai ir išrinktieji daro jo valią danguj" (Žr. Ernst Sittig, Das polnischt Katechismus des Ledezma ... 48 ir 51). Įdomu, kad Daukša ir anoniminis vertėjas poteriuose rašo žemėje, bet aiškindami poterius čia pat rašo ant žemės. Panašiai tą posakį vartoja ir kiti senieji autoriai. Taip danguje, kaip ant žemės . . . ant kalno būdamas (Bretkūno postilė). Marios ženklina mums žmonių gyvenimą ant žemės (Sirvydą:-. Punktai sakymų). Idant ilgai gyventumbei ant žemės (Petkevičiaus katekizmas), ir kt.

Vadinas, turime gana savotišką padėtį: "Tėve mūsų" tekstuose vartojama žemėje, bet tų pačių tekstų aiškinimuose čia pat vartojama ant žemės. Iš to logika verčia pasidaryti šias dvi išvadas: 1) kad abi kalbos (lotynų ir lenkų) galėjo turėt: įtakos lietuviškam vertimui ir 2) kad abu posakiai vertėjams neatrodė blogi, lietuvių kalbai svetimi. Ir kadangi posakis ant žemės ir tada buvo gyvas ir savas, tai nenuostabu, kad jo vartojimas plito, gal būt, iš dalies dėl lenkų kalbos įtakos, kuri čia galėjo reikštis kaip to plitimo akstinas. Todėl nenuostabu, kad XIX a. ir vysk. Giedraitis, ir Fr. Kuršaitis bei vėlesni autoriai varojo ant žemės. Taip šis posakis pasiekė ir XX amžių. Paskui atėjo "apsivalymo" laikai — šalintos ne tik svetimybės, bet net ir tai, kas buvo panašu į svetimybę. Kalbos gryninimo laikas, ypač po spaudos atgavimo, neginčijamu autoritetu kalbos dalykuose tapo Jonas Jablonskis. Ir kai jis tarė, kad poteriuose reikia sakyti žemėje (ne ant žemės), nes Daukša taip rašė, tai, žinoma, ir visi vyskupai bei prelatai turėjo su tuo sutikti, nors ne kartą prieš tai ir šiaušėsi. Tada ir vyskupas Karevičius tą formą 1918 m. priėmė, bet greičiausiai ne todėl, kad pats būtų tuo įsitikinęs, bet kad autoritetas taip liepė. Tai nebuvo vox populi, o vox auctoritatis. Po Karevičiaus atėjo arkiv. Skvireckas, kuris taip pat laikėsi autoritetų ir kurio Naujojo Testamento antros laidos vertimą prižiūrėjo A. Salys. Aišku, kad jis nepaliko tokių "barbarizmų", kaip ant žemės, nors, taisydamas kun. A. Sabaliausko maldaknygę Viešpaties Angelas (1933), jis dar buvo poteriuose tą posakį palikęs.

Bet ar yra neklaidingų autoritetų kuriame nors moksle, o ypač bendrinės kalbos praktikoje? Ar neklydo kartais ir Jablonskis? Deja, ne vienas ir jo aiškinimas vėliau buvo pakoreguotas ar visai atmestas. (Žr. tarp kitko A. Piročkino — jono Jablonskio leksiniai taisymai, 1970). Mūsų kalbamuoju klausimu Jablonskis jokio to klausimo nagrinėjimo nepaliko ir, siūlydamas žemėje, rėmėsi senais autoriais bei savo subjektyvia nuomone. Kadangi Jablonskio autoriteto įtaka tebėra gyva ir dabar Lietuvoje, tai ir ten išleistame Apeigyne laikomasi to autoriteto įsakyto vietininko.

Tad šiaip ar taip šnekėsime, išvadą iš istorinio nagrinėjimo tenka pasidaryti tokią: abi formos žemėje ir ant žemės) anuo metu buvo žinomos ir vartojamos, abi yra savos, o jų pasirinkimą verčiant lėmė kalba, iš kurios buvo verčiama. Kiekvienu atveju abiejų kalbų (lotynų ir lenkų) įtakos hipotezė yra logiškesnė ir suprantamesnė, negu tik ""lietuviškojo kalbos jausmo" staigaus atsiradimo hipotezė.

2. Struktūrinis požiūris
Šiandien kalbininkai sutaria, kad dabartinės bendrinės) kalbos problemos pirmiausia turi būti sprendžiamos struktūriškai, t.y. dabartinės, ne istorinės, vartosenos požiūriu. Dėl to pirmiausia žiūrima ne to, kas kadaise buvo, o kas dabar yra. Kaip tad šiuo metu mūsų bendrinėje kalboje reiškiamas daikto buvimas ko nors viduje ir jo paviršiuje? Tai visiems gerai žinoma: daikto buvimas viduje reiškiamas vietos vietininku, o buvimą paviršiuje prielinksniu ant su kilmininko Iii niu, pvz. dėžėj — ant dėžės, spintoje — spintos, kalne — ant kalno, vandenyje ant vandens ir t.t. Kalbėdami poteriuose apie d gų ir žemę (visą planetą), tuos abu dalykus E tindami, psichologiškai dangų vaizduojamės k vietą, kurios viduje galima būti, ir tai prieš] statome žemei (planetai), kurioj negalima būti vi< je, o tik paviršiuje. Pagal bendrą dėsnį, kad 1 vimas viduj reiškiamas vietininku, o buvimas ] viršiuj prielinksniu ant su linksniu, ir sakoi kaip danguje, taip ir ant žemės. Toks pa kymas visiškai derinasi su logika, su mąstysen psichologija ir su lietuvių kalbos dėsniais. Tol psichologija pasižymi, aišku, ne vieni lietiniai, n dangų ir žemę vaizduojasi panašiai visi žmont Dėl to visi tą vaidinį panašiai ir išreiškia — bu\ mą dangaus viduj vietininku, o žemės pavirsi prielinksniu ant, pvz. im Himmel — auf E den, in heaven — on earth, w niebie — na i ir pn.

Jeigu ir sutiktume, kad vietininkas iemė_ seniau galėjo atsirasti analogiškai pagal vietininl danguje, tai šis formų gretinimas lengvai g; Įėjo būti vėliau nustelbtas dviejų dalykų realic padėties kontrastiškumo. Ir visai natūralu, kad koi trastiškiems daiktams pasirenkamos ir skirtingo raiškos priemonės. Tai juk matome vykstar ir šiandien. Nors gretiname du vietininkus saki nyje žilė galvoj, velnias uodegoj, bet jau nebe vartojame dviejų vietininkų sename sakinyje kiau lė lauke dvokia, stale kvepia. Šiandien sakytum* ant stalo kvepia.

Bet iš to, kas pasakyta, negalima, žinoma, daryti išvados, kad vietininkas žemėje iš viso nevartotinas. Jis yra plačiai vartojamas, tik kiek kitokia reikšme bei kitokiomis aplinkybėmis, būtent kai kalbama apie planetos dalį, apie kurį nors kramtą, apie tam tikrą sritį. Sakoma lenkų žemėje, žydų žemėje, tėvų žemėje, dvaro žemėje. Analogiškai pasakoma ir šioje žemėje (religine prasme). je žemėje (visame pasaulyje). Tačiau šiuo atveju vietininkas yra gyvas dėl to, kad 1) čia nėra padėties kontrastiškumo, nesikerta vidaus ir paviršiaus reikšmės, ir 2) kad tais atvejais iš tikrųjų kalbama ne apie paviršių, o apie vidų. Čia žemė, kaip ir kiti tos kategorijos žodžiai (kraštas, šalis, pasaulis, Amerika, tėvynė, laukas, miškas, miestas, kaimas, sodas, kiemas, gatvė), reiškia ne vien žemės paviršių, bet ir tai, kas yra ant to paviršiaus — medžius, namus, net orą. Kitaip sakant, tie daiktai turi tūrį, t.y. tris matavimus. Miestas reiškia ne tik žemės paviršių, kur stovi namai, bet ir namus bei visą tą erdvę, kurioje stovi pastatai. Todėl ne tik žmonės gyvena mieste, bet jame gali ir paukščiai skraidyti. Panašiai galima būti viduje miško, sodo, krašto, valstybės. Vietininko vartojimas tokiais atvejais abejonių nekelia, nes šiais atvejais prielinksninis posakis dažniausiai ir neįmanomas. Niekas juk nesakys — gyvena ant miesto, ant miško, ant valstybės, ant pasaulio {gyvena ant kaimo greičiausiai yra svetimybė).

Kas kita betgi, kai sugretinamos kontrastinės padėtys, kai susikerta vidaus ir paviršiaus reikšmės. Tada vidų reiškiant vietininku, nėra kaip paviršiaus reikšti tuo pačiu vietininku. Tada ir pavartojamas prielinksnis ant. Tai pripažįsta ir A. Salys, sakydamas:"Kur esamajame vietininke susikerta vidaus ir paviršiaus reikšmės, dabartinėje bendrinėje kalboje daug kur yra įsigalėjusi prie-linksninė vartosena. Plg. net dainų kalbos ant kalnelio, pakalnėlėj dobilėliai žydėjo greta su kalne berželiai stovėjo, beržų lapeliai mirgėjo . Bet ar ne tą patį kontrastą turime ir kalbėdami apie dangų ir žemę? Žemės vidų ir paviršių reiškiant tuo pačiu vietininku, kartais sunku būtų išvengti dviprasmybių ar bent neaiškumo, pvz. ieškojau tėvelio aukštam kalnely; žemėje yra vandens ir pn.

Galimas dalykas, kad seniau vidaus ir paviršiaus reiškimo priemonės buvo mažiau diferencijuotos ir dėl to paviršiui reikšti vietininkas buvo dažniau vartojamas, negu dabar. Tačiau kalbininkams šiandien ne naujiena, kad kultūrinės kalbos raida vyksta raiškos priemonių diferenciacijos linkme, kad tuo būdu siekiama didesnio raiškos tikslumo, aiškumo, vad. intelektualizacijos. Tai rodo ir mūsų kalba. Senesnėje kalboje galima rasti atvejų, kai buvimas paviršiuje reiškiamas vietininku, pvz. brolelis žirge sėdėjo, pakabink kepurę gembėje, kiaulė lauke dvokia, stale kvepia. Šiandien tos rūšies vietininkų jau niekas nebe-vartoja. Dėl to net ir pats Jablonskis kartą subarė St. Dabušį, kuris buvo parašęs: stale gulėjo keli prašymų ritiniai; daugybė valgių padėta aukuruose. Ten pat jis pateikė ir pavyzdžių su prielinksniu ant: ant kalno karklai siūbavo, jo knygos gulėjo ant stalo. Panašiais atvejais vyksta vad. posakių konkurencija, raiškos priemonių evoliucija, kuri pasireiškia tuo būdu, kad pradžioje dvi formos kuri laiką vartojamos lygiagrečiai. Todėl dar šiandien galima abejaip sakyti: peilis guli žemėje ir ant žemės, sėdi kėdėje, suole ir ant kėdės, ant suolo; paveikslas kabo sienoje ir ant sienos, rašo lentoje ir ant lentos. Tur būt, jau niekas neneigs, kad abejos tos formos yra taisyklingos, nors jau nebūtinai vienodo dažnumo.

Daugumas kalbininkų šiandien taip pat sutinka, kad kalbos evoliucija vyksta prielinksninių posakių daugėjimo kryptimi, t.y. prielinksninius posakius imama dažniau vartoti ten, kur seniau buvo vartojami paskiri linksniai. Štai Vaižganto Pragiedruliuose yra daugybė linksnių, kurių vietoj Šiandien vartojame linksnį su prielinksniu. Pvz. visas susijaudinimu išblyškęs; iš proto kraustės pavydu; akys paraudo pykčiu; bučiavo tokiu atsargumu, pasigerėjimu ir pagarba, lyg kokią relikvijų. Šiandien sakom tik: Išblyškęs iš susijaudinimo; iš proto kraustėsi iš pavydo; akys paraudo iš pykčio; bučiavo su atsargumu, pasigerėjimu ir pagarba. Prisiminkime dar tokius pavyzdžius, kaip atsiskyrė ko ir nuo ko, priklauso ko ir nuo ko, pavirto kuo ir į ką, stebisi kuo ir iš ko, įsižiūrėti ką ir į ką, ir kt. Apie tai esu kiek rašęs Liet. Enciklopedijoj, o Pr. Skardžius Gimtojoje Kalboje (1960, Nr. 3). Ten jis rašo: "Ilgainiui, beblėstant senovinių linksnių savaimingumui, ir senesnio draugės, priežasties, pagrindo, taip pat įrankio ir kt. įnagininko vietoje daug kur buvo pradėtos vartoti aiškesnės, raiškesnės prielinksninės žodžių grupės, pvz.: karalius atvyko su savo palydovais ... su melu netoli nuvažiuosi . . . davė lyg su kūju per galvą ir kt. Ir tai nėra jokios svetimybės, bet mūsų pačių kalbos padaras, istorinė mūsų linksnių ir prielinksnių raidos išdava". Toliau pateikęs eilę pavyzdžių, kaip jis kalne gyvena šalia jis ant kalno gyvena, Pr. Skardžius rašo: "Šioks senovinių linksnių virtimas prielinksninėmis žodžių grupėmis dar nėra pasibaigęs vyksmas, jis dar šiuo metu tebevyksta".

Turint galvoj tą prielinksninių posakių daugėjimo tendenciją, darosi suprantamas ir prielinksnio ant dažnesnis vartojimas. Bet yra dar ir antras specifinis akstinas, kuris skatina to prielinksnio vartojimą. Mat, krypčiai į kurio daikto paviršių žymėti tas vienas prielinksninis posakis dažniausiai ir vartojamas, pvz.padėk ant stalo, eisiu ant kalno, paleido žirgą ant pūdymėlio. Čia ir neįmanoma vienu kuriuo linksniu išsiversti. O pagal eisiu ant kalno darosi įprastas ir stovėsiu ant kalno. Seniau krypčiai žymėti buvo vartojamas dar ir prielinksnis į: sėsti į žirgą (t.y. į balną), sodinti į suolą, bet šiandien ir čia jau vartojamas prielinksnis ant: sėsti ant žirgo, sodinti ant suolo, Taigi ir šiuo atveju prielinksnis ant populiarėja.

Tačiau A. Salys su ta daugelio kalbininkų nuomone nesutinka. Jis rašo: "Kitam vėl prielinksninis posakis ant žemės rodąs kalbos pažangą, jos modernėjimą. Mat, fleksinės kalbos savo raidos būvyje virsta analitinėmis, kur sintetinė kaityba pakeičiama prielinksnine. Plg. lotynų ir prancūzų kalbos linksniavimą. Bet mūsų bendrinė kalba tuo tarpu dar nepasinešusi ta linkme". Jam visi aukščiau minėti pavyzdžiai nieko nesako. Jis neieško ir dėl to neranda autentiškų lietuviškų prielinksninių posakių, o tenkinasi pora barbarizmų — buvom į Klaipėdikę, mama yra į kambarį. Kai vietoj savų prielinksninių posakių sąmoningai operuojama tik svetimaisiais, tada ir posakis ant žemės darosi nesavas ar bent įtartinas. Tiesa, toliau jis pažymi, kad vietoje vietininko žemėje liaudinėje kalboje "sakomas ir kilmininkas su prielinksniu ant. Bet bendrinėje kalboje čia yra įsigalėjusi senoviškesnė vietininko konstrukcija". Vadinas, ir vėl grįžome prie senovės, kuri kalbininkui istorikui atrodo geresnė. Bet neistorikai sako: jei visada laikysimės "se-noviškesnių konstrukcijų", tai kalboje nebus pažangos. Ar mes to siekiame? Ar mes vėl turime grįžti prie sėdėjo žirge, gulėjo stale, nes juk tos konstrukcijos senoviškesnės! Ir kai A. Salys teigia, kad "daugiau tebesakoma" sėdi kėdėje, tai mums rodos, kad jau didesnis daugis vis dėlto sako sėdi ant kėdės ir kad guli ant žemės, kabo ant sienos nėra tik liaudiniai, bet ir bendrinės kalbos posakiai.

Tiesą sakant, iš Salio straipsnio ne visai aišku, ar ant žemės jis laiko savu, kad ir liaudiniu, posakiu, ar lenkybe, nes vienoje vietoje sako: "XVIII a. poteriai su visomis lenkybėmis, taigi ir su ant žemės, bažnytinėje kalboje išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo". Jeigu taip, jeigu ant žemės kratomės kaip lenkybės, tai mes grįžtame ne tik į senovę, bet ir į tuos laikus, kada mokyti žmonės svečius ne prašė sėsti, o meldė sėsti, nes prašyti, vilna, liaudis (plg. lenk. prosic, welna, lud) ir pn. buvo laikoma lenkybėmis ir jų vietoj siūlyta melsti, gaurai ir žmonės.

Gindamas senovę, A. Salys toliau rašo: "Jeigu kam žemėje nepatinka, kad tai istorinė, o ne dabartinė vartosena, tai tuo pačiu mastu iš poterių tektų išmesti ir geidžiamosios nuosakos lytis teesie, teateinie, nes jos irgi istorinės. Dabartinės
vartosenos gyvosios lytys yra tebūna, teateina". Mes kaip tik ir manome, kad priėmus tas šių dienų formas arba bent modernesnę Skvirecko siūlytą tebūnie, nieko nebūtų nustota, o bent kiek laimėta, ir tam A. Salio minimam "eiliniam kaimiečiui" tebūna šventa tavo valia, teateina tavo karalystė skambėtų nė kiek neblogiau, nesu teesie, teateinie. A. Saliui atrodo, kad senas optatyvas teesie "maldai suteikia tam tikro iškilmingumo". Bet jeigu svarbu senovė ir dar iškilmingumas, tai nuosekliai reikėtų nevengti ir kitų senų formų: senų morfologinių lyčių, supino i išėjo žuvautų), dviskaitos, optatyvo tesakai, tedarai ir kt. Gal dėl to iškilmingumo ir St. Ylos maldyne Tikiu Dievą pridėta tokių senų šauksmininkų, kaip šventasis Jone, Tome, Antane. Bernarde vietoj šv. Jonai, Tomai ir kt.

Tačiau šiandien visur matome priešingą polinkį
— liturginę kalbą artinti prie bendrinės kalbos, o ne nuo jos tolti. Net ir angliškai maldose jau sakoma you vietoj senų ihou ir th.ee. Pagaliau tas senų ar naujesnių formų pasirinkimas tėra. žinoma, skonio dalykas ir dėl to nėra prasmės ginčytis. Šio rašinio tikslas ir buvo pasakyti, kad poterių vietininką galima ginti tik skonio arguentu. Kitaip sakant, norėta parodyti, jog teigimas, kad poterių posakis ant žemės yra lenkybė, yra teigimas, kuriam rusų kalboje taiklus pavadinimas yra goloslovnoje utverždenije, t.y. teigimas be į-rodymų. To kiti kalbininkai šiandien jau nebedrįsta teigti.

Baigus šį straipsnį, Drauge (1971.10.30) pasirodė dr. Pr. Skardžiaus straipsnis tuo klausimu. Jis nesako, kad ant žemės yra svetimybė, vis dėlto, kad ir nelabai tvirtai, siūlo vartoti vietininką žemėje šiais sumetimais: "viena, ši forma lengvai pateisinama dabartinės lietuvių kalbos duomenimis; antra, žemėje gerai dera šalia danguje; ir trečia, tai turi jau geroką tradiciją. Tad tesie toliau kaip danguje, taip ir žemėje\". Į tai galima atsakyti trim lygiai galiojančiais argumentais už posakio ant žemės vartojimą: viena, ši forma lengviau pateisinama dabartinės lietuvių kalbos duomenimis; antra, kontrastinėms padėtims (viduj— paviršiuj) žymėti geriau tinka ir kontrastinės raiškos priemonės (danguj — ant žemės); ir trečia, ne kiekviena tradicija palaikytina, nes toks palaikymas kai kada trukdo natūralią kalbos raidą.
Išvada — formą žemėje palaikys senumo (tradicijos) mėgėjai, o ant žemės — naujumo (faktinės padėties) šalininkai. Kitokių argumentų už vieną ar kitą formą nėra.