JAUNIMO REVOLIUCIJA — IŠGANYMAS? Spausdinti
Parašė Kęstutis K. Girnius   
Charles A. Reich — jaunimo revoliucijos pranašas
Kas keli metai koks nors mokslininkas — pranašas išleidžia knygą. Dažniausiai šie pranašai paanalizuoja dabartinę visuomeninę padėtį, kokį nors naują išradimą, technologinę pažangą ar visuomeninį judėjimą: juos Įvertina ir tada drąsiai teigia, kad šis išradimas ar judėjimas pakeis pasaulio tvarką, žmonių protavimą — anot jų, bus nauja ir didinga revoliucija, kuri sukurs naują ir geresnį pasaulį. Šiems pranašams, kaip ir visiems buvusiems, būdingi du bruožai. Pirma, tvirtas pasitikėjimas, kad jų teigimai teisingi ir bus laiko pateisinti. Tas pasitikėjimas grindžiamas kokia nors religine, istorine ar dialektine tiesa ir todėl laikomas esąs anapus mokslinių įrodymų bei prieštaravimų. Antra, orakulo teigimai yra lyg ir paremiami pesudomoksliais, ar tai būtų astrologija ar pranašavimas iš gyvulių vidurių išdėstymo, arba kokia nors religijos ar visuomenės išsivystymo teorija. Ne pro šalį paminėti dar vieną pranašavimo bruožą, kuris neliečia nei pranašo pasitikėjimo savimi, nei jo skelbiamo metodo, bet rezultatus — būtent, beveik visi šios rūšies pranašavimai klaidingi.

Pereitame dešimtmetyje Harvey Cos pranašavo organizuotų religijų nuosmukį bei radikalų pasikeitimą. Marshall McLuhan karštai įrodinėjo, kad elektronikos amžius pakeis žmogaus mąstymo būdą. Buvo ir mažesnių orakulų. Atrodo, kad ir šis dešimtmetis neatsiliks, nes jau iškilo nauja, daug dėmesio sulaukusi Charles A. Reicho knyga The Greening of America (1970). Jos autorius, Yale universiteto teisės profesorius, taip pat išvydo "naują gadynę", naują revoliuciją, kuri išgelbės Amerikos visuomenę. Nauji išganytojai — tai jaunimas; išganymo būdas — meilė ir materialinių gėrybių pervertinimo paneigimas. Anot autoriaus, šis rojaus ant žemės artėjimas yra neišvengiamas, tiesiog "biologinė būtinybė". Kitaip sakant, artėja tas laikas, kai žmonės vieni kitus mylės kaip brolius, kai meilė ir draugystė tvarkys žmonių santykius. Mintis, kad žmogaus gyvenimas laimingesnis ir prasmingesnis rojuje — ar tas rojus čia ant žemės, ar anapus — nėra ypatingai nauja. Iš tikrųjų tai beveik truizmas (nuvalkiota tiesa): kai žmogus yra patenkintas, tai jis yra laimingas. Šį idealą skelbė visokiausi pranašai nuo senovės iki Markso. Tad svarbiausias klausimas lieka, kaip šis stebuklingas momentas pasiekiamas ir kuo yra pagrįstas pasitikėjimas, kad jis čia dabar artėja. Reicho argumentas remiasi pseudomarksistine analize. Jis skirsto žmogaus sąmoningumą į tris laipsnius. Pirmieji du sąmoningumai esą iškėlę visuomeninėj santvarkoj prieštaravimų, iš kurių būtinai turi išsivystyti sąmoningumas III. Reikėtų čia pabrėžti, kad Reichas laisvai vartoja Markso istorinę teoriją — jis sutinka su Marksu, kad politinėse ir ekonominėse santvarkose išsivysto prieštaravimai, kurie sugriauna esamą santvarką, ir kad šie prieštaravimai yra neišvengiami. Bet jis atvirkščiai teigia, kad sąmoningumas nustato politinę ir ekonominę santvarką. Tuo jis atsiskiria nuo Markso. Būdamas naujas pranašas, Reichas grindžia savo į-rodymus naujesnėmis teorijomis. Galima sakyti, kad jo analizė yra šių laikų visuomenės kritikų potpourri. Iš esmės jis nekritiškai priima visus esminius Galbraith New Industrial State ir Marcuse One-Dimensional Man teigimus. Taip pat laisvai jis vartoja ir McLuhan ir Kenniston, visų šių autorių subtilesnes mintis subendrindamas. Tad sriuba sena, ir Reicho vienintelis prieskonis yra jo dabartinio jaunimo dvasios analizė. Ir kaip tik čia slypi knygos didžiausia problema: teisingi teigimai jau buvo kitų pasakyti, o nauji — beveik visi klaidingi, banalūs, arba tokie, kurie neparemia jo paskelbtos naujos gadynės.
Knyga buvo greitosiomis parašyta, tad ir duomenys labai riboti. Reicho žvilgsnis į jaunimą krypo kaip tik tuo laiku, kai "hipių" gyvenimas dar buvo gražus ir be problemų — prieš heroino ir Mansono tipų atsiradimą. Be to, Reich grindžia savo teigimus daugiau tik jaunimo muzika ir drabužiais. Tad turi jis būti didelis pranašas, kad pajėgia viską spręsti iš tokių nereikšmingų duomenų.

Trys sąmoningumo laipsniai
Bet pažiūrėkim Į Reicho knygos turinį. Anot jo, Amerikos technologija yra tiek pažengusi ir taip pakeitusi gyvenimo sąlygas, kad dabartinis Amerikos pilietis nesijaučia pajėgiąs sutvarkyti nei politinės, nei ekonominės, nei visuomeninės struktūros. Ne tik esame bejėgiai, bet ir esame 'save praradę'. Tačiau technologinė revoliucija yra išugdžiusi naują mąstymo būdą. Reichas jį vadina Sąmoningumu III, kuris leis Amerikai išspręsti visas problemas. Sis sąmoningumas ryškiausiai išsivystęs jaunime. Jo vykdoma revoliucija pajėgs išspręsti problemas — įžvelgti tikrąją ir esminę šių problemų versmę. Pagal tai Amerikos problemą Reichas šitaip apibrėžia: "Mes nepajėgiame suprasti tos sistemos, kurioje gyvename, ir todėl jos struktūra yra pasidariusi atgyventa, o mes tapę bejėgiai. Sistemai gi buvo leidžiama perimti absoliučią galią valdyti mūsų gyvenimui, ir dabar ši sistema automatiškai laikosi, ir jai nesvarbu žmogaus gyvenimo tikslai" (p. 13). Sąmoningumas III yra kaip tik tas naujas mąstymo būdas, kuris sutapatins technologinę pažangą ir jos sukurtą visuomeninę santvarką su humanistiniais idealais. Sąmoningumas III parodys mums, kaip susitvarkyti su technologijos sukurtu naujuoju gyvenimo būdu — kaip pasidaryti jos ponu, o ne tarnu.


Reichas nedaug laiko skiria apibrėžti "sąmoningumo" sąvokai. Aplamai jis meistriškai moka išvengti visų rimtesnių filosofinių problemų — svarbiausių jo vartojamų sąvoku, kaip 'sąmoningumas', 'laimė', "žmogaus tikslai', 'savęs praradimas', 'netiesus sąmoningumas' apibrėžimo. Taip pat jis neaptaria, kaip supranta istorini determinizmą ar laikotarpių ir mąstymo būdų klasifikaciją. Bet šitoks filosofinis paviršutiniškumas (jeigu nesakytume — obskurantizmas) taip suvelia autoriaus mintis, kad dažnai sunku suprasti, ką jis teigia, kas dar blogiau, sudaro įspūdi, jog nė pats autorius nenujaučia, kokios implikacijos slypi jo teiginiuose. Mažiau ir daugiau jis apibrėžia sąmoningumą panašia reikšme, kokia mes vartojame Welt-anschauung, arba pasaulėžiūros, žodį.
Sąmoningumą Įtakoja politinės, ekonominės, socialinės ir kitos sąlygos. Visos šios įtakos ne vien paveikia ir sukuria sąmoningumą, bet savo ruožtu jos taip pat yra sąmoningumo paveikiamos ir sukuriamos. Kitaip sakant, sąmoningumas yra visko paveikiamas ir viską paveikiąs. Bet toks teigimas nieko nepasako, nes jis neleidžia mums nuspręsti, kokios įtakos svarbiausios, kokie jų santykiai, kiek žmogus turi laisvės apspręsti savo gyvenimo būdą.
Toliau autorius bando apibrėžti tris Amerikai būdingus sąmoningumus, kuriuos jis vadina Saąmoningumu I, Sąmoningumu II ir Sąmoningumu III. Nors autorius ir teigia nepretenduojąs, kad jo apibrėžimai moksliški, pilnai suprantąs, kad jie impresio-nistiški ir arbitrariški, šitoks autoriaus kuklumas vis dėlto nepaneigia fakto, kad jo sąmoningumų klasifikacija yra labai dirbtinė. Iš tikrųjų jam visiškai nerūpi Sąmoningumas I, kuri jis labai greitai ir prieštaraujančiai aptaria ir kurio vienintelė rolė yra autoriaus dialektinio istorinio determinizmo tezės parėmimas.

Anot Reicho, Sąmoningumas I vyravo Amerikoje nuo jos įsteigimo iki 1930 metų. Jo esminiai bruožai: didelis žmogaus savarankiškumas ir pasitikėjimas, kad savo darbu galima visko pasiekti; žmogaus moralinis charakteris, o ne jo žinios nulemia jo pasisekimą gyvenime; gyvenimas yra ilgas ir sunkus asmeninės laimės ir tikslų siekimas. Tad sąmoningumas I buvo kombinacija tokių vilčių, kurias anksčiau turėjo socialiniai darvinistai ir pirmieji laissez-faire ekonomistai kapitalistai. Šio sąmoningumo akivaizdžiausias įsikūnijimas buvo Amerikos pionieriai ir didieji kapitalistai. Jo esmines mintis ir idėjas dar tebeturi politiniai konservatoriai ir respublikonai.

Bet Sąmoningumas I nepajėgė suprasti technologijos keičiamo pasaulio ir dėl to virto anachronizmu, "atgyvena". Amerikos socialinė struktūra taip pasikeitė, kad žmogus nebesi-grumia su kitais žmonėmis, bet kovoja prieš visą industrinę sistemą, prieš kurią atskiras žmogus yra bejėgis.

Industrializmas pakeitė tą pasaulį, kuriame išsivystė Sąmoningumas I.
Franklin D. Roosevelt ir jo šalininkai stengėsi pagerinti žmonių gyvenimą industrinėje - kapitalistinėje sistemoje. Bet tų reformų buvo per mažai. New Deal liberalai nesuprato, kad nebegalima atstatyti praėjusios visuomeninės struktūros. Jie pasitenkino, sustiprindami valdžią ir parinkdami geriausiai išlavintus specialistus kraštui valdyti.

Čia ir iškilo Sąmoningumas II. kuris tikėjo, kad racionalizmas pajėgs spręsti visas šitas problemas; kad jos lengvai išsprendžiamos, jei tik valdžia būtų stipri ir naudotų visas savo jėgas technologijos ir mokslo pažangai. Iš esmės Sąmoningumas II tiki. kad racionalizmas yra žmogaus didžiausia viltis ir kad tai, ką žmogaus protas sukūrė, yra aukščiausia tikrovė. Žmogus turi būti proto valdomas, o kai atskiri žmonės nėra pasiryžę to daryti, tai žmogaus asmeninę laisvę turi riboti visokiausi įstatymai, kurie atstovauja "bendruomenės interesams" (public interest). Racionalumas pasidaro aukščiausia vertybe, ir žmogu> save vertina pagal tuos standartus, kuriuos yra sukūręs mokslo ir valdžios elitas. Ta prasme Sąmoningumas II yra antidemokratiškas, ne-žmonės turi sekti elito sprendimus: teoretiškai jiems trūksta proto ir žinių patiems savo elgesį bei gyvenimo būdą apspręsti. Tad išsivysto "Meri-tocracy", pagal kurios standartus žmogus save įvertina; žmogaus savigarba priklauso tik nuo jo rolės visuomenės struktūros hierarchijoje.

Reicho dabartinio žmogaus analizė yra labai panaši į Marcuse. Reichas perima Marcuse tezę, kad nors technologija praturtina žmogų materiališkai, bet drauge nuskurdina žmogaus dvasinį gyvenimą. Technologija taip pavergia žmogų, kad. priimdamas viską, ką tik technologinė visuomenė jam siūlo, jis atsisako savo laisvės. Išsivysto 'neteisingas sąmoningumas', kuris leidžia žmogui būti savimi patenkintam ir pasidaryti turtingu visuomenės sistemos vergu. Ši nelaisvė laisvai užsikraunama, nes žmogus mielai priima visuomenės pančius, pačiu savo gyvenimo būdu juos dar stiprindamas.

Kartu su Sąmoningumu II išsivystė ir nauja visuomenė, kurią Reich vadina the Corporate State. Visus šios visuomenės būdingiausius bruožus jau anksčiau apibrėžė Galbraith savo knygoje The Newv Industrial State. Būtent: reklama apsprendžia žmogaus galvojimą; valdžia ir pramonė yra taip intymiai susijusios, kad viena antrai padeda; visuomenės vienalytiškumą liudija ir politinės partijos, kurios mažai viena nuo kitos tesiskiria; valdžia ir visuomenė yra tokia, kad niekas jos negali sutvarkyti, nes ji turi savarankišką jėgą; valdžios pareigūnai nebevaldo šios savarankiškos sistemos, bet tik ją administruoja; žmonės yra sistemos vergai, dirbdami neprasmingus ir neįdomius darbus, pirkdami nereikalingas prekes, nes darbo — pirkimo vergija reikalinga sistemai išsilaikyti. Reikia paminėti, kad Reichas turi vieną, šiek tiek originalesnę mintį, kurios nėra tiesiai pasiskolinęs iš Mar-euse ar Galbraith, būtent: Amerikos teisės sistema nebėra savarankiška ir taip pat tarnauja ne žmonėms, bet pramoninei politinei sistemai. Anot Reicho, Amerikos teisė yra kaip tik neteisinga, nes jinai sutvarkyta saugoti visuomenės turtą, o ne žmonių laisvę. Tai ryškiausiai matyti Amerikos mokesčių sistemoje, kur yra visokiausių išimčių, leidžiančių turtingiesiems išvengti mokesčių mokėjimo.

Jaunimo revoliucija — Sąmoningumas III
Reichas toliau teigia, kad šita visuomeninė Sistema jau pradeda griūti, nes jos sisteminiai prieštaravimai daugiau nebenugalimi. Amerikos sistema pagrįsta žmogaus sutikimu būti ir darbininku, ir vartotoju. Žmonės perka prekes, nes reklamos įtikina, kad be jų gyvenimas tuščias. Jei nebūtų tiek pasitenkinimo, tai žmonės nebepirktų ir sistema sugriūtų. Bet kaip tik čia ir slypi šios sistemos perversmas, nes nepasitenkinimas skatina jaunimą pakeisti visą sistemą, o ne tik pirkti jos prekes.

Tad ir iškyla Sąmoningumas III, kuriam Reichas rašo savo panegiriką. Jo atstovai yra jaunimas, kuris 'save išlaisvina'. Sąmoningumas III visų vertybių versme laiko asmenybę ir atsisako visuomenės vergijos. Šis sąmoningumas remiasi trimis pagrindais: 1. niekada neskriausk savęs ta prasme, kad žmogus neturi pasidaryti visuomenės įrankis, 2. niekada kitų neteisk, 3. būk atviras sau pačiam ir kitų nenaudok priemone atsiekti kokiam nors tikslui. Reicho analizė yra pagrįsta 'self sąvoka — žmogus turi būti sau ištikimas, turi save įvertinti ir t. t. Bet ką ši sąvoka konkrečiau reiškia, Reichas nepaaiškina, o tik paslaptingai pamini, kad ši jo sąvoka panaši į Hei-deggerio (242). Bet kol nežinome, ką jam ši sąvoka reiškia, tai ir negalime nuspręsti, ko jis pagaliau laukia iš jaunimo.

Reichas pripažįsta, kad dar nėra pakankamai duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kiek jaunimas iš tikrųjų pasiekė šitą Sąmoningumą III. Vienas dalykas yra paskelbti, kad naujas Reicho apibrėžtas sąmoningumas yra vertingas (nors ir mažai suprantame jo sąvoką, — ji atrodo panaši į bendriausią krikščioniško humanizmo sampratą), bet kitas yra klausimas, daug opesnis ir svarbesnis, ar šių dienų jaunimas turi šias savybes. Cia Reicho analizė žymiai silpnėja, nes apie tai nėra rašę nei Galbraith, nei Marcuse, tad pagaliau autorius turi savas mintis pareikšti. Anot jo, šis jaunimo išsilaisvinimas ryškiausiai atspindi jaunimo drabužiuose, muzikoje ir psichodelikų vartojime. Čia ir iškyla gan didelis paradoksas, kad iš tų pačių paviršutiniškiausių duomenų jis pajėgia spręsti, koks yra žmogaus gyvenimo būdas ir jo mąstysena. Atrodo, kad Reichas pilnai priima vokiečių posakį "Kleider machen Leute" (drabužiai padaro žmogų). Reicho teigimu, "bell bottoms" drabužiai suteikia kojoms specialią laisvę, lyg kviestų tiesiog ant gatvės šokti. Jie grąžina šokį Į mūsų niūrų gyvenimą. Dėvėdamas "bell bottoms", žmogus negali per rimtai save imti, jis turi iš savęs juoktis (255). Toliau Reichas pasidaro muzikos kritikas, drąsiai teigdamas, kad dabartinė muzika yra pati tobuliausa, kad Rolling Stones ir Crosby, Still & Young yra sukūrę rimtesnės muzikos už Beethoveną ir Mozartą. Visur savo knygoj Reichas tik drąsiai tai teigia, bet nė nebando savo tezių paremti argumentais.

Reicho nuomone, šis naujas sąmoningumas jau pradeda paveikti vyresniuosius, duodamas jiems pavyzdį, nurodydamas naujus tikslus ir sukurdamas naują etiką. Reichas džiaugiasi, kad beveik visas jaunimas mėgsta naują muziką ir naujus drabužius (jie belieka vieninteliai platesni naujo sąmoningumo pavidalai) ir kad beveik visi studentai panašiai galvoja, rengiasi, kad jaunuosius tuoj pat paveikia studentų dvasia. Senimas jau pradeda gerbti ši jaunimą, ir kai daugelis paseks jų pavyzdį, tai Sąmoningumas III bus visų priimtas — ši sąmoningumo revoliucija pakeis Amerikos visuomeninę santvarką. Tada Amerika pradės žaliuoti, ateis rojus ant žemės, visi viens kitą mylės ir Amerikos gyventojai bus laimingi per amžių amžius.

Kritinės pastabos
Dabar reikia bent trumpai įvertinti Reicho teoriją, ypatingai jo sąmoningumo evoliucijos teoriją ir jaunimo analizę. Kaip anksčiau esu minėjęs, Reicho visuomenės evoliucijos teorija yra pagrįsta Markso prieštaravimo teze. Visuomenėje įsigali kokia nors struktūra, kuri po kiek laiko taip išsivysto, kad ji pati pradeda save sunaikinti. Šitie prieštaravimai sistemoje neišvengiami. Kaip, pagal Marksą, po kapitalistinio imperializmo turi įvykti proletariato perversmas, taip pas Reichą nužmogintas Sąmoningumas II automatiškai gimdo Sąmoningumą III. Bet Reicho evoliucinis determinizmas nelabai aiškiai išdėstytas, nes viskas viską veikia, ir sunku suprasti, ar visuomeninė struktūra daugiau veikia sąmoningumą, ar atvirkščiai. Bet, atrodo, teorija yra šitokia: visuomenė-struktūra pirma pagimdo nevykus; sąmoningumą, o tik vėliau — tinkamą. Pvz., Sąmoningumas I yra tobulai pritaikytas priešindustrinei visuomenei. Pasikeitus ekonominei struktūrai, pirmiausia išsivystė Sąmoningumas II, kuris po kiek laiku pagimdė prieštaravimus ir tuo būdu vėlesnį tobulesnį Sąmoningumą III. Sunku žinoti, ar teisingai perduodu Reicho mintis, nes jam mažai svarbu rimtesnė evoliucijos teorija. Determinizmo problema nėra jo rimtai iškelta, beveik jokio dėmesio nėra nukreipta į Sąmoningumą I. Reicho dėmesys atkreiptas tik į Amerikos dabartinę politinę - ekonominę struktūrą irjoje gyvenantį žmogų. Nepasitenkindamas dabartine padėtimi, Reichas, romantizmo ir optimizmo pagautas, griebiasi šiaudo, kuris kaip nors išves į geresnį pasaulį. Nerasdamas ko nusitverti, visas savo viltis sudeda į jaunimą. Norėdamas kaip nors moksliškai pateisinti savo viltis, jis greitosiomis sumetė visuomenės sąmoningumo evoliucijos tt riją, kuri šitą optimizmą pateisintų. Tuo būdu ir atsirado jo dirbtinė Sąmoningumo I analizė, kuri užpildo -teoriją, ir tada jaunimo reakcija pasidaro būtina ir neišvengiama ateities srovė.

Bet jei ir sutiktume su Reicho teorija, vis tiek kyla klausimas, ar jaunimas turi tas savybes, kuriomis Reichas apibrėžia Sąmoningumą III. Ar jo analizė teisinga? Pirmiausia reikia pastebėti, kad trūksta duomenų vienaip ar kitaip nuspręsti. Tas jauninu judėjimas trunka vos keletą metų. ir jame ligšiol daugiau dalyvavo tik turtingesnių tėvų vaikai — studentai. Reikia būtinai palaukti bent keleto dešimtmečių, kad būtų galima pamatyti, ar jaunimo paneigimas materialinių gėrybių tik laikinė mada ar gilesnis gyvenimo būdas. Taip pat lieka klausimas, ar šis judėjimas net ir jaunimo tarpe paplis.
Antra, Reichas yra toks didelis savo tezės entuziastas, kad visus duomenis jis aiškina tik taip, kad jie paremtų jo idėjas. Bet gyvenimas ne toks paprastas, kad galėtume taip greitai ir teisingai Įvertinti. Pvz., turtingųjų vaikų atsisakymas medžiaginių gėrybių nebūtinai reiškia, kad visi seks jų pėdomis. Galimas dalykas, kad mažiau turtingi ir kitų klasių vaikai perims vietas meritokratijoje, kur anksčiau automatiškai buvo turtingieji. Užtenka prisiminti, kad, aristokratijai pasitraukus iš valdžios, kraštai neliko be valdžios, tik kiti jų vietas perėmė. Reichas džiaugiasi, kad atvažiavę j universitetą, visi studentai tuoj pat užsiaugina ilgus plaukus ir barzdas. Tai jam reiškia jaunimo dvasios solidarumą. Bet šį fenomeną galime išaiškinti tik kaip pavyzdį Amerikos madų: konformizmas paveikia visus, net ir tuos, kurie teoretiškai turėtų būti savarankiškesni. Reicho minimą drabužių laisvę taip pat galime skeptiškiau priimti. Kaip anksčiau nebuvo galima dėvėti "bell-bottoms", taip dabar tai jau būtina kai kuriose grupėse. Šitokių pavyzdžių yra daug, ir neverta jų kartoti.

Baigdami galime pakartoti, kad Reicho knyga yra dabartinių idėjų potpourri. Jis jas nekritiškai pasisavina, aprengia pseudoistorinio determinizmo drabužiais ir pasidaro ateities pranašas. Bet tai pranašas be rimtos filosofinės teorijos ir be jokių duomenų. Iš savo entuziazmo jis laukia, kad Amerika kaip nors pati susitvarkys. Anot jo, niekas nekaltas už jos dabartines klaidas, tad niekas nebus atsakingas ir už jos išganymą, išskyrus sąmoningumo revoliuciją. Nors Reichas nėra Timothy Leary -alininkas, jis panašiai jaunimui rekomenduoja "tune in, tuin on and drop out". Viskas kaip nors susite arkys, tad, brangusis jaunime, nesijaudink dėl kylančių problemų, nes jūs esate išrinktieji. Šitoks tuščias optimizmas ir pranašavimas tikrai nepadės išspręsti tų problemų Amerikos visuomenėje, kurias matė Marcuse ir Galbraith ir kurias Reichas taip moksleiviškai pakartoja.
Kęstutis K. Girnius