Šventoji pieva migloje Spausdinti
Parašė ALGIRDAS LANDSBERGIS   
(Melotragikomedijos "Paskutinis piknikas" trečio veiksmo pradžia)
Ankstus rytas. Pieva prie lietuviškos klebonijos Naujosios Anglijos miestelyje. Praėjusią naktį VINCAS su savo draugais BALTRAMIEJUMI ir MATU mėgino išradingai atkeršyti KUNIGUI, kuris tradicinio metinio pikniko išvakarėse pareiškė panaikinsiąs piknikus, nes jie esą "viduramžiški ir vulgarūs". Jo nuosprendis ypač sukrėtė BALTRAMIEJŲ, senosios kartos imigrantą, "piknikų generalissimą tarp Putnamo ir Portlando". Į keršto planą buvo įtraukti ir keli jaunuoliai. META, vietinė gimnazistė, tą naktį mėgino — nesėkmingai — pabėgti iš miestelio ir pradėti "naują gyvenimą".
Rūkas, pradžioje tirštas, palaipsniui retėja, išsisklaido. Lentiniai stalai. Būdelė su fantais. Loterijos laimės ratas. KUNIGAS, apsisiautęs lietpalčiu susimąstęs sėdi prie stalo. Laikas nuo laiko jis automatiškai pasuka laimės ratą. Įeina MĖTA, apsisupusi paltu. Ji pastebi KUNIGĄ, kurio ji ieškojo, akimirką dvejoja, pasiryžta.

MĖTA. Prašau . . .
KUNIGAS (sukdamasis jos pusėn). Mėta . . .
MĖTA. Neatsisukit į mane.

KUNIGAS (vėl nusisukdamas nuo jos). Gerai.
MĖTA. Prašau, nežiūrėkit į mane. Kitaip aš negalėsiu kalbėt. . . Ji kaupiasi, ryžtasi kalbėt. Tyla.
KUNIGAS. Manai, kad aš galėčiau įžiūrėti tave
pro tą miglą? (Tyla). Ar dar tebesi? MĖTA. Taip. AŠ dėl vakar nakties. KUNIGAS. Aš klausau.
MĖTA. Žinau, ką jūs galvojat apie vakar naktį.
KUNIGAS. Aš nebežinau, ką aš galvoju.
VINCAS pasirodo scenos dešinėje. Jis pamato juodu, atsistoja už būdelės ir klausosi.
MĖTA. Taip nebuvo, kaip jūs galvojat. Tikrai ne. (KUNIGAS tyli). Ne jie kalti. Aš pas juos atėjau. Jie nieko. (Tyla). Tikrai nieko. (Tyla). Kodėl jūs tylit?
KUNIGAS. Aš migloj, kaip ir tu.
MĖTA. Ar jūs tikit manim? (Tyla). Prašau, tikėkit!
KUNIGAS. Taip, aš tikiu. Migloj aš tikiu tavim, Mėta.
MĖTA. Ačiū, ačiū! O, jūs nežinot, kaip man svarbu, kad jūs manim tikit.
KUNIGAS. Nedėkok man. Ko verta mano nuomonė?
MĖTA. Ką man daryt dabar?
KUNIGAS. Aš nežinau.
MĖTA. Patarkit, prašau!
KUNIGAS. Tu rimtai galvoji, kad aš galiu tau patart?
MĖTA. Vakar jums viskas buvo aišku. Jūs tiek daug žinot, net apie muziką.
KUNIGAS. Ir su visa ta išmintim aš sėdžiu migloje tarp šukių, tarp skeveldrų. (Tyla). Tik prisimink šią naktį. (Tyla). Gal — vėliau . . . MĖTA pamažu išeina. VINCAS žengia iš už būdelės.
KUNIGAS. Ta migla! Gal, kai ji išsisklaidys . . . Nepamiršk, tu jauna.(Liūdnai nusijuokia). Matai, kokią išmintį tau pasakiau. Tu iš manęs daug daugiau tikėjais, o dabar terandi vyriškį po nemigo nakties, su kunigo rūbais. Kiek jis besistengtų, jis tesugeba tau pasakyt, kad tu jauna. O gal taip geriau?! Atrasi atsakymą savyje . . . Mėta? (Atsistoja). Mėta!
VINCAS. Ji išėjo.
KUNIGAS. Jūs?!
VINCAS. Aš išgirdau balsus. Pažįstamus balsus migloje.
KUNIGAS. Jūs klausėtės iš pasalų!
VINCAS. Aš laukiau savo eilės išpažinčiai: "Kunige, taip nebuvo, kaip jūs galvojat".
KUNIGAS. Tebesišaipot, kaip naktį?!
VINCAS. Anaiptol. Atrodo, jūsų dalia šį rytą klausytis išpažinčių miglos klausykloje.
KUNIGAS. Gana! (sukasi išeit).
VINCAS. Aš apeliuoju į jūsų pašaukimą. Jums negalima pasitraukt, kai rūkuose jūsų šaukiasi paklydusi siela.
KUNIGAS (sustodamas). Kokia tarp mūsų gali būt bendra kalba?
VINCAS. Iš visų vakar nakties veikėjų mudu vieninteliai lankę universitetą. Gal mūsų pareiga perkelt pokalbį kiton plotmėn. Iškelt jį iš nakties, iš miglos.
KUNIGAS. Tik tokia bendrumą?

VINCAS. Baltramiejus, didžiulis ir girtutėlis, taikantis kojas į jūsų tėvo pėdas, į jūsų vaikystės atsiminimus.
KUNIGAS. Aha, švento Freudo evangelija. Ar nebūtų gera, jei mes galėtumėm užkraut visas kaltes ant savo tėvų? Išsiaiškint save iki kojų panagių.
VINCAS. Tarp mudviejų dar daugiau bendro. Mes abu negalėjom užmigt — dvi sielos klaidžiojančios rūke nešioja bendrą paslaptį.
KUNIGAS atsisėda ir automatiškai uždeda ranką ant laimės rato.
VINCAS. Vakar jūs liepėt padėt laimės ratą į garažą. Baltramiejus jį vėl atitempė į vietą . . . piknikui.
KUNIGAS, kaip užkluptas, skubiai atitraukia ranką nuo laimės rato.
KUNIGAS. Aš mačiau — iš tolo. Kaip tik tuo metu pro miglą prasiskverbė keli ankstyvi saulės spinduliai, ir juose ratas man priminė . . .
VINCAS. Ką?
KUNIGAS (susigriebdamas). Nesvarbu!
VINCAS. Ir Baltramiejus dabar klaidžioja po pievą. Kaip tie ūkininkai Lietuvoje auštant atsi-keldavę ir glostydavę javus, taip jis dabar klajoja papieviais, braukdamas rasą nuo krūmokšnių . . . (Parodo į pikniko daiktus). Glostydamas savo paskutiniųjų dvidešimties metų žaislus.
KUNIGAS (pašaipiai). Ar drėgmė nepakenks jo — dryžuotam — paralyžiui? VINCAS. Kunige, tai mes jį prikalbėjom suvaidint
mirusį. Ypač aš. Mano kaltė.
KUNIGAS. Jūs visi žaidėt su manim.
VINCAS. Ir visi nudegėm sielas.
KUNIGAS. Išprovokavot mane apsinuogini.
VINCAS. Ir, palaipsniui, visi apsinuoginom. Atsiminkit Anelę. Mortą. Kad būtumėt matę Baltramiejaus veidą jums išėjus — nuplėšta galvos oda.
KUNIGAS. Savo paties rankomis savo nuodėmėmis raupuotą odą.
VINCAS. Ar jūsų žodžiai neturėtų būt gydomieji tepalai?
KUNIGAS. Taip, taip, bet ne visiems iš karto. Pirmoje eilėje — jaunuoliams. Kaip jūs drįsot įtraukt juos į savo pigų farsą? Juk jie dar beveik beodės būtybės, taip lengvai pažeidžiamos.
VINCAS. Viskam pasibaigus, jie labiau gerbė jus ir geriau suprato mus kaip vakar. Gal būt, tai šventas farsas?
KUNIGAS. Dievas nepalieka padrikų situacijų.
VINCAS. O jei Baltramiejus būtų tikrai miręs?
KUNIGAS. Būčiau gailėjęsis. Aš gailėjausi!
VINCAS. Jis mirė — jūs tą žinot. Jo širdis tikrai plyšo. Jo gyvenimas baigės, nes jis nebeturi tikslo.
KUNIGAS. Žaidėjams, kaip ir jų žaislams, lemta atgyvent. To nepakeisim. VINCAS. Šįryt aš pamačiau jo siluetą tolumoje. Ant migla apsiaustos kalvos jis jau nebebuvo
Naujojoje Anglijoje — jis jau toli anapus —
pagoniškame vėlių kalnely.
KUNIGAS. Jūs gudrus. Norit įtraukt mane į tą miglos ir burtažodžių pasaulį. Įspėjot, kad ta pieva, tie medžiai pradeda hipnotizuot mane.
VINCAS. Mes visi dėl pagonys, kraujo giminės. Jūs, aš, Baltramiejus, mes visi.
KUNIGAS. Bet aš ne iš tų, kur pasiduoda hipnozei. Kai aš pradedu skęst, aš neišleidžiu oro iš plaučių ir negrimstų su fatalistiška šypsena.
VINCAS. O gal jūs dabar kylat po ilgo skendimo?
KUNIGAS. Primityvion, senovinėn krikščionybėn?
Anapus jos — pagonybėn? Tai grimzdimas dugnan!
VINCAS. Gal grįžimas namo?
KUNIGAS (pamodamas ranka aplinkui). Mano namai ne tarp jų.
VINCAS. Name — atpažint juos kaip senos giminės palikuonis užburtoj pievoj. Nebeatmest jų, bet priimt — su jų silpnybėmis, su jų išpurtusiais nuodėmingais kūnais.
KUNIGAS. Priimt ir užsimerkt, ir pačiam apsivelt?
VINCAS. Sveiki sugrįžę mūsų žemėn, į mūsų gyvenimus.
KUNIGAS. Paaukot grynumo svajonę, išmest jos įkaitintą geležį. Kaip be jos bepasistatys Dievo ir žmogaus Miestas?
VINCAS. Tas puritonas jūsų sąmonėj nepasiduoda, tebekovoja. Bet jis jau ima pralaimėti, ar ne?
Jūs — Naujosios Anglijos Savonarola? Jūs per jautrus likimų ašaroms.
KUNIGAS. Kaip šią naktį?
Vincas. Taip, šią naktį. Geriau klausykitės pievos. Jūs kalbėjot apie liaudies mišias. Liaudies mišios čia buvo laikomos kas vasarą, dvidešimt metų. Jų maldos, jų gėrimai, jų glamonės, jų sapnai — viskas buvo liaudies mišios.
KUNIGAS. Pasiduot jūsų užburtai pievai — tai sutikt, kad viskas tesikartoja, niekas nesikeičia. Pasaulis turi keistis!
VINCAS. Praėjusią vasarą keletas bobelių papievy skynėsi ramunes ir dainuodamos pynėsi vainikus. Aštuonmetis žiūrėjo į jas labai rimtom akim. Praeitis, dabartis ir ateitis vienoj akimirkoj. Kur jie bus ateinančiais metais? Jos prie bingo lentelių subankrutavusių kino teatrų katedrose. Jis įsmeigęs akis televizijom Jų pasaulis kasmet nebeatsinaujins užburtoj pievoj.
KUNIGAS. Jei mano vyskupas dabar pamatytų mane ... Jis tiek į mane dėjo vilčių seminarijoje, o aš tapau maištininku, Naujojo Katekizmo skelbėju. Dabar aš jau beveik dalyvauju pagoniškose apeigose.
VINCAS. Ar mūsų pieva ne iš Dievo? Be jos, kaip Baltramiejus mėgdavo sakyt, ir dangus nuvystų.
KUNIGAS. Aš žinau, ką vyskupas man sakytų. Tu nevalgęs, nemiegojęs, ir kaip tie atsiskyrėliai dykumoje esi atviras ir šventoms vizijoms, ir šėtoniškoms haliucinacijoms. Saugok savo religiją — jis sakytų.
VINCAS. O ką reiškia žodis "religija" jo pirmine prasme?
KUNIGAS. Sujungimas iš naujo, suvienijimas. Kodėl?
VINCAS. Gal mūsų stebuklingoj pievoj susitiks, vėl susijungs jųdviejų svajonių vaizdai, pasaulėvaizdžiai. Narkotikų adatų dygsniai mergaitės odoje — ir Baltramiejaus pėdos pievoje, jo praeities liepsnų randai. Tik tada Veronikos skara bus pilnutinė.
KUNIGAS. Aš tiek daug nesitikiu.
VINCAS. Baltramiejus greitai išvažiuos.
KUNIGAS. Ką mes begalim padaryt?
VINCAS. Pasimatykit dar sykį su juo. Juk jis visus mus įvedė į stebuklingą pievą. Kitokioje civilizacijoje jis būtų buvęs žynys, šamanas, burtininkas. Kalbėk su juo, kaip kunigas su kunigu.
KUNIGAS (po trumpos tylos). Aš bijau savo paties pykčio.
VINCAS. Judu išsiskirsit priešais. Visą gyvenimą širdyse nešiositės tuštumą ir kartėlį. Jūs, kunige, nešiositės ilgiau.
KUNIGAS. Aš nebežinau ... .
VINCAS. Jaunuoliai jus supras. Gal tai bus atsakymas Mėtai.
KUNIGAS. Gerai . . . Dėl pievos ... ir Mėtos.
VINCAS pašoka.
VINCAS. Baltrau!!! . . .
Jiedu klausosi VINCO šauksmo aido ir iš toli atsiliepiančio BALTRAMIEJAUS balso.
KUNIGAS. Nors aš nematau išeities . . .
VINCAS (staigiu jausmo prasiveržimu). Kaip aš pavydžiu judviem!
KUNIGAS. Ko?
VINCAS. Jūs abu tebegyvenat dideliais užmojais.
Siekiat kitokių, geresnių pasaulių.
KUNIGAS. O jūs?
VINCAS. Štai mano pasaulis, kunige. Aš turiu meilužę, portorikietę. Ji devyniolikos metų, brangios kategorijos. Mano sūnus ir žmona Lietuvoje.
KUNIGAS. Tęsiat savo išpažintį?
VINCAS. Taip ir ne. Aš netikintis.
KUNIGAS. Nebe reikalo jūs tiek daug kalbėjot apie sielas ir religiją.
VINCAS. Mano meilužė nemyli manęs. Bet ji gerbia mano pajamas. Ir aš skubu pirkt namus — ir parduot, pirkt — ir parduot. Juk ji gali atrast turtingesnį globėją. Aš senstu.
KUNIGAS. Jūs tikėjotės to paties, kaip Baltramiejus? Kad grįždamas kasmet į pievą nuplau-tumės savo gyvenimą?
VINCAS. Tik čia aš retkarčiais pasijusdavau savo vietoje. Taip, mano vieta ėmė ir pasislėpė. Man užrišo akis, pasuko aplinkui, ir aš neberandu, nebeturiu vietos. Mano vaidmenys sumaišyti. Aš, imigrantas, vaidinu turtingą baltą anglosaksą protestantą su keliolikos kartų šaknimis, kurio pinigai ir įsišaknijusi galia nuperka jaunos imigrantės kūną. Užburtas ratas. Aš neturiu nei kasdienio, nei kitokio pasaulio .. .