"ANTRAS KAIMAS" Spausdinti
Parašė Kazimieras Dagys   
Su dideliu abejingumu ėjau į šių metų "Antro Kaimo" pastatymą, nes pereitų metų pastatymas buvo silpnas, tenkinosi tik tuo sąmoju, kuris jau buvo pasirodęs Amerikos spaudoje prieš keletą metų ir kuri entuziastiškai kartodavo kraštutinių konservatorių kalbėtojai partiniuose banketuose. Šių metų spektaklis maloniai nustebino: jis buvo žymiai stipresnis ir, kas dar svarbiau, suteikė žiūrovams vilties, kad "Antro Kaimo" kolektyvas pajėgs savo programą dar ir patobulinti.
Pastatymas buvo ilgokas, užtruko virš dviejų valandų, suvaidinta beveik trisdešimt škicų. Kolektyvas nepasikeitė, tik prisidėjo šių metų debiutante Irena Rušėnaitė. Vaidmenys buvo gerai atlikti. Jie ir nereikalauja ypatingo įsigilinimo į charakterius. Tačiau vaidyba nusilpo, kai reikėjo suvaidinti ilgesnį A. Gustaičio škicą "Kelyje į pažadėtąją žemę". Šis škicas buvo sueiliuotas ir, sprendžiant iš tų retų sakinių, kuriuos buvo galima suprasti, gan įdomus. Deja, aktoriai taip suvėlė žodžius, kad škicas liko nesuprantamas; atrodė, kad pagonių grupė šokinėjo ir šaukė, stengdamiesi pasiekti didelį blyną, kabantį virš jų galvų. Vietose ypatingai gerai suvaidino Eglė Juodvalkytė.

"Antro kaimo" vaidintas "Paskutinis posėdis". R.Cinka, V.Marčiukaitis ir R. Stakauskas

Taigi "Antro Kaimo" pastatymo forma liko tokia, kaip visada, bet turinys šiemet pasikeitė.
Programoje buvo daug škicų iš lietuvių gyvenimo bei problemų: priminimai apie Vokietijos stovyklas, žvilgsniai i Marquette Parko lietuvių gyvenimą, vyresniųjų lietuvių nepasitenkinimą jaunimu. Aplamai jie buvo pasisekę: trumpi, turinys sutelktas, sąmojis aštriai ir tikslingai nukreiptas. Labai efektingi buvo prisiminimai iš Vokietijos, kuriuose atspindėjo vienoki ar kitoki lietuvių tuometiniai nusistatymai. Pvz., vienas tautietis kitam pataria nevažiuoti j Georgia, nes tenai daug juodžių, o jisai žinąs, kad jų Čikagoje nėra. Panašiai stovyklos gyventojai gailėjosi žydų, kurie, nors dabar ir turi savo kraštą, tačiau nepajėgs jo apginti, nes visi žino, kad vienas arabas karys atstos tūkstanti žydų. Kiti škicai vis dėlto neišvengė autoriaus ar autorių didžiausios ydos — beprasmiško ištęsimo. Pvz., škice "Dvigubi standartai" tėvas pyksta dėl sūnaus dalyvavimo studentų demonstracijose, nors džiaugiasi studentų sukilimais komunistų kraštuose. Bet to dar lyg ir negana. Tėvas toliau pyksta lėktuvų pagrobimų, ir štai, mira-bile dietų, ateina draugas rinkti aukų Bražinskų bylai. Toks pakartotinis ištęsimas parodo autoriaus Nepasitikėjimą savo menu ar klausytojo supratimu. Autorius lyg sakytų: "Štai vienas dvigubų standartų pavyzdys ir, jei jūs kvailiai ir nesupratote, tai čia dar ir kitas". Dalinai sugadintas "Paskutinio posėdžio" škicas, kuriame ryškiai suvaidino išeivijos organizacijų atstovų ginčus, melodramatiškai pratęsdami iki atstovu išmirimo ginčams besitęsiant. Juk humoro vakaras ne lituanistinė mokykla, ir jei pakartojimas yra geras pedagoginis įrankis mokykloje, tai nereiškia, kad jis visur pritaikomas.

Žymiai mažiau pasisekė tie škicai, kurių turinys tiesiog nelietė lietuvių gyvenimo. Šitie škicai buvo ištęsti, dialoge visuomet pritrūkdavo sąmojo, ir iš anksto buvo galima atspėti škico kulminacinį punktą. Jie nuolat kartojo mums seniai žinomas isto-rijėles. Pvz., kad vyrai per daug sporto žiūri televizijoj ir todėl žmonos nepatenkintos; kad žurnalai, stengdamiesi prenumeratorių skaičių padidinti, rašo apie lytinius klausimus; kad dabarties studentų maištų vadai jau sensta ir, pagal jų pačių paskelbtas teorijas, nebebus patikimi, kai sukaks trisdešimt metų. Šitokių nuvalkiotų pasakėlių reikia vengti. Jei autorius nori vertinti Amerikos gyvenimą, tai turėtų rasti naują žvilgsni į visuomenės ydas, o ne vien kartoti senas klišes apie negrus, šalpą, studentus.

Daugiausia pasiilgta tokių škicų, kurie sąmojingai nupieštų kokį nors trumpą gyvenimo momentą. Visus škicus galima suskirstyti į dvi grupes: trumpus ir gerus, ištęstus ir neįdomius. Daugiau norėjosi tokių, kurie buvo pagrįsti greitu vieno sakinio minties pasukimu ar kurie per ilg dialogą išlaikė gyvą sąmojų. Tai pasi< kė tik vienas kitas škicas. Nelen_ uždavinys parašyti šitokius škicus. Tad reikia džiaugtis, kad "Antro Kaimo" kolektyvas nebijo paprašyti medžiagos iš kitų lietuvių humoristų. Jei šitie daugiau medžiagos atsiųstų, tai kitų metų pastatymas gali tikrai pasisekti.

Užbaigdamas recenzijėlę, noriu padaryti keletą bendm pastabų. Geriausiai pasisekė trumpi škicai iš lietuvių gyvenimo. Mažiau pasisekė tie. kurie buvo labai ištęsiami, kol buvo pasiekiama kulminacija. Silpniausi buvo tie, kurie vaizdavo Amerikos gyvenimą, nes ten naujo nepasakė.
Žiūrovų netrūko. Po penkių vakarų, publikai pageidaujant, IV.22 buvo surengtas dar ir šeštasis nenumatyta-vakaras. Tai rodo, kad "Antro Kaimo" Čikagos lietuviams tikrai reikia. Kad jis buvo atgaivintas ir šiemet pasirodė žymiai sustiprėjęs, nuopelnai priklauso jo kukliam, bet rūpestingam "prievaizdai" A. T. Antanaičiui.
Kazimieras Dagys

"Antro kaimo" visas kolektyvas "Kelyje j pažadėtąją žemę": R. Cinką. I. Rušėnaitė. A. T. Antanaitis. E. Juodvalkytė. J. Jakštytė. V. Mar-čiukaitis ir R. Stakauskas