SENOVĖS LIETUVIŲ DIEVIJA Spausdinti
Parašė JUOZAS KRALIKAUSKAS   
Jonas Kova - Kovalskis: Monstrancija (Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčioj), pagal projektą atlikta Venecijoj

Tęsinys iš balandžio numerio

IV. Rūpintojėliai (globėjai)
Rūpintojėliai, globėjai, rūpintojai, valdytojai — tai dievybės, kurių kiekviena valdo tam tikrą atskirą savo sritį. Jie susiję tik su savo vietovėm. Kiekvienas laikosi ir veikia ne bet kur, o tik savo sodyboj, apydėmėj ar lauke. Tad kiekvienoj sodyboj bei gyvenvietėj ne tas pats, o vis kitas. Labai būdingi kai kurių vardai: Žemėpatis, Dimstipatis. . . Sudurtinio vardo antroji dalis — "patis". Šis "patis" — iš labai gilios senovės: jis prokalbinis —skr. patih, lot. potis. Šiandien "patis" yra sutrumpėjęs į "pats", o reikšme susiaurėjęs iki "vyras" ar įvardžio "pats". Pirmykštė "patis" reikšmė buvo galingasis, galiūnas, valdytojas. Taigi jau patys šie dievavardžiai daug pasako.

Rūpintojėliai laikosi arti žmonių arba tarp žmonių. Jie globoja, daug padeda ir nėra kenksmingi, kol nesti įžeisti ir iššaukti imtis keršto ar bausmės. Tereikia juos gerbti, jų paisyti, pagal senolių papročius prideramai gyventi. Jie bendrauja su žmonėm, draugauja su šeimom; stebi žmogaus gyvenimą ir, jeigu reikia, įsikiša į jo reikalus.

1. Gabija
J. Lasickio knygelėje "De Diis Samagitarum" Apie Žemaičių dievus) 1580 m. yra paminėta "Gabie deuaite": dabar mūsiškai būtų "Gabija dievaitė". Ten pat minima "Matergabiae" ir "Polen-gabia" (Pelengabia, t.y. Peleno Gabija). Jeronimas Pragiškis liudija, kad žemaičiai Vytauto laikais pranašaudavę pagal ugnies degimą ir kad ją garbinę. Esą buvę ugnies aukurai, kurių keletą jis pats nugriovęs. M. Daukša 1595 m. Ledesmos katekizmo vertime rašo: "Kasg pražengia prisakimus? Šitie ypačiai, kurie garbina ugnį, žemyną. . ." Taigi ugnį jis paminėjo pirmoje "biesų" vietoje.

Ugnis, arba Gabija, buvo vadinta šventąja. Bet "šventoji" dar nebūtinai reiškia dievybę pilna to žodžio prasme. Kai kurie ežerai, šaltiniai ir kai kurios upės buvo irgi "šventieji": jie buvo gerbiami, tačiau tai nebuvo dievai. Kai kurie kalneliai, •niškai ir medžiai buvo "šventieji": jie buvo gerbiami, bet nebuvo laikomi dievybėmis, arba dievais. Tačiau įsidėmėtina yra M. Praetoriaus užrašytoji nadruvės prieš gulant vakarinė maldelė savo namų ugniai: "Swenta Panyke, asz tawe graszei palaidossu, kadda ne papyktumbai". Pabrėžtini čia "palaidossu" (palaidosiu) ir "ne papyktumbai" (neužpyktum). Gabija buvo meilinama ir maldinama kaip asmuo, nes bijota ją užrūstinti. Į Gabiją maldų, ar jų nuotrupų, dar daug tebėra išlikusių net ligi šiol. O maldos jaugi tik į dievybę.

Gabija — tai šviesa, šilima, palaima, tyrumas ir mirties pergalė. Ugnis gobėja kiekvienoje dievybėje: Perkūne, Saulėje, Mėnulyje, žvaigždėse, Žemynoje irgi ugnis (pagaliukais įtrinta ar iš akmens įskelta). Visos dievybės turi tą patį dievini pradą — ugnį. Kaip žmogus turi savyje kraują, taip dievybė — ugnį. Tarp dieviško "kraujo" ir žmogaus kraujo esama ypatingo panašumo. Abiejuose — gyvybės paslaptis; abiejų net panaši ir spalva. Žmogaus kraujas taip pat šiltas; jis gali ir užsidegti — iš džiaugsmo, gėdos, pykčio.

Gabija — tai namų (židinio bei senolių) ir laidotuvinės ugnies pagarbus vardas. Tai gobiamoji arba gobiančioji, ugnis: šventoji sugobėja. Gabija sugobia ir palaikus laidojimo (lavono sudeginimo) atveju. Ji — mirusių gobėja. Gabijos reikšminę sąsają su laidotuvėmis teberodo namų vaškinio deglo ar įvaškintos dagties (vėliau vaškinės žvakės) paskirtis ir vardas — taip pat gabija. Ji deginta į naują trobą gyventi įžengiant (paveldėtinė židinio ugnis), prie sunkiai sergančio ir mirusiojo (laidotuvinė ugnis). Vaškinis deglas, gabija vadinamas, buvo deginamas per šermenis bei mirusiųjų valgydinimą (šėrimą) kapinėse, jaujose ar trobose. Senieji lietuviai mirusius atiduodavo ugniai, dievų kaitriajam kraujui, kad taptų perkurti vėl gyvenimo tęsiniui.

Ugnis nėra buvusi tik viena ištisinė ir visur vis ta pati, kaip žemė. Kiekvienos šeimos troboje buvo vis kita ugnis: ji tik tos trobos židinio ugnis, tik vien savąją trobą beglobojanti.

Ugnis senovės lietuviui nėra buvusi ir vie-navardė, kaip žemė: ji bus buvusi daugiavardė". "Ugnis" — tik bendrinis, o ne tikrinis (individualus) kiekvienos pavienės ugnies vardas. Kitos šeimos pastogė — kita ir ugnis; kitų namų ugnis
— kitas ir jos vardas. Savo vardą turėjusi kiekviena ugnis; "Ugnis" turi daug vardų. "Ugnis" tai pavardė, o vardų turi daug. Jei jos vardą įspėtų ir vardu pašauktų, tai ji degti nustotų, — kas ugnies vardą žinotų, tai ją sulaikyti galėtų. Salakas" (J. Balio redaguotas "Lietuvių tautosakos lobynas II, psl. 50).
Vadinasi, jeigu žinotum, kuo vardu šitoji ugnis, tai galėtum net ir šitą gaisrą sustabdyti. Tas žmogus, kuris žino ugnies vardą, gali paliepti, kad gaisras nesiplėstų ir užgestų.

Ugnis vardu Gabija ("Gabie) jau žinoma iš XVI a. rašytinio šaltinio: J. Lasickio 1580 m. Šis ugnies vardas žinomas visoje Lietuvoje (plg. veiksmažodžius "gobti" bei "gaubti"). "Šventa Gabija, būk rami ant vietos" —užžarsčius, prieš pat nueinant gulti (P. Kriaučiūnas "Živaja Starina", 1897, psl. 254).

Ugnis vardu Gabieta. "Szwenta Gabieta, gi-venk su mumis linksmaj" — vakare sužėrusi ugnį žemaitė (pagal A. Mierzynskį). Ugnies vardas Gabieta yra taip pat žinomas visoje Lietuvoje. "Švinta Gabija, švinta Gabieta, neik iš šitas vietas, būk un šitas vietas" — kuriant ugnį, Kamajuose (Pastaba: čia ugnies vardams iliustruoti maldelės yra parinktos iš dr. Jono Balio redaguoto ir išleisto "Lietuvių tautosakos lobyno" II t., 1951). — "Šventa Gabieta, gyvenk savo vietoj" — ugnį užkūrus (Joniškis). — "Šv. Gabieta, sergėk mano namus nuo įvairių nelaimių (Kaišiadorys). — "Gabieta, įpūsta žibėk, apkopta gulėk" — vakare apkopiant ugnį (Užventis).

Ugnis vardu Gobija. "Šventa Gobija, stovėk ant vietos" (Pakruojus). — "Šventa Gobija, aš tave peržegnoju su ščyra širdimi, būk rami ir laiminga"
— einant gulti, užžarsčius ugnelę ir pašlakščius švariu vandeniu (Raudonėnai).
Ugnis vardu Gobieta. "Magieta, Gobieta ir šventa Agota, būk ant vietos, būk rami, tavo ploščium šventu apdenk" — einant gulti užžarsčius ugnelę pelenais (Plokščiai).

Ugnis vardu Gobėta. "Šventa Gabėta, sugob-ta gobėk, sužėbta žibėk" — įdėjus į pečių ugnies (Kaltinėnai).

Ugnis vardu Ugnija. "Šventa Ugnija, mygok užklota" — sukrapščius anglis į krūvą ir ap-žarsčius pelenais (Viduklė).

Ugnies vardas Gabijonėlė (išvestinis maloninis iš Gabijos). "Šv. ugnele, Gabijonėlė, užkopiama gulėk, užpučiamą žibėk" — užkuriant ar užkopiant ugnį (Girkalnis). — "Ugnele Gabijonėlė, nekurstoma nedek, užklostoma miegok ir nevaikščiok po šiuos namelius" — užkapstant ugnį (Girkalnis).


Ugnis vardu Gabietėlė
(išvestinis maloninis iš Gabietos). "Ugnele, Gabietėlė, sukopta miegok, užžiebta žibėk ir visuomet man padėk" — ugnį sukopus (Kražiai). — "Miegok, ugnele, miegok, Gabietėlė, kaip aš atsikelsiu, tave gyvą rasiu" — sukopus anglis (Kelmė).

Ugnis vardu Ramutė. "Ugnute, Ramute, šventa Gabija, gelbėk mus!" — kalbama užsidegus namui (Marijampolė).

Ugnis vardu Ponykė (Panikė). Prūsų ugnies vardas. "Szwenta Ponyke asz tawe graszei palai-dossu, kadda ne papyktum bai" — nadruvės vakare sukaupdamos ugnį (Praetorius 1690 m.; W. Mannhardt, Letto - Preussische Goetterlehre, 1936, psl. 546).

Pastebėtina, kad Gabija — dievybė, paveldėtoji jau iš ide. protautės. Indijos (Vedų) mitologijos vienas iš seniausių ir didžiausių dievų buvo Agni (skr. Ugnis). Tai antrasis iš eilės dievas trijulėje: Indra, Agni ir Varuna. Šita viena aukščiausių dievybių — namų globėja ir saugotoja nuo tamsos bei viso pikto.

2. Žemėpatis (Laukpatis)
Žemėpatis rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas M. Mažvydo katekizmo įžangoje 1547 m. Jį mini Wolfenbuettelio postilė 1573 m., Lasic-kis 1580 m., Bretkūnas 1590 m., D. Kleinas giesmyne 1666 m. ir Praetorius 1690 m. — Žemė-patys, Žempatys). Pagal M. Praetorių, Žemėpačio globoje yra ūkis bei gyvenvietė. Kiekvienam ūkiui esąs savas Žemėpatis, nuo kurio priklausanti to ūkio bei sodybos gerovė. Strykkovskis savo kronikoje aprašė gyvulių aukojimą spalių mėn. šventėje, kasmet švęstoje Žemėpačio padėkai.

M. Mažvydas 1547 m. katekizme rašė: "... lauksargus pameskiet" ir vėl "... tie, kurie susirūpinę pasėliais, garbina laukasargą". Tai vienintelis šaltinis: nei senuose raštuose, nei tautosakoje lauksargas niekur daugiau neminimas. Senovėje lietuviai tą pačią dievybę vadindavo keliais vardais. Gal ir lauksargas — tai Žemėpačio sinonimas, jo antrinis vardas, "užsiėmimo" pavadinimas. Laukasargas, laukosargis, lauksargis ar laukpatis — lauko sargas (globėjas): lauko, skynymo, dirvos, pasėlių.
J. Lasickis mini "lavvkpatimo" (dsk. naud. lauk-patims). Pasak jo, žemdirbiai orės ir sėjos metu kreipdavęsi į Laukpatį su aukomis. "Laukas"
(dirva) yra tapatus su "žeme" (dirbamoji žemė, užsėjamasis skynimas). Gal lygiagrečiai ir Laukpa-tis (laukasargas) bus buvusi tapatybė su Žemėpačiu. Laukasargas negalėjo būti medžioklės eros dievybė. Medžiotojai dar nieko nešėjo, ir jiems nereikėjo dėl derliaus nei rūpintis, nei garbinti lauksargą. Laukasargas ar laukpatis — tai jau sėsliųjų žemdirbių dievybė.
Žemėpatis, Žemeluks, Žemenikas — sodybos bei gyvenvietės žemės viešpats.

3. Dimstipatis
Dimstis — senovinis, prokalbinis sodybos, aptverto kiemo bei ūkio vardas. Dimstipatis — tai namų ir sodybos Viešpatis bei saugotojas, dimstį globojanti dievybė. Minimas XVI a. rašytiniuose šaltiniuose: bene 3 kartus jėzuitų misijos Žemaitkiemyje (Rytų Lietuvoje). Misijos vadovo J. Lavkinskio 1583 m. pranešime, tarp kita ko, yra pasakyta: "... jį vadino Dimstipacin . . . garbinimo apeiga buvo tokia: susirinkę į draugę, vieni tik vyrai, aukodavo du viščiukus . . ." Kitame jėzuitų pranešime: turi namų dievą, kurį vadina Dimstipatis. Esą jam aukojamas gaidys, kurį išvirę suvalgą, o kaulus sudeda į židinio ugnį.

4. Gabjauja (Gabvartas)
Gabjauja — tai jaujos bei svirno dievybė. Ji minima T. Schulzo liet. gramatikoje 1673 m. ir M. Praetoriaus "Deliciae Prussicae" ("javų ir jiems pastatų deivė"). Pabaigus kulti, Gabjaujos pagerbimui būdavo piaunamas ir suvalgomas gaidys. K. Būga Gabjauja aiškino esant "Jaujos gobėja" (Jaujos gabija). Kitur Lietuvoj vardas kiek kitoks: Gabvartas, Gabartas, Sambarys.

5. Laumė
Laumės — nuogos deivės, dailios mergelės, gudrios mėlynakės, ilgais geltonais plaukais ir brandžiom krūtim. Jos mokėjo visus darbus, o ypač puikiai verpti ir drobes austi. Jų įprotis — Saulei nusileidus paupiuose audeklus velėti. Moterys jas įžeistų, jei tuo metu išeitų skalbti.

Laumių ypatingasis pomėgis — kūdikius auginti. Tačiau jos (mergelės) savo kūdikių neturėjo, tad vogdavo žmonių naujagimius arba juos pakeisdavo šiaudų pėdeliu: pastarasis virsdavo gyvu laumiuku, arba laumėvaikiu — įkyriu rėksniu, neprisotinamu ėdrūnu ir vis tiek neužauga. Apmainytus žmonių vaikus laumės supdavo dainuodamos, gerai augindavo ir gražiais drabužėliais rengdavo. Užaugusius — motiniškos priežiūros jau nebereikalingus — grąžindavo žmonių
bendruomenėm Savo augintines aprūpindavo gražiausių ir ploniausių drobių kraičiu.

Laumės padėdavo varguolėms moteriškėms, sunkiai laukuose dirbančioms: anų namuose apeidavo ruošą, verpdavo, ausdavo, kūdikius nupraus-davo. Našlaitėms padėdavo kraitį susikrauti. Tačiau jos nubaudžia tinginę ir gobšią motiną, kuri bando jų dosnią pagalbą piktnaudžiauti, tyčia neva užmiršdama nakčiai lauke kūdikį. Jos užkutena arba pasmaugia berną, kuris jas įžeidžia, nevalyvai elgdamasis ar pasityčiodamas.

Laumės mėgdavo laikytis giriose ir upių bei upelių pakrantėse. Jos nebuvo vandeninės, tik gyvendavo prie vandens. Žmonės retkarčiais jas netikėtai pamatydavo paupyje, sutikdavo vakare miške, bet turėdavo būti joms pagarbūs, antraip — būdavę tuoj nubaudžiami. Kartais jos mėnesienoje nuogos, ant akmenų sėdėdamos, verpdavo. Kartais skalbdavo arba maudydavosi. Laumės vengdavo linų lauko; visad aplenkdavo žydinčius linus: jos baimindavosi lino žiedo.
Prosenovėje jos bus buvusios dalios deivės: lemdavusios žmogaus buitį pačioje gyvenimo pradžioje (gimstant). Ilgainiui pirmykštė likimą lemiančių deivių samprata perskilo į dvi šakas: viena — skliautan, antroji — žemėn. Iš danginęs linkmės išsivystė: 1. tikėjimas į Laimą (Aušrinę?), visų žvaigždžių vyriausiąją; 2. tikėjimas, kad kiekvienas žmogus dangaus skliaute turi savo likimo žvaigždę (deivę). Žemės šakoje išsiplėtojo tikėjimas į laumes. Šios jau artimesnės žmonėms savo gyvensena ir psichologija.

Laumių nereik painioti su raganomis: tai suvis skirtingos sąvokos. Laumė — deivė, o ragana — moteris, parsidavusi velniui, turinti su juo meiliškus santykius. Ši velnio meilužė — didelė pik-tadarė: pvz., žudo mažus vaikus ir valgo jų mėsą. Apžergusi šluotą, ji gali skristi (ją gi velnias neša). Laumės nei kada skraido, nei pik-tadarės. Raganų pramonė Lietuvon atitūžo iš Europos, kur per kelis amžius kankinant tardyta ir deginta raganos bei raganiai.

Senovėje žodžio "deivė" prasmė buvusi daug platesnė, negu dabartinėje tautosakoje, t. y. vien tik laumė. Juo buvo vadinta keletą ar keliolika dievybių, ir ne tik moteriškosios. J. Bretkūno Postilėje 1591 m.: "Pameskigi miela Lietuva melstisi kaukus, Aitwara, Szemepaczius alba kitas Deiwes". Į deives žmonės nesikreipdavo "dievaite" ar "dievaiti". Joms neaukodavo, jų negarbindavo. Tačiau reikėjo paisyti, kad jų neįžeistum ir tu • neprisišauktum sau bausmės.

6. Javinė
Javų dievybė — daug kur, pvz. Vakarų Lietuvoje, vadinamoji Rugių Boba — gyvenanti javų lauke. Javų lauko globėja, saugotoja nuo žalos. Nuo jos daug pareina javų derlingumas, pakū-lumas bei skalsa. Ji dažniausia būdavo įsivaizduojama moteriškės pavidalo. W. Mannhardtas surinko M. Lietuvoje gerokai duomenų apie javų lauke gyvenančią dievybę. J. Brodovskio žodyne (1730) — "Jawinne" (Javinė). M. Stryjkovskio kronikoj (1582) minima "Kruminie pradžių warpu". Kadangi "varpų", tai jos pobūdis greičiau reikštų javų dievybę, negu krūmų ar miško. Latviai tebeturi "krūmu mate" (krūmų motina). Šalia Javinės, Krūminės ir Rugių Bobos minėtina dar Kupolis, Kukolis ir Kuršis. Prūsuose derliaus dievas neabejotinai buvęs Kurkas, apibūdintas 1249 m. Christburgo sutartyje. Tautosakoj yra ir Jovadas. Vardas įvairuoja — Jovaidas, Ovaidas, Jėvaidas: laukų ir pamiškių dievybė.

Šita javų dievybė nebuvo viena visuotinė visiems laukams: kiekviename lauke gyvenanti vis kita, atskira, sava javų dievybė. Piūtį bebaigiant, jai būdavo paliekama nenuplautos paskutinės saujos — tai padėkos auka. Paskutinis pėdas būdavo surišamas panašiai į moters pavidalą. Su paskutiniuoju pėdu ("boba") susiję apeigų ir būrimų. Jis iškilmingai parnešamas namo ("svečias"). Čia jis apliejamas vandeniu; su juo kiekvienas truputį pašoka. Jis sodintas už skobnio. Pabaigtuvių vaišėms piaudavo gaidį (gaidys — vaisingumo įsikūnijimas).
Senovėje Javinė, ar Rugių Boba, buvo įsivaizduojama tik gera: iš jos žemdirbiai vien tik gero tepatirdavę. Ji buvo suraganinta, krikščionybei senąją religiją išstumiant, senąsias dievybes išverčiant kaip pikto pasireiškimą.

V. Namų dvasios

1. Kaukas
Kaukai — namų dvasios, mitologinės būtybės iš gilios senovės. Jie ryškesni prūsų senovėje; dažnesni, ir žinomesni vakarinių lietuvių (žemaičių) tautosakoje. Prūsų kalboje — cawx (kauks). M. Mažvydo 1547 m. katekizme — "Kaukus . . . pameskiet. . .", \Volfenbuettelio 1573 m. Postilėje — "... kaukus . . . melsti . . ."
Kaukus įsivaizduodavo esant mažas, žmogiško pavidalo būtybes. Jie naktimis paslaugiai (dažniausia dviese) atlieka ruošą namuose bei panamėje. Jie vargani, nuplyšę neūžaugos, dryžuotais drabužėliais. Tai mirusiųjų vaikų įvaizdžiai, vaikų vėlės. Dėl to ir buvo įsivaizduojami mažiukai, maži žmogiukai: dažniau vyriukai negu moterikės. Savotiški našlaičiai, galį kalbėti, pasirodyti ar būti nematomi. Jie mėgsta gyventi namuose, tvartuose, jaujoj ar svirne. Ištikimi namams geradėjai: neša palaimą ir gerovę, prižiūri gyvulius. Jie jautrūs ir dėl šeimininko neatodairaus elgesio gali pagalvoti, kad jie čia jau nepageidaujami. Tada jie iš tų namų pasišalina ir niekad nebesugrįžta. Jie pasitraukia kaip išvaromi: dejuodami ir verksmau-dami.

Savo išvaizda kaukas daug panašesnis į žmogų negu aitvaras. Jis už aitvarą daug padoresnis savąja veikla. Kaukas nei klastingas, nei vagišius, nei priekabus ir įkyrus; gi aitvarą atsikratyti nėra taip lengva. Kauko sampratos esminiai bruožai yra. be abejonės, iš gilios senovės. Tebėra visa eilė vietovardžių su šaknimi Kauk-: Kaukėnai, Kauki-nys, Kaukonys, Kaukviečiai, Kaukstyra, Kaukaras ir kiti.

2. Aitvaras
Aitvaras yra istoriškai paliudytas M. Mažvydo 1547 m. katekizmo įžangoje: "... Eithuaros . . ." (aitvarus), J. Bretkūno 1591 m. Postilėje — "Pa-meskigi . . . kaukus, Aitwara, Szemepaczius alba kitas deives".

Tikėta esant būtybę, galinčią prinešti grūdų, pinigų, sūrių ir kitokios mantos. Įsivaizduota kažkoks ugninis pagaikštis, ar lyg katė, ar paukštis, galinti skristi ir visur įeiti. Tikėta jų esant didesnių ir mažesnių raudonų, geltonų ir juodų. Juodi — tai nelabieji aitvarai: pasirodą juodvarniais, juodais katinais ar juodais gaidžiais.
Tai klastūnai, vel-niokiški, nuo vieno pavagia ir kitam atneša.

Prieškrikštiniais laikais senieji lietuviai bus tikėję esant kažkokią išdaigininkišką būtybę. Tačiau germanų bei krikščionybės įtakoje ji bus ilgainiui labai pakitusi, deformuota. Pakito aitvaro samprata bei įvaizdis. Jam naujieji bruožai buvo pasiskolinti iš vokiečių kolonistų per Livoniją ir germanizuotus Prūsus, krikščionybei įsigalint, senojo tikėjimo vietoje. Jo ir vardas latviuose jau vokiškos kilmės — pūkis. Net ir žemaičiuose jis kai kur — pūkys. Aitvaras galop labai suvelniš-kėjo.

Pastebėtina tradicinis kaimiškas tikėjimas, kad aitvaras galįs būti išperėtas iš septynmečio gaidžio kiaušinio.

3. Barzdukas
J. Maleckis savo "Libellus" 1551 m. rašė. kad prūsai turėjo "Barstukkas". M. Praetorius "Deliciae Prussicae" 1707 m. paminėjo nykštukus, gyvenančius po šeimedžiu žemėje ir vadinamus "Bardczukkai". K. Mielcke savo 1800 m. žodyne pažymėjo, kad barzdukai — tai požeminiai žmogiukai: nykštukai su ilgom barzdom. Nemažai apie barzdukus parašė M. Stryjkovskis Kronikoje 1582 m., bet juos vadina parstukais (pirštukais, nykštukais).

Baigminės pastabos
Taigi senovės lietuvių dievija artimesnė ne graikų antropomorfiniams dievams, o romėnų III a. pr. Kr.: neturintiems plastiškų pavidalų, be konkrečių asmeninių įvaizdžių, kiti net neaiškūs lyties atžvilgiu (sive deus, sive dea). Romėnų religijoj Vestos kultas panašus į Gabijos. Be šventovių, kaip ir lietuviai. Irgi su ožio aukojimu. Su apeiginiu mirusiųjų apraudojimu. Su žemės dievybe Cerera, panašia į lietuvių Žemyną (abiem aukodavo kiaulę). Su namų dvasiom larais, kaip lietuvių kaukai. Su vyrįausiu dievu Jupiter, kaip mūsų Perkūnas.

Absoliutūs lietuvių dievai tik du: Perkūnas ir Laima. Jiedu neriboti nei laiku, nei vieta. Gali pasireikšti visur (bet kurioje vietoje) ir visada (bet kuriuo laiku). Abu — asmeniniai dievai: būna visur ir visada, nors ir neregimi. Perkūnas ir Laima bendri visiems baltams ir tais pat vardais.

Dangaus dievai ir Žemės dievai iš dalies riboti vieta ir iš dalies laiku.
Rūpintojėliai (globėjai) — asmeninės dievybės, galinčios žmogui ne tik daug pagelbėti, bet ir pakenkti. Kas sodyba, kas laukas, tai vis kitas.
Amžiams slenkant, keitėsi dievybių kokybinė samprata, net vardai.
Baltų kiltys bei skirtingi luomai (medžiotojai, kariai, žemdirbiai, žvejai) bus turėję dievyno skirtybių: sampratos, vardų, reikšmės ir kitais atžvilgiais.

Žmogaus gyvenime už vyriškąjį nepalyginti reikšmingesnis yra moteriškasis dievijos pradas. Laima, Žemyna, Saulė ir Giltinė — jos gi nulemia gimimą bei dalią, augimą, mitybą ir galop mirtį.