LIKIMO PAKIRSTAS TALENTAS — ALEKSANDRAS PILSUDSKIS (1836-1866) Spausdinti
Parašė POVILAS RĖKLAITIS   
Jokiame biografijų rinkinyje: nei lietuvių, nei lenkų enciklopedijose, nei Thieme-Becker kelios-dešimtstomiame viso pasaulio menininkų žodyne, nerasime dailininko šia pavarde. Vien lietuviškai bajoriškoji kilmė nebūtų išgelbėjusi nuo visiško užmiršimo šio nuostabaus talento, jei ne atsitiktinumas: vienas šitos lietuvių Gineičių-Pilsudskių giminės palikuonis suvaidino istorijoje, deja, ne lietuvių, žymų vaidmenį, o dėl to ir visa giminė sulaukė dėmesio.

Kilmė ir aplinka: dvarai Žemaičiuose
Giniočiai, arba Gineičiai-Pilsudskiai, nuo senų senovės gyveno Lietuvoje, Žemaitijoje. Vienas Gineitis ("Gyneth") minimas 1413 metų Horodlės unijos akte, kuriuo Lietuvos bajorams buvo suteikti Lenkijos bajorų herbai1. D. L. Kunigaikščio Aleksandro laikais 1499 m. Lietuvos Kostitucijoje minimi Morkus ir Stanislovas Gi-neičiai-Gineitavičiai. Stanislovo sūnus Baltramiejus Gineitis-Gineitavičius, Upytės seniūnas, pats pirmasis pasivadino Pilsudskiu pagal savo dvaro vardą: P i 1 s ū d a i2. XVI-XVIII amžiuje Gineitis valdė Pilsūdus, kurie yra netoli Skaudvilės3. Didelės reikšmės šeimos istorijoje turėjo taip pat Kražiai, kur jėzuitų kolegiją Pilsudskiai rėmė, o jų vaikai ten mokėsi4.
Artimesnėje šeimos tradicijoje išryškėjo Kazimieras Pilsudskis gyvenęs apie 1760-1820), turėjęs didelį dvarą Žemygaloje prie Dubysos, vedęs Oną Bilevičiūtę, Čekiškės seniūno dukterį, ir nešiojęs Raseinių teisėjo titulą, bet savo turtus praskolinęs. Kazimieras Pilsudskis turėjo du sūnu: Petrą ir Valerijų — dailininko dėdę ir tėvą.

Petras Pilsudskis (1795-1851), baigęs gimnaziją Kražiuose, tėvui dvarus praūžus, pateko vargan, bet gavęs valdyti Lydavėnus iš Stanevičių, pasiekė Raseinių teisėjo laipsnio, greit pakilo. 1873 jis vedė Teodorą Butlerytę iš Rap-šėnų, Traupio valsčiuje, kurios tėvas turėjo visą eilę dvarų: Leliūnų, Jesiniškių, Plaštakių ir t.t., iš viso virš 4000 hektarų. 1833 Petras Pilsudskis persikėlė į Pašušvio dvarą, Krakių valsčiuje, kur gyveno jo teta Eufrozina Bilevičiūtė-Bialozorienė, bajorų maršalo našlė, gaudamas iš jos Pašušvį su Dikšių ir Paskaudžių kaimais, apie 500 hektarų. 1843 mirus uošviui Vincentui Butleriui, perėmė ir jo turtus — persikėlė gyventi į Rapšėnus, bet 1849 grįžo į Pašušvį, kur greit mirė vėžiu ir palaidotas Krakėse šalia savo motinos Onos Bilevičiūtės (m. 1837).

Pašušvio dvaro namas buvo senas, bet nemažas su gonkomis ant keturių piliorių, rūsyje visuomet buvo medaus ir degtinės (star-kos). Kambarių sienas puošė paveikslai, šeimos portretai, neblogų tapytojų darbo aliejumi, jų tarpe: Kazimiero Pilsudskio, Onos Bilevičiūtės-Pil-sudskienės, Bilevičių giminaitės kunigaikštienės Puzinienės, Bilevičienės iš Žabų, kunigo Mel-chioro Bilevičiaus, Petro Pilsudskio, Teodoros Butlerytės-Pilsudskienės, Petro draugo Kundroto. Pašušvio dvaro parke stovėjo koplytėlė, kur kartais buvo laikomos pamaldos; liepų alėja vedė ,į bravorėlį. Netoli sruveno Šušvės upelis, prie kurio sukosi du malūnėliai. Apie 1877 m. senasis dvaro namas Pašušvyje sudegė, o kartu su juo ir istorinis knygų rinkinys, portretai, baldai, fortepijonas, smulkūs šeimos apyvokos ir atsiminimų daiktai. Sudegė taip pat aliejumi pieštasis Dievo Motinos Paguodėjos paveikslas iš parko koplyčios. Senojo namo tepasiliko rūsiai.

Kadangi Petras Pilsudskis buvo Lenkijos maršalo Juozo (1867-1935) senelis, tai apie jo dvarą Pašušvyje buvo paskelbta daugiau žinių. Pašušvį po Petro mirties dar ilgai valdė jo našlė Teodora Butlerytė-Pilsudskienė, iki jos mirties 1886. Teodora buvo išauklėta vizičių vienuolyne Vilniuje, mokėjo vokiečių ir prancūzų kalbų, skambino fortepijonu, buvo gera šeimininkė. Daug svečių lankydavosi Pašušvyje5. Teodora Pilsudskie-nė rėmė 1863 metų sukilimą, jos sūnus Juozas (maršalo tėvas) buvo sukilimo valdžios komisaras Raseiniuose. 1862 m. buvo pastatyta nauja bažnytėlė Pajieslyje, į kurią jos įsakymu iš griūvančios koplyčios Pašušvio parke buvo perkeltas Šv. Vincento a Paulo paveikslas, tapytas aliejumi. Būdama 74 metų amžiaus Teodora Pil-sudskienė pro Kauną nukeliavo į Vilnių ten pasimelsti prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, visą kelią eidama pėsčia, nors ją ir lydėjo vežimas su tarnaite, bet senutė savo įžadą pilnai išpildė namo taip pat grįždama pėsčia. Mirė 1886 m., sulaukusi 75 metų amžiaus; palaidota, prie Pajieslio bažnytėlės durų.

Aleksandras Pilsudskis (T.Žilinsko tapyba)


A. Pilsudskis Raitelio baltoji mirtis (1854 Kaune piešta)

Mažiau žinių išliko apie Petro brolį Valerijų Pilsudskį (1796-1878). Mokėsi kartu su Petru Kražių gimnazijoje, kur tarp jo mokytojų buvęs ir kunigas M. Valančius, vėliau tapęs Žemaičių vyskupu ir garsiu lietuvių rašytoju. Petrui gyvenant Rapšėnuose 1843-1846, Valerijus valdė ir gyveno Pašušvyje. Jis buvo vedęs savo giminaitę Anelę Pilsudskytę, pulkininko dukterį, kuri mirė džiova Pašušvyje 1844 m. ir palaidota Krakėse. Vėliau Valerijus įsigijo Dem-bų dvarelį netoli Kauno, kurį valdė iki 1868 m. Valerijus Pilsudskis turėjo tik vieną sūnų — Aleksandrą — dailininką. Jo netekęs, užleido dvarą giminėms ir persikėlė į Kelmę, kur mirė, persišaldęs sodinant gėles pavasarį.

Aleksandras Pilsudskis — dailininkas ir sukilėlis
Vaikystę Aleksandras praleido Pašušvyje. Motinai mirus, turėjo tik aštuonerius metus. Buvo silpnos sveikatos, nes iš motinos paveldėjo palinkimą džiovai. Tėvas Valerijus našlys daug dėmesio skyrė vienturčio auklėjimui. Namų mokytoju buvo pakviestas Tadas Žilinskas, tapytojas — dailininkas, kuris Pašušvyje taip pat auklėjo brolio Petro Pilsudskio vaikus, o vėliau pasekė Valerijų į Dembus. Žilinskas, pats būdamas tapytojas, nupiešė visą eilę Pilsudskių giminės portretų, padarė esamų portretų kopijų, kurių Valerijus vėliau pasiėmė į Dembus. Išliko nuotrauka T. Žilinsko 1850 m. piešto paveikslo, vaizduojančio sceną Pašušvio dvaro seklyčioje: tėvas Valerijus Pilsudskis sėdi prie stalo, šalia stovi jo 12 metų sūnus Aleksandras, laikydamas savo tėvo ranką, o toliau prie stalo sėdi 8 metų brolvaikis. Kaip paaiškina įrašas reverse, abu berniukai sveikina tėvą ir dėdę jo varduvių proga. T. Žilinskas perteikė Aleksandrui paišybos pagrindus, sudomino jį vaizduojamojo meno pasauliu. Žilinsko priežiūroje ėmė ryškėti Aleksandro talentas: išlikusios žinios apie jo piešinius ir tapybą yra šių jaunuolio metų, bet jau tie darbai pasižymi technišku brandumu ir dvasinio turinio gilumu.

Aleksandras Pilsudskis mokėsi Kėdainių gimnazijoje, kurios direktorius tuo metu buvęs mokytojas Kelleris, vėliau jis mokėsi Kauno gimnazijoje ir 1857 m., dar nebaigęs 18-kos metų amžiaus, išvyko studijuoti į Maskvos universitetą. Ta proga Tadas Žilinskas nupiešė jo portretą, kurio nuotrauka taip pat buvo publikuota (Pav. L). Bet studijų dėl blogos sveikatos negalėdamas tęsti, grįžo Lietuvon, gyveno tėvo dvarelyje Dembuose prie Kauno. Nesveikuodamas vienumoje guodėsi menine kūryba. Už kelių metų Lietuvoje prasidėjo 1863 metų sukilimas. Nepaisydamas savo plaučių ligos, Aleksandras išeina į sukilėlių dalinį miškan, metasi kovon dėl laisvės. Peršasi paralelė su Emilija Plateryte. Į tėvo namus Aleksandras daugiau nebesugrįžo, kieto s sukilimo karo veiksmų sąlygos palaužė jo sveikatą visiškai: jis gavo plaučių kraujavimą ir galop smegenų uždegimą. Kad ir išvengė kartuvių ar Sibiro, kurian buvo nuvaryti visa eilė jo giminaičių, bet būdamas nepagydomu ligoniu, mirė 1866 m. Kaune.

Tokia trumpa ir tragiška mažai žinomo ir labai jauno dailininko Aleksandro Pilsudskio gyvenimo istorija.

Kūrybos fragmentai
Aleksandro Pilsudskio meno darbai buvo žinomi tik šeimoje, apie juos patiriame visiškai atsitiktinai. Petro Pilsudskio duktė Valerija (1834-1926), auklėta Vilniuje pensionate Didžiojoje gatvėje, ten Vilniuje 1862 m. ištekėjo už Antano Gedgaudo, Gabšiškių dvaro Žemaitijoje savininko. Gedgaudas dėl talkinimo sukilėliams rusų buvo nuteistas sėdėti vienus metus ir vieną mėnesį Raseinių bei Kauno kalėjimuose. Savo Gabšiškių dvarą Gedgaudas suspėjo laiku parduoti ir tokiu būdu išvengti jų konfiskavimo. Valerijus Pilsudskis, netekęs savo vienintelio sūnaus Aleksandro, testamentu 1867 m. Dembų dvarelį užrašė Gedgaudams, pats išsikeldamas į Kelmę. Dembuose Gedgaudai perėmė taip pat šeimos inventorių, Pilsudskių-Bilevičių archyvą, vad. "štambukus", portretus ir kitus paveikslus, jų tarpe ir kelis Aleksandro Pilsudskio darbus. Stanislovas Gedgaudas, publikavęs savo motinos Valerijos Pilsudskytės-Gedgaudienės atsiminimus apie Pilsudskių šeimos šakas Žemaičiuose, reprodukavo ir 4 Aleksandro Pilsudskio darbus, kurie prieš karą buvo išlikę Dembuose, bet nepateikė jokių komentarų, nei žinių apie paveikslų techniką ar formatą, jų atsiradimo stovį ir likimą6. Šie tiksliai signuoti ir datuoti darbai atrodo yra tapyti akvarele su tempera ant kartono. Jų formą apsprendžia kruopštus-n alistiškas piešinys. Paveikslai neturi jokių pavadinimų.
1856 m. Kaune tapytasis Aleksandro paveikslas mums rodo, kad jam nebuvo svetimas Lietuvos etnografinės aplinkos stebėjimas (Pav. 2). Realistiškai ir linksmai nupasakotas momentas prie Lietuvos vieškelio, prie vienos iš tūkstančių anuomet žydų laikytų smuklių7: prie smuklės stabtelėjo pirkliai su uždengtu vežimu, smuklės lūšna turi didelį krosnies kaminą, pasitinka šeimininkė ir ožka. Žydų našysta — juoda plačiabrylė skrybėlė, ilgas žiponas ir lazda — mums žinomi ir iš kitų to amžiaus piešinių iš Lietuvos.

Du paveikslai tematiškai panašūs: raitelio mirtis sniege. Šiurpus pūgos peizažas, raitelis ką tik nukrito nuo žirgo, guli negyvas sniege. Žirgas nuleista galva stovi ties juo, kai už nuogų medžio šakų iškyla, kaip desperatiškas šauksmas, akmeninis kryžius. Paveikslas pieštas taip pat Kaune 1854 m. (Pav. 3). Po dviejų metų Dembuose Aleksandras vėl nupiešė raitelio mirtį: žirgas negyvas, peršautas guli sniege, kai virš jo jau plasnoja plėšrus aras, už žirgo toliau matoma žuvusio kario galva, o priekyje guli jo šalmas — prancūzų kirasyro8. Nesunku atpažinti, kad tragiškasis Napoleono Didžiosios Armijos 1812 metų žygis buvo apėmęs ir jaunojo Aleksandro vaizduotę. Lenkijos ir Lietuvos visuomenė Napoleoną tikėjo būsiant išvaduotoją nuo Rusijos ir Prūsijos jungo, nežiūrint to, kad Napoleonas turėjo kitus planus — jis visiškai neketino atstatyti unijinės Lenkijos-Lietuvos, bet norėjo visą Europą valdyti pats, ją padalinęs į didesnį skaičių atskirų autonominių valstybių; ta prasme jis buvo pradėjęs organizuoti Lietuvą9. Ir po 1812 metų katastrofos dauguma Lietuvos bajorijos su simpatija atsimindavo Napoleoną ir romantiškai liūdėjo dėl jo armijos žuvimo 1812 m. Lietuvoje. Gausūs 1812 metų žygio aprašymai iliustruoti paveikslų reprodukcijomis ir sekimais ,pagal Albert Adam, Faber du Faur, Horace Vernet ir kt. plito ir Lietuvos dvaruose, žadino ne vieno amžiaus vidurio dailininko bei mėgėjo fantaziją. Aleksandras Pilsudskis neapsiribojo mili-tariniu motyvu, jam būdingas peizažo įtraukimas į įvykio tragišką nuotaiką, sugebėjimas visa kompozicija išreikšti scenos veiksmo dramatiškumą. Tokiu tragizmu dvelkia ir jo 1859 m. pieštasis gamtos etiudas: palaužta eglė sustyrusi vėtroje ir šaltyje virš aštrių uolos skeveldrų (Pav. 4). Paveikslą Aleksandras nupiešė, kai atkrito džiova ir sudužo jo studijų planai, sykiu jis tokiu būdu išreiškė nujautimą dar tragiškesnės ateities, savo ir savojo krašto.

1 Zbior praw Litewskich od TOK u 1389 do roku 1529. Išleido:) A(dam) T(ytus Dzialynski.) Posnans 1841, p. 17,21.
1 Kaspar Niesiecki: Herbarz polski. (Išleido:) J.N. Bob-rouicz. T. 10. Leipzig 1845, p. 344.
3 Pilsūdai — 6 km į šiaurės vakarus nuo Skaudvilės. Plg. Skaudvilė-Viduklė. Karo Topografijos Skyriaus
1938 m.leidinys iš senos kartografinės medžiagos, papildytas oro nuotraukomis. 1: 100.000 (Lap.) 1403.
4 1783 m., buvęs paskutinysis Kražių vienuolyno per-dėtinis kun. Jonas Pilsudskis užrašė apygardinei Kražių mokyklai 66.000 auksinų ir įsakė, kad už tų pinigų procen-
:asmet būtų leidžiami į mokslus 11 neturtingų mokinių . . . Tuose užrašuose buvo nurodyta, kad pirmoje eilėje už tuos pinigus būtų leidžiami Pilsudskių giminės vaikai". E Šležas: Nuo Kražių kolegijos iki "Aušros" gimnazijos. Kaunas 1937, p. 4.
5. Atsiminimai mini eilę svečių vardų, jų tarpe Lud-kevičienę iš Skinderiškių, priklausiusią moterų masonų ložei Kaune. Pagal V. Trumpą, moterų ložė XVIII a. buvusi Vilniuje — "retas reiškinys masonijos istorijoje" (plg. LE, 17 t., 1959, p. 468).
6. Stanislaw Giedgowd: VVspomnienia związane z mo-gilą Pilsudskich w Krokach. Warszawa 1936.
7. Pagal K. Grinių, XIX a. visoje Lietuvoje buvo apie 7000 smuklių, ir kiekvienoje sėdėjo žydas su savo šeima. Plg. Atsiminimai ir mintys. T. 1. Tuebingen 1947, p. 124.
8. Vėliau A. von Kossak piešė prancūzų kirasyrą paklydusį miške ant žirgo. Motyvas, tur būt, remiasi atsiminimų pasakojimu ir turėjo daugiau iliustracinių variantų. Plg. Friedrich Steger: Geschichte des Feldzuges in Russland im Jahre 1812. Hamburg (1912), p. 68, 116 ir kt.
9. Atrodo, kad kunigaikštis Mykolas Kleofas Oginskis buvo bene vienintelis, kuris gerokai prieš 1812 metus suprato Nepoleono tikslus. Plg. jo atsiminimus, cit., pagal vertimą vokiečių kalbon: Michael Oginski's Denkwuerdigkei-ten ueber Polen, das Land und seine Bewohner. Belle-Vue 1845, p. t. 3, p. 23 tt, 157.