SOVIETINĖ STATISTIKA IR TIKROVĖ Spausdinti
Parašė LEONARDAS DARGIS   
Tęsinys iš balandžio numerio

Tikresnės Lietuvos gyventojų pajamos 1971 Atsirėmę anksčiau apskaičiuotais duomenimis, dabar galime pusėtinai tiksliai apskaičiuoti Lietuvos žmonių 1971 apčiuopiamas pajamas.

1.200.000 dirbančiųjų uždarbiai po
123,6 rb. mėnesiui ........................................................ 1.779.840.000
- 12,25% tiesioginių gyventojų mokesčių (tyčia paimtas mažesnysis
nuošimtis) ................................................................... 218.030.400
+ Pensijos, pašalpos ir stipendijos; 30% nuo skelbiamų
867,9 mil. rb. WF .......................................................... 260.370.000
Iš viso pajamų
gyvais pinigais (rb.) ...................................................... 1.822.179.600
+ Sveikatos tarnybos įplaukos (natūra;
žr. paaiškinimą tekste) .................................................. 101.124.773
+ Mažamečių ir paauglių auklė-
jimas bei išlaikymas (žr. paaiški-
nimą tekste) ................................................................ 58.285.068
- Socialiniai dirbančiųjų mokesčiai ir tėvų įnašai už paauglių išlaikymą bendrabučiuose — 2% nuo
867,9 mil. rb , ............................................................ 17.358.000
- Tėvų įnašai už vaikus lopšeliams
ir darželiams .................................................................... 8.400.000
Iš viso pajamų (rb.) ............................................................ 1.955.831.441

Vienam gyventojui visų pajamų gyvais pinigais 1971 išėjo 611,20 rb. Vienam gyventojui pajamų 1971 gyvais pinigais išėjo 569,43. Ką gi tai reiškia santykyje su TP? Ogi, kad gyventojai,, skaičiuojant pagal K. Meškauską, TP tegavo 47,49%, o 52,51% nuėjo imperijos garbei. Skaičiuojant gi pagal statistikos rinkinį, žmonėms teliko tik 42.81% TP. Jei taip, tai kiek žmonės gavo pajamų nuo BTP, atseit, nuo tos visos gamybos bei patarnavimų sumos, nuo kurios visas laisvasis pasaulis skaičiuoja? 1971 Lietuvos BTP (visuminis visuomeninis produktas) skelbiamas" 10.434.500.000 rb. dydžio, o žmonės iš tos sumos tikrųjų pajamų tegavo 18,74%, kai JAV tais pačiais 1971 žmonių pajamos (DAP) buvo 70,36% jų BTP, o nepriklausomoje Lietuvoje 1938 dėl žemų mūsų anuometinių mokesčių perliptų ir 80%. Pastarasis nuošimtis, skaičiuojant su Vilniaus kraštu (dėl didelio Vilniaus krašto lenkų valdžioje ūkinio atsilikimo), sumažėtų iki apie 75%.
Skeptikams iš "Ekonomika i kultūra Litovs-koj SSR" (1972, 34 psl.) išrašiau tokius duomenis: Sovietų Sąjungos pramonė 1970 gamino 73,4% gamybos priemonių ir 26,6% vartojimo gėrybių, kai 1913 carinėje Rusijoje gamybos priemonių buvo gaminama 35,1%, o vartojimo gėrybių — 64,9%. Taigi, beveik atvirkščiai proporcingai. Kai žinai, kad net kolūkiuose separuojamas pienas šiandien priskaitomas pramonei, tai reikšminga. Neabejotinai didžiules gamybos priemones padidina karinė gamyba.

Sovietiniai begaliniai įvairių ūkio šakų kilimai Dabar Lietuvoje toliau skelbiama pereitajame penkmetyje pramoninė gamyba padidėjo 74%, tik per vienus metus TP padidėjo 9%, pramoninė gamyba — 8,8%, o atskirai mašinų bei metalo pramonė — net 13,7%, mėsos gamyba — 9%. O apie uždarbius tik tyliai pridėta: padidintas minimalus darbo užmokestis visose ūkio šakose, žymiai padidėjo kolūkiečių darbo apmokėjimas. Nė palyginamųjų skaičių, net nė tų nuolat kartojamų nuošimtinių padidėjimų neskelbiama. Gerai dar, kad skelbiami vidutiniai dirbančiųjų uždarbiai, kurie įgalina ir nuošimtinį apskaičiavimą. Štai atsakymai: 1966 vidutinis dirbančiųjų mėnesinis uždarbis buvo 92 rb.. o 1971 — 123,6, tad pakilimas visų tų metų laikotarpyje tik 34,35%. 1970 vidutinis dirbančiųjų mėnesinis uždarbis buvo 119 rb., o 1971 — 123,6, tad metinis pakilimas vos 3,87%. Vadinasi, uždarbių kilimai toli atsilikę nuo visų kitų pakilimų. Jei šiokį kilimą skaičiuotume visų gyventojų įplaukoms, tai tie nuošimčiai dar blogiau atrodytų, nes "pasenusiems pensijos dar lėčiau kyla. Pensijoms, pašalpoms ir stipendijoms, kartu sudėjus, 1971 teišeina 260.370.000 rb., kai vien tik pensininkų buvo 546.00022. Aiškinti, po kiek jie galėjo gauti netenka, o Ginaitė dar sako, kad JAV socialinis aprūpinimas esąs menkesnis už Sovietų Sąjungos23.

Net prof. K. Meškauskas vis dar turi tvirtinti, visuose statistikos rinkiniuose tebekarto-jamą juoką, kad 1940 visoje Lietuvoje tebuvę 179.000 dirbančiųjų, o 1970 jau 1.166.000, atseit, padidėjo 6,5 karto. Šioks lysenkinizmas skelbiamas po Markso tame pačiame straipsnyje citatos, kad negali būti laisva tauta, pavergusi kitas tautas24. O visgi, jei rusai ir pats profesorius būtų laisvi, tai tikriausiai nebūtų rašinėjama, kad iš tuo metu Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) gyvenusių per 3 mil. žmonių tedirbo tik 179.000 gyventojai.

Aplamai pramonės begalinio kilimo skelbimai pasidarė anekdotiški. Ji kyla, kiek kam ant galo liežuvio užeina. Pagal "Liaudies Ūkį" 1972, Nr. 10), Lietuvos pramoninė gamyba nuo 1940 iki 1971 pakilo 34 kartus, o pagal Brežnevą — 37 kartus. Paverskime pirmąjį tvirtinimą skaičiais. Lietuvos pramonės vertė dabartinėse ribose 1938, skaičiuojant mažmeninėmis kainomis (kaip kad ir jie daro su savaisiais skaičiais, tik ne su mūsų), lengvai ir gerokai perlipo vieną bilijoną litų. 1940 ir net 1939 duomenys dėl karo visuomet bus iškreipti ir vargu ar tiksliai bežinomi ir patiems sovietiniams ekonomistams. Vilniaus krašto pusė pramonės neveikė, kai rusai išplėšė ir išvežė Sovietų Sąjungon gamyklų mašinas. Klaipėdos krašto, jį okupavus vokiečiams, pramonė sumažėjo. Tačiau pramonės vertė ir 1940, kadangi Lietuvos pramonė kai kuriais atvejais net pakilo, vis tiek dar galėjo siekti netoli bilijono litų. Taigi, nieko nenuskriausime, apskaičiavimams naudodami apvalų bilijono litų skaičių, juo la-, biau, kad tikriesiems palyginimams turėtų būti naudojami didesnieji 1938 duomenys. Pagaliau apytikriai tiek pat pramonės atranda dabartinės Lietuvos ekonomistas Š. Fridbergas. Jo skaičiavimai — 1937 metų. Jei jis būtų skaičiavęs Lietuvos pramonės vertę 1938 ir mažmeninėmis kainomis, mums su juo bene ir ginčytis netektų. Jis mums 1937 priskaičiuoja pramonės 790,4 mil. lt., o darbininkų bei amatininkų — 75 "00. (L. Ū. 1966, Nr. 3). Tarnautojus ir savininkus praleido. Vėliau (L. U. 1965, Nr. 10) jis apskaičiavo 1937 Vilniaus krašto pramonę, ją įvertindamas 130.600.000 lt., dar pridėdamas, kad tai sudaro 16% visos Lietuvos dabartiniame plote pramonės vertės. Tai reiškia, kad Lietuvos pramonės vertė buvo 816.250.000 lt.

Jei prie bet kurių tų skaičių pridėtume 1938 tik "Didžiosios" Lietuvos 43,365.000 lt.
pramonės vertės pakilimą (Klaipėdos ir Vilniaus krašto 1938 duomenų neturiu), akcizo mokesčius bei spirito ir degtinės monopolio valstybines grynąsias 60.970.100 lt. pajamas, kitas pramonės išlaidas ir didmeninės bei mažmeninės prekybos pelną, tai ir pagal Fridbergą lengvai gautume daugiau bilijono lt. vertės Lietuvos pramonę.

Vadinasi, 34 kartus didesnė pramonė 1971 buvo verta bent 34 bil. lt. Litas dabartiniais rubliais tevertinamas 49 kapeikomis, atseit, rubliais dabartinę Lietuvos pramonę liepiama vertinti 16,66 bil. dydžio. Jau per daug, kai žmonėms nepilni 2 bil. rb. teduodami. Dar blogiau išeina, kai pamatai, kad tas rublis pervertintas. Pagal reikalingiausių pragyvenimui gaminių kainas, naudojant jų pačių lenteles bei duomenis, man rublis neišėjo vertesniu už 57,33 lietuviškų centų. Patogumui, sakykime, jis vertas 60 lietuviškų centų. Tuomet tokiais rubliais Lietuvos dabartinė pramonė būtų verta fantastiškų 56,67 bil. rb. Rublio vertę nesunku patikrinti. Pasinaudokime jų viena lentele25. Ta lentele norima parodyti, kaip gerėjo Baltijos valstybėse žmonių aprūpinimas maistu, lyginant 1960 ir 1970 vieno gyventojo pagrindinių maisto gaminių vartojimą. Iš jos tepa-imsime lietuvio tų gaminių metinį vartojimą 1970. Papildę lentelę dabartinėmis tų gaminių ir Lietuvos 1938 kainomis, galėsime ne tik pinigų vertę palyginti, bet ir pamatyti, ar ir pati lentelė teisingai sustatyta. Lietuvos 1938 kainos patikrinamos statistikos metraščiuose, o ir pas Ginaitę jos apskritai teisingos, tik interpretacija šlubuoja. Štai, žuvies metinę vidutinę kainą ji įrašo 1,43 lt. už kg, o iš tikrųjų pagal tų metų metraštį tai yra stambios lydekos vidutinė kaina, o įvairi smulkesnė žuvis tekainavo 0,60 lt. kg, o Kaune net tik 0,38 lt., silkės — 0,95 lt. Ką gi, ten tokia tvarka, arba jos niekas nespausdintų. Na, o dabartinės Lietuvos prekių kainos daugiau niekam, ne paslaptis, nors jų viešieji statistiniai leidiniai jų ir toliau neskelbia, net laiškais negalima pasiklausti.

Dėl to, kai beveik visas nepriklausomos Lietuvos kainas galima imti iš Ginaitės, tai sudarinėjant lenteles, darant išvadas, deja, negalima daryti to paties su jos dabartinėmis kainomis, nes ji, norėdama rublį padaryti vertingesnį, naudoja 1955 kainas nebuvėles. Užteks vieno pavyzdžio: vilnonių audinių 1955 jos naudojama kaina 7,80 rb., kai dirbtinio mišinio

PAGRINDINIŲ MAISTO GAMINIŲ LIETUVOJE VARTOJIMAS 1970

Vartojimas kg

Dabartinės vi­dutinės kainos rb. už kg.

Dabartinė vi­so kiekio kaina

1938 m. viduti­nės kainos lt.

1938 m. viso kiekio kaina

Duona (perskaičiavus miltais), miltai, kruopos

113

0,70

79,10

0,50

56,50

Bulvės

212

0,16

33,92

0,048

10,18

Daržovės

86

0,50

43,00

0,26

22,36

Mėsa ir mėsos gaminiai

72

2,50

180,00

1,50

108,00

Pienas ir pieno gaminiai (perskaičiavus pienu)

464

0,40

185,60

0,17

78,88

Kiaušiniai — vnt.

208

0,11

22,88

0,075

15,60

Cukrus

37,3

0,78

29,09

1,00

37,30

viso

573,59 rb.

328,82 lt.

Vadinasi, skaičiuojant pagal šiuos gaminius, vienas rublis buvo lygus 57,33 lietuviškiems centams.

audinio "Gilučio" vaikų paltams, kuriame yra ir kiek vilnos (pagal "Liaudies Ūkio", 1971, Nr. 3 viršelio skelbimą) metras kainuoja 12 rb. O ten skelbiamomis kainomis skaitytoją norima pritrenkti jų pigumu.

Iš šios lentelės matome, kad 1971 metais 3.200.000 Lietuvos gyventojų negalėjo tiek ir tokio maisto nei sunaudoti, nei įpirkti, teturėdami iš viso nepilnus 2 bil. rb. tikrųjų metinių pajamų, kai tas maistas vidutiniai kainavo 1.835.488.000 rb. Nebent jiem buvo leisti nugriebto pieno gaminiai, kaulinga mėsa bei dešrelės, gaminamos daugiau iš įvairaus mišinio, kaip mėsos. Šiap gera mėsa tenai kainuoja ir 3,50 rb. kg. Panašiai yra su gerais miltais, duona, įvairiomis kruopomis bei kiaušiniais, y švenčių metu. Visa tai daugiau kainuoja, kaip šioje lentelėje naudota, nes pastarųjų čia suminėtų gaminių krautuvėse nuolat trūksta.

beje, Sovietų Sąjungoje vėl lacionuojamos kai kurios maisto gėrybės, tarp jų net bulvės. Vadinasi, maistas paliestose vietovėse žmo-
KAI KURIŲ NEMAISTO GAMINIŲ LIETUVOJE VARTOJIMAS 1967

nėms dar daugiau kainuos, o rublio vertė dar daugiau mažės. Įdomu, tuo pačiu metu, kai prireikė maistui iš naujo įsivesti korteles, atpiginama mašinos bei metalo pramonės gaminiai. Pastaruosius gaminius, kaip matėme, "perka" valstybė.
Vis iš naujo teko pasisakyti — "tiek leista". Tik ką matėme, kad žmonės toli gražu negavo nei tiek, kiek paskelbta, kad leista. Lygiagrečiai betgi jų statistika rodo ne tik milžinišką sunkiosios pramonės, bet ir didelę maisto gamybą, toli prašokančią leistuosius kiekius. Mėsos gamyba Lietuvoje 1971 parodyta 423.500 t., arba 132.34 kg asmeniui, pieno 2.450.000, arba po 765,88 kg asmeniui, cukraus 150.000 t, arba po 46,88 kg asmeniui. Žuvies vartojimas panaudotoj lentelėj neduotas, bet 1966 vienas gyventojas jos vartojęs 12,8 kg, arba iš viso 38.728 t, o gamyba buvusi 268.000 t. 1971 žuvies sugauta net "".000 t, o jos vartojimo lentelėje nematome: darytina išvada, kad palyginamieji skaičiai lietuviams buvo labai nepalankūs.

Įsigilinus į jų su triukšmu skelbiamas ilgas skaičių virtines, vis iš naujo peršasi minti v. kad ten visai ir nenorima, kad žmonės valgytų pilna burna. Jiems duodamas tik toks maisto gaminių kiekis, kuris vos vos sumezga galus su galais — atgamina darbo jėgą, nes be to atgaminimo ir imperijos statybos nebūtų. Taigi, žmonės ir pavalgę, ir apsirėdę, ir turi pastogę. Tačiau kiek ir kokios kokybės ir kokiomis pastangomis visa tai įsigyjama, kiek dienų ir naktų prastovima eilėse tos darbo jėgos atgaminimui, apie tai nėra skelbiama. Sovietų Sąjungoje, taip rodo jų pačių statistika, pralenkiant net ir kitus komunistinius kraštus, marksizmas įgyvendintas totaliai ir paraidžiui, padarant ir darbo jėgą pigiausia preke. Visgi pats Marksas galvojo, kad taip padarysią kapitalistai, o įvyko atbulai — tuo pasirūpino rusų komunistai.

Maistas darbo jėgos atgaminimui yra svarbiausia gėrybė. Jo tam tikri kiekiai ir Sibiro vergams leidžiami. Dėl to jo, kad ir klaidingas, lenteles pamatome. Kitaip su apdaru ir avalyne. Čia vartojimo lentelių nepamatysime — per daug tuose gaminiuose pridedamosios vertes. Dėl to teigimams patvirtinti tenka bent vieną trumpą lentelę patiems susistatyti iš kitu žinomų duomenų.

iš šios lentelės matome ir menką šiokių prekių vartojimą, o 1967 gale Lietuvoie visgi buvo 3,Ub3,900 gyventojai. Tik medvilnės vartojimas atrodė kiek geriau. Be lentelėje paminėtų gaminių, 1967 dar buvo parduota siuvinių, kepurių, skrybėlių bei kailių už 143,2 mil. rb.; trikotažo, kojinių ir puskojinių už 121,3 mil. rb.; kitokios avalynės (guminės?) už 13,5 mil. rb. ir galanterijos bei siūlų už 41,7 mil. rb. Čia irgi dar buvo naudota ir medvilnės, ir vilnos, ir kitų audinių, bet tik žvilgterėję į sumas matome, kad to vartojimo ir čia daug negalėjo būti, nes į jas turėjo būti priskai-tyti darbo užmokesčiai, kitos gamybos išlaidos, o ypač stambi pridedamoji vertė (ten tas terminas viešai taip ir naudojamas). Kainos reikalą geriausiai paaiškina pavyzdžiai. Gera eilutė ar paltas ir toliau kainuoja 200-300 rb., blogesnės rūšies — 80-150 rb., geri megztiniai — 50-70 rb., ploni blogi megztiniai — 25-35 rb., moteriškos kojinės — 1,5-5 rb. Yra ir pigių prekių: medvilniniai apsiaustai pardavinėjami po 30-40 rb., medvilninės vyriškos eilutės — po 30 rb. Pastarosios prekės JAV tekainuoja apie 10 dol.

Iš viso visų dapgos bei avalynės prekių, kartu su tomis lentelėse paminėtomis, 1967 buvo parduota už 468,7 mil. rb. Vienam gyventojui tokių pirkinių išėjo po 152,98 rb., arba vertinant litais tik 91,79 lt., arba 3-4 kartus mažiau, kaip nepriklausomoje Lietuvoje galėjo išleisti pigiausiai apmokamas metinis žemės ūkio darbininkas, nes maistą, darbo drabužius, butą ir kurą jis anuomet gaudavo priedu prie atlyginimo gyvais. Negalint to paties apskaičiuoti 1971, nes nėra duomenų, bet sprendžiant iš praneštų mažų uždarbių pakėlimų, o taip pat ir geroms reikalingoms prekėms kainų padidinimų, tie pasikeitimai tegali būti tik simboliniai, ne tikras posūkis tik-rojon žmonių gerovėn. Toji ir toliau žadama ateityje. Tuo tarpu kai kas nereikšmingo ar labai blogos kokybės ir pigiai pardavinėjama. Pvz., kefyro litras dabar tekainuoja 8 kp., baltas visai be riebalų sūris — 48 kp. kg. Taip pat juoda neaiškaus mišinio labai bloga ir kenksminga kai kuriems žmonėms valgyti duona ir toliau tekainuoja 14 kp. kg.

Lietuvoje yra ir kitų pigių dalykų: butai (lietuviams praktiškai jie tėra tik kampai), spauda, teatras. Bet ar tie dalykai iš tikrųjų pigūs, kai žinome, kad jie didele dalimi gaminami ir išlaikomi iš mokesčių bei prirašomi prie gyventojų neva pajamų visuomeninių vartojimo fondų keliu. Šiokių gėrybių negalima apskaičiuoti. Čia duomenys labai slepiami. Butų statyba daugiau patenkinamai vykdoma Vilniuje, kur daugiau telkiami rusai. Taip pat, jei pamatome "daugiaaukščių" telkinį kur kitur, tai irgi reiškia rusų ton vietovėn keldinimą.

Kad ne tik maiste, bet ir daugiau pramoninėje srityje nepriklausomoji Lietuva vartojimu gerokai lenkė dabartinę okupuotą rodo kad ir pastaroje lentelėje nagrinėtų audinių gamyba bei įvežimas. Niekad neišleistina iš akių, kad nepriklausomoji Lietuva, jei ką gamino ar įsi-vežė, tai darė vartojimui, o dabar nesvarbu, kas gaminama, nes didžiausia dalis nueina duoklėms mokėti, o tik maža dalis paliekama patiems gamintojams.

1938 Lietuvos tekstilės pramonė pagamino 20,28 mil. m medvilninių audinių, 2,73 mil. m vilnonių, 1,4 mil. m šilkinių ir 1,21 mil. m lininių (1939 duomenys). LEXXX, 525 psl. duoti šiokios gamybos duomenys, deja, klaidingi, palyginimams nevartotini. Be to, 1938 dar importuota apie 4,5 mil. m medvilninių audinių, 0,4 mil. m vilnonių ir 0,3 mil. m. šilkinių ir kitokių audinių. Prie šių duomenų dar pridėtini namuose austi lininiai, medvilniniai ir vilnoniai audiniai. Deja, tokios statistikos neturėjome, tačiau lininių audinių tikriausiai namie vis dar daugiau buvo audžiama negu pramonėje. O ir vilnonių audinių, priskaičius raštuotas pramonės anuomet dar negaminamas lovatieses, irgi bene susidarytų žymesnis kiekis. Visi šie kiekiai apskaičiuoti su Klaipėdos kraštu, bet be Vilniaus srities, dėl to visa gamyba buvo skirta 2.575.363 gyventojams.

Tuo tarpu dabar Lietuva, parodžiusi menką tos rūšies vartojimą, niekad nepamiršta parodyti nemenkus tokios gamybos skaičius. 1967 lininių audinių pagaminta 20,2 mil. m, medvilninių — 23,6, šilkinių — 17,3, vilnonių — 9,0 ir odinės avalynės — 9,8 mil. porų. 1971 lininių audinių pagaminta 22,8 mil. m., medvilninių — 42,4, šilkinių — 27,34, vilnonių — 10,6 ir odinės avalynės — 10,9 mil. porų. 1971 audinių skaičiai perskaičiuoti išilginiais metrais. Jie paimti iš "Liaudies Ūkio", kur jie kažkodėl skelbiami kvadratiniais metrais. Gal dėl to, kad tai žymiai padidina vilnonių audinių gamybos kiekius, nes šie audiniai labai platūs, o jų gamyba tik menkai tekyla? Tikslų perskaičiavimą jie patys įgalina, kartais paskelbdami tų pačių metų duomenis abiem būdais. Tik šios gamybos maža dalis, lentelėje naudotomis vidutinėmis kainomis 1967, buvo verta 847,7 mil. rb., o 1971 — 1035 mil. rb. Taigi, ir vėl jų pačių skaičiai rodo didelį žmonių išnaudojimą.

Pridedamoji vertė Apie mūsiškąją ir rusiškąją pridedamąją vertę geriausiai papasakos palyginamieji skaičiai.

1939 "Maistas" už gyvulius ir paukščius ūkininkams išmokėjo 69.161.522 lt., prekių išvežė už 69.800.000 lt. ir vidaus rinkoje pardavė prekių už 19.800.000 lt.26. Iš pajaminių sumų "Maistas" turėjo sumokėti pervežimo išlaidas, draudimą, amortizaciją, krautuvių išlaikomą ir kitas gamyklų išlaidas, o taip pat 2000 darbininkų bei 500 tarnautojų darbo atlyginimą. "Maistas" turėjo dar kitų pajamų ir išlaidų, kurios (nei pajamos, nei išlaidos) negalėjo būti didelės. "Maisto" pelno atskiriems metams neradau, bet kad jis negalėjo būti didelis, matoma iš to, kad 1938 visos 20 maisto pramonės akcinės bendrovės jo iš viso teturėjo 2.450.000 lt.
1939 m. 185 prekybos kooperatyvai pardavė prekių už 114.285.259 lt, o pelno turėjo 2.246.089 lt. "Pienocentras" prekių pardavė už 67.745.000 lt., o pelno turėjo 76.000 lt. Tiesa, pastarieji skaičiai dėl Klaipėdos krašto netekimo iškreipti. 1938 "Pienocentro" pardavimai ir pelnas buvo didesni: pardavimai — 76.920.000 lt., pelnas — 255.900 lt.

Kitokia rusiškoji pridedamoji vertė. Šiuo atveju amerikiečių tarnyba pateikia įdomių duomenų, nes ji iš kažkur ištraukė 1966 kainas, kurias mokėjo sovietinė valstybė už žemės ūkio gaminius27. Tos kainos juo įdomesnės, nes jos jau su taip garsiai skelbtais valstybės mokamųjų kainų padidinimais, kurie turėję miesto ir kaimo uždarbius sulyginti. Tos kainos neabejotinai ir šiandien tebegalioja, nes geros žmonėms naujienos tenai ir toliau neskuba ateiti. Įdomu, kad valstybiniams ūkiams, kolūkiams ir sklypininkams mokamosios kainos visuomet skirtingos. Vadinasi, kriterijus yra ne gaminio standartas, o kas jį valstybei atveža. Už vienus gaminius tačiau geriau apmokami dvarai, o už kitus — sklypininkai.
Kažkodėl palyginti brangiai mokama už bulves — po 7,80 rb. už 100 kg (4,68 lt. — 1939 kaina). 1938 litais net buvo pigiau — 3,90. Kodėl taip, amerikiečių nepaaiškinta. Dabartinė Lietuvos spauda sumažėjusį bulvių vartojimą aiškina gyvenimo standarto kilimu, girdi, dabar vartojami žmogaus kūnui vertingesni gaminiai.

Visų grūdų valstybės mokamoji vidutinė kaina už 100 kg buvo 9,20 rb. (5,52 lt.). Visgi sklypininkams už grūdus buvo mokama daugiau, kaip dvarams — 12,60 rb. (7,56 lt.).

Mažių mažiausia Lietuvos sąlygoms šis amerikiečių tyrinėtojų atradimas netinka, nes tenai sklypininkai grūdus perka, o ne parduoda, kad pajėgtų kokį gyvulį ar vištelę išsiauginti. Lietuvoje 1938 už 100 kg javų buvo mokamos tokios tų metų vidutinės kainos: už rugius — 16,10 lt., kviečius — 24,20 lt., miežius — 15,80 lt., avižas — 14,80 lt, žirnius — 22,80 lt. Grūdai yra masinio vartojimo gaminys. O kai jie perkami pigiau, kaip Egipte faraonų laikais, gi jų gaminiai apskritai parduodami aukštesnėmis mažmeninėmis kainomis, kaip Lietuvoje 1938 (kur ūkininkai už grūdus gaudavo net kelis kartus daugiau, kaip dabar), tai jau vien iš "grūdų prekybos" nesunku įsivaizduoti rusinės pridedamosios vertės dydį, kai žinai, kad iš bendrojo prileistojo derliaus 1966 vartojimui tekę 85,8 mil. tonų.
Vidutinė valstybės mokamoji už 100 kg mėsos gyvojo svorio kaina nurodyta 105,40 rb., o sklypininkams — 95,70 rb. (57,42 lt.). 1938 Lietuvoje 100 kg geros jautienos vidutiniai kai-navo 45,40 lt., o penėtos kiaulienos — 90,00 lt. Mažmeninė vidutinė tuo pačiu metu jautienos kaina buvo — 0,74 lt. kg, kai dabar 1.40-2,50 rb. kg. Kiaulienos 1938 mažmeninė vidutinė kaina — 1,50 lt. kg, o dabar 2,50-3,50 rb. kg.

Už vaisius ir uogas valstybė mokėjo 29,70 rb. už 100 kg, o mažmeninė vidutinė kaina buvo nustatyta 130,00 rb. už tą patį kiekį. Gaila, mūsų statistikos metraščiai vaisių bei uogų kainomis nesidomėjo. Dėl to priimkime Ginai-fees išvestą 1938 vidutinę mažmeninę 0,37 lt. kg vaisių kainą.

Nežinia kodėl, bene norint kiek pridedamosios vertės pritrenkiantį dydį sumažinti, 1971 Lietuvos gyventojų indėliai, esą, vienais metais padidėję 158,8 mil. rb.28. Tai sudaro žmonių gyvųjų disponuojamųjų pajamų visus %7% ir dar truputį su kaupu. Vadinasi, Lietuva Ameriką pralenkė, nes pastarieji dabar taupo 7,6% tokių pat pajamų, ir ekonomistai tuo nė kiek nepatenkinti, nes per didelis taupymas silpninąs ūkį. Rusai, kurie gyventojų santaupas nekartą yra tiesiog nusavinę, negi dabar imtų pasikeisti ir gyventojams leistų tokį žymų kapitalo krovimą, o gyventojai, pamiršę santaupų atėmimus, imtų ir padūktų taupyti. Čia kažkas ne taip.

Apie tai paaiškina "Liaudies Ūkis" (1972, Nr. 12). Pagal jo aptarimą tos taupymo kasos yra daugiau, kaip amerikinės čekinės sąskaitos, naudojamos ne tiek taupymui, o daugiau apmokėjimams atlikinėti. Tenai visi mokėjimai labai terminuoti ir gyventojai už nelaiku mokėjimus moka baudas. Jie tiesiog sako, kad kiekvienas taupytojas kasose pasirodąs bent 4 kartus metuose. Tiek, matyt, yra sąskaitų mokėjimų terminų, ir kad jų nepražiopsoti, mokama iš kalno. Šitokios rūšies santaupų gali ir daugiau susidaryti. Bėda tik, kad tai ne santaupos.
Štai ką taupomosios kasos daro: gyventojai per jas apmoka butų nuomas, elektrą, įvairius komunalinius patarnavimus, įvairius mokesčius, perka bei parduoda privalomo taupymo 3% * valstybės paskolos lakštus, parduoda piniginės daiktinės loterijos bilietus ir "patikimai saugo savo lėšas" (tuo tikime). Girdi, kai tos kasos perėjo iš finansų ministerijos priklausomybės valstybinio banko žinion, sustiprėjo jų ryšys su gyventojais, jos pasidarė populiaresnės, pritraukė daugiau indėlių ir daugiau pardavė valstybinių lakštų. Tie lakštai tai tikrai žmonių labai ribotai disponuojamos santaupos. Jų pardavimai tačiau kuklūs, 1970 Lietuvoje tesiekę 2,4 mil. rb. Taigi, jei žmonės kuklūs lakštų "rinkoje", kodėl jie turėtų būti nekuklūs visai neaiškaus saugumo taupymo rinkoje?

Apie sovietinę prekybą
Jei turėtume reikalą su visai tiesia, nieko neslepiančia, nors dėl dirbančiųjų klaidų kartais ir klystančia statistika, tai mūsų gautosios tikrosios žmonių pajamos turėtų būti lygios išlaidų ir santaupų sumai. Tokio grožio iš jokios sovietinės statistikos nelaukiame. Jau matėme, kad santaupų suma nepatikima. Iš viso žmonių išlaidos ypatingai kruopščiai slepiamos. Jei žmonių pajamas, kokios jos bebūtų, dar galima apskaičiuoti, tai to paties negalima pasakyti apie išlaidas. Jos visai sąmoningai per daug skylėtos su galybe nežinomųjų. Dėl to galutines išvadas teks daryti iš pajamų pusės, o apie išlaidų pusę tiek pasakyti, kiek jie patys mums jos parodo.
Daugiau kalbama apie mažmeninę prekybą. Jis kasmet skelbiama bendrąja suma ir iliustruojama lentelėmis bei kiek daugiau detalizuotais parduotų prekių sąrašais. Apie tai jau kalbėjome*, ieškodami rublio vertės. Pažiūrėkime, ką jie patys kalba apie savo prekybos statistiką.

"Prekybos apyvartos statistinė apyskaita nėra organizuota. Todėl prekybos apyvartos duomenys pagal atskiras prekių grupes bei tiekimo organizacijas apskaičiuojami ne tiesioginiu būdu, o išvestiniu — vadovaujantis atskirų darbuotojų, skyrių ar organizacijų pateiktomis žiniomis. Dėl to pateikiami duomenys yra sąlyginio pobūdžio, nors jais ir remiamasi oficialiose ataskaitose"29. Pagal tokią statistiką ten pat 1970 priskaičiuojama tik gamybos priemonių pardavimų didmeninėmis kainomis už visus 1.979,3 mil. rb., arba daugiau, kaip 157,1 mil. rb. už visokias žmonių pajamas 1971. Kadangi šios rūšies prekės žmonėms iš viso nepardavinėjamos, tai visa suma savaime yra kartu ir pridedamoji vertė, tik apskaičiuotina mažmeninėmis kainomis, atskaitant tik tas gamybos priemones, kurios buvo parduotos (jei tokių pardavimų buvo) toms gamybos organizacijoms, kurios gamino gėrybes Lietuvos žmonių vartojimui.
Dabar pažiūrėkime, ką sako apie mažmeninę prekybą pačių rusų vadovėlis. Krautuvėse pardavimai atskiroms prekėms neapskaičiuojami, nes mažmeninio pardavimo praktiškai negalima dokumentuoti. Todėl pardavimai atskirose šakose nustatomi pagal prekių balansus, kurie apibūdina prekių judėjimą. Tie balansai išreiškiami lygtimis . . . Toliau parodyta, ir kaip tos lygtys sprendžiamos30. Gal ir gerai, kad tokie dalykai sprendžiami lygtimis, kai gyventojai dabar mokyti, tai, aišku, turi galimybę ir sau kai ko "prisispręst". Tačiau, jei bet kurios iš 836 didžiulių "Searso" krautuvių direktorius centrui tokią gražią pasaką pasektų, tai jo direktoriavimo dienos tuo ir pasibaigtų. ("Sear-sas" dabar prekiauja 200.000 įvairių prekių, kurios jam parduodamos 23.000 bendrovių. 1972 jo pardavimai siekė apie 11 bil. dol.).

Mažmeninės prekybos apyvarton tenai dabar praktiškai įrašomi visų visiems mažmeniniai bet kokie pardavimai ir net nepardavimai, kaip pačių gyventojų sklypeliuose pasigamintas ir suvartotas maistas. Mažmeninė prekyba apima ne tik krautuvinį pardavimą, bet ir buitinį aptarnavimą (avalynės, drabužių taisymą bei valymą ir 1.1.), visų rūšių valgyklų bei viešbučių pardavimą ir visų rūšių rinkų pardavimą. Tokie pardavimai neapskaičiuojami atskirai gyventojams ir atskirai organizacijoms. Todėl jie apima ir pardavimus bet kurioms organizacijoms, įstaigoms, įmonėms, maisto prekių pardavimus vaikų, sanitarinėms, kurortinėms, gydymo ir kitoms socialinio kultūrinio tipo įstaigoms, o taip pat ir įvairių prekių pardavimus kolūkiams. Tokie pardavimai esą griežtai tikrinami, kad nebūtų nepagrįstai atitraukiami gyventojams skirtų prekių fondai, atseit, kad nenupirktų gyventojams skirtas prekes čia išvardytos gausios įstaigos. O vis tiek ta kontrolė neveikia. Negi ta kontrolė kontroliuos vyriausybę? Negi ji pirmiau pavalgydins kolūkiečius, vargšus pensininkus, negu rusų ponus, atostogaujančius Palangoje. Jau matėme, kad Lietuva daug audinių išaudžia. Taip pat matėme, kad žmonių jais aprūpinimas yra skurdus. O va, "Business Week" (1973.III.3) praneša, kad Sovietų Sąjunga mėgina eksportuoti į JAV moteriškus siuvinius. Laikraštis iš tų siuvinių juokiasi, vadina juos per daug rokokiniais, bet jie tokie pigūs . . .

PasisKaitę tokių prekybos aptarimų ir į skaičius nežiūrėję, iš kalno žinome, kad mažmeninė prekyba visuomet bus rodoma didesnė, negu žmonių pajamos. Be to, mūsų apskaičiuotasis skurdus gyventojų valgomomis ir apdaro prekėmis aprūpinimas lietuviams gali būti dar skurdesnis, nes aukštų atlyginimų rusai, tiek Lietuvos valdytojai, tiek atostogaujantieji, kaip jų pačių pogrindžio spauda, net mokslininkų raštais, skelbia, kartais uždirba ir 10 kartų daugiau, kaip pramoniniai darbininkai, o partiečių atlyginimai apskritai esą dvigubai aukštesni. Dėl to ir jų paskelbta 2.379,8 mil. rb. mažmeninės prekybos apyvarta mums nedaug ką pasako, kai lietuviai turi konkuruoti su pini-gingesniais ir politiškai stipresniais rusais. O visgi ir ta suma, išvedant ją vienam gyventojui, dar pagražinta; matyt, ir ten aišku. kad. ir tokią sumą paėmę, gauna tik ašaras. Vienam gyventojui išvesta 753 rb., o turi būti 743,68 rb. Pastaroji suma tereiškia tik 446.21 lt. visų metinių pardavimų vienam asmeniui, įskaitant ir pardavimus ir įstaigoms, ir patiems didžiausiems tūzams.

Gyventojai turi ir kitų išlaidų: butų nuomoms, elektrai, dujoms, kurui, susisiekimui, teatrui, kinams, susižinojimui. Iš visų tų iki šiol tesuradau, kad iš keleivių vežiojimo autobusais ir taksiais 1967 turėta 59,3 mil. rb. pajamų ir iš to 20 mil. rb. pelno; iš pašto, telegrafo, telefono, radijo ir televizijos susižinojimo turėta 33,3 mil. rb. pajamų.

O apie butus težinome, kad per metus miestuose skiriama 7 mil. rb. taisymams. Taip pat, kad butų nuoma — mažiausia pasaulyje — apie 4—5% su komunaliniais patarnavimais nuo dirbančiųjų vidutinio uždarbio. 1968 tačiau 17% žmonių tų pigiausių nuomų pasaulyje nepajėgė sumokėti, įsiskolino valstybei31.
Iš Daukšos sužinome, kad yra ir toks dalykas, vadinamas nebiudžetinėmis lėšomis —jomis vadinamos biudžetinių įstaigų smulkios lėšos, kurios neįrašomos į biudžeto pajamas ir naudojamos specialiems tikslams šalia biudžeto.
Biudžetinių įstaigų specialias lėšas sudaro nuompinigiai, bendrabučių pajamos, susisiekimo priemonių pajamos, pagalbinių gamybinių ir mokomųjų - pagalbinių įmonių pajamos, užmokestis už bylų svarstymą žinybiniame trečiųjų teisme, apmokamų paskaitų, koncertų ir kitos analoginės įplaukos. Tos "smulkios" ilgo sąrašo lėšos ištisai niekur nerodomos. O jos nebūtinai turi būti jau tokios smulkios. Ir kodėl Šalia viešo yra ir slaptas biudžetas? Gal ir jame yra mokestinių, viešajame biudžete nerodomų, sumų?

Pabaigai primintini dalykai
Ginaitė tvirtina, kad jau 1950, kai Lietuvoje galybė žmonių tiesiog badavo, darbininkai ir tarnautojai savo pajamomis pralenkę 1938-1939 darbininkus. Gale savosios knygos, eidama kaip gruodu, litą vertindama 49 kapeikomis, dar 1955, lygindama jau tik pramonės darbuotojų pajamas su 1938 pramonės darbininkų pajamomis, nepajėgė jų daugiau pakelti, kaip 8,2%. Iš tikrųjų nuo prieškarinio lygio, kiek tai liečia visų žmonių, ne tiktai darbininkų pajamas ir pragyvenimo standartą, dabartinė Lietuva dar labai toli.

Jau matėme, kad 1971 vienas Lietuvos gyventojas turėjo 569,43 rb. pajamų gyvais, o su socialistinio pobūdžio patarnavimais — 611,20 rb. Tačiau, jei imtume ištisai ir tokias žmonių pajamas, kaip jie išveda, tai pajamos gyvais nepasikeistų, o su kitų patarnavimų sumomis jos vienam gyventojui te paūgėtų tik iki "51.23 rb., arba litais iki 450,74. Tai reiškia, kad ir tokios pajamos būtų daugiau, kaip dvigubai mažesnės, negu mūsų tikrosios disponuotos gyventojų pajamos 1938.
Net jeigu dabartinės pragyvenimo kainos būtų sumažintos iki tiek, kad rublis prilygtų litui, tai dar ir tuomet, netgi imdami jųjų išvestąją sumą, lietuvio dabartinis pragyvenimo lygis vis dar būtų atsilikęs apie 18%.

Kai kalbame apie 1938 Lietuvos pragyvenimo lygį, turime galvoje Lietuvą su Klaipėdos kraštu, bet be Vilniaus krašto. Tai darome paprasčiausiai dėl to, kad tvirtinimams paremti turime pakankamai statistinių duomenų Deja, negalime to paties pasakyti apie Vilniaus kraštą. Čia surinktoji medžiaga per kukli.

.NeieįiKa aaug Kalbėti ir apie pigiausius pasaulyje butus, kai į juos turistai neįsilei-džiami nė pasižiūrėti, juo labiau, kai jų pajamos ir išlaidos, įrašinėjamos į nebiudžetinius biudžetus ar nepriklausomosios Lietuvos darbininkų skurdą. Aš pats, lankydamas gimnaziją Kaune, 6 metus gyvenau ir kartu valgiau tikrų tikriausių pramoninių ir nepramoninių darbininkų šeimose, o namie kaime ir vėl kartu su jais gyvenau ir dirbau, tai tikrai turėjau progos jų gyvenimą pažinti iš pirminių šaltinių. Neapsiriksiu tvirtindamas, kad šiandien ne vienam gydytojui ar mokytojui tektų gerokai pasitempti, kad pasiektų jų pragyvenimo lygį.
Tiesa, kad Lietuva pasiekė aukštesnio lygio pramoninėje gamyboje, turi milžiniškas elektrines, elektros energiją net eksportuoja (žinoma, kaip ir visą kitą gamybą, veltui), žemę apdirba didžiulėmis gausiomis mašinomis. Bet kas iš to, kai viso to ūkio ratai sukasi tuščiai imperijos statybai, o ne žmonių gerovei.

1. Ekonominės statistikos kursas, red. A. Petrovas (vertimas), Vilnius, 1970, p. 149.
2. Ten pat. Visi pastarose dviejose pstraipose panaudoti skaičiai yra p. 478 ir 479.

3. Liaudies Ūkis, 1972, Nr. 5, p. 129.
4. Liaudies Ūkis, 1972, Nr. 3, p. 93.
5. Ten pat, p. 93.
6. Liaudies Ūkis, 1972, Nr. 1, p. 1.
7. Liaudies Ūkis, Nr. 10, p. 311, 312.
8. A. Daukša, TSRS valstybinis biudžetas, Vilnius,
1967, p. 25, 79, 81, 183.
9. Draugas, 1972.VIII. 19.
10. Liaudies Ūkis, 1969, Nr. 1, p. 5.
11. A. Daukša, o.c., p. 39-40.
12. S. Ginaitė, Tarybų Lietuvos gyventojų pajamos,
Vilnius, 1970, p. 208.
13. A. Daukša, o.c., p. 150.
14. Liaudies Ūkis, 1972, Nr. 1, p. 2.
15. S. Ginaitė, o.c., p. 205.
16. Ten pat, p. 206-207.
17. Ten pat, p. 206-207.
18. Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1967 metais,
Vilnius, 1968, p. 306.
19. S. Ginaitė, o.c, p. 208-209.
20. Ten pat, p. 226-228.
21. A. Daukša, o.c, p. 275.
22. Liaudies Ūkis, 1972, Nr. 10, p. 290.
23. S. Ginaitė, o.c, p. 250.
24. Liaudies Ūkis, 1972, Nr. 12, p. 361,363.
25. Liaudies Ūkis, 1972, Nr. 10, p. 290.

26. Žemės ūkio gamybinė kooperacija nepriklausomoje Lietuvoje 1920-1940, L. Giriūno straipsnis apie "Maistą", Londonas, 1972, p. 175, 178, 182.
27. Soviet National Income 1964-1966, in established Prices, The Rand Corp., September 1968 (pusiau viešas leidinys, gaunamas universitetų ekonomikos fakultetų knygynuose), p. 31, 32, 34, 37.

28. Liaudies Ūkis, 1972, Nr. 3, p. 93.
29. Liaudies Ūkis, 1972, Nr. 6, p. 173.
30. Ekonominės statistikos kursas, red A. Petrovas
(vertimas), p. 319-320.
31. Liaudies Ūkis, 1970, Nr. 5, p. 147.
32. A. Daukša, o.c, p. 402.
33. S. Ginaitė, o.c, p. 121, 295.