Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS KATALIKAI RUSŲ CARISTINĖJ PRIESPAUDOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė SAULIUS A. GIRNIUS   
Dažnai girdimas, bet neteisingas teigimas, kad katalikų Bažnyčios priespauda Lietuvoje buvo 1863 m. sukilimo išdava. Šiaip ar taip, toks teigimas būtų tiktai dalinai teisingas, nes rusų vyriausybės pagrindinė politika buvo nustatyta žymiai anksčiau — Mikalojaus I laikais. Ši politika buvo pagrįsta dviem principais: pirma, rusų vyriausybė turi tiesiogiai tvarkyti visas krašto organizacijas ir institucijas; antra, visos prijungtos žemės ir žmonės turi pasidaryti Rusijos imperijos neatskiriamos ir ištikimos dalys. Bendras nutarimas tvarkyti katalikų reikalus panašiai, kaip stačiatikių, buvo nustatytas Kotrynos II laikais. Mikalojus I suprato, kad katalikų Bažnyčia buvo viena iš pagrindinių kliūčių sėkmingam Lietuvos integravimui į Rusiją ir kad jos sunaikinimas ar griežtas prižiūrėjimas buvo reikalingas užgriaužti nekenčiamai lenkų įtakai.

Rusija XIX a. buvo plati imperija, kurios ribose o daug įvairių tautų ir tikybų. Oficialioji krašto tikyba buvo rusų stačiatikių (pravoslavų) Bažnyčia, kuri istoriškai turėjo labai glaudžius ryšius su krašto valdovais. 1721 m. Petras Didysis sustiprino šiuos ryšius, įkurdamas pasauliečių tvarkomą Šventąjį sinodą kaip aukščiausią Bažnyčios valdymo organą. Caras paskirdavo sinodo narius ir tuo būdu Bažnyčia tapo netiesiogine rusų vyriausybės dalimi.

Katalikų Bažnyčia skyrėsi nuo pravoslavų tuo atžvilgiu, kad jos galva, popiežius, gyveno už Rusijos ribų ir buvo visiškai nepriklausomas nuo carų. Tad iš pat pradžių carai bandė atskirti Rusijos katalikus nuo Romos ir padaryti juos priklausomus tiktai rusų vyriausybei. Sekdami Petro pavyzdžiu, carai įkūrė Romos Katalikų kolegiją, kuri turėjo perimti popiežiaus vietą kaip aukščiausias katalikų Bažnyčios autoritetas Rusijoje. Kotryna II ir Aleksandras I rūpinosi tiktai šiais reikalais, visiškai nesikišo į parapijinius reikalus ir nesiėmė versti katalikus į pravoslavus.

Gal būt, šie carai tikėjo, kad lietuviai, kaip ir anksčiau prijungti Livonijos vokiečiai, taps ištikimi rusų valdžiai ir kad nereikės naudoti kitų priemonių laimėti jų ištikimybei. Tačiau 1831 m. sukilimas įtikino carą Mikalojų I, kad katalikai nenori pripažinti prijungimo prie Rusijos ir vis tebesvajoja apie atkūrimą Lenkijos valstybės 1772 m. ribose. Mikalojus tada pakeitė nusistatymą, pradėjo rusinimo politiką ir griežtą katalikų kunigų priežiūrą. Jis uždarė katalikų vienuolynus, atėmė žemes iš bažnyčių ir įvedė įvairius įstatymus, varžančius katalikų kunigų veiklą. Betgi šie planai mažai buvo įgyvendinti, nes visa vietinė valdžia buvo lenkų dvarininkų rankose, kurie nebuvo linkę tuos įstatymus vykdyti. Kai po 1863 m. sukilimo rusai pakeitė lenkus vietinėje administracijoje, Mikalojaus sumanymai buvo įvykdyti. Tai ir sudarė neteisingą įspūdį, kad buvo įvesta nauja politika.
Rusų vyriausybės politiką katalikų Bažnyčios atžvilgiu galima suskirstyti į tris sritis: 1. tiesioginiai suvaržymai ir kišimasis į bažnytinius reikalus, 2. davimas stačiatikiams įvairių privilegijų, nuskriaudžiant katalikus ir 3. netiesioginis kišimasis į Bažnyčios reikalus mokyklose ir knygų spausdinime. Prieš gilindamiesi į tas sritis, pirma turime susipažinti su ankstyvesne istorija.

I
Iki XVIII a. pradžios, išskyrus negausius užsieniečius, visi krikščionys Rusijoje buvo stačiatikiai. Petrui Didžiajam užkariavus Livoniją, pirmą kartą atsirado ir nemaža protestantų, kuriems tvarkyti 1734 m. buvo įsteigta speciali kolegija. Pastebėjusi didelį skaičių vokiečių kolonistų Volgos upės srityje,1 1766 m. Kotryna II pavedė šiai kolegijai tvarkyti katalikų reikalus. Po trejų metų spręsdama ginčus tarp įvairių tautybių katalikų Petrapilyje, ji paskelbė įstatymus, nustatančius gaires Katalikų Bažnyčios - Rusijos santykiam. Kolegija, o ne popiežius turėjo aukščiausią sprendimo teisę ginčuose tarp dvasiškių ir parapijiečių ir visuose finansiniuose reikaluose, bet neturėjo kištis į teologinius klausimus.2

Katalikų skaičius buvo labai mažas iki pirmojo Lietuvos - Lenkijos padalijimo (1772 m.), kai Rusijos imperijai buvo prijungta 100,000 katalikų ir 800,000 unitų. Naujai prijungtom žemėm Kotryna II paskelbė religinę laisvę ir leido katalikams statyti bažnyčias. Bet drauge ji taip pat uždraudė skelbti popiežiaus raštus be vyriausybės leidimo ir, neatsiklausiusi popiežiaus, įsteigė visai Rusijai vieną katalikų vyskupiją, kuriai davė teisę tvarkyti net vienuolynus — tradiciškai priklausančius centrams kitose šalyse.a

Po trečiojo padalijimo (1795 m.) Rusija gavo beveik visą Lietuvą (tik Užnemunė atiteko Prūsijai) su jos gyventojais katalikais. Tais pačiais metais Kotryna II pratęsė anksčiau skelbtus įstatymus ir į naujai įgytas žemes. Ji panaikino Vilniaus vyskupiją, prijungdama ją Livonijos vyskupijai, ir konfiskavo dalį Bažnyčios žemių.

Kotryna II buvo religiniu atžvilgiu tolerantiška; ji sustabdė pagonių priverstinį krikštą Volgos užupyje, ji nepersekiojo rusų sentikių. Bet vis dėlto ji jautė, kad negalėjo leisti kitam autoritetui — popiežiui — tvarkyti jos pavaldinius. Roma, tur būt, laukė, kad santykiai su Rusija pagerėtų su Kotrynos sūnaus Povilo atėjimu į valdžią. Povilas, 1782 m. lankydamas Romą, keletą kartų draugiškai pasikalbėjo su popiežiumi ir net buvo vėliau pakvietęs popiežių gyventi Petrapilyje, kai sužinojo, kad popiežius paliko Romą, prancūzų kariuomenei užėjus.4 Tačiau Povilas nepakeitė įstatymų, bet juos tik paviršutiniškai pertvarkė, įsteigė atskirą Romos Katalikų skyrių Kolegijoje ir paskyrė Mogiliavo arkivyskupą, Stanislovą Bogušą Sestrencevičių,5 jos viršininku su teise rinkti kitus narius. 1798 m. popiežius pripažino anksčiau padarytus vyskupijų ribų pakeitimus: Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos buvo atskirtos nuo Gniezno ir prijungtos prie Rusijos - Mogiliavo provincijos.

Sekantis caras, Aleksandras I, taip pat tenkinosi tiktai mažais struktūriniais pakeitimais. 1801 m. jis įsteigė Romos Katalikų dvasinę kolegiją, kuri, nors ir Sestrencevičiaus vadovaujama, buvo pasauliečių tvarkoma. Kiekvienoje vyskupijoje buvo įsteigtos pasauliečių sekretorių vedamos Romos katalikų konsistorijos. Kaip aukščiausia katalikų įstaiga Rusijoje, Kolegija turėjo būti nepriklausoma, net nuo popiežiaus. Jai buvo pavesta spręsti skundus prieš vyskupus, nutarti visus administracinius reikalus ir prižiūrėti valdžios įsakymų vykdymą.6

Šie trys carai norėjo tvarkyti tiktai Bažnyčios aukštąją hierarchiją ir nebandė kištis į vietinius reikalus. Reikalai pasikeitė su caru Mikalojų I, ypač po 1831 metų sukilimo. Mikalojaus valdymo formulė "pravoslavybė, patvaldytsė, tautiškumas" buvo bandoma įgyvendinti, sunaikinant visas neru-siškas, nepravoslaviškas įtakas. Po sukilimo valdžia uždarė Vilniaus universitetą, palikdama tik medicinos mokyklą ir Vyriausią Vilniaus seminariją, kuri 1834 m. buvo pakeista į Romos Katalikų dvasinę akademiją ir 1842 m. perkelta į Petrapilį. 1831 m. caras uždarė 201 katalikų ir unitų vienuolyną ir atėmė jų žemes (iš viso buvo 291 vienuolynas).7 Unitų Bažnyčia, nuo 1596 m. atskirta, 1839 m. buvo vėl prijungta prie Pravoslavų Bažnyčios. Lietuvos Statutas buvo panaikintas 1840 m. Gal net tikėdamas, kad žodžiais galima pakeisti realybę,Mikalojus pakeitė Vilniaus ir Gardino gubernijų bendrą pavadinimą, Lietuvių gubernijos. į Šiaurės-vakarų kraštą.
Mikalojus taip pat pradėjo daugiau dėmesio kreipti į vietinius bažnytinius reikalus. 1841 ir 184: m. jis atėmė žemes iš vienuolynų, vyskupijų, seminarijų ir bažnyčių, jų vieton įvedė valdžios mokamas algas kunigams.8 Caro santykiai su Roma buvo blogi. 1842 m. popiežius net išleido knygelę apie rusų valdžios kišimąsi į religinius reikalus. Tad buvo staigmena, kai 1847 m. popiežius pasirašė konkordatą su caru. Konkordatas nustatė vyskupijų ribas taip, kad jos atitiktų gubernijų ribas, nutarė, kad caras paskirs vyskupus tiktai su popiežiaus leidimu, kad vyskupas, kaip vyriausias vyskupijos administratorius, su vidaus reikalų ministro pritarimu paskirs seminarijos rektorius ir inspektorius, kapitulos ir konsistorijos narius ir kad rusų vyriausybė panaikins visus bažnyčių taisymo ir statymo apribojimus.9 Nebuvo aišku, kodėl Mikalojus sudarė konkordatą, kuris niekada nebuvo Rusijoje oficialiai paskelbtas ar griežtai paisomas.

Jei Mikalojų reikia laikyti svarbiausiu pradininku įstatymų suvaržyti Bažnyčią ir surusinti Lietuvą, tai Mykolas Muravjovas, Vilniaus generalgubernatorius nuo 1863 iki 1865 metų, buvo pagrindinis įvykdytojas. Patyręs administratorius, įgijęs "Koriko" pravardę už 1831 m. sukilimo numalšinimą, Muravjovas pasižymėjo savo neapykanta lenkams ir katalikams. Savo pranešime carui 1865 m. jis rašė: "Katalikų tikyba šiame krašte nėra tikyba, bet politinė erezija. Romos katalikų vyskupai, kunigai ir vienuoliai nėra dvasiškiai, bet politiniai agentai, skleidžia neapykantą Rusijos valdžiai."10 Po paskyrimo, bet prieš išvykstant į Vilnių, Muravjovas gavo pranešimą iš buvusio generalgubernatoriaus Nazimovo, kuris patarė atsargiai elgtis su kunigais, nes šie turi daug įtakos valstiečiams. Šį pranešimą perskaitęs, Muravjovas tariamai pasakė: "Visada pradžia yra sunkiausia . . . Dabar aš žinau, ką man reikės daryti. Vilniun atvykus pirmas atliktinas darbas bus sušaudyti vieną iš tų kunigų".11 Neaišku, ar taip tikrai jis pasakė, bet atvykęs į Vilnių peržiūrėjo bylas ir nutarė pakarti du kunigus, kurie buvo skaitę revoliucinius atsišaukimus bažnyčiose. Vis dėlto jis turėjo bausmę pakeisti sušaudymu, kai sužinojo, kad Vilniuje nebuvo koriko.12

Nors sukilimo nepasisekimas buvo aiškus, rusams sumušus vienintelį sukilėlių bandymą jungtis į didesnius būrius dar prieš Muravjovo atvykimą, kaimai ir apylinkės dar buvo sukilėlių rankose. Muravjovas įsakė kariuomenei užimti kaimus ir įvedė visą eilę įstatymų, suvaržančių žmones, ypač dvarininkus ir kunigus, kuriuos laikė sukilimo pradininkais. Iš tikrųjų, kunigų veikla buvo labai įvairi: vieni visiškai rėmė rusų valdžią, o kiti, kaip Mackevičius, buvo net tarp pagrindinių sukilimo vadų. Betgi dauguma elgėsi, kaip vyskupas Valančius, kurie nors ir prijautė sukilėliams, matė sukilimo nesėkmę ir laikėsi neutraliai. Kunigams dažnai buvo sunku: sukilėliai priversdavo juos skaityti revoliucines proklamacijas bažnyčiose, o iš kitos pusės, Muravjovas pareiškė, kad jie atsakingi už visą revoliucinę veiklą jų parapijose:

... už bet kokią pagalbą, kokią parodys maištininkams žodžiu ar veiksmu, arba kurstys į maištą sukiliminių proklamacijų skaitymu ar kitokiomis manifestacijomis bažnyčiose ir už jų ribų, bus įkalinami ir tučtuojau vietoje nuteisiami visu karo įstatymų griežtumu. Dažnai daromi aiškinimai, kad maištininkams jie padėjo prievartos verčiami, nebus imami dėmesin, kadangi altoriaus tarnai mažiau nei kas kitas privalo nusilenkti to pobūdžio grasinimams."13

Šis įsakymas buvo vykdomas. Kunigai labai smarkiai nukentėjo: iš 651 kunigų Žemaičių vyskupijoje 107 buvo nubausti ar pabėgo nuo bausmių.14 Vilniaus vyskupas Krasinskis buvo ištremtas į Viat-ką, kai sveikatos sumetimais atsisakė parašyti atsišaukimą į sukilėlius. Valančius parašė atsišaukimą, kuris buvo gan daug pakeistas, kad atitiktų valdžios reikalavimus.15

II
Nesitenkindamas kitų carų pradėtais užsimojimais tvarkyti tiktai Bažnyčios hierarchiją, Mikalojus įvedė įstatymus varžančius katalikų kunigus visose srityse. Betgi šie įstatymai buvo nepaisomi, nes dauguma policijos ir vietinių administratorių buvo lenkai ar lenkų dvarininkams priklausomi žmonės, nelinkę varžyti Bažnyčios. Tik panaikinus baudžiavą (1861 m.) ir bajorų savivaldos teises (1863 m.), buvo galima šią padėtį pakeisti, įvedant rusus valdininkus. Muravjovas tai pilnai suprato ir visaip bandė sunaikinti katalikų dvarininkų ir kunigų įtaką Lietuvoje. Tuo būdu ir prasidėjo Bažnyčios persekiojimas, kuris tęsėsi iki 1905 metų. Kad būtų lengviau orientuotis, aš suskirsčiau suvaržymus į penkias dalis: 1. vyskupų paskyrimai, 2. seminarijos, 3. kunigų paskyrimai ir keliavimo teisės, 4. bažnytinės apeigos, 5. bažnyčių taisymas ir statymas.

Vyskupų paskyrimai. Ilgiausiai tęsėsi ginčai tarp Romos ir Petrapilio dėl vyskupų paskyrimų. Prieš ir po konkordato suradimas kandidatų, priimtinų abiem pusėm, buvo nelengvas. Daugiausia sunkumų buvo Vilniaus vyskupijoje, kuri turėjo vyskupą tik apie 40 metų per 110 metų laikotarpį (1808 iki 1918). Trys vyskupai, Krasinskis, Hrinievskis ir von Roppas, buvo iš pareigų atleisti ir ištremti į Rusijos gilumą. Seinų vyskupijoje reikalai buvo truputį geresni: vyskupai ją valdė 55 iš 100 metų (1818-1918). Tik vienas vyskupas, Lubienskis, buvo areštuotas ir neaiškiomis sąlygomis mirė. Nors nebuvo įrodyta, spėjama, kad jis buvo policijos nunuodytas. Žemaičių vyskupijoje valdė tik trys vyskupai, bet visi labai ilgai, J. Giedraitis (1803-1838), M. Valančius (1850-1875) ir M. Paliulionis (1881-1903).
Geras pavyzdys parodyti abiejų pusių diplomatijai buvo Valančiaus paskyrimas. 1842 m. Mikalojus paskyrė J. Gintilą valdyti Žemaičių vyskupiją, bet popiežius atsisakė jį vyskupu įšventinti, nes Gintila buvo rusų vyriausybei atsidavęs. Po konkordato sudarymo Mikalojus vėl bandė įpiršti Gintilą kaip vyskupą, o Valančių kaip jo sufraganą. Valančius buvo dirbęs beveik tiktai seminarijose, tai jo pažiūros valdžiai nebuvo aiškios. Kadangi Bažnyčios įstatymai draudė sufragano paskyrimą, kur nebuvo vyskupo, popiežius atmetė Valančiaus paskyrimą, kartu su Gintilos. Nesusipažinęs su tuo reikalu, Mikalojus suprato Valančiaus atmetimą kaip Romai nepatikimo asmens, tad aiškiai Rusijai priimtiną. Kai vėliau po metų caras siūlė Gintilą ar Valančių, popiežius tuojau parinko Valančių.16

Seminarijos. Suprasdami seminarijų svarbą kunigų auklėjime, carai stengėsi kiek galima daugiau jas kontroliuoti. 1841 m. į seminarijas buvo įvesti rusų kalbos ir istorijos kursai. 1843 m. visos kitos kalbos, išskyrus lotynų ir rusų, buvo uždraustos. Nors konkordatas aiškiai nustatė, kad vyskupas tvarko seminarijas, Romos Katalikų kolegija nutarė, kad visi rusų kalbos ir istorijos mokytojai turi būti rusai. Kadangi rusų katalikų buvo mažai, dažnai nekatalikai mokytojai buvo paskiriami. Kišimasis į seminarijas vis didėjo. 1853 m. Vilniaus generalgubernatoriui pavyko pašalinti Žemaičių seminarijos rektorių kun. A. Beresnevičių už nepakankamą klierikų paruošimą šiose srityse. Nuo to laiko švietimo ministerijos valdininkas turėjo pravesti rusų kalbos ir istorijos egzaminus, dažnai lankyti seminarijas ir prižiūrėti jų mokymą.17

Panaikinus įstatymus, draudžiančius valstiečiams eiti į seminarijas, klierikų skaičius Žemaičių vyskupijoje sparčiai augo; 1845 buvo 50, 1854 — 90, 1862 — 120.18 Valdžia laisvai davė leidimus valstiečiams stoti į seminarijas iki 1863 m., kai Muravjovas visiškai uždraudė seminarijoms priimti naujų klierikų. Tuo pačiu laiku nebuvo leista įšventinti klierikų, baigusių mokslą. 1866 m. generalgubernatorius Kaufmanas paskelbė įstatymą, kad dėl kunigų perteklio vyskupas ne tik turi gauti gubernatoriaus leidimą įšventinti kunigą, bet ir iš anksto pasakyti, kur jis bus paskirtas, kad vyriausybė galėtų nutarti, ar jis tenai reikalingas. Valančius labai priešinosi šiam įstatymui ir skundėsi Kolegijai 1867 metais: (pagal valstybės įstatus — S. G.) vyskupijoje turėtų būti kunigų 955. Tuo gi tarpu tėra jų 580, taigi trūksta 375. Kasmet miršta po 25 kunigus ir daugiau, taigi kasmet reikia išleisti po 30 naujų kunigų. Tam tikslui seminarijoje turėtų būti klierikų 120. Nuo 1863 metų svietiškoji vyresnybė nebeleidžia priiminėti į seminariją klierikų. Dabar beliko joje vos 4 klierikai. Pareiškusių norą įstoti į seminariją yra iki 60, iš jų 49-ių dokumentai pristatyti kur reikia, bet vietos vyresnybė neleidžia jiems įstoti į seminariją. iŠ 28 klierikų pašvęstų kunigais 1866 metais, vyriausybė teleido užimti vietas tiktai dešimčiai, o kiti palieka be vietų. 36 baigusieji mokslo kursą seminarijoje šiais metais, neturi net nei šventimų.19
Valdžia nepaisė vyskupo skundų ir net vienu laiku svarstė, nors vėliau atmetė siūlymą seminarijos rūmus paversti ligonine. 1870 m. buvo vėl leista priimti naujus klierikus, nors jų skaičius buvo ribojamas. Ribojimo pasekmės buvo svarbios: nors Vilniaus vyskupijoje katalikų skaičius pakilo 60% iki 1901 m., kunigų skaičius buvo 40% mažesnis, negu 1862 m.; Žemaičių vyskupijoje Katalikų skaičius pakilo 30%, o kunigų buvo tiek pat. Per tą patį laikotarpį Seinų seminarijoje, kur generalgubernatoriaus suvaržymai negaliojo, katalikų ir kunigų skaičius pakilo 30%.20

Kunigų paskyrimai ir keliavimo teisės. Naujai įšventintų kunigų paskyrimo įstatai buvo tik viena dalis bendro plano prižiūrėti kunigus. Jau 1852 m. vidaus reikalų ministras turėjo patvirtinti visus paskyrimus į kapitulą, konsistoriją ir seminarijos profesūras, o gubernatorius — klebonų paskirstymus. Vietinei valdžiai dažnai pavykdavo apskųsti ir priversti vyskupą nubausti kunigus dėl įvairių nusižengimų. Vyskupas juos nubausdavo apsaugoti nuo smarkesnių valdžios bausmių.
1864 ir 1867 m. išleistos taisyklės išplėtė šiuos reikalavimus tiek, kad kiekvienas kunigo paskyrimas, perkėlimas ir paaukštinimas turėjo būti gybernatoriaus patvirtintas. 1871 m. caras Aleksandras II leido iš Rusijos grįžti daliai kunigų, ištremtų dėl 1863 m. sukilimo. Bet Vilniaus generalgubernatorius neleido jų paskirti jokioj savo gubernijos parapijoj. Laimė, vyskupas tuo kunigus paskyrė Kurše, kuris buvo dalis Žemaičių vyskupijos, bet priklausė Rygos generalgubernatoriui.21 Norėdami parodyti savo galią, gubernatoriai kartais nepatvirtindavo paskyrimų, sakydami, kad kunigo tenai nereikia, ar priversdavo perkelti ar nubausti kunigus, kai vietinė valdžia juos apskusdavo. Šių įstatų pasekmė buvo ta, kad vietinė policija įgijo nemažai galios, nes kunigo galimybės gauti aukštesnį paskyrimą ar perkėlimą į geresnę parapiją dalinai priklausė nuo policijos rekomendacijų. Iš kitos pusės, kunigai galėdavo visiškai prisitaikyti policijai ar net neklausyti vyskupo, žinodami, kad vyskupui būtų sunku juos nubausti. 1905 m. šie įstatai buvo palengvinti, pakako gauti gubernatoriaus leidimą tik pirmam paskyrimui ar paaukštinimams. Savaime aišku daug kartų kilo ginčai tarp vyskupo ir valdžios, kurių išdava būdavo, kad parapija kartais per tą laikotarpį likdavo be kunigo.

Keliavimo apribojimai buvo kitas būdas prižiūrėti kunigus. Prieš 1863 m. kunigai, kaip ir kiti žmonės, turėjo gauti leidimą išvažiuoti iš rajono. Bet kadangi policija leidimus laisvai išduodavo, keliavimas iš esmės nebuvo suvaržytas. Padėtis pasikeitė su sukilimu: Muravjovas įsakė policijai mažai duoti leidimų ir tuojau pranešti gubernatoriui apie leidimus kunigams, nurodant kartu davimo priežastį.22 Policija kartais labai griežtai suprasdavo savo pareigas ir neduodavo leidimo kunigams važiuoti į atlaidus, net kalėdoti savo parapijoj, važiuoti į miestą pas daktarą ar pas dekaną pasiimti savo algą.23

Vyskupo keliavimas buvo net daugiau apribotas. Kad būtų lengviau vyskupą prižiūrėti, Muravjovas perkėlė vyskupijos centrą iš Varnių į Kauną ir uždraudė Valančiui išvažiuoti iš miesto. Vyskupas negalėjo aplankyti savo parapijų ar net keliauti suteikti sutvirtinimo sakramentą. Jo prašymai vykti į Romą ar net važiuoti į Klaipėdą ar užsienį gydytis buvo atmesti iki 1874 m., kai jam pagaliau leido keliauti į Karlsbadą ir Marienbadą gydytis.24

Bažnytinės apeigos. 1840 m. caras uždraudė katalikų kunigams klausyti išpažinčių žmonių, kurie buvo ne iš jų parapijų, išskyrus sunkios ligos atvejus ar ilgo apsilankymo asmenų iš tolimų parapijų. Kunigai turėjo šias išimtis įrašyti į parapijos knygas.25 Šio įstatymo tikslas, tur būt, buvo prižiūrėti, kad unitai neitų išpažinties pas kataliką kunigą. Net šimtmečio gale policija prižiūrėdavo Seinų vyskupijos klausyklas per atlaidus ar didžiąsias šventes. Nors negalima atskirti žmogaus tikybos iš išvaizdos, beveik visada kunigams būdavo pranešama, kad jie buvo nuteisti piniginėmis pabaudomis už unitų išpažinčių klausimą. Atvejai kunigų už tai nubaustų, nors tą dieną jie išpažinčių visai neklausė, buvo pakankamai dažni įrodyti policijos "rūpestingumui".26

Jau 1832 m. vidaus reikalų ministras išleido taisykles, reikalaujančias, kad kunigai pristatytų savo pamokslus cenzūrai, ir duodančias teisę savus pamokslus sakyti tiktai tiems, "kurie pasižymėję Švento Rašto žinojimu ir praktišku įstatų pildymu".27 1858 m. šios taisyklės buvo praplėstos, įpareigojant Romos Katalikų kolegiją išleisti tinkamus pamokslų rinkinius lenkų kalba, o Žemaičių vyskupijai išversti lietuvių kalba. Turėjo būti leista skaityti pamokslus tik iš šių knygų, bet policija šių taisyklių neprižiūrėjo. Valančius nudelsė vertimo paruošimą ir siūlė savo kunigams patiems išversti lenkų pamokslus ar ribotis katekizmo aiškinimais, kurie nebuvo draudžiami.28

1864 m. Muravjovas vėl įvedė panašų įstatymą ir įsakė Valančiui išversti į lietuvių kalbą Bialobrzeskio ir Filipeckio pamokslų rinkinius (oficialūs tekstai Rusijai). Valančius neskubėjo ir tiktai 1869 m. pirmieji tomai buvo išleisti.29
1868 m. išėjo naujos taisyklės: kunigams buvo uždrausta kalbėti apie politiką ar apie stačiatikių ir kitas tikybas, tiktai klebonai turėjo teisę mokyti žmones bažnyčioje, laikyti pamaldas sekmadieniais ir tada tik kartą per dieną, tiktai mokslo laipsnius turintys kunigai galėjo sakyti savo pamokslus po cenzūros peržiūrėjimo.30 Valančius griežtai pasipriešino šiems suvaržymams ir atsisakė juos paskelbti savo kunigams. Vėliau jam pavyko išsirūpinti, kad būtų leidžiama ir klebonų pavaduotojams sakyti pamokslus, nes kitaip žmonės dažnai liktų be Dievo žodžių, klebonui susirgus ar kitur išvažiavus. 1870 m. suprasdamas, kad neras tinkamų lietuvių kalba cenzorių, generalgubernatorius pavedė lietuvių kalba pamokslų cenzūrą vyskupui, lenkų kalba cenzūrą palikdamas civiliniams valdininkams.31

Religinės procesijos miesto gatvėse didelių švenčių proga taip pat nepatiko valdžiai. 1866 m. buvo paskelbta, kad visos bažnytinės procesijos mieste tebuvo galimos bažnyčių viduje, o bažnytkaimiuose — tik šventoriuje.32 Kadangi per šventes tikinčiųjų daug susirinkdavo, šis įstatas iš esmės panaikino miestuose procesijas. 1867 m. visos nepaprastos palaidojimo procesijos buvo uždraustos be gubernatoriaus ir vietos stačiatikiu kunigo leidimo. (Procesijos paprastos, jei eina kunigas ir neša kryžių, o iškilmingesnės — jau nepaprastos). Kitur valdininkai net uždraudė laukų pašventinimą ar net kryžiaus kelius.33 Šie įstatai galiojo iki 1905 metų.

Bažnyčių taisymas ir statymas. Rusų vyriausybė ne tiktai varžė kunigus ir kitus dvasiškius, bet ir taip pat 1845 m. išleido įstatymus, uždraudžiančius be generalgubernatoriaus leidimo statyti ar taisyti bažnyčias ir kryžius. Konkordatas turėjo panaikinti šiuos suvaržymus, bet jau 1853 m. buvo sunkumų, kuriuos tačiau Valančius sutvarkė. Lyg numatydamas būsimuosius varžymus, Valančius stengėsi visur statyti ir taisyti bažnyčias. Žemaičių vyskupijoje jis pastatė 49 naujas bažnyčias ir eilę kitų atremontavo.34 1863 m. Muravjovas vėl įvedė leidimo reikalavimus, tik pakeitė, kad dabar gubernatorius, o ne generalgubernatorius turėjo duoti leidimą net mažiausiems taisymams. Nors gubernatoriai nebuvo linkę duoti šių leidimų, vis vien bažnyčių statyba nesibaigė, nes buvo atvejų, kaip Vainute, kur para-piečiai išgavo leidimą užbaigti jų bažnyčią, duodami kyšius keletui žemesnių valdininkų. Bet dažnai gubernatoriai neleido net pataisyti bažnyčios tvorą, įgyti naują varpą ar net nudažyti kryžių.35
Didesnis rūpestis katalikams betgi buvo bažnyčių uždarymai ar jų atidavimas stačiatikiams. Po 1831 m. sukilimo vyriausybė uždarė daug vienuolyninių bažnyčių ir koplyčių ar atidavė jas stačiatikiams. Žemaičių vyskupijoje šių uždarymų buvo mažai ir dažniausiai didesniuose miestuose, kur dauguma rusų gyveno. Bet buvo ir išimčių: 1868 m. generalgubernatorius įsakė uždaryti Tytuvėnų bažnyčią. Tai sužinoję, parapijiečiai sujudo; dieną naktį budėjo bažnyčioje, kad negalėtų jos uždaryti, sudarė komitetą, kuris nusiuntė atstovus į Petrapilį tiesiogiai prašyti caro. Pastangos buvo sėkmingos, ir bažnyčia buvo išsaugota.36

Reikalai taip laimingai nevisada baigėsi. 1886 m. Kęstaičiuose buvo susirėmimas su policija, kai ji uždarė bažnyčią. Betgi garsiausias atvejis buvo 1893 m. Kražiuose. Gubernatorius nutarė ten uždaryti benediktinų bažnyčią. Sužinoję apie šį nutarimą, tikintieji pradėjo budėti bažnyčioje ir parašė carui peticiją, gal tikėdamiesi, kad pasiseks bažnyčią išsaugoti, kaip ir Tytuvėnuose. 1893 lapkričio 9 Kauno gubernatorius Klingenbergas su maždaug 70 policininkų atvyko į Kražius uždaryti bažnyčią. Trečią valandą ryto atvykę, jie rado bažnyčią pilną žmonių, atsisakančių išeiti, kol caras atsakys jų prašymą. Nors vietiniai kunigai pagaliau įtikino žmones palikti bažnyčią, riaušės kilo, kai policija pradėjo skatinti žmones greičiau pasitraukti su "nagaikomis".37 Iš ryto atvyko 300 kazokų, kurie sumušė ir daugelį areštavo. Devyni žmonės žuvo per sąmyšį ir 150 buvo areštuoti. Gubernatorius pasiskelbė numalšinęs sukilimą, ir caras jam įteikė Švento Andriejaus ordiną. Tačiau įvykiai sukėlė tokį didelį pasipiktinimą, kad areštuotųjų nemokamai ginti atvyko rusų advokatai.38 Nors teisme buvo parodyta, kad policija buvo daugiau kalta, visi areštuotieji nebuvo išlaisvinti, tik teisėjas sumažino jų bausmes.

Lietuvoje prie namų, kelių ir bažnyčių būdavo kryžių ir rūpintojėlių, duodančių Lietuvai katalikišką atspalvį, visiškai skirtingą nuo Rusijos. Norėdama tai panaikinti, valdžia uždraudė statyti kryžius kitur, ne kapinėse ar bažnyčiose. 1867 m. ūkininkui iš Kamajų perdažius kryžių, 1862 m. pastatytą, policija atėjo ir iškasė kryžių, perkėlė į kapines ir nubaudė ūkininką 5 rublių pabauda. 1874 m. kunigas buvo nubaustas 50 rublių pabauda už naujo kryžiaus pašventinimą.39 Šis įstatymas mažai ko pasiekė ir daugiausia tiktai erzino žmones. 1878 m. caras įstatymą panaikino. Betgi generalgubernatorius, bijodamas, kad žmonės šio panaikinimo nelaikytų silpnumo ženklu, parašė Kaung gubernatoriui apie panaikinimą, bet patarė jam tos žinios nepaskelbti savo valdininkams. Kadangi kunigai jau buvo žmonėms apskelbę panaikinimą, o policija vis teberašė skundus dėl kryžių, gubernatorius paprašė leidimo pranešti savo valdininkams apie panaikinimą, nors aiškiai slaptai.40

III
Svarbiausia priežastis išaiškinti katalikų Bažnyčios priespaudai buvo vyriausybės baimė, kad svetima lenkų-katalikų įtaka, jau sukėlusi du sukilimus, neleido kraštui būti ištikimu savo carui. Tad krašto saugumo sumetimais reikėjo bandyti sunaikinti Bažnyčios įtaką. Bet lygiai svarbus buvo kai kurių valdininkų nusistatymas, kad Lietuva ir visas Šiaurės-vakarų kraštas buvo tradiciškai rusiškos ir pravoslaviškos žemės, tiktai lenkų-katalikų nelegaliai užgrobtos. Vilniaus mokslo apygardos globėjas Kornilovas vadino Vilnių "mūsų pravoslavišku - rusišku Vilniumi" ir net rašė, kad šios žemės buvo rusų valstybės ir pravoslavuos lopšys", "čia pirmykštė senoji Rusija".41 Tad katalikų suvaržymai buvo garbingas bandymas atitaisyti istorijos klaidas ir suviliotą kraštą sugrąžinti į tiesų kelią. Buvo plačiai manoma, kad tiktai reikėjo sunaikinti katalikų įtaką ir įvesti rusų kalbą grąžinti Lietuvai į jos teisingą vietą — neatskiriamą Rusijos dalį.
Tad nenuostabu, kad rusų vyriausybė davė stačiatikių Bažnyčiai tiek pašalpos, kad ši pašalpa, o ne parapijiečių aukos išlaikė kunigus ir bažnyčias. Per savo dvejų metų valdymą Muravjovas sumokėjo stačiatikių dvasiškiams 400,000 rublių, pakeldamas popų algas iki 400 rublių per metus, kai anksčiau gaudavo tik 80.42 Muravjovas taip pat surinko 500,000 rublių statyti ir išlaikyti cerkvės. Jo pastangomis 98 naujos cerkvės ir 63 koplyčios buvo pastatytos, 126 cerkvės buvo atremontuotos ir 16 katalikų bažnyčių buvo perleistos stačiatikiams.43 Šie pinigai buvo surinkti iš visos Rusijos ir vietinių katalikų valstiečių, oficialiai "išreikšdami jų dėkingumą už išgelbėjimą iš dvarininkų priespaudos ir lenkiškos dvasios".44 Valdžia teikė stačiatikiams kitų privilegijų: bažnyčių žemes turėjo būti prie bažnyčių, mokyklos turėjo būti pastatomos prie jų, kad dvasiškiams būtų lengviau mokytojauti, net buvo uždrausta statyti smukles prie cerkvių.45

Caras norėjo užtikrinti, kad stačiatikių mažuma nepersikrikštytų katalikais, tad jis statė aukštus reikalavimus popams. Jų moralinis lygis turėjo būti labai aukštas, nes į juos buvo žiūrima kaip į rusų tautos atstovus. Jiems buvo uždrausta vesti moteris, išauklėtas nestačiatikių dvasia. Visos mišrios vedybos turėjo būti stačiatikiškos; tie, kurie to nenorėjo daryti, vadinamieji "katalikų kunigų suvilioti", buvo siūlomi siųsti į vienuolynus Rusijoje "perauklėjimui". "Perauklėjimo" atvejų, tur būt, būdavo ir prieš sukilimą, nes Nazimovas 1859 m. išleido įstatymą, draudžiantį prievartos naudojimą perkrikštyti žmonėms į stačiatikybę.46
Konvertitams į stačiatikybę buvo sudarytos labai geros sąlygos. Teismai skirdavo lengvesnes bausmes sukilėliams, pasižadantiems persikrikštyti. Kai grupė bežemių Ukmergės bajorų pareiškė norą tapti stačiatikiais, Kauno gubernatorius įsakė jiems duoti žemių ir kitų palengvinimų.47 Muravjovas uždraudė katalikams pirkti žemių, skolintis pinigų ir išnuomuoti valdžios žemių. Jis uždėjo specialų žemės mokestį kariuomenei išlaikyti — 10% len-kams-katalikams, o tik 5% rusams-vokiečiams. Šis mokestis kartu su kitais mokesčiais žlugdė daug lenkų dvarininkų. Kad šios žemės ir tiesiogiai atimtos iš sukilėlių nepatektų į kitų katalikų rankas, Muravjovas siūlė atiduoti ar parduoti šias žemes labai palankiomis sąlygomis rusams, jei jie sutiktų Lietuvoje gyventi.48

Diskriminacija prieš katalikus pasidarė visuotinė, nes katalikai buvo laikomi politiškai neištikimais. Po sukilimo vyriausybė sudarė visų valdžios įstaigų tarnautojų sąrašus pagal religiją ir pradėjo atleisti katalikus. Naujų valsčių rinkimų potvarkis skelbė, kad "rinkimų galima ir nevykdyti, o paprastai pakeisti atskirus asmenis ir, jei yra galimybė, būtinai iš pravoslavų".49 Kiti įstatymai reikalavo miestuose pakeisti katalikus gydytojus stačiatikiais, pašalino visus katalikus policininkus, perkėlė katalikus karininkus į kitas Rusijos dalis.50

Šie įstatymai pamažu buvo panaikinti, bet katalikų baimė išliko. 1894 m. visi katalikai ar vedę katalikes darbininkai buvo pašalinti iš geležinkelių tarnybos. 1901 m, įstatymas draudė katalikams pirkti daugiau kaip 60 dešimtinių žemės.51
Stačiatikių Bažnyčia sparčiai augo. Kauno gubernijoje 1861 m. buvo 17 bažnyčių su 34,695 parapijiečiais, 1866 m. — 29 ir 45,648, 1892 m. — 31 ir 66,464, 1901 m. — 37 ir 70.928.52 Visi mišrių šeimų vaikai turėjo būti pakrikštyti stačiatikiais, visi pamestinukai ir našlaičiai prieglaudose buvo auginami stačiatikiais ir saugojami nuo katalikų įtakos. Kai vysk. Valančius kartą aplankė našlaičių prieglaudą, jis buvo nuteistas 1,000 rublių pabauda.53 Vis dėlto stačiatikių gyventojų procentas tik mažai pakilo, Kauno gubernijoje 1869 m. buvo 4,1%, o 1897 m. — 5,1%.54 Reikia atsiminti, kad svarbiausia augimo priežastis buvo įvežimas rusų kolonistų ir valdininkų, o ne katalikų tapimas stačiatikiais. Taip pat yra įdomu pastebėti, kad pagal oficialaus Rusijos gyventojų surašymo duomenis 1897 m. Kauno gubernijoje buvo 112,352 rusų, kitaip sakant net visi rusai nebuvo stačiatikiai.55

IV
Dar kitas naujas bandymas Lietuvą suartinti su Rusija buvo uždraudimas lotyniškom raidėm spausdinti lietuviškas knygas ir uždarymas katalikų parapinių mokyklų, jų vieton įsteigiant valdiškas rusų mokyklas. Lotyniškų raidžių draudimo tikslas buvo skatinti lietuvius priimti rusišką alfabetą ir tuo būdu priartėti prie rusų. 1864 m. Muravjovas įvedė šį draudimą, bet jo įpėdinis, Kaufmanas, šį draudimą oficialiai paskelbė ir įtikino vidaus reikalų ministrą ir carą jį taikyti visai Rusijai.56 Spaudos draudimas buvo ne tiktai tautinis, bet ir religinis reikalas, nes dauguma knygų buvo religinio turinio, maldaknygės, giesmynai, šventųjų istorijos ir t.t. Kad rusų valdžia tai suprato, aišku iš to, jog po pirmos knygos rusiškom raidėm, elementoriaus, sekančios trys knygos buvo maldaknygės, giesmynas ir evangelijų rinkinys.57 Kadangi šios knygos buvo religinės, vyskupas turėjo jas aprobuoti. Iš pradžių Valančius davė savo leidimą, bet greitai jį atšaukė supratęs, kad raidžių pakeitimas buvo priemonė surusinti ar net svarbiau supravoslavinti kraštą.
Valančius bandė įtikinti Muravjovą leisti jam perspausdinti maldaknyges lotyniškom raidėm. Kai vyskupas suprato, kad leidimas nebus duotas, jis nutarė jas kitur perspausdinti ir tuo tikslu nusiuntė pinigų į Prūsiją per Jurgį Bieliaką-Bielinį.58 Pirmosios tenai knygos išleistos buvo perspausdinimai mėgiamiausiu religinių knygų, bet greitai buvo pradėta leisti naujų knygų, kurių nemažą dalį pats Valančius parašė. Ve religinio pobūdžio knygų, jis parašė 6 politines knygeles, kuriose jis pasmerkė rusų draudimus ir ragino žmones priešintis bandymams įvesti pravoslaviją į Lietuvą. Valančius ne tiktai ragino tėvus nesiųsti savo vaikų į rusų mokyklas, bet ir skatino juos steigti slaptas mokyklas kaimuose, kur vaikai išmoktų skaityti ir rašyti lietuviškai. Kad tų mokyklų mokiniai turėtų ką skaityti, Valančius parašė "Vaikų knygelę", "Paaugusių žmonių knygelę", "Palangos Juzę" ir "Antano tretininko pasakojimus".

Knygų spausdinimas Prūsuose buvo tiktai pirmasis žingsnis — reikėjo tas knygas ir pristatyti skaitytojams. Atsirado naujo tipo kontrabandininkas, knygnešys, kuris ne tiktai nupirkdavo knygas Prūsuose ir slaptai jas pergabendavo per sieną, bet ir jas platindavo pačioj Lietuvoj. Iš pradžių rusų valdžia daug nebandė stabdyti šių knygų gabenimo, galvodama, kad jas nukonkuruos rusiškų raidžių knygų žemesnės kainos. (Maldaknygė rusiškom raidėm kainavo 30 kapeikų, kai ta pati maldaknygė iš Prūsijos 2 ar 3 rublius).59 Betgi kai nelegalių knygų skaičius vis didėjo, valdžia įsakė atidžiau sekti sienas ir visur ieškoti šių knygų. Tačiau knygnešių suėmimai ir ištrėmimai į Rusiją nesustabdė knygų srovės, kurios dydis augo net ir po Valančiaus mirties 1875 m. Pamažu knygų turinys keitėsi, darėsi daugiau pasaulietiškas, nors iki "Aušros" (1883 m.) dauguma knygų dar buvo religinio turinio.

Per paskutinį šimtmečio dešimtmetį bandymai sunaikinti knygų ir laikraščių platinimą ypač paaštrėjo. Vien Kauno gubernijoj 1890-1897 m. laikotarpyje buvo 146 atskiri teismai dėl draudžiamosios spaudos turėjimo ar platinimo.60 Vien sienos sargybiniai konfiskavo 37,718 knygų ir laikraščių 1891-1893 m., 40,355 — 1894-1896 m., 39,024 — 1897 - 1899 m. ir 56,182 — 1900-1902 m.61 Bet visą laiką net daugiau slaptos spaudos buvo laimingai pergabenta.

Kartu su spaudos draudimu vyriausybė bandė skleisti lietuviškas knygas rusiškom raidėm, bet lietuviai jas tuojau pat atmetė. Suvalkų gubernijoje, kur nebuvo uždrausta mokyti lietuviškai, ypač buvo bandoma šias knygas platinti, net reikalaujama, kad mokytojai parduotų tam tikrą skaičių. Kai nepavykdavo parduoti, mokytojai patys turėdavo tas knygas nupirkti. Žmonių pažiūrą į šias knygas vaizdingai išreiškė 1897 m. atsišaukimas, "Broliai Lietuviai":
Beje, maskoliai siūlo lietuviškiems raštams savo "graždanką" (t. y. maskoliškas litaras). Jie patys žino, kad jų litaros ne gražios, labai nesveikos akims ir visai netinka lietuviškiems raštams. Vienok siūlo jas, nes žino, kad įbrukus mums "graždanką" kur kas lengviau būtų įbrukti mums maskolystę ir pravoslaviją. Dėlto gi, broliai saugokitės tų litarų, kaip didžiausio pikto! Nė patys neimkite, nė vaikams neduokite brukamų dabar lietuviškų knygų su maskoliškomis litaromis. Naikinkite tokias knygas, kur tik prigriebsite.62

Šimtmečio gale rusų valdininkai pradėjo suprasti, kad lietuviai nepriims graždankos, kad jie negali sustabdyti knygų iš Prūsijos ir kad spaudos draudimas tiktai ugdo neapykantą valdžiai. Slaptame pranešime Varšuvos generalgubernatoriui Suvalkijos gubernatorius rašė, kad vyskupas A. Baranauskas stengėsi tikinčiuosius nuraminti, "tačiau jis galės tai padaryti tik tuomet, jeigu vyriausybė atšauks savo nutarimą spausdinti lietuviškus leidinius rusų raidėmis".63 Pagaliau 1904 balandžio 24 spaudos uždraudimas buvo panaikintas.
Kita ypatingai svarbi rusinimo sritis buvo mokyklos. 1832 m. mokyklos prie vienuolynų buvo uždarytos ir buvo bandoma (su mažai sėkmės) įvesti rusų mokyklas. 1841 m. vėl buvo leista steigti parapines mokyklas, kurių skaičius ypač padaugėjo po Valančiaus įsakymo klebonams steigti mokyklas kiekvienoje parapijoje. Mokyklų tinklas taip greitai skleidėsi, kad beveik visiškai užgniaužė dar veikiančias rusų vyriausybės mokyklas. 1854 m. Kauno gubernijoje buvo 197 parapinės mokyklos su 5,910 mokinių, o rusų mokyklų buvo tik 17 su 815 mokinių. Nors pilnų skaičių niekada nebuvo surinkta, spėjama, kad iki 1862 m. mokinių skaičius pasiekė gal net 10,000.64

Rusų mokyklos nepajėgdavo pritraukti mokinių, nors turėdavo geresnes patalpas ir daugiau išmokslintus mokytojus. Šie mokytojai dažnai nemokėjo lietuviškai ir negalėjo pritraukti mokinių iš parapinių mokyklų, kur visų žmonių gerbiamas kunigas buvo mokytojas.

1862 m. gale dėl kilusių krašte neramumų Na-zimovas uždarė visas "lenkų" mokyklas. Muravjovas praplėtė šį uždarymą visoms parapinėms mokykloms ir įsakė, kad rusų mokyklose tikybos pamokos būtų ne lietuvių, bet rusų kalba. Vėliau, atsižvelgiant į tai, kad daug mokinių įstodami į mokyklas visiškai nemokėjo rusiškai, buvo leista pirmaisiais metais tikybos pamokos dėstyti lietuvių kalba. Pastebėjęs rusų mokytojų trūkumą, Muravjovas rašė skelbimus į Rusijos laikraščius, ypač taikydamas į pravoslavų seminarijos auklėtinius. Žadėtos 50% aukštesnės algos pritraukė tinkamų ir netinkamų mokytojų.65 Kadangi mokytojai buvo stačiatikiai, jei ne popai, nesistebėtina, kad mokyklose buvo bandoma pritraukti mokinius į stačiatikių tikėjimą. Mokytojai vedė mokinius į cerkvę caro dienoms (iki 1897 m.), mokė stačiatikiškų giesmių, maldoms prieš ir po pamokų naudojo rusišką-stačiatikišką tekstą.66 Katalikų kunigams buvo uždrausta mokyti tikybos bažnyčiose, ir visas mokymas turėjo vykti mokyklos patalpose mokytojų priežiūroje. Net 1882 m. buvo pasakyta, kad katalikų tikyba turinti būti dėstoma su atdaromis durimis.67

Tuo pačiu laiku kai kurie mokytojai labai aktyviai pasireiškė, ieškodami nelegalios spaudos už mokyklos ribų. Nors knygos išspausdintos prieš draudimą nebuvo nelegalios, mokytojai kartais ateidavo į bažnyčias ir atiminėdavo maldaknyges. Vienas mokytojas net įsakė savo mokiniams atnešti senas maldaknyges iš namų; vaikai, kurie atsisakė, buvo pašalinti iš mokyklos.68

Dėl šių ar panašių darbų ir dėl Valančiaus raginimų daug tėvų atsisakė siųsti savo vaikus į rusų mokyklas, vietoj jų steigdami slaptas daraktorių mokyklas ar mokydami vaikus namie. Mokyklos sudarė didelių sunkumų kunigams. Valdininkai juos dažnai kaltindavo dėl mažo mokinių skaičiaus ir ragindavo juose skatinti tėvus siųsti vaikus į mokyklas. Taip pat dalis kunigų buvo paskirti mokyklų kapelionais ir dažnai turėdavo ginčų su mokyklos administracija. Buvo kunigų nubaustų už atsisakymą mokyti vaikus rusiškas maldas už carą, kiti net buvo nubausti ištrėmimu į Rusiją dėl įvairių ginčų. Vyskupo Paliulionio alga buvo per pusę sumažinta, kai jis per daug protestavo prieš mokyklas.69 1899 m. kun. A. Dambrauskas buvo ištremtas penkiems metams į Rusiją dėl katalikų mokinių gynimo Kretingos gimnazijoje.70 1906 m. reikalai pagerėjo, kai buvo leista mokyti religiją lietuvių kalba ir draudimai prieš katalikus mokytojus buvo panaikinti.

V
Mikalojaus I bandymai surusinti ir supravo-slavinti Lietuvą nepasisekė, nes vietinė valdžia buvo lenkų dvarininkų rankose. Mikalojus nedrįso keisti ar sumažinti šių dvarininkų teises, nes būtų sulaukęs pasipriešinimo iš Rusijos dvarininkų, kurie būtų bijoję, kad jis tą patį jiems vėliau padarytų. Rusijos silpnas pasirodymas Krymo kare kėlė baimę, kad lenkams gali pavykt sukilti ir atsiskirti nuo Rusijos, jei jie sulauktų paramos iš Vakarų Europos kraštų. Sustiprinti padėčiai 1861 m. baudžiava buvo panaikinta, bet vis tiek 1863 m. įvyko sukilimas. Po sukilimo buvo dalinai bandoma pritraukti valstiečius, duodant jiems daugiau žemių negu buvo anksčiau žadėta, bet tuo pačiu laiku buvo pradėta įvesti griežtesnes priemones surusinti kraštui ir panaikinti katalikų galiai.

Vyriausybės bandymai suvaržyti Bažnyčią nepasisekė; vyskupai pasiliko nepriklausomi nuo valdžios ir bendrai vedė kovą prieš įvairius draudimus; nors bažnyčių ir kunigų skaičius sumažėjo, o vienuolynai buvo beveik visiškai sunaikinti, tačiau katalikų skaičius vis augo. Stačiatikių Bažnyčia gal atrodė stipresnė, bet tai buvo ne dėl katalikų tapimo stačiatikiais, bet dėl didesnio skaičiaus rusų. Galima net klausti, ar visos privilegijos stačiatikiams neišėjo jiems į blogą. Mat, popai, norėdami valdžiai atsilyginti už visas privilegijas, rūpinosi ne tik dvasiniais reikalais, bet prižiūrėjo ir įstatymų.vykdymą. Anot istoriko P. Šležo, "šitoks dvasinių ir, sakytume, policinių pareigų maišymas, ypač nepravoslavų akyse, popą kompromitavo ir jis, bent Lietuvoje, virto pajuokos dalyku ir jo labiau kaip žandaro saugotasi ir vengta".71

Valdžios bandymai surusinti kraštą ko gero net mažiau pasisekė, nes jau šimtmečio gale lietuvių tautinis sąjūdis buvo tvirtai įsigalėjęs kartu su didele neapykanta caro valdžiai. Per spaudos draudimo 40 metų buvo išleista tiktai 44 knygos rusiškom raidėm.72 Per tą patį laikotarpį buvo išleista 1.422 lietuviškos knygos Prūsijoje ir 721 Amerikoje.73 Rusų mokyklos nepakeitė anksčiau klestėjusį parapinių mokyklų tinklą, bet buvo lietuvių efektingai boikotuojamos. Slaptos daraktorių mokyklos ir pamokos namuose buvo pakankamai plačiai išvystytos, tad žmonių raštingumas nenukentėjo. Tai akivaizdžiai parodė oficialūs Švietimo ministerijos duomenys. 1897 m. tiktai 6,2% mokyklinio amžiaus vaikų lankė mokyklas Kauno gubernijoje, kai beveik 25% kitose Vilniaus gubernijos dalyse, kur dauguma buvo gudų. Bet žmonių raštingumas Kauno gubernijoj buvo virš 40%, maždaug lygus su gudų rajonais,74 tad mokyklos nebuvo svarbiausi mokymo židiniai.

Tačiau būtų nesąmonė teigti, kad spaudos draudimas ir kiti suvaržymai buvo be pasekmių. Parapinių mokyklų sistema buvo sunaikinta pačiame žydėjime. Valančiaus įsteigtos blaivybės draugijos, kurios buvo taip sėkmingai išsivysčiusios, kad 83, 52 ir 59 % Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose buvo prižadėję negerti,75 buvo uždarytos, ir žmonės grįžo prie degtinės. Daug žmonių buvo nubausti kalėjimu ar ištrėmimu dėl slaptos veiklos. Kiek būtų daugiau išsivysčiusi lie-uvių kultūra, jei nebūtų buvę suvaržymų? Ar ulenkėjimas Vilniaus gubernijoje ir kitur būtų taip greitai pasiskleidęs?

Išaiškinti rusų vyriausybės nepasisekimą suru-s nti ir supravoslavinti Lietuvą nėra sunku. Vy-ausybė niekada nesudarė pilno plano, nepajėg-avo daryti pakeitimų, kai jų reikėdavo, vietinė administracija liko nuošaliai nuo žmonių, ir t.t. Pakankamai dažno ruso galvojimą apie lietuvius išreiškė vidaus reikalų ministras: "Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis tam tikras laikas, prasilies Lietuvoje ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir pravoslaviška".76 Toks užsispyrimas ir pasitikėjimas laimėjimu ateityje kliudė sudaryti efektingiausią planą. Net tariamoji svarbiausia varžymų priežastis — lenkų įtakos sunaikinimas — nebuvo susilpninta, bet ko gero net paskatinta. Seinų gubernijos lietuviškosios dalys, kurios buvo Muravjovo valdomos per sukilimą, buvo sugrąžintos Varšuvos generalgubernatoriaus priežiūrai, paliekant dalį lietuvių tiesioginėje lenkų įtakoje. Seinų vyskupijoje buvo mažiau religinių ar net tautinių suvaržymų, gal vieniems parodant, kad reikalai geresni, kai lenkai turi daugiau įtakos. Bendras katalikų varžymas tiktai galėjo jungti lenkus ir lietuvius. Draudimas lietuviškų knygų skatino žmones išmokti lenkiškai, kad galėtų naudoti neuždraustas lenkiškas maldaknyges. (Vilniaus vyskupijoje, kuri buvo toliausiai nuo Prūsijos ir gaudavo mažiausiai uždraustų knygų, buvo daugiausia sulenkėjimo). Pasirinkimas, kaip vieni matė, buvo pasiduoti rusams ir prarasti tautybę ir tikėjimą ar susijungti su lenkais ir bent išlaikyti tikėjimą. Buvo bandoma visur įvesti rusų kalbą, bet nuo 1848 iki 1869 metų caras buvo uždraudęs rusų kalbos vartojimą katalikų bažnyčiose.77

Taip pat rusams labai trūko mažiausio supratimo ar noro pakeisti aiškiai nesėkmingus metodus. Nepasisekimas įvesti graždanką buvo gan aiškus, nuo pat pradžios, bet vis tiek valdžia išlaikė spaudos draudimą 40 metų. Nors tėvai nesiuntė vaikų į mokyklas, valdžia nedarė jokių pakeitimų. Tai yra ypač nuostabu ir dėl to, kad 1896 m. 21% mokyklų Rusijoje buvo dvikalbės.78 Įvedus lietuvių kalbą į mokyklas, vaikai būtų tuo pačiu laiku išmokę ir rusiškai, bet kažkodėl vyriausybė to nedarė. Į bet kokį pasipriešinimą buvo reaguojama tiktai didesniais suvaržymais, bet ne pakeitimais.

Kita svarbi priežastis buvo vietinių valdininkų ir policininkų, kurių dauguma buvo rusai stačiatikiai, svetimumas lietuvių katalikų valstiečių masei. Apsupti svetimos, nedraugiškos masės, su kuria dažnai buvo sunku susikalbėti, rusų valdininkai turėjo du pasirinkimus: arba prisitaikyti prie žmonių ir imti įvairius kyšius ar būti labai griežtiems ir jėga valdyti. Abiem atvejais rusų valdžios įstatymai dažniausiai nebuvo išpildomi. Paskutinė priežastis buvo prastas valdininkų pasiruošimas, mažas jų išsimokslinimas ar net tiesiog tamsumas, kuris pasireiškė tokiais beveik anekdotiškais pasakojimais. Vienas policininkas kunigų elgesio knygose apibūdino vieną kunigą kaip "karštą fanatiką". Paklaustas, kodėl taip apibūdino, policininkas atsakė: "Labai ilgai laiko mišias ir nuolat namie meldžiasi, vengdamas draugijos".79

1. Erik Amburger, Geschichte der Behordenorganisation Russlands von Peter dem Grossen bis 1917; 1966, 174, 181.
2. A. Alekna, "Katalikų Bažnyčios būvis Lietuvoje viešpataujant Katarinai II ir Pauliui I", Tiesos Kelias, 1935, Nr. 4, 194.

3. Ibid. 195.
4. Ibid. 197.
5. Sestrencevičius seniai jau buvo pasižymėjęs savo
ištikimybe carams, o ne Romai ir turėjo valdžios pilną pasi-
tikėjimą. Žr. S. Matulis, "Lietuva ir Apaštalų Sostas", Lie-
tuvių Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbai, 1961,
IV, 154-155.
6. Ibid. 156.
7. Ibid. 161.
8. R. Vėbra, Lietuvos katalikų dvasininkija ir visuome-
ninis judėjimas, 1968,23.
9. Ibid. 161.
10. M. Muravjov, "Vsepoddaneišii otčet grafa M. N. Muravjev po upravleniju severo-zapadnim kraem", Russkaja Starina, 1902, Nr. 6. 503.
11. F. "Mikael Muravjev 1-go maja 1864 g.", Russkaja Starina, 1883, Nr. 12, 653.
12. P. Šležas, "Muravjovo veikimas Lietuvoje", Athenaeum, 1933, IV, 52.
13. K. Jurgėla, Lietuvos sukilimas 1862 - 1864 metais,
1970,366.
14. M. Valančius, Pastabos pačiam sau, 1929, 63-70.
15. Valančiaus atsišaukimo tekstas yra išspausdintas A. Aleknos Žemaičių Vyskupas Motiejus Valančius, 1922, 115-116, su parodytais vyriausybės pridėjimais ir pataisymais.
16. V. Biržiška, Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos* bruožai, 1952,32.
17. Alekna, Žemaičių vyskupas, 197-198.
18. Ibid. 199.
19. Ibid. 200.
20. Ibid. 38-40.
21. Vėbra, Lietuvos, 34.
2. Alekna, Žemaičių vyskupas, 259.
23. Ibid. 260.
24. Ibid. 257-258. 25.Ibid. 265.
26. J. Laukaitis, "Vyskupas A. Baranauskas ir rusų val-
džia", Tiesos Kelias, 1935, Nr. 3, 164.
27. Alekna, Žemaičių, 223.
28. Ibid. 224.
29. Penkių metų tarpas tarp valdžios įsakymo ir pir-
mųjų tomų išleidimo nebuvo grynai Valančiaus nuopelnas.
Valdžiai užtruko tris metus perrašyti lietuvišką vertimą ru-
siškom raidėm.
30. Ibid. 226.
31. Ibid. 169. 32.Ibid. 253. 33. Ibid. 256.
34. Vėbra, Lietuvos, 26; Alekna, Žemaičių, 31. mini tik
44 bažnyčias.
35. Biržiška, 44; Alekna, Žemaičių, 242.
36. Valančius, tM-yb.
37. Kn. Jonas Z., Kražių skerdynė ir jos pasekmės, 1929, 24.
38. D. Butkeraitis, Keletas raštų apie Kražių atsiti-
kimą, 1898.
39. Alekna, Žemaičių, 250-251.
40. Ibid. 251.
41. J. Matusas, Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas.
1937, 48.
42. Muravjovas, 498-499; Šležas, 65.
43. R. Vėbra, "Pravoslavų dvasininkija ir nacionalinė
priespauda Lietuvoje XIX a. antroje pusėje", Lietuvos TSR
aukštųjų mokyklų mokslo darbai — istorija, 1966, VIII, 83.
44. Vėbra, Lietuvos, 136.
45. Vėbra, Pravoslavų, 84 - 85.
46. Ibid. 86.
47. Alekna, Žemaičių, 264.
48. L. Bičkauskas-Gentvila, "Privatinės žemėvaldos apri-
bojimai Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje", Lietuvos TSR
aukštųjų mokyklų mokslo darbai — istorija, 1970, XI, 124.
49. Vėbra, Pravoslavų, 88.
50. Ibid. 88.
51. Ibid. 86.
52. Vėbra, Lietuvos, 135.
53. Alekna, Žemaičių, 168.
54. Vėbra, Lietuvos, 137.
55. J. Žiugžda, V. Merkys, E. Griškūnaitė, Lietuvos TSR
istorijos šaltiniai, II, 1960, 263.
56. V. Biržiška, "Spaudos draudimas be teisinio pa-
grindo", Kovos metai dėl savosios spaudos, 1957, 73-76.
57. Alekna, Žemaičių, 183.
58. P. Ruseckas (red.), Knygnešys I, 1926, 42.

59. Dokumentas apie lotyniškas litaras lietuviškoje literatūroje, ,1899, 33.
60. A. Tyla, "Vaižgantas ir jo brolio Jono Tumo 1896-1897 byla dėl draudžiamos literatūros platinimo", Literatūra. 1970, Nr. 1, 44.
61. A. Alekna, Lietuvos istorija, 1923, 209.
62. Dokumentas, 22-23.
63. J. Lebionka, "Naujas archyvinis dokumentas apie A. Baranauską", Literatūra, 1971, Nr. 1, 109.
64. Alekna, Žemaičių, 56-61.
65. V. Bakšytė, Beitrag zur Geschichte des Kampfes um die Schulsprache in Litauen, 1930, 90.
66. Alekna, Žemaičių, 80-82; Matusas, 112-116.
67. Matusas, 117.
68. Alekna, Žemaičių, 73.
69. Vėbra, Lietuvos, 33.
70. Kunigai kovoje su caro valdžia, 1919, 21.
71. Šležas, 65.
72. Bakšytė, 108.
73. V. Biržiška, "Pastangos draudimui nugalėti, Kovos metai dėl savosios spaudos, 178.
74. J. Žiugžda, 261.

75. P. Gailiūnas, "Lietuvių knygos tiražas priešaušry". Židinys, 1938, Nr. 8-9, 204.
76. J. Stakauskas, "Vyskupas Mečislovas L. Paliulionis ir lietuviškasis klausimas", Židinys, 1939, Nr. 8-9, 235.

77. Alekna, Žemaičių, 233.
78. Matusas, 93.
79. Ibid. 118.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai