Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kai Salomėja Nėris gyveno pas Putiną PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MAGDELENA SLAVĖNIENĖ   
A t s i m i n i m a i

Salomėja Nėris savo studijų metu priklausė studentų ateitininkų meno draugijai "Šatrijai", kurios globėjas buvo V. Mykolaitis-Putinas. Šios draugijos nariai glaudžiai draugavo ir baigę universitetą — vieni mokytojaudami provincijoje, kiti laikinoje sostinėje Kaune įsitaisę gimnazijose ar prie universiteto katedrų. . . Su Putinu jų dauguma palaikė draugišką ryšį ir toliau, nors Putinas, perėjęs profesoriauti į Humanitarinių mokslų f-tą (1929 m.), nuo pačios "Šatrijos" nutolo (iš globėjo pareigų pasitraukė 1932 m. — Red.). Taip jį kartkartėmis atlankydavo ir Juozas Paukštelis, ir Juozas Keliuotis (tuomet "Naujosios romuvos" redaktorius), ir Bernardas Brazdžionis (staigiai kyląs savo talentu poetas), ir rašytoja Petronėlė Orintaitė (jos "Paslėptą žaizdą" Putinas beveik prilygino Fr. Mauriac "Gyvačių lizdui") ir kiti. Salomėja Neris, baigusi universitetą, rasdavo taip pat vieną kitą progą atsilankyti pas Putiną. Atostogų metu, atvažiavusi iš Lazdijų, kur ji kamavosi gimnazijos mokytojos pareigose (1928-1931 m.), nepatingėdavo pasikelti į Žaliąjį Kalną, pasukti į Aukštaičių gatvę, pasibelsti į mūsų buto duris. Atsimenu, po vienų vasaros atostogų Salomėja, grįžusi iš Palangos užsuko pas mus. Nuo saulės nudegimo ji buvo net juoda. Rodos, ir dabar matau: ji sėdi mūsų salonėly ant žalios pliušinės sofos, jos kaštoninių plaukų tirštas, kiek pasisukęs pluoštas nusviręs pro dešinę ausį, pridengdamas pusę veido. Kažkas egzotiško. Putinas sėdi kitame gale salonėlio prie pianino, atsikreipęs į ją. Kalba nesi-rezga — lyg vienas kito varžytųsi. Bet Putinas tuojau "išsigelbsti" iš ne visai patogios situacijos: pasiunčia viešniai kuklų komplimentą:
— Panele Saliute, Jums tinka tas saulės nudegimas . . .

Aš, sėdėdama šalia jos, matau, kaip staigiai džiaugsmu tvyksteli jos akys, — veido bronzoj raudonio atspindys . . . Viešnia pagyvėja, prasiveržia pokalbiui temos, įspūdžiai iš Palangos.
Salomėja Nėris, nusivylusi pedagoginiu darbu, matyt, nusprendė visą savo gyvenimą "pertvarkyti" iš pagrindų. Metė Lazdijus, apsigyveno Kaune, suartėjo su kairiaisiais rašytojais, persivertė į "Trečiąjį frontą" (1931 m.). Daug staigmenų, daug triukšmo literatūriniame pasaulyje ir jos pačios buityje. Persivertimą padarė staiga, netikėtai. Apie jos ketinimus nežinojo nei Putinas, nei jos ištikimoji draugė Emilija Kvedaraitė. Ilgesniam laikui poetė beveik visai pranyko iš mūsų akiračio, o kai vėl pasirodė, elgėsi, lyg nieko nebūtų įvykę, niekad neteko nugirsti pokalbio ta tema—ji pati nieko apie tai neužsiminė, nė vienas ir iš mūsų jos nepasveikino su tuo naujuoju jos "žygiu" ( "su raudona vėliava ranko-je").

Tačiau vieną kartą Saliute atidengė Emilijai savo buitines problemas: ji mokytojauti daugiau neisianti, bandysianti verstis "laisvai", kaip literatė (gal būt, ji tikėjosi didesnės materialinės paramos iš "kairiojo sparno"), gyvensianti Kaune, bandysianti ... Ji tikrai į Kauną atsikėlė. Tuojau jaunoji poetė pamatė, kad be pastovaus darbo gyventi vien tik iš "literatūrinio uždarbio" yra nelengva. Periodinė spauda stengėsi išsiversti be honorarinių bendradarbių, o po lemiamojo lūžio poetei S. Nėriai beliko, pakol kas, tik siaura "literatūrinė lysvelė" — kairioji ar slapta, daugiausia propagandinio pobūdžio spauda.

Emilija pasinešė savo draugę gelbėti. Spėju, kad jos, Emilijos, sugestionuotas Putinas vieną kartą gyvenant jau Purickio name, Vaižganto gatvėj, brolis man išdėstė tokį planą: kadangi Tau, kaip germanistikos studentei, reikalingas geresnis pramoki-mas vokiečių kalbos, tai į pagalbą galėtų ateiti Salomėja. Ją gyventi priimtume į savo butą, tai susidarytų galimybė kasdien judviem turėti vokiškai pasikalbėjimus, — ir tai praktiškai, o kartu ir teoretiškai galėtum tu lavintis vokiečių kalboje. Už tai mes iš Salomėjos neimtume mokesčio už kamban ir duotume kasdien pietus.

Kaip gi aš galėjau nesutikti su tokiu pasiūlymu!? Puiku! Labai apsidžiaugiau. Turėsiu namų mokytoją, kaip kokia princesė, — ir dargi žinomą Lietuvos poetę Salomėją Nėrį! Vokiečių kalboje tikrai jaučiausi netvirta ir nelengva buvo rašinėti vokiškus referatus prof. H. Engertui.

Salomėja Nėris 1932 metų rudenį, prasidėjus universiteto mokslui, tikrai įsikraustė į mūsų butą ir apsigyveno viename kambaryje su Emilija, kaip draugėms ir pritiko.
Iš pirmų dienų Salomėja uoliai ėmėsi savo pareigų. Aš turėjau jai skaityt vokiškas apysakaites ir jų turinį pirma atpasakoti žodiškai, paskui raštiškai. Jai atrodė, kad "Unterhaltungus" geriau daryti pasi-vaikščiojant gryname ore, — tai ir, pasidabinę, pasipudravę, išeidavome ąžuolyno link, arba čia pat į žavųjį Vytauto parką, arba kad ir Laisvės alėjon; pasidairinėdamos į visokių gėrybių pilnas vitrinas, miklindavome "vokišką liežuvį". Blogiausia būdavo, kad vis mudviem pritrūkdavo temų tiems pokalbiams. Kartais susidarydavo gana ilgos (ir nejaukios) patylėjimų pauzos. Gal ji tylom mane kaltino, kad aš nesugebanti pakankamai vokiškai, o kaip aš tuojau Įsitikinau, ir jai ne visai laisvai plaukė vokiški sakiniai. Tuojau ji man pasipasakojo, kad ji mėgstanti skaityti Nietzschę ir besikalbant vis įtarpom pakartodavo "also sprach Zarathustra . . ." Nei socialinėm, nei ateistinėm temom, nei apie savo nepaprastą žygį į "trečiąjį frontą" niekad nieko mano mokytoja neužsimindavo. Iš kai kurių jos nuotaikų buvo galima spėti, kad ji nebuvo patenkinta tuo savo staigiu žingsniu arba dar nebuvo spėjusi prisiderinti prie naujos ideologijos, prie trečiafrontinin-kų reikalavimų, nebuvo spėjusi "suproletarėti". Ji "ponybės" tarsi daugiau turėjo negu mudvi su Emilija, ji mūsų tarnaitei teikė daugiau reikalavimų negu mudvi. Ilgainiui jai pradėjo vaidentis, kad aš su ja, kaip su savo mokytoja, per mažai skaitausi, kad aš jos "nemėgstanti", ir ji manimi pradėjo nusi-skundinėti Emilijai. Esą Medži jos neatjaučianti, nesuprantanti, visą laiką pertekliuj gyvendama, nežinanti, ką reiškia nepritekliai. Be to, ją pradėjo nervinti kai kurie mano kolegos, retkarčiais užeiną į mūsų namus. Ana, tas kolega F. Jis ištaisąs jai jos, Salomėjos, užduotuosius vokiškus rašinius . . . Jis kalbąs per daug garsiai ... Jis be jokio subtilumo, jautrumo. O tas J. L.! Tas jo triukšmingas skambinimas pianinu! Tas daužymas! Nors iš buto bėk!. . . Pasivaikštinėjimų metu Salomėja ir man pačiai į akis yra ne kartą juos kritikavusi, patarusi su jais nedraugauti. Na, tie mano kolegos Emilijai taip pat nepatiko, ji yra man pasakiusi net Putino nuomonę, kad man nė vienas iš jų netinkąs . . . Toks žvairavimas į mano draugus mane pykdė. Man rūpėjo kilstelti vieną kartą galvą prieš Salomėją ir Emiliją. Taip aš vieną šeštadienį nusipirkau Anykščių šermukšninio vyno bonką ir jiedvi pasikviečiau į savo kambarį. Visos trys girkšnojome, juokėmės, plepėjom. Pagaliau lėtai, pabrėždama kiekvieną žodį, padeklamavau pačios Salomėjos eilėraščio "Valkata" vieną posmą:
Jis valkata! Jis — paskutinis!
Šaukia žmonės. O aš — vos gyva.
Nuo jo žvilgsnių man dega krūtinė, —
Nuo jo žodžių man svaigsta galva.

Aišku, taip Salomėja, taip Emilija suprato, ką aš tuo norėjau pasakyti.
Nors S. Nėris ir gyveno pas mus už pamokas, bet šiaipjau buvo jai nelengva verstis — vis vien buvo reikalingas gyvas pinigas. Ieškojo paramos pas senus savo draugus. Kun. M. Vaitkus parūpino jai vertimų Švento Kazimiero draugijoj. Ir mūsų Saliute per dienas vargo su tais vertimais, užsivertusi žodynais. Taip ji išvertė E. Handel-Mazetti "Ritos laiškus", J. H. Ingrahamo "Kunigaikštį iš Dovydo namų", A. I. Kūprino "Sulamitą". S. Nėris ypač žavėjosi savo verčiamąja ta Sulamita, kai kada mudviem su Emilija paskaitydavo vieną kitą išverstą gabalėlį. Pradėjome ir pačią Salomėją vadinti Sulamita. Jai tas patiko. Po vertimais pasirašinėjo Mykolas Genys. Šį slapyvardį S. Nėris stengėsi laikyti nuslėptą nuo savo draugų tre-čiafrontininkų, o mes tada nežinojome, kad tas pats Mykolas Genys komunistinei spaudai eilėraščius pasirašinėjusi Marija Giraitė. Vieną kartą Sulamita mane pakvietė užeiti pas fotografą Į "pasažą" prie centrinio pašto ir nusifotografuoti. Kai nuėjome, Sulamita sugalvojo, kad fotografas iš mūsų pozų padarytų visą filmą — bent 24 nuotraukas, iš kurių galėtume išsirinkti tas, kurios bus geriausios. Na, ir pozavome: sukinėjomės, krai-pėmės į visas puses; viena kitai šypsojomės ir vaizdavome susimąsčiusias arba nuliūdusias. Tačiau, kai nuėjome išsirinkti geriausiųjų, Salomėja, peržvelgusi visą negatyvų kaspiną, neužsisakė, dideliam žydelio pasipiktinimui, nė vienos. "Visose aš tokia baisi", — ji tik pasakė.

Salomėja buvo reikli. Žiūrėjo, kad ir fotografija jos "bet kaip" nepavaizduotų. Atsimenu, ji buvo man parodžiusi save fotografijoje — bent kiek gulsčioj pozoj ant sofos. Atrodė gana gražiai, bet ji ten pat. prie mano akių tą fotografiją suplėšė. Apgailestavau, kad man jos nepadovanojo. Tada ji paėmė savo vertimą "Ritos laiškai" ir užrašė man tokią dedikaciją: "Einsam zu denken — heiss' ich Vernunft, doch einsam zu singen — ware es dumm' (vienumoj galvoti — laikau protingumu, bet vienumoj dainuoti — būtų kvaila). Žodį "singen" paaiškino, kad šia prasme reiškia kurti. Gyvendama pas mus, Salomėja vis mane ragino, kad rašyčiau eilėraščius.

1971 metų "Pergalės" 6 numeryje, skyriuje "Iš praeities" yra keli įdėti nepriklausomos Lietuvos policijos protokolų išrašai. Viename iš išrašų (p. 151) yra paliestas Salomėjos Nėries gyvenimas pas mus, apie kurį čia aukščiau i r parašiau. Štai tas išrašas:
"Iš politinės policijos Šiaulių apygardos biuletenio Nr. 101, 1934.V.26.
Poetė Salomėja Nėris-Bačinskaitė gyvena Kaune pas prof. Putiną-Mykolaitį. Jis jai duoda veltui kambarį ir visą išlaikymą. Pastarasis yra didelis komunizmo simpatikas ir gausiai remia piniginiai kom. partiją. Bačinskaitė, sako, beveik nieko ir nedirba, kaip tiktai renka aukas ir dirba studentų komunistų biure. Po eilėraščiais ji pasirašinėja slapyvarde M. Giraitė. Į dieną, sako, surenka aukų iki 100-150 litų, nes turi daug pažįstamų sim-patikų ir šiaip kairių pažiūrų žmonių. (. . .)

Skaitant šią politinės policijos Šiaulių apygardos biuletenio ištrauką, kyla klausimas, kaip galėjo toks "dokumentas" atsirasti Šiaulių apygardoj, kada jo teigimai realiame gyvenime neturi jokio patvirtinimo. Tie teigimai tai greičiausiai kokių agentų pranešimai ir pačių policijos pareigūnų pagal tuos pranešimus padarytas sąvadas. Jokio tų pranešimų patikrinimo ir patvirtinimo nėra pateikta, todėl ir ištrauka dokumentinės vertės negali turėti. S. Nėris tuo metu Putino bute turėjo kambarį, niekur netarnavo, taigi kokio nors policijos agento, ją sekusio, nuomone, ji turėjo būti kieno nors išlaikoma — aišku, paties Putino. Agentas ar pranešinėtojas betgi nežinojo, kad ir be mokytojos ar kitokios tarnybos S. Nėris galėjo kaip nors verstis, dirbdama kitokį darbą. Eilę metų stebėjusi Putino gyvenimą iš betarpiškos artumos, aš jaučiuosi galinti kategoriškai paneigti tokius teigimus, kad Putinas buvęs "didelis komunizmo simpatikas ir gausiai rėmęs piniginiai kom. partiją". Jeigu Putinas būtų buvęs "komunizmo simpatikas", tai su S. Nėries draugais trečiafron-tininkais būtų palaikęs bent kiek glaudesnį ryšį, tai nors retkarčiais būčiau mačiusi juos mūsų bute — ar tai pas Salomėją, ar tai pas Putiną. Ir dabar, padėjusi ranką ant širdies, galiu užtikrinti, kad nei tre-čiafrontininkai, nei kokie ten komunistuojantieji kiti Salomėjos draugai ar draugės (kaip tai Šimaitė ar Borutienė) pas mus nesilankydavo, nė vieno karto nesu jų mačiusi. Vienas tik B. Raila yra atlankęs Sulamitą. Tada buvo bendra nuomonė, kad tarp jų buvęs simpatizavimosi ryšys. O Salomėja, Šimaitė ir Borutienė susitikinėdavo Vytauto parke, ir apie tai žinojo Emilija. Jeigu Putinas būtų tada buvęs "komunistų simpatikas", tai A. Venclova savo atsiminimuose "Jaunystės atradimas" būtų tai išryškinęs (kaip dar vieną atrastą komunistą), būtų neiškentęs nepasigyręs Putino jiems, komunistams, pareikštų prielankumu. Priešingai: Venclova pabrėžia, kad Putinas priklausė buržuaziniams sluoksniams, stovėjo trečiafronti-ninkų opozicijoj. Venclova atsiminimuose rašo: "Visai nežinojome, ką jis (Putinas, M.S.) mano apie mus. trečiafrontininkus. Nežinojome, kad ,Židinyje' išspausdintas aštrus straipsnis prieš mūsų žurnalą (mano pabraukta, M.S.), pasirašytas slapyvardžiu, priklausė Mykolaičiui (tai mums paaiškėjo vėliau, kada šį straipsnį jis perspausdino savo knygoj Literatūros etiudai" (Jaunystės atradimas, p. 273'. O būdamas pasaulėžiūriškai nepalankus komunistams, kaip galėjo Putinas "gausiai remti piniginiai kom. partiją"? Būtų labai įdomu sužinoti, iš kur toji Šiaulių apygardos politinė policija paėmė tokius klaidinančius duomenis. Taip pat man nieko nėra žinoma, kad Salomėja Nėris, gyvendama pas mus. būtų rinkusi ir daug surinkusi pinigų komunistams remti.

Tiesa, Putinas, kaip savo studentę, kaip šatri-jietę, kaip poetę Salomėją gerbė ir vertino. Jis pirmas suteikė poetei didelį padrąsinimą, įdėdamas jos "Elgetą" į "Židinį". O ir debiutinį "Anksti rytą" Putinas taip pat "Židiny" labai gerai įvertino. Tačiau esu įsitikinusi, kad tarp Putino ir Salomėjos Nėries niekad nėra buvęs koks nors "romantinis ryšys", kaip kad kai kas yra linkęs manyti.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai