Švietimo tarėjas dr. Pranas Germantas Spausdinti
Parašė IGNAS MALĖNAS   
Pažintis su Meškausku
Praną Meškauską, mokiusį "Saulės" draugijos laikomose gimnazijose, pažinau per mokytojų susirinkimą ar ne 1930 m., kai jo brolis Kostas buvo prezidento raštų tvarkytojas. Tuo metu mes kėlėme abejojimus dėl reikalo vietoj nosinės į vartoti in, kaip prezidentas vartojo. Bet su Pranu artimesnė bičiulystė nebuvo užsimezgusi. Pertraukęs mokymo darbą, Leipzigo un-te jis gavo daktaro laipsnį 1936 m. Bolševikams okupavus Lietuvą, apsigyveno Berlyne ir dirbo Rytų tyrimo įstaigoje. Prasidėjus vokie-čių-rusų karui, vokiečiai Germantą (tokia pavarde jis vėliau pasivadino) atsivežė į Lietuvą, kaip savo patikėtinį, su numatytomis galimybėmis dirbti savame krašte.

Prasidėjus vokiečių-rusų karui 1941 birželio sukilime žuvo daug sukilėlių, bet anuo metu niekas aiškios ir griežtos statistikos nevedė, nes žmonėms rūpėjo laisvė, o ne statistikos. Raidiškai tariant, sukilime dalyvavo visa tauta, kuri kariavo senu šautuvu ir nuo neatmenamų laikų užsilikusiu šaltu ginklu, nes kitų ji neturėjo. Sukilėliai, nieko nelaukdami, sudarė ir Laikinąją vyriausybę. Vokiečiams neišleidus iš Berlyno Kazio Škirpos, kuris nepriklausomybės laikais ten atstovavo Lietuvai, o dabar buvo paskirtas Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, Komitetui pirmininkauti ėmėsi švietimo ministras Juozas Ambrazevičius, kuris šį sunkiai pateisinamą vokiečių vyriausybės žygį sutiko šaltakraujiškai. Laikinoji vyriausybė uoliai pradėjo darbą, tačiau vokiečiai visom galimom priemonėm kliudė jai veikti. Laikinoji vyriausybė matydama, kad vokiečiai sistemingai kliudo ir neleidžia jai dirbti, nutarė pasitraukti ir įteikė Generalkomisrrui memorandumą, kad tai daro ne savu noru, bet priversta. O vokiečiai džiaugėsi savo laimėjimu ir tuojau pastatė tarėjus, kurių pirmininku buvo pakviestas gen. Petras Kubiliūnas, o švietimui tvarkyti dr. Pranas Germantas (buvęs Meškauskas).

Germantas tampa švietimo tarėju Mes tai iš anksto jutome, nes Germantas dažnai lankydavosi mūsų įstaigoje, neva lankydamas senus bičiulius, o iš tikro — zonduodamas savo būsimąją tarnybą.

Domėdamasis įvykių raida, paprašiau vizitatorių Jurgį Puodžiukyną dalyvauti švietimo vadovybės pareigų perdavimo "iškilmėse" ir viską stebėti, kad vėliau galėtų man perduoti (.tuo metu buvau Pradžios mokslo departamento direktorium) . Sugrįžęs Jurgis sunkai atsiduso ir ėmė tas ceremonijas atpasakoti:

Ministras Ambrazevičius kalbėjęs, kaip kalba didžiosios valstybės vyras — anglų lordas. Jo kalba buvo labai gerai paruošta, apgalvota, kuria tenka tik džiaugtis ar liūdėti, kad šitaip yra.
Tarėjo Germanto atsakomasis žodis — lygus III-jo skyriaus vaiko kalbai, kurią jis sako, kadatsakyti liepta, reikia, būtina. Ir dabar mes šito tarėjo turėsim klausyti, nes jis mums įsakinės. Vargas bus mums ir jam pačiam . . .
— Nesisielok, Jurgi, Apvaizda geriau už mus pramato ateities įvykius, — atsakiau jam.
Dr. Germantas paėmė švietimo tarėjo Generalkomisaro Rentelno idėjų kupinas. O tas. kaip Rusijoj augęs ir mokęsis vokietis, žiūrėjo į Rusijos plotus, kurie buvo žymiai rečiau apgyventi negu Vokietijoj, kaip į puikią dirvą vokiečių ekspansijai.

Įėjęs į mano kabinetą, dr. Germantas tuojau pareiškė, kad ši įstaiga nuo dabar vadinsis ne ministerija, o "Švietimo Vadyba". Tokiu vardu buvo atspausti ir nauji blankai. Pirmu klausimu užkabino vokiečių kalbą, kaip ji numatyta pamokų lentelėj. Aš pasakiau, kad tokia jau patvirtinta ministro J. Ambrazevičiaus ir ją laikau tinkama.
Germantas pasižiūrėjo į lentelę ir, neradęs pirmuose keturiuose skyriuose vokiečių kalbos pamokų, net susiraukė (vokiečių kalba buvo numatyta tik nuo V skyriaus.

— Vokiečių kalbai reikia skirti visuose skyriuose po 6 pamokas per savaitę! — trumpai ir aiškiai pasakė tarėjas.
— Šito niekur pasauly nėra! — taip pat trumpai jam atsakiau.
— O aš taip padarysiu!
— Tai pirma atleiskite mane iš tarnybos, Šitaip pasaulis nedaro!
— Kodėl?
— Dėl to, kad niekas nenori savęs nutautinti! Kol vaikas dar neišmokęs skaityti savąja kalba, jau griebtis svetimosios, tai atimti iš vaiko pajautimą, kuriai kalbai duoti pirmenybę — laikyti pirmine, gimtąja.
— Bet vokiečiai kariauja su bolševikais!
— Tik ne už mus!
— Ką tuo nori pasakyti?
— Ogi tai, kad mes žydus pradėdavom mokyti lietuviškai antraisiais metais, ir tai jie sakė, kad dar per anksti — reikėtų pradėti mokyti tik 3-čiais metais, nors valstybinės kalbos pramokti 2-siais metais jau nėra peranksti. O čia nėra valstybinė kalba, kurią turėtų mokėti kiekvienas.
— Aš šiuo reikalu dar pagalvosiu.
— Pagalvoti visada verta, — pastebėjau aš jam.
Užbaigdamas nemalonų pokalbį apie vokiečių kalbą, tarėjas pasakė, kad mes keliamės į Vilnių, o Kaune pasiliksime tik pavaduojantį skyrių, nes dažnas važinėjimas daugeliui nepatogus. Kitą savaitę mes tai padarėme.

Vokiečiai mums duoda . . .
Persikėlus į Vilnių, dabar teko važinėti pačiam Germantui, nes Rentelnas buvo įsikūręs Kaune. Parvažiavęs iš posėdžio su vokiečiais, tarėjas sukvietė aukštesniuosius pareigūnus informacijai. Dalyvavo visa "asamblėja" — departamentų direktoriai ir skyrių viršininkai. Su pasididžiavimu informavo, kad mums paliktos 4 mokytojų seminarijos (o turėta 6), leidžiama veikti 12 pilnom gimnazijom ir vienam meno ansambliui. Tie Švietimo Vadybos laimėjimai kelia mums tikrą džiaugsmą. Buvo nuostabu, kad tarėjas su džiaugsmu apie šiuos dalykus kalba. Baigęs pranešimą, taip pat pasiteiravo, kas nori ko paklausti. Dalyviai tylėjo, tik aš paprašiau balso.

— Ne džiaugtis mums reikia dėl tokių "laimėjimų", bet liūdėti. Mane baisiai nustebino džiugus tonas, kurį šiame posėdyje girdėjau, kai tarėjas pranešė apie Švietimo Vadybai paliekamus dalykus. Ko vokiečiai nori pasiekti, palikdami mums tik 4 seminarijas? Ar norima tyčia mūsų mokyklas sužlugdyti ir paskui sakyti, kad mes patys tai darėme, ar siekia dar biauresnio dalyko? Juk po bolševikmečio, kada 1000 mokytojų buvo išvežta ir mes nežinome, kaip su mokytojais verstis, mokytojų seminarijų skaičius ne tik nepadidinamas, bet dar sumažinamas. Kuo čia galima džiaugtis, jeigu aiškiai griaunama mokykla?

— Kodėl kiti nieko nesako, o tamsta vienas nepatenkintas?
— Aš kitų nuomonės dar nežinau, tik manau, kad visi iš karto negali pasisakyti, o aš reiškiu tik savo departamento nuomonę, nes kiti ją pareikš patys. Aš pats mieliau sutikčiau vežioti plytas mokyklom statyti, negu prisidėti prie jų griovimo.

— Aš dar kartą klausiu, kodėl kiti nieko nesako apie mokyklų griovimą, o kalbi tik pats vienas?
— Mes visi, pone tarėjau, manome kaip Malinauskas, — trumpai atsakė Aukštesnio mokslo departamento direktorius J. Rainys. Tarėjas sumišo, visų veiduose išskaitęs pilną pritarimą mano minčiai.

Nuotaika sugedo. Paprašiau žodžio ir pasiūliau posėdį baigti, nes pranešimas jau išsemtas. Tarėjas ir visi dalyviai lengviau atsikvėpė, pajutę reikalą atsipalaiduoti nuo susidariusios prastos nuotaikos.

Po to nemalonaus įvykio pradėjau siuntinėti pas tarėją skyriaus viršininką V. Čižiūną, o pats galvojau pasitraukti. Bet trečią dieną įėjo į mano kabinetą pats tarėjas. Ir draugišku tonu ima dėstyti, kad reikia Generalkomisarui parašyti stipriai matyvuotą raštą dėl mokytojų seminarijų. Jis manąs, kad reikalas bus atitaisytas, nes mums 4 mokytojų seminarijų neužtenka, tikrai maža. Aš su šiuo pasiūlymu sutikau ir tuojau ėmiausi tokį raštą rengti, o buvusius nemalonumus abipusiai užmiršti, nes dabar rūpėjo atsispirti vokiečiam.

Mano kelionė su tarėju į Kauną Tarėjas rengėsi važiuoti į Kauną, į aukštesniųjų, vidurinių ir pradžios mokyklų mokytojų suvažiavimą, kuris turėjo įvykti "Saulės" rūmuose prieš pat Kalėdas 1941 m.
— Užmirši Kauno mokytojus, ir mokytojai užmirš tave, jei nenorėsi jiem net pasirodyti, — linksmu tonu tarė į mane tarėjas.
— Su savo bičiuliais dar norėčiau matytis, — atsakiau. Kuriai valandai įsakysite būti pasiruošusiam? — šypsodamasis paklausiau.
— Galim rytoj 12 vai. išjudėti.
Tarėjas buvo punktualus, žinojau, kad vėluotis negalima, kad tokiais niekais santykių gadinti neverta. Jis jau 11 vai. užsimanė kieme pasistatyti automobilį ir važiuodamas iš garažo nulaužė pakopą kurias turėjo senovės automobiliai. Tarėjas pažadėjo abiem šoferiam po kilogramą lašinių, jeigu iki 12 val. bus pataisyta. Tie ištesėjo, ir mes išvažiavom.

Plentu privažiavus Širvintą, yra labai staigus vingis, o ties juo — varginga pirkelė. Pamatėme, kad ties neturinčia sienos pirkele stovi sunkvežimis, o pirkelėje keletas asmenų vaišinasi: valgo ir geria. Sudominti tuo nepaprastu reginiu, sustojome ir mes pasižiūrėti. Šoferio (ruso) smagiai važiuota sunkvežimiu ir įlėkta stačiai į pirkelę. Siena išversta, bet niekas nesužeistas ar užmuštas — laimingas įvykis. Dabar jie mini tą laimingą momentą.
— Na, čia rusiškas ir patsai įvykis, — pastebėjo tarėjas, — bet tas šoferis vairuoja prasčiau už mane. Šis palyginimas mums sukėlė gardaus juoko.

Į Kauną atvažiavome jau vakarop. Sulyginę savo laikrodžius, nutarėm rytoj susitikti 10 min. prieš 8 vai., Žemaičių ir Aušros gatvių kampe (ties Jablonskio mokykla). Tarėjo punktualumą žinojau, ir tas nekėlė jokio rūpesčio.

Rytojaus dieną susitikome sutartu laiku ir patraukėme "Saulės" rūmų link. Į klausimą "kas naujo" ėmė atsakinėti pats tarėjas Germantas.

— Vakar klausiausi pirmą sykį angrų radijo. Kad tu būtum girdėjęs, ką jie vokiečiam sako: jūs karą aiškiai prakišę, ir tuo netenka net abejoti. Tik greičiau prašykite taikos, kad galima būtų išgelbėti geroką skaičių karių, o kartu ir apsčiai civilių. Girdi, laiku paprašyti taikos dar nėra baisi gėda, kaip būti galutinai sumuštam ir gulinčiam maldauti pasigailėjimo. Tai jau angliškas pasityčiojimas: jie moka žeisti pačiu skaudžiausiu keliu.
— Tai jūs tikrai klausėte tik pirmą kartą?

— Kad vokiečiai baisiai draudžia!
— Tiesą globoja ir konfesionalas, bet ir jam prasilenkiama! — Bandžiau pajuokauti, bet jutau, kad čia vyksta didelis lūžis, tačiau sunku buvo pramatyti aiškią jo ateitį.

Atvykę į susirinkimą, radome mokytojų prisirinkusią jau pilną salę. Atpažinę aiškią situaciją, kur man teko daugelį metų mokytis ir būti mokytoju, mielai žvalgėmės į kiekvieną daiktelį, tikrindami — naujas ar senas? Čia vykdavo ir "Saulės" draugijos mokyklų mokytojų susirinkimai, kuriuose teko pažinti ir patį Meškauską-Germantą. Tarėjas buvo patenkintas, kad mokytojai punktualūs, prisirinkusi pilnutėlė salė.

Pirmas kalbėjo tarėjas. Kalba buvo ištęsta, sudaryta vien iš "periferijų", be centro, negirtina. Kalba, apie kurias sakoma: "daug kalbėta, mažai pasakyta". Mokytojai paplojo iš reikalo.

Teko ir man žodis. Tiesiogiai daug ko negalėjau pasakyti, tad teko kalbėti užuominom, pasiūlymais, palyginimais, priežodžiais bei patarlėmis ir kitokiu konglomeratu. Bet iš nuotaiku-jutau, kad mokytojai mane seka, supranta ir mano žodžius mielai priima, nes daugely vietų pertraukia ovacijos. Pabaigus mokytojai net sustojo, kaip daroma su žymūnais. Padėkojo man už tai ir tarėjas.

Vakare susitikome stiklui arbatos mudu su tarėju, aukštesniųjų mokyklų direktoriai su vi-cedirektoriais ir pradžios mokyklų inspektorius. Kai tarėjas norėjo juos pavaišinti cigaretėmis, tai paaiškėjo, kad rūko tik suaugusių gimnazijos direktorius Valaitis ir pradžios mokyklų inspektorius Valantinas.
— Kas yra? — paklausė mane tarėjas.
— Tai naujosios kartos užmojai, nes kaip atpratinsi mokinį nuo rūkymo, jeigu pats rūkai? — Tada susilaikė nuo rūkymo ir pats tarėjas, pareikšdamas pagarbą išsilaisvinusiems nuo rūkymo vergijos ir tuo keliu vedantiem jaunąją kartą.

Tarėjas kalba su vyskupu Brizgiu Tarėjas turėjo savotišką paprotį — remtis kitų nuomone. Tai laikydavo net tauriu ženklu. Jis mėgdavo pasiremti J. Ambrazevičium, mielai primindamas, kad ir Ambrazevičius panašiai galvoja. Jeigu kartais mudviejų nuomonės skirdavosi, tai jis tuoj klausdavo: kas remia tavo nuomonę? Aš dažnai atsakydavau, kad taip diktuoja sveikas protas ir lietuvių tautos valia, o kita manęs nedomina. Nors ir jutau, kad Germantui svarbią rolę vaidino vokiečių kariuomenė ir jų valdžia, tačiau šitos srities aš neliečiau. Bet pastaruoju metu jo nuomonė ir šiuo atveju ėmė keistis: kai jis paprašė mane supažindinti ji bent su vienu žymesniu asmeniu, ir aš paklausiau: gal su vyskupu Brizgiu?

— Būtų labai malonu!
Tada apie tai paskambinau J. Ambrazevičiui, kad padarytų reikiamų žygių. Šis tai pažadėjo. Ar už trijų dienų Ambrazevičius skambina, kad bilietas teatrui jau yra ir ten galės (prezidento ložoj) susitikti, stebėdami vaidinimą. Germantas labai nudžiugo, kad visa taip gerai klostosi. Numatytą dieną Germantas išvyko į Kauną.
Rytojaus dieną, sugrįžęs iš Kauno, tarėjas sutinka mane keistu šypsniu ir sako:
— Po velnių, Brizgys lyg tavo dvynys! Jis galvoja ir kalba, kaip tavo lūpom.

Po šio pokalbio mano ginčai su tarėju pasibaigė, mes ėmėme pilnai sutarti. Aš jutau, kad turiu naują adoratorių, nors ir anksčiau mūsų santykiai niekada nebuvo visiškai pagedę.

Pats tarėjas sprendimų taiklumu, vaizduotės lakumu visiškai nepasižymėjo, bet valios tvirtumu Germantas galėjo būti tikru pavyzdžiu. Būdavo nelengva jį įtikinti nauju, nors naudingu ir būtinu dalyku, bet jį prisiėmęs tampa tanku, kad sunku Germantą sustabdyti nuo vykdymo. Jam charakteringas Aplinkraštis Nr. 5, kurio projektą jis pats paruošė. "Mokytojas turi kasdien nusiskusti, nevaikščioti apžėlęs.Sagos turi būti susiūtos, kad atrodytų tvarkingai. Kojinės kartą per savaitę turi būti išplautos, kad neskleistų blogo kvapo ir tt. Perskaitęs aplinkraščio projekt1, padariau išvadą, kad tokio negalima mokytojam siųsti, nes Švietimo valdybą galima išstatyti pajuokai. Mintis teisinga, gera, bet forma per daug konkreti. Jis kietai gynė ir savąją formą, kurią galėjau šiek tiek ištaisyti veik po savaitės. Jis net priminė mano raštą dėl blaivybės, už kurį vysk. Staugaitis net lygino su vysk. Valančiaus raštais, bet aš teisinausi, kad ten tokio konkretumo nebuvo.

Toks Germanto kietumas, laikytinas net už-sispyrimu, jį ir pražudė. Germantas teisingai kaltino vokiečius, kad jie nelaiko net savų pažadų,
pasirinko argumentais gana menkaverčius dalykus, kad jie neatspaudė pažadėto kalendoriaus, nors buvo žymiai svaresnių argumentų, net tos pačios srities — vadovėlių, kurių aiškiai trūko ir reikėjo tik perspausdinti. Šitai vokiečiai palaikė neesminiu dalyku.

Besikeičiant visuomenės opinijai apie Germantą
Net visuomenė ėmė skirti dėmesį Germantui, kuris pradžioj garsėjo kaip vokiečių ištikimasis, kurį jie atsigabeno iš Berlyno. Bet mes, Švietimo vadybos tarnautojai, mažai galėjome ką patirti, nes visus ryšius palaikydavo pats tarėjas. Tačiau pastaruoju metu ta pati visuomenė ėmė abejoti Germanto ištikimybe Berlynui, nes jis rodė vis daugiau dėmesio lietuviam. Cirkuliavo net gandai, jog Generalkomisaras dairosi naujo švietimo tarėjo. Tačiau mes ir pats Germantas šituo netikėjom. Tiesa, atsilankę į Švietimo vadybą vokiečių pareigūnai Germantui tokio nuolankumo, kaip seniau, nerodė, tačiau mes i tai kreipėme mažai dėmesio, tai laikydami "vokišku stiliumi". Germantas, atrodė, taip pat nesisielojo.

Žmona ėmė lyg negaluot, o moterų ligom geru gydytoju buvo laikomas dr. Gudavičius, taigi žmona pas ji ir nuėjo. Atsidūrus kabinete, daktaras pirmiausia klausia profesijos.
— Mokytoja, — atsako ši.
— Švietimo liktarna, — pastebi gerai nusiteikęs daktaras. — Man siūloma būti Švietimo vadybos viršininku, apvaldyti direktorių Malinauską, kuris šiuo metu visą vadybą valdo. Ten tektų padaryti tvarka.
Paskui daktaras perėjo į medicininius dalykus, juos užbaigęs, ėmėsi rašyti receptą ir paklausė:
— O jūsų pavardė?
— Malinauskienė.
— Ar nebūsite giminė to direktoriaus Malinausko?
— Žmona.
— Na, tai turite drąsų vyrą! Perduokit jam linkėjimus, nes tai mano geras pažįstamas, bičiulis.

Mes iš tikrųjų buvome "Naujosios Romuvos" bičiuliai, nors žmona šitos istorijos net nežinojo ir dabar dėstė naują, kurią taip pat buvo pravartu išgirsti, geriau pažįstant pačius bičiulius.

Tarėjas parvyksta iš Kauno ir areštuojamas
Buvo tarėjų su Generalkomisariato nariais posėdis. Svarstytas Lietuvos jaunimo mobilizacijos klausimas. Germantas čia aiškiai pasisakė "ne", nors Generalkomisariato labai norėta, kad šiam reikalui būtų pritarta.
Tarėjas parvykęs iš Kauno man stačiai pasakė: "Aš manau, kad mane šiąnakt vokiečiai tikrai areštuos už pasipriešinimą!" Tada aš pasiūliau nueiti į jo kabinetą ir kas tik gali būti įtartina ar abejotina — sunaikinti, kad vokiečiai nieku negalėtų kaltinti. Mes tai padarėme dar prieš 10 val., viską išleidome per kaminą. Pats Germantas buvo visiškai ramiai sujaudintas, nes pakartotinai patvirtino: "Tarėjas Ramanauskas mane išdavė, žadėjo paremti, bet tylėjo, lyg vandens į burną prisipylęs, matyt bijojo vokiečių"! Visa užbaigę tvarkyti, abu ramia sąžine bet sujaudintomis širdimis, paspaudę viens kitam rankas, išėjome į namus.

1943.III. 16 švietimo tarėjas Germantas buvo areštuotas. Į Švietimo vadybą, kaip kasdien, atėjau 8 vai. be 5 min. ir aukštesniuosius tarnautojus tuojau supažindinau su aplinkybėmis. Nutarta siųsti moteris dalyką išaiškinti — Ievą Andriulytę ir dr. M. Krasauskaitę (abi inspektores) į Germanto butą. Tarnaitė pasakė, kad vokiečiai tąryt labai anksti tarėją išsivedė. Aiškindamiesi tolimesnę situaciją pa-tyrėm, kad dr. Germantas išsiųstas į Kauno kalėjimą, iš čia per Tilžės, Karaliaučiaus, Marienburgo kalėjimus patalpintas Stutthofo koncentracijos stovykloje, kurioje buvo kalinama daugelis lietuvių. Ten išbuvęs iki 1945.IV.22 d. Mirė nuo dėmėtosios šiltinės ir buvo sudegintas krematoriume. Draugai, per papirktus sargus, išgavo jo pelenus ir palaidojo Kopenhagos kapinėse. Taip baigė savo kietas dienas nepalaužtas kovotojas už Lietuvos laisvę.

Kontroversinė asmenybė
Norint pažinti dr. Germantą, reikia susipažinti su visu jo gyvenimu, nes tik jis visas leis pažinti jo tikrą asmenybę. Tas kietos valios žemaitis jau gimnazijos laikais ima žavėtis kaimynais vokiečiais. Jam imponuoja žemaitiško ežero vardas Germantas ir studijuodamas Leipzige, įsigeidžia jį imti sau vieton Meškausko. Jį vilioja ir tas faktas, kad jis vokiečiui artimesnis, suprantamesnis. Pagaliau, tarnaudamas Rytams pažinti įstaigoje, įsitikina, kad jis patinka vokiečiam ir savo senosios pavardės ima nekęsti, nors ji niekuo dėta. O čia pasidaro proga žymiai aukštesnei vietai. Jis ją ir užima, nes vokiečiai siūlo. O visų galimų sunkumų dar nepramato. Jie išryškėja tik darbo metu.

Be to, atsidūrus naujose pareigose, iš karto pajuntama, kad vokiečiai meluoja (per radiją užsieniui, jog lietuviai nori tik ramybės, tvarkos, o nepriklausomybę būgnija tik saujelė inteligentų). Gyvenimas rodo visai ką kita. Tai patvirtina visa aplinka, kurioj esi atsidūręs, kurioj dirbi. Taip pat tikina tuo ir saviškių skundai (Jono Mašioto) prieš savuosius, kurie, pataikaudami net priešui, šita daro. Tačiau daugiausia nulemia išmintingi ir sąmoningi bendradarbiai, su kuriais kasdien dirbi ir kurie patį reikalą gerai išmano, gal net geriau už patį savo viršininką. Tokioj padėty buvo atsidūręs dr. Pr. Germantas.

Iš antros pusės lengvai pastebimas vokiečių kliudymas, slopinimas net elementariausių lietuviškų daigų. Kai pradžios mokyklai trūko lietuvių kalbos gramatikų, tai norėta atspausti III-jo skyriaus populiariausią vadovėlį, kuriuo galėtų naudotis ir kiti skyriai. Parinktas Ig. Malinausko ir J. Talmanto mokyklose vartojamas vadovėlis. Vokiečių cenzūra įžiūrėjo pavojų sakinyje: Daktaras Vincas Kudirka — Lietuvos Himno autorius. Ir sutiko leisti spausti, jeigu šis sakinys bus pakeistas kitu (ekvivalentiniu). Talmantas jau buvo besutinkąs nusi-leisti-taisyti. Bet aš pasakiau: Ne, Muraškos (išdaviko, prisitaikančio priešui) iš manęs nepadarys. Apsieisime be gramatikos. Vadovėlio nespaudė. Šitokie ir panašūs dalykai nieko negalėjo džiuginti, kas dar buvo tautiškai nemiręs. Germantas visus vokiečių kėslus įžiūrėjo, matė ir jame nuolat tvinko pykčio votis, kuri trūko vokiečiams reikalaujant Lietuvos jaunimo jų karo mašinai kaitinti. Čia tarėjas pajuto, kad jau aiškiai per daug. Jo kieta valia aiškiai tarė: ne, nors tikrai juto, kad už tai gresia koncentracijos stovykla. Tai liudija Germanto žodžiai, kuriuos kartojo man: "Aš stebiuosi, kodėl vokiečiai neareštavo manęs Kaune, bet leido grįžt į Vilnių". Jo kieta valia pasirinko kančią, kurią manė pakeisiąs, nes buvo įsitikinęs, kad karas eina galop, bet dėmėtoji šiltinė nurungė net tikrą galiūną.