ANTANAS PAPLAUSKAS-RAMŪNAS Spausdinti
Parašė J. G.   
Ottawoj gegužės 11 mirė vietinio universiteto pedagogikos profesorius dr. Antanas Paplauskas-Ramūnas. Iš mūsų mokslininkų jis buvo tarp daugiausia prasimušusių į tarptautinę viešumą.
Buvo gimęs 1910 gruodžio 31 Komenkos (Akmenės) kaime, Liubavo valsčiuj, Marijampolės apskrity. Tad ėjo dar tik 64-sius metus.

Iškart stojęs į Marijampolės marijonų gimnazijos IV klasę, šią gimnaziją baigė per penkerius metus 1925-30). 1930 m. pradėjo klasikinių kalbų ir pedagogikos-psicho-logijos studijas Vytauto D. universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Aktyviai reiškėsi studentiniame gyvenime. Iš pradžių priklausė studentų ateitininkų "Activitas" korporacijai, kurios specifinis uždavinys buvo dirbti visuomeninį darbą krikščionyse darbininkuose. Vėliau, nutrūkus ryšiui su ateitininkais, pirmininkavo bendrinei Humanitarų studentų draugijai (1933-35).

Šiai draugijai pirmininkaudamas, 1934 pavasarį surengė Humanistinę savaitę, kuri buvo baigta Valstvbės teatre literatūros bei muzikos vakaru, atidarytu paties prez. A. Smetonos žodžiu. Vėliau šią savo surengtą savaitę jis laikė pirmuoju mūsų kultūros kongresu. Reiškėsi ir plunksna. Skelbė eilėraščius, daugiausia urbanistinėmis ir proletarinėmis temomis. Mokėdamas užsienio kalbų, nemaža talkino "Naujajai Romuvai" informacinėmis apžvalgomis.

Baigęs studijas 1935 m. pradėjo mokytojo darbą. Perėjo Ukmergės, Klaipėdos ir Kauno gimnazijas (1935-42). 1942 m. paskirtas Kauno Aušros gimnazijos vicedirektoriumi. Kitais metais buvo skiriamas Kybartų gimnazijos direktoriumi, bet šių pareigų atsisakė. Tų mokslo metų (1943-44) žiemos semestrui išvyko į Vienos universitetą, kur studijavo pedagogiką, psichologiją ir indoeuropiečių kalbų mokslą. 1944.IV.6 gavo filosofijos daktaro laipsnį ir buvo paliktas asistentu. Po karo studijas gilino Tuebingeno un-te, klausydamas pasirinktų kursų pas R. Guardini ir kt.

Atvykęs 1949 m. į Kanadą, iškart buvo pakviestas į Montrealio un-tą. Nesiribodamas paskaitomis, jau pirmaisiais metais itin gausiai pradėjo bendradarbiauti kanadiečių spaudoj (1949 m. 7 straipsniai, 1950 m. — 24 straipsniai), daugiausia prancūzų dienrašty "Le Droit". Jungėsi į naują kraštą su entuziazmu: pačiais pirmaisiais metais ne tik svarstė "Kanados mįslę" (L'enigme canadienne, in: L'e'cole canadienne, 1949, spalio nr.), bet ir skelbė "Kanados didįjį pašaukimą" (La grande vocation du Canada, in: Revue dominicaine, 1949, lapkričio nr.). 1950 m. buvo pakviestas profesoriauti į Ottawos un-tą, bet drauge dar dešimt metų liko dirbti ir Montrealio un-te (pastarajame dėstė prancūziškai, pirmajame — angliškai). 1956 m. Ottawos un-te buvo pakeltas pedagogikos ir psichologijos pilnu prof. ir paskirtas pedagogikos katedros vedėju. Jau anksčiau, 1954 m., įkūrus Lyginamosios pedagogikos centrą (Center of the Comparative Edu-cation), buvo paskirtas jo direktoriumi. Sudarius atskirus pedagogikos ir psichologijos fakultetus, nuo 1967 m. buvo pedagogikos fakulteto vicedekanas. Šių metų pradžioj jam buvo suteiktas tyrinėjimų profesoriaus (research professor) titulas, kuris būtų leidęs laisvai atsidėti tiesioginiam moksliniam darbui.

Didelių gabumų, ypač geros atminties, A. Paplauskas-Ramūnas buvo plačios erudicijos mokslininkas. Be gimtosios kalbos, buvo išmokęs graikų, lotynų, sanskrito, lenkų, rusų, prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, italų ir esperanto kalbas. Tad galėjo betarpiai naudotis įvairiais šaltiniais. Eilėraščiai, kurių neatsisakė ir po studentinių metų, atskleidžia jo asmenyje ir menininko bruožus. Gal dar daugiau reikia pabrėžti retorinį polinkį bei pomėgį: balsą turėjo stiprų, galėjo auditorijos sienas tiesiog drebinti, kalbėjo temperamentingai, aistringai. Viską dominavo, lyg visus talentus sulydė, didžiulė energija, pasitikėjimas savimi ir tikėjimas skelbiamomis idėjomis.

Poliglotas europietis ir drauge entuziastiškas kanadietis, profesorius Paplauskas-Ramūnas rado kelią į savo studentų širdis. Tai liudija jo 1969 m. išrinkimas "Man of the Year in Education". Studentai vadino jį "vaikščiojančia enciklopedija". Ir kolegų profesorių buvo gerbiamas. Jam mirus, mišias koncelebravo universiteto rektorius, asistuojamas buvusių rektorių ir kitų aukštų tėvų oblatų pareigūnų. Pamokslą sakė buvęs psichologijos fakulteto dekanas. Velionio našlė, dr. Marija Ramūnienė, sulaukė užuojautos laiško ir iš Ontario provincijos švietimo ministro, kuris oficialiai įvertino prof. A. Ramūno nuopelnus tiek Ottawos un-te išauklė-jus ištisą mokytojų kartą, tiek kitus svietus Ontario mokytojų konferencijose.

Nieku būdu A. Ramūnas nesiri-bojo tik Kanada. Jis ne tik turėjo energijos, bet ir sugebėjo veržtis į pasaulį: apkeliavo su paskaitomis daugelį kraštų, dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose suvažiavimuose, priklausė daugeliui mokslo draugijų, pateko į keliolika vardynų (International Schoolars Direc-tory, Leaders in Education, American Men of Science ir kt.).

Pagal Mokslo ir kūrybos II simpoziumui pereitą rudenį pateiktus duomenis, prof. A. Paplauskas-Ramūnas skaitė paskaitų 35 pasaulio universitetuose septyniom kalbom. Aplankė ne tik Europos garsiuosius universitetus, bet siekė ir ligi Indijos New Delhi ir Japonijos Tokijo; lankėsi su paskaitomis ir Pietų Amerikoj. 1952 vadovavo lietuvių delegacijai Pax Romaną kongrese. 1953 pirmininkavo tarptautiniam krikščionių demokratų suvažiavimui New Yorke. 1954 skaitė paskaitą V Panamerikiniame pedagogų kongrese Havanoje, Kuboj, 1955 — II metinėj lyginamosios pedagogikos konferencijoj New Yorke, 1960 — IV tarptautiniame katalikų migracijos kongrese Ottawoj, 1962 — I fizinio ugdymo kongrese Montrealy ir t.t. 1970 Ottawoj suorganizavo I pasaulinį lyginamosios pedagogikos kongresą ir buvo jo pagrindinis paskaitininkas. Pernai buvo pagrindinis kalbėtojas pasauliniame pedagogų kongrese Tokijy, Japonijoj. Vienas iš The Comparative Education Society steigėjų (1955). World Education Fel-lowship valdybos ir tarybos narys ,ir šios organizacijos pirmininkas Kanadoje. UNESCO leidžiamo žurnalo "International Revie\v of Education" konsultantas 1955-60. Atstovavo Vatikanui UNESCO tautinių komisijų regioninėj konferencijoj 1971 Ottawoj ir buvo už tai popiežiaus Povilo VI apdovanotas savo pontifikato sidabriniu medaliu.

Pateikdamas duomenis pernykščiam mūsų mokslininkų simpoziumui, prof. A. Paplauskas-Ramūnas savo raštus taip susumavo: 12 monografijų ir 214 straipsnių. Tarp tų 12 monografijų yra 4 knyg s L Education physique dans l'huma-nisme integral, 1954, antras leidimas 1960, 110 psl. (atspaudas ii "Revue de l'Universite' d'Ottaua . 1953-54), Dialogue entre Rome et Moscou, 1966, 244 psl.; Develop-ment of the Whole Man Through Physical Education, 1968. 42^ (visas tris knygas išleido Ottaw<M un-to leidykla); Iš sutemų į auSEĮ, 1967, 453 psl. (paties autoriaus leidinys). Visų pirmųjų trijų knygų įžanginiam žodžiui autorius pasitelkė žymius autoritetus: pirmajai — Ottawos un-to tuometinį rektorių R. Normandin, O.M.L. antrajai — kardinolą F. Koenigą, Ekumeninio sekretoriato netikintiems pirmininką, trečiajai — A. Brundage — Tarptautinio olimpinio komiteto pirmininką. Kitos monografijos yra bro-šiūriniai straipsnių atspaudai, kurių stambiausi yra bene Havanoje 1954 m. skaityta paskaita: Modern Phi-losophies of Education (43 psl.) ir Ottawoj 1970 m. skaityta paskaita: Comparative Education in Teaching Profession: Comparative Insight, Far-sight and Foresight Ottawos universiteto žurnale, t. 42, 181-226). Straipsnių dalis yra moksliniuose žurnaluose (įvairių kraštų), dalis laikraščiuose.

Kaip jau matyti iš antraščių, dvi knygos iš keturių skirtos fiziniam ugdymui. Tačiau A. Ramūnas fizinį ugdymą svarstė plačioj "pilnutinio humanizmo" perspektyvoj ir tiedu veikalai atspindi aplamai jo pedagogines idėjas. "Pilnutinis humanizmas" A. Ramūnui reiškia krikščioniškąjį humanizmą, kuriame jis ypač pabrėžia sintezės mintį: tariamai priešingos teorijos iš tikrųjų yra vienas kitus papildantieji žvilgiai, kuriuos visus lengvai galima suderinti "aristotelinės-tomisti-nes žmogaus filosofijos rėmuose". Aristotelinė-tomistinė žmogaus samprata A. Ramūnui yra Archimedo taškas pradėti pedagogikoj kopernikišką revoliuciją nugalėti dabartiniam jos Babeliui. "Fizinio ugdymo galutinis tikslas sutampa su auklėjimo ir aplamai gyvenimo galutiniu tikslu — tai viso žmogaus ir visos kūrinijos suvienijimas su Dievu, visų dalykų atnaujinimas Jėzuje Kristuje, tai Dievo Karalystė".
Yeikalas "Dialogue entre Rome et Moscou" ypač atsispindi A. Ramūno ekumeninį nusiteikimą. Jau nuo 1949 m. Kanados spaudoj jis kėlė katalikų ir stačiatikių bažnyčių susivienijimo klausimą. Šiuos straipsnius skelbė P.P. Ivanovo slapyvardžiu.

Žmonos liudijimu, prof. dr. A. Paplauskas-Ramūnas aukščiausiai vertino teologiją, intensyviai ją studijavo ligi paskutinės dienos, "mylėjo ją labiau už poeziją". Kasdien skaitė Šv. Raštą, kuris buvo jam Įkvėpimo šaltinis. Net visi jo rankraščių pirmieji lapai turėję religinius simbolius, išreiškiančius, "kam jis savo darbą aukodavo pagal kalendoriaus šventę".

Nutrūkus ryšiui su ateitininkais dar studijų metais, mokytojaudamas A. Paplauskas reiškėsi jau kitose organizacijose. Gal būt, iš tiesų pergyveno tam tikrą pasaulėžiūrinę krizę. Šiap ar taip, vėliau jis save laikė konvertitu. Tad ir pasižymėjo konvertitams būdingu savo tikėjimo karštumu ir deklara-tyvumu.

Į kanadiečius A. Paplauskas -Ramūnas įsijungė su tokiu entuziazmu, kad savo pirmąją knygą apie fizinį ugdymą baigė tikru himnu Kanadai, kuriai nereikia grįžti nei prie gamtos, nei prie kultūros, nei prie civilizacijos, nei prie Dievo, nes joje "visai natūraliai įgyvendinama taiki koegzistencija, nuoširdi santarvė" šių visų dalykų. Todėl Kanada ir esanti pašaukta sujudinti pasaulį tobulesnei pusiausvyrai. Ir savo lietuviškąją knygą pradžioj pažymėjo šūkiu: "Happy birthday (1867 - 1967) buoyant and flamboyant Canada!".

Tačiau anaiptol tai nereiškė jo nutolimo nuo lietuvių. Vėl grįžo į ateitininkus. Politiškai jungėsi į krikščionis demokratus (net ir čia rašantįjį skatino įjuos įsijungti, žadėdamas tam reikalui savo rekomendaciją). Bet tolerantiškai žvelgė ir į LF Bičiulius: bendradarbiavo ne tik pirmųjų "Tėvynės Sarge", bet ir antrųjų "Į Laisvę". 1952 - 54 buvo Kanados krašto LB taryboj. Skaitė paskaitų lietuvių renginiuose, tarp jų LKMA suvažiavime Toronte 1970 ir Mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoj 1973. Visą laiką bendradarbiavo ir lietuviškojoj spaudoj, buvo ir Lietuvių Enciklopedijos bendradarbis (pateikė apie 15 straipsnių).

Savo lietuviškuosius straipsnius (papildęs ir kai kuriais dalykais kitomis kalbomis paskelbtais) sutelkė į knygą "Iš sutemų į aušrą", kurią eilėraščių posmais dedikavo "Nemir-tingajai Lietuvai" ir žmonai. Ši knyga sulaukė kontraversinės rekacijos. Iš dalies dėl to kaltas ir pats autorius.

Knyga buvo pradėta tokia įžanga: "Ši knyga (ir kitos trys) yra mano žmonai Marijai dovana — 25 m. vedybinio gyvenimo sukaktuvių proga — už padovanotus du sūnus ir dvi dukras. Po vieną knygą už kiekvieną vaiką! Tik Marija gimdė vaikus iš lėto, o Antanas pagimdė keturias knygas iš karto!" (p. 13). Pridėtos šeimos nuotraukos iš tikro darė įspūdį, kad tai rimtomis tarta. Gal būt, tad tik retas skaitytojas pastebėjo knygos pusėj žodžius straipsnyje "Lietuvos erelis prof. Augustinas Voldemaras": "... lietuviai, kaip ir žydai, jumoru nepasižymi (kaip gaila!), aišku, yra ir šviesių išimčių, kaip mielas prof. dr. Greimas. Mokslo vyras be jumoro, tai kaip moteris — be seksapilio!. . ." (p. 209). Kas šiuos žodžius pastebėjo, tas galėjo suprasti, kad ir cituotieji įžangos žodžiai slėpė sąmojį. Juk knyga buvo gimdyta daug lėčiau - už vaikus — joj yra straipsnių paskelbtų jau 1946 m. — tad prieš dvidešimt metų (vargas būtų, jei tiek metų reikėtų ir žmogaus vaikui pagimdyti, nors užtat nebūtų populiacijos problemos!). Kitos trys knygos liko "nebepagimdytos".

Svarbiausia, buvo padaryta klaida, sudedant ir rūpestingai parengtus žurnalistinius straipsnius (iš "Tremtinių Mokyklos, "Naujojo Gyvenimo", "Tėvynės Sargo", "Į Laisvę", "Aidų") ir skubomis sumestus laikraštinius straipsnelius; ne tik autoriaus įdomius pokalbius su teologu K. Adamu ar pedagogu F. W. Foersteriu, bet ir kitų pokalbius su pačiu autoriumi; panegirinius įvadus į Pr. Alšėno ir T. Žiūraičio, O.P., knygas, kitų knygų recenzijas etc. Ir visa tai buvo perpinta dar eilėraščiais, tiesa, kilniais savo idėjomis, bet daugiau retoriškais negu poetiškais. Berods, nė vienas recenzentas nepastebėjo, kad tai ne vientisas veikalas, o straipsnių rinkinys (galėjo juos klaidinti ir autoriaus žodžiai apie tos knygos "iš karto" pagimdymą). Todėl dauguma ir pasigedo sistemingumo, o kai kurie kalbėjo net apie chaotiškumą. Net įžvalgusis "Darbininko" recenzentas rašė: "Pasisakymų forma — kaleidoskopiš-ka: tarp mokslinės, publicistinės, reportažinės, intervju ir poetinės, iš-virstančios vietom eilėraščiais; tarp racionalistinių apžvalgų ir entuzias-tinių įžvalgų — vizijų; tarp ekstravagantiško egocentrizmo ir stilistinių šviesų — šešėlių muzikos žaismo" (Darbininkas, 1968.1.19). Bet
"Darbininko" recenzentas teisingai įspėjo, kad "kas mėgsta iš dalies daryti išvadą apie visumą, gali būti suvedžiotas . . . daryti neteisingą sprendimą apie visą veikalą". Iš tiesų, pagrindiniai studijiniai knygos straipsniai yra svarūs ir aktualūs. "Pedagoginių mokslų evoliucija ir revoliucija" (p. 219 - 258), savo laiku šiek tiek kita antrašte skelbta "Tremtinių Mokykloj" (1946), atrodo, perteikia jo disertacijos (apie pedagogines sroves) pagrindines mintis. Taip pat išskirtinas stambus straipsnis apie federalizmą (p. 60- 88). Dr. A. Ramūnas pirmasis pas mus taip išsamiai išdėstė federalizmo principus. Šalia ekumenizmo federalizmas buvo antroji jo minčių gairė.

Kaip knyga "Iš sutemų į aušrą" nesulaukė savuosiuose deramo supratimo, taip, gal būt, ir pats autorius dažnai liko mūsų nesuprantamas.
Visada giedrios nuotaikos, spinduliuojantis energija, užkrečiantis savo smagiu juoku dr. A. Ramūnas tūlam galėjo pasirodyti teatrališkas žmogus. Iš tikrųjų, žmonos žodžiais, "gilumoj buvo labai kuklus iki nedrąsumo, jautrus, lengvai pažeidžiamas, bet labai lojalus ir ištikimas draugas". Visus krikščioniškai laikė "broliais ir seserimis Dievo Tėvo visuotinume", turėjo daug pažįstamų, tačiau sakydavo, kad "intymus ir tikras vyro draugas yra tik mylinti gyvenimo draugė". Tokią jis buvo laimingai radęs. Užtat, jos liudijimu, dr. A. Ramūnas "neturėjo ir negeidė intymaus draugo, su kuriuo artimai kasdieniniame gyvenime draugautų; net tarp tų, kurie jį mylėjo ir ieškojo jo artumos, sugebėjo išlaikyti atstumą". Ir būtent, galėčiau pridurti, sugebėjo išlaikyti atstumą ypatingu būdu — ne šaltumu bei išdidumu, o per dideliu pagarbumu. Buvome seni pažįstami dar iš studijų metų, nes priklausėme tai pačiai "Activitas" korporacijai". Ir vėliau palaikėme ryšį, už patirtą draugišką paslaugumą jaučiau nuoširdų dėkingumą, vertinau jo talką Lietuvių Enciklopedijoj etc. Tačiau, to viso nepaisant, jam buvo sunku tiesiog vardu laiške kreiptis — vis kreipėsi mano turimais ir neturimais titulais, dar pridėdamas tokių epitetų, kaip "šaunus, maloningas, įžymusis, prakilnusis" etc.

Į visus jis taip žvelgė, nes ir savo lietuviškojoj knygoj ką tik minėjo, vis vadino "šauniu" etc. Kas artimiau nepažinojo autoriaus šviesaus žvilgsnio į žmones, tiesiog priekaištavo dėl to superlatyvumo. "Autoriaus optimizmas, šviesos ieškojimas mažina autorium pasitikėjimą, kada jis superlatyvais, perdėtais epitetais ima kelti iki genialumo tokius veikėjus ar veikalus, kurie bendroje opinijoje nėra to verti. Tai provokuoja abejonę: ar autorius nuoširdus?; o jei nuoširdus, tai ar nėra naivus, stiklo šukeles laikydamas deimančiukais?" (Darbininkas, 1968.1.19). A. Ramūnas iš tikro šviesiai žvelgė į žmones, nes niekada nė į vieną nežvelgė tamsiai. Užtat ir knygoje gal ir yra perdėtų panegirikų, bet nėra nė vieno kritiško žodžio, nė vieno poleminio straipsnelio.

Šviesumas integraliai priklausė A. Ramūno prigimčiai. "Antanas nekentė ligų, senatvės ir mirties. Dievas nekuria blogio, nei siunčia ligas. Blogis yra gėrio stoka, o mirtis — būties, žemiškos būties stoka. Mirtis yra antrasis gimimas, gimimas Amžinybei. Antanas ir mirė taip, kaip nusakė: 'Kada nebepajėgsiu kovoti su nebūtimi (paskutinius šešerius metus jis keletą kartų sunkiai sirgo) ramiai ir oriai apleisiu šią planetą'. Po nejaučiamų atakų naktį, rytą kalbėjo apie jo atidarysimą dail. T. Valiaus parodą. Po 10 minučių atėjusi kviesti kavos, radau giedriai kaip kūdikį užmigus, tik jau amžinu miegu" (iš žmonos laiško).

Kaip A. Ramūnas niekada nesileido į polemikas, taip nesiėmė ir nekrologų, nesgi, cituotais žmonos žodžiais, nekentė mirties. "Iš sutemų į aušrą" knygoje tėra tik vienas nekrologinis straipsniukas "Transatlantiniai Nemuno šalies švyturiai" (p. 213 - 215), anksčiau paskelbtas "Nepriklausomojoj Lietuvoj" (1967. VII. 12), mirus profesoriams K. Pakštui ir A. Šapokai. Bet nejučiomis autoriui šių jo didžiai brangintų žmonių nekrologas išėjo katalogas — paguoda, kad dar "Kanada turi daug šaunių lietuvių, tikrų kultūrinių deimantų, k.a. (alfabetiškai): žurnalistą Alšėną . . . inž. Zubrį ir 1.1, ir t.t."

Daugtaškiu praleidome visą puslapį pavardžių, vos ne pusę viso straipsniuko. Galėtume parafrazuoti: ir dabar liko Kanadoj šviesių žmonių. Deja, nebėra tarp jų prof. dr. Antano Paplausko - Ramūno, kuris ne tik Kanadai švietė.

Nekrologus rašyti iš tikro sunku, ypač tais atvejais, kai rašai apie daugiau ar mažiau artimą žmogų. Mirties tyla slopina žodžius. Kaip tuščiai skamba užuojautų pareiškimai, taip pilki lieka ir nekrologai. Bet užtat ir nepakanka nekrologų. Tikimės, kad prof. A. Ramūno mokslinį darbą plačiau įvertins jo taip tėviškai globotieji mokiniai ir jaunesnieji kolegos, kuriuos drauge su juo matėme ir LKMA suvažiavime Toronte, ii pernai rudenį Mokslo ir kūrybos simpoziume Chicagoj.

Šį kuklų atsisveikinimą baigiame dr. M. Ramūnienės žodžiais apie savo vyrą: "Mylėjo savo tautą bei jos didžią praeitį ir tikėjo, kad tautos kūrybinis genijus išves Lietuvą į didingą ateitį. Į savo tarptautinį pripažinimą ir raštų aukštą įvertinimą žiūrėjo kaip į savo kraštui patarnavimą. Paliko dar daug neįgyvendintų idėjų, keletą nebaigtų mokslo k: _ Nebaigta liko ir jo 'Nemirtingoji Lietuva'. Liko ir kitas didelis projektas, mudviejų abiejų suplanuotas ir jau pradėtas, — apie Didžiuosius Lietuvius, kurie garbe puošė kaimynines lenkų, rusų, vokiečių tautas. Paliko ir testamentą kiekvienam jaunam lietuviui: siekti mokslo, visų savo talentų išvystymo, veržtis pirmyn, siekti aukštyn ir kurti, kurti! Tik tapę didžiais išradėjais, didžiais menininkais, didžiais mokslininkais, išgarsinsim Lietuvą, jos klausimą sutarptau-tinsim ir jai laisvę grąžinsim

Lietuvoje tebuvo A. Paplauskas, tik svetur užgimė dr. A. Ramūnas. XV dėl to pasirinko antrą pavardę sau išsakyti, kad būtų jautęsis ramus, bei dėl to, kad jautė savo prigimtini nerimą ir todėl ramybę lyg savo idealu skelbė. Neveltui knygos "Iš sutemų į aušrą" tituliniame puslapy įdėtą ketureilį pasirašė: Antanas Ramūnas - Neramūnas. Nenurimo Ugi paskutinės gyvenimo valandos, kol apgaubė jį amžinoji Ramybė. Requiem aeternam . . .
J. G.