Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BEIEŠKANT MENO TEORIJAI PAGRINDŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė FELIKSAS JUCEVIČIUS   
Kai sekame meno raidą, susiduriame ne tik su įvairiais meno kūriniais, bet ir su skirtingomis meno sampratomis. Menas reiškė vieną dalyką primityviam žmogui, kitą — renesansinin-kui, dar kitą mums. Leonardo da Vinci suvokė meną vienaip, Baudelaire — kitaip, Malraux dar kitaip. Ar tai reikštų, kad nebūtų universaliai galiojančių principų, kuriais galėtume remtis, kai darome estetinius sprendimus. Atrodo, kad ne. Ką šiandieną laikome meno kūriniu, tai dažnai praėjusios kartos ignoravo ir gal kartos po mūsų vėl ignoruos. Caravaggio ir Cezanne nežavėjo bendralaikių savo kūriniais, bet mūsų daugumą žavi vienas ir kitas. Viduramžių žmogus laikė savo gotiškąsias katedras šventyklomis, o ne meno kūriniais, ir net toks Baudelaire dar pereitame šimtmetyje nė vienu žodžiu neužsiminė apie Chartres, o mums jos yra beveik daugiau meno kūriniai, negu šventyklos. Meno klausimu yra pasisakę ir estetai, ir poetai, ir filosofai, ir dailininkai, bet niekam nepavyko išspręsti meno klausimą taip, jog jis būtų visiems priimtinas ir tikriausiai niekam nepavyks. Estetikoje susiduriame su begale teorijų, kurios vieną kitą papildo, tik viena kitai prieštaraudamos.. Meno pasaulis pasirodo nevienam panašus į labirintą, o ne galeriją. Žinoma, kai kurios galerijos yra irgi panašios į labirintus, tik su tuo skirtumu, kad jose yra bent parodytas išėjimas. Meno pasaulio labirinte nesimato ir išėjimų. Todėl šiandien mėgint rasti atsakymą į klausimą, kas yra menas, ryžtis ieškoti meno teorijai pagrindų yra tikrai nelengvas darbas. Tačiau nesakyčiau, kad jis būtų nereikalingas. Nors gal ir nėra absoliučių meno principų, bet tai nereiškia, kad nebūtų universaliai galiojančių meno vertybių. Bent tikrai yra tokių elementų, kuriuos užtinkame visų civilizacijų mene ir kurie yra daugiau ar .mažiau bendri visiems meno kūriniams. Surasti tuos elementus bei juos apibūdinti kaip tik ir yra vienas iš meno kritikos uždavinių ir estetikos tikslų. Kartu meno studijos yra dėkingas darbas. Net ir prileidus, kad negalima rasti galutinio atsakymo į meno klausimą, pats jo ieškojimas yra neeilinė pramoga ir vertas tam skirtų valandų. Juk pats didžiausias malonumas yra būti daugiau žmogumi, ir mes esame tikrai daugiau, kai susižavime bent menu.

Kalbėti apie meną — tai kalbėti iš tikrųjų apie meno kūrinį. Estetika kalba taip pat apie meno kūrinį. Bet vis dėl to tarp meno ir estetikos yra skirtumas. Meno tiesioginis tikslas yra sukurti meno kūrinį, o estetikos — jį kontemp-liuoti. Aišku, nėra kūrybos be kontempliacijos, kaip nėra kontempliacijos be kūrybos. Kad geriau suprastumėme tą skirtumą, paimkime pavyzdžiu A. Mantegnos "Nukryžiavimą", kuris yra Louvre'o muziejuje. Kaip svarbus bebūtų pats nukryžiavimo įvykis, jis nėra nei meno, nei estetikos tiesioginis tikslas. To įvykio tikrove domisi mokslai, ar tai istorija, ar tai teologija, ar koks kitas mokslas. Menininkui šis įvykis yra tik atsitiktinis siužetas. Jo pagrindinis tikslas yra šį siužetą išreikšti meniškai, t.y. jam duoti tokią formą, kuri sukeltų mumyse estetinį pasigėrėjimą. Esteto tikslas yra tik grožėtis šio paveikslo meniška išraiška. Paveikslo siužetas nėra taip pat estetui svarbus. Todėl kai mes susiduriame su meno kūrinio klausimu, tai mes visad susiduriame su dvigubu klausimu — meno klausimu ir estetikos klausimu. Pirmasis liečia kūrybos galią bei kūrybinį darbą, antrasis — kontempliacijos galią bei kontempliatyvinę veiklą. Aišku, menas ir estetika yra dialektinėje sąveikoje, ir meno samprata visad implikuoja estetinio pasigėrėjimo sampratą. Su tuo sutinka beveik visi meno kritikai ir estetai. Bet man atrodo, vieno ir kito samprata implikuoja dar kitą dalyką, būtent, žmogaus sampratą. Juk kūrybinė veikla ir kontempliatyvinę veikla yra žmogaus veikla, ir kaip mes galėtume žinoti, kas yra viena ir kita, jei mes nežinotumėme, kas yra pats žmogus.

Žmogaus sampratų yra daug, ir gal kaip tik todėl yra daug meno sampratų. Bet man atrodo, kad jokia meno teorija neturėtų ignoruoti krikščioniškosios žmogaus sampratos. Viena, meno samprata, bent Vakaruose, formavosi stiprioje krikščionybės įtakoje; antra, per du tūkstančius metų niekam nepavyko sugriauti tų principų, kuriais remiasi josios žmogaus samprata, kuo negali pasigirti jokia kita religija ir jokia filosofija. Šiandien marksistai ir egzistencialistai, materialistai ir idealistai filosofuoja apie meną, bet retas iš jų supranta, kad operuoja kategorijomis, kurios turi savo šaknis krikščioniškoje pasaulio vizijoje. Pati kūrybos sąvoka artimai siejasi su tvėrimo idėja, kaip ją nusakė Raštai ir aiškino Bažnyčios tėvai.

Antikinio pasaulio vizija blaškėsi tarp mitų ir sapnų, filosofinių įžvalgų, kartais, tiesa, labai gilių, ir nežinojimo. Gamta buvo antikiniam žmogui galutinė tikrovė, ir jis jautėsi josios dalimi. Jis nerado savo gelmėse nieko kito, kaip gamtos gelmes. Tik kai kurios religinės sektos, kaip orfizmas, bei paskiri išminčiai nugirsdavo anapus gamtos esančios Būties melodiją žmogiškoje būtyje. Tokios nuogirdos yra Scipijono Emilijaus sapnas, kai kurie Delfų lakoniški išsitarimai ir išminčių pasisakymai. Nors kai kuriais praregėjimo momentais žmogus buvo dievas, bet turime žinoti, kad jis buvo vienas tarp begaliniai daug dievų. Kiekvienas genialus žmogus turėjo teisę pretenduoti į kosminesnį kilmingumą. Taip suprato žmogaus dieviškumą platonistai ir pitagoriečiai, ir neatrodo, kad Ciceronas būtų ėjęs toliau. Tarp žmogaus, nors gal ir dieviškos būtybės, ir aukščiausios būtybės, kuria, ta^p kitko mažai kas tikėjo, liko neperžengiama praraja. Antikinio pasaulio žmogus nežinojo nieko apie pasaulio sutvėrimą, nei apie žmogaus dieviškumą nemirtingumo prasme, nei apie kūrybiškumą. Štai kodėl jam tapyti ar kalti skulptūrą reiškė ne kurti, o imituoti. Menininkas buvo ne kūrėjas, o vienas iš artizanų (amatininkų). Savo pirmine prasme graikų poiein ir techne bei lotynų ars reiškė sugebėjimą ką nors mikliai ir gerai padaryti.

Su krikščionybe atėjo nauja pasaulio vizija. Nuo pat pradžios ji skelbė, kad pasaulis neatsirado savaime, o buvo sutvertas. Pasaulis nėra galutinė tikrovė. Kažkas yra, kas viršija jį, ir tas kažkas yra Dievas, kuris yra besąlygiškai ir tikriau, negu pasaulis. Jei Dievas yra tas, kas tikrai yra, Esu, kursai esu yra jo vardas, tai tuo pačiu ne pasaulis, o Jis yra galutinė tikrovė. O kas yra žmogus? Pagal Raštus, jis padarytas iš "žemės molio", bet pagal Dievo "paveikslą ir panašumą". Jis kartu yra pasaulio dalis ir anapus pasaulio esančios Būties dalis. Kierkegaardas sakė, kad jis yra kartu begalybė ir baigiamybė. Kaip kūnas, jis yra gamtos dalis ir tuo pačiu baigiamybė, o kaip mąstanti ir laisva būtybė, jis yra Dievo paveikslas ir tuo pačiu begalybė. Kai Hamletas sušunka: "Koks tai kūrinys yra žmogus! Kaip kilnus protu! Galia, kaip begalinis! Kaip išraiškus ir nuostabus forma ir judesiu! Veiksmu, kaip panašus į angelą! Supratimu, lyg Dievas", tai jis turi mintyje žmogaus* dieviškumą, begalybę, o kai jis pavadina jį "dulkės kvintesencija"1, tai žmogaus baigiamybė yra prieš jo akis.
Kai išvystame žmoguje "žemės molį" ir "Dievo paveikslą", baigiamybę ir begalybę, tai tuomet galime suprasti ir tai, kas jis iš tikrųjų yra, ir taip pat tai, kas yra jo kūrybinė veikla. Kaip jis pats, taip ir jo kūryba svyruoja tarp tų dviejų kraštutinybių; kaip žmogiškoji egzistencija, taip ir menas yra paženklinti begalybe ir baigiamybė, amžinybe ir laikinybe.

Egipto piramidės, Atėnų Partenonas ir Europos gotiškosios katedros skelbia begalybę ir baigiamybę. Visi žmogaus kūriniai yra atkirtis mirčiai, nebūčiai ir laikinybei. Jie žvelgia į žvaigždynus ir amžinybę. Fidijo ir Michelange-lo skulptūras, Žemaitijos Rūpintojėlius ir Afrikos kaukes, Karalių slėnio kapus ir mūsų muziejus sieja paslaptinga jungtis — tai begalybės jausmas ir amžinybės ilgesys. Ar Horacijus nenorėjo statyti paminklo "už varį amžinesnio"? Homeras, Dantė, Shakespeare yra ne tik nemirtingųjų vardai, bet ir amžinybės šauksmai. Meno pasaulis yra mirtingųjų pasaulis, bet tų mirtingųjų, kurie nenori mirti. Menas iškalbingai liudija, kad žmogus yra neeilinė būtybė — jo egzistencijos ir jo veiklos viena iš dimensijų yra begalybė.

Bet žmogus yra baigiamybė. Raštų poetas teisus, kai palygina jį su laukų gėle, kuri rytmetį žaliuoja ir žydi, o vakare džiūsta. Jis yra tikrai trapus padaras, trapūs yra ir jo kūriniai. Štai kodėl kitas išminčius mano, kad viskas žemėje yra tuštybių tuštybė. Taip mano Paskalis, taip mano ir Unamuno. Žmogus yra dulkė, dulkėmis dvelkia ir jo kūriniai. Rašyti eiles ir vytis kiškį yra Paskaliui vienodai niekingas dalykas. Visa žmogaus veikla alsuoja beprasmiškumu. Lošikas dega kortavimo aistra ir kūrėjas dega kūrimo aistra; ir vienas lošia, ir kitas kuria, nes abu nori žaisti ir žaisti iki apsvaigimo. Miguel de Unamuno yra nemažiau kritiškas žmogaus kūrinių atžvilgiu: "Ar reikia man pradėti kalbėti apie civilizacijos, mokslo, meno, gėrio, tiesos, grožio, teisingumo . . . visų tų dalykų visišką beprasmiškumą, jei viso to pabaigoje, už keturių dienų ar keturių milijonų amžių nebus jokios žmogiškosios sąmonės džiaugtis kultūra, mokslu, menu, 2ėriu, tiesa, grožiu, 'teisingumu ir kitais dalykais2.
Kas yra teisus: ar tas, kuris įžiūri žmogaus kūriniuose dieviškumo bei begalybės atspindį, ar tas, kas mato juose dulkės niekingumą? Vienas ir kitas, nes žmogus yra vienas ir kitas. Kadangi jis yra kartu žemės dulkė ir Kūrėjo paveikslas, tai ir jo kūriniai skelbia vieną ir kitą. Jie apreiškia begalybės gelmes, jojo dieviškumą, ir kartu jie negali nuslėpti jo baigiamybės, jo dul-kiškumo.

2

Kai mes kalbame apie meną, tuojau susiduriame su kūrimo klausimu. Kai kam atrodo tas klausimas savaime aiškus. Rodos, visi žino, ką reiškia kurti, sakykim, tapyti paveikslus, rašyti eiles, komponuoti melodijas. Bet kai į tai U arčiau pasižiūrime, tai dalykai pasirodo kitaip. Kaip yra sunku pasakyti, kas yra žmogus, taip sunku pasakyti, kas yra kūrimas. Kad kūrybos klausimas yra sudėtingas, tai rodo begalės viena kitai prieštaraujančių teorijų. Viena yra tik aišku, kad kūrybinis procesas yra savo esme mąstymo procesas. Meninė kūryba yra taip pat minties reikalas, kaip Leonardo da Vinci ne kartą pastebėjo. Kiekvienas mąstymas yra loginis mąstymas, ir kūrimas nesudaro išimties. Meno kūrinys remiasi jo prigimtį saistančiais dėsniais, ir tuo pačiu jis turi savo logiką, meninę logiką. Logikos tikslas yra tiesa, meninės logikos tikslas yra meninė tiesa. Tačiau kas yra susipažinęs su logika, tas žino, kad ji yra ne tiek atradimo, kiek patikrinimo metodas. Kada mes norime žinoti, kaip vystosi kūrimo procesas, tai logika nieko negali mums pasakyti. Kad galėtume tai išaiškinti, turime šauktis į pagalbą psichologiją. Kūrimo klausimą psichologai paprastai sprendžia ar tai idėjų asociacijų teorija, ar tai stimulų ir reakcijų principu, ar tai konfigūratyviniu priėjimu, už kurį pasisako pavidalo (Gestalto) teorijos šalininkai. Pastariesiems kūrybinis procesas yra problematinės situacijos transformacija į konfigū-ratyvinį sprendimą, remiantis įžvalga, svarstymu ir pirminės kūrinio struktūros palyginimu su galutine. Tokiu būdu menininkas surandąs silpnąsias kūrinio vietas, atkreipiąs į jas dėmesį ir mėginąs tai išspręsti, ar jas eliminuojant, ar jas apeinant. Pavidalinis aiškinimas yra gundantis, bet lieka klausimas, ar jis gali būti universaliai pritaikomas kūrybiniam procesui. Šiuo metu nevienas mėgina kūrimo klausimą spręsti psichodina-minėmis kategorijomis, kurios jau buvo dalinai žinomos romantikams ir Freudui. Kuo pasižymi psichodinaminis kūrybos aiškinimas? Sąmonės vaidmens eliminavimu ir besąmoniškumo akcentavimu. Pagal šią teoriją, idėjos juda, maišosi ir yra laisvos nuo logikos ir įpročio varžtų. Nėra abejonės, meno istorija duoda nemaža pavyzdžių, kurie leidžiasi aiškinami psichodinaminėmis kategorijomis. Dažnai didžios idėjos gimsta pačiais keisčiausiais ir visai nelauktais momentais. Kai kas atmeta a priori psichodinaminį kūrybos aiškinimą kaip pažeidžiantį meno orumą. Kūrybinį procesą sutolyginti su pasąmonės veikla esą atsisakyti mokslinio atsakingumo tai racionaliai išaiškinti. Tačiau tai atmesti mokslo vardan yra taip pat nevisai moksliška. Juk mokslui yra prieinama labai ribota tikrovės plotmė, ir kai kurie jos aspektai yra visai jai neprieinami, jei mes
mokslinę veiklą suprantame kaip patirtimi, įžvalga ir logine analize įgytą pažinimą.

Kai susiduriame su kūrybos psichologiniu aspektu, tai kartu susiduriame su įkvėpimo idėja. Ji yra mums tuo svarbi, nes užmena paslaptingas gelmes žmoguje. Mokslas yra priverstas konstatuoti jos faktą, bet pasirodo bejėgis, kai mėgina ją aiškinti. Atrodo, kad įkvėpimo idėja yra taip sena, kaip ir menas. Antropologai pasakoja apie primityvias tauteles, kurios gerdavo kraują, kad gautų įkvėpimą. Muzika ir šokis dažnai tarnaudavo tam pačiam tikslui. Antikinėje Graikijoje Dionizas, vyno dievaitis, buvo kartu ir įkvėpimo patronas, ir jo garbintojai keldavo orgijas, kad sueitų į kontaktą su dievybe. Kad galėtų apreikšti dievų mintį, Delfų pitijos būdavo apsvaiginamos garais, kylančiais iš žemės gelmių. Platonas buvo, tur būt, vienas iš pirmutinių filosofų, kuris susidomėjo įkvėpimo idėja. Jis skyrė įkvėpimą nuo meno, t.y. teopneustia nuo techne. Pirmuoju žodžiu graikai nusakydavo įkvėpimą, buvimą dieviškame poveikyje. Antru žodžiu pažymėdavo tai, ką šiandien vadiname mokslu. Platonas nagrinėja įkvėpimo klausimą lono dialoge. Ionas sugeba puikiai kalbėti apie Homerą. Jis kalba apie jį su entuziazmu, o apie kitus poetus iš-sireiškia su vargu. Kodėl taip yra? Platonui atsakymą duoda įkvėpimo idėja. Kai Ionas kalba apie Homerą, tai dievybė jį paveikia, duoda jam idėjų, jis yra tarsi dieviškos galios sugriebtas. Jei jis būtų išmokęs kalbėjimo meno, t.y. būtų įsigijęs iškalbingumo mokslo, tai jis sugebėtų kalbėti ne tik apie Homerą, bet ir apie Heziodą ir kitus poetus. Štai Platono keli žodžiai: "Geri poetai, epikai kaip lyrikai, už savo gražias eiles turi būti dėkingi ne menui, o įkvėpimui ir entuziazmui. Kaip koribintai, kurie šoka tik tuomet, kai praranda sąmonę, lygiai taip lyrikai sukuria savo puikias eiles nenormaliame stovyje, o įkvėpimo bei ekstazės poveikyje . . . Poetas yra lengva, sparnuota ir šventa būtybė, ir jis nepajėgia nieko sukurti, kol neturi įkvėpimo"3.

Įkvėpimo idėja neprarado transcendencinės užuominos ir vėlesniais laikais. Ypač romantikai tikėjo josios nežemiška kilme. Kai kada poetas yra jiems pitija, kai kada magas, kai kada dieviškasis pasiuntinys. Kartais jis turi pranašiškas vizijas, kartais jis skaito žvaigždžių kelius, kartais jis pranešinėja dieviškas žinias. Nietzschė, kuris netikėjo nei dievus, nei velnius, tikėjo inspiracija: "Apreiškimo sąvoka ta prasme, kad staiga, neapsakomu tikrumu ir subtilumu kažkas tampa matomu, girdimu, kas sukrečia ir sujaudina iki gelmių, yra tikras dalykas. Girdima, bet neieškoma, imama ir neklausiama, kas duoda. Kaip žaibas nušvinta mintis, būtinai, išreikštai be laukimo — aš niekad neturėjau pasirinkimo. Tai ekstazė, kurios milžiniška įtampa išsilieja kartais ašaromis, kur žingsnis nejučiomis tai pagreitėja, tai sulėtėja. Tai visiškas užbūrimas su nesuskaitomų švelnių virpesių ir aiškiai jaučiamais srovenimais per visą kūną. Tai laimės gelmės, kur skausmas ir niūra veikia ne kaip prieštarybės, o kaip šviesos pertekliaus sąlygota, išreikalauta, būtina spalva. Tai ritminio santykio pajautimas, sujungiąs formų nuotolius. Visa tai atsitinka nenoromis, kaip laisvės, nesąlygotumo, jėgos, dievybės antpuolyje"4.
Šiandien rečiau girdime minint įkvėpimo idėją. Mūsų amžiaus žmogus mieliau kalba apie geniališkumą. Tačiau sunku nubrėžti ribas tarp vieno ir kito.
 Surrealistams vienas ir kitas turi bendro su delirium tremens. Savo romane "Doktor Faustus" Thomas Mann vadina kūrėją nusikaltėlio ir pamišėlio broliu. Psichoanalistai įžiūri įkvėpime ir geniališkume patologinius simptomus. Kai kurių menininkų gyvenime, kaip Gerard de Nervai. Nietzschės, Baudelaire, Dostojevskio, Van Gogho. William Blake, Rimbaud galime tai konstatuoti, bet nieko panašaus neužtinkame pas tokius genijus kaip Tizianas, Michelangelo, Velasąuez, Goethė, Claudel, Rouault. Tai rodo, kad kūrybinė galia yra nebūtinai patologinės kilmės. Įkvėpimas gali turėti ryšio su "dievišku iškvailėjimu", kaip mano Platonas kitoje vietoje, bet nebūtinai su nerviniu sutrikimu. Įkvėpimo momentas yra labiau praregėjimo momentas. Būti "dievybės poveikyje", būti įkvėptam reiškia būti tokiame dvasios stovyje, kur kūrėjas pamato tai, ko paprastai nematė, išvysta tai, ko nesitiki išvysti ir paskui visa tai išreiškia taip, kaip niekada nemanė išreikšti. Įkvėpimo momentu tarsi atsiveria būties gelmės, tikrovė atsiskleidžia pirmapradiškame nekaltume. (Pabaiga kitame numeryje)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai