AUSTRALIJOS LIETUVIŲ POEZIJA Spausdinti
Parašė Vladas Kulbokas   
TERRA AUSTRALIS, Australijos lietuvių poezijos rinkinys. Redagavo Juozas Almis Jūragis. Išleido "Minties" spaustuvė, Sydney 1972, 157 psl. Iš viso dalyvauja 12 autorių.
Juozas Mikštas, vilnietis, iškentęs lenkų persekiojimus, ėmęs rašyti eilėraščius nuo 1928 m. Jam "poezija yra neiškraipyto gyvenimo tiesos grožis". Trumpai tepasidžiaugus laisvu gyvenimu, dabar nustotos Lietuvos meilė iš tolo didžiulė:
Aš melsdavausi tavo akmenims ir
medžiams.
Anksčiau jį maitinę Lietuvos aruodai, dabar jis gyvas jos ilgesiu. Nemiela svetimo krašto gamta:
Tyloje spengia ausys,
Širdį nerimas gelia,
Juk čia veltui žvalgausi
Šiaurės medelių.
("Australijos girios", p. 15)

Užuot žaliųjų Lietuvos girių ir ežerų, čia dulkių debesys tvyro ant miškų ("Žalias sapnas"). Atšiaurūs raudonų uolų skardžiai, išgriuvę milžinų medžių stuobriai čia jį pasitinka. Skaudaus ilgesio eilėraštyje "Po Pietų Kryžium" jam nemiela to žvaigždyno konsteliacija, baugūs mirę girių medžiai. Ant tolimų kalnų užkopęs, jis gal pajustų Europos vėją. Kas gi lankys jo kapą:
Nekris ant jo čia mano krašto medžių
lapai
Ir nečyrens gimtų arimų vieversys.
("Vėlinių mintys", p. 19)
Bet kartais poetas trokšta gyventi, mylėti ir kurti ("Troškimas", "Jaunystei", "Aš gyvenu"). Nepaprastas pakilimas išsakytas paprastais žodžiais:
Ar girdėjau tavo balsą paslaptingą,
Ar neramios buities atodūsius gilius?
Aš nežinau, nes viskas taip staiga
pradingo,
Ir smiltys jau užpustė mielus takelius.
("Nušvitusi sekundė", p. 16)
J. Mikšto motyvai — tėvynės, ilgesys, svetima naujo krašto gamta ir gyvos prigimties prasiveržęs noras pasiausti. Rašo klasine eilėdara. Kartais jaučiama nevienodo stiprumo dalykas, lyg paskubos darbas.

Aldona Veščiūnaitė modernia išraiška sukuria liūdesio, svetimumo ir atsisveikinimo nuotaiką. Bet koks naujas akvareliškas gyvenimas:
Upės išplaukusios pavasariu,
žaliu lietum užpiltos
aikštės, pievų geltonumas.
Visai užsižiūrėjęs upėn
miestas,
prikritęs medžių, debesų, plasnojimo žuvėdrų balto, žingsnių nueinančio. Gatvės namai paukščių dainavimo išplautais langais.
("Žolė tokia žalia", p. 30)
Gaivus šiandieninis poezijos žodis! Kitur lyg prikritę šviesių vaizdų, tyčiomis nesutvarkytų, kad iš jų tvaskėtų liepsnojanti mozaika, kiekvieną saviškai nuteikdama (pvz. "Bedugniai šuliniai semia vasaros dangų", p. 32). Poetė žino ir jaučia daugiau, bet mums mėčioja pabirusius žodžius ir posakius, nepavertus ant skyrybos ženklų siūlo. Tai galvosūkis kiekvienam išsispręsti, jei nepasibodės pirmu pažvelgimu ("Lietus Martin Place", p. 33 Ilgainiui, tikimės, pajėgi lyrikė prakalbės suprantamiau. Patraukliausios "Šypsenos lapų ornamente": pasakoja la Parisienne kavinės katinai grakščiai užraite uodegas, ilgas dryžėtas pasakas,
lentynose arkadų itališki moliai dega. gieda paukščiai vazonuose, sidabriniais dviračiais les parapluis de Cherbourg
nuvažiuoja
miesto akmenis sidabru nutaškę, žodžius dainos palikę laiptuose, mėlynumą vasaros.
Veščiūnaitė atvira širdimi priima naują pasaulį, duodasi nešama jo įspūdžių ir juos atsispindi veidrodžių šukėmis.
Antano Gasiūno praeitis — lagamine, naftaline, — kad negestų, ne mestų, muitininkai nepasme 1 ("Curriculum vitae", p. 38). O vis dėlto praeities nei išmesi, nei išvarysi. Ji gyva "K. V. L.", "Per mišką", "Vardan Tėvo". Tik iš besikalančių daigelių negali atspėti būsimo žiedo. Įmanomiau kalba apie nakties užsimiršimo troškimą "Naktis"), tėviškės ir brolio nostalgiją ("Vakaras). Dukters ir tėviškės prisiminimai perpinti tautosakos atspindžiais, kurie, gavę raiškesnę savitą formą, galėtų būti įdomūs | "Dukrai", "J. V.", "Tu netikėk") "B. G." ("Lyg sapno iškarpa") stipriai pradėtas eilėraštis virsta neįspėjamais įvaizdžiais, tad ir nieko nesakančiais.

Marija Irena Malakūnienė pesimizmui nepasiduoda. Naujoviška-vėjelis pūsčioja simpatingoj poemėlėj apie mylimą tėvą, neturėjusį sūnaus. Tėvo pelenai išaugsią galingu ąžuolu; tik ji iš tamsios tremties neišeisianti į šviesą ("Mano tėvas neturėjo sūnaus"). Iš ko A. Gustaitis humoristiškai juokiasi, Malakūnienė su širdgėla išsako — lietuvių susvetimėjimą ("Vizija). Kur Malakūnienė paprasta, kaip "Žvejo mergaitėj", "Senatvė", "Mano tėvas ne turėjo sūnaus", ten ji nuoširdi, suranda tikrus žodžius bei vaizdus ir pasiekia skaitytoją. Kur prasideda filosofavimas, giliamintis kalbėjimas "Septintoji diena", "Esu žmogus", 'Dvasios milžinui Vydūnui"), ten s - erbiasi retorika.

Prano Pusdešrio poezijoj apstu religinės rimties ir tėviškės vaizdų. Ge-
lusi: "Svirtis, "Daina apie tėviškės žvirblį", "Abstrakcija". "Svirtis' pa->įžymi sodriais pavasario ir rudens paveikslais bei gilia mintimi:
Ne prieš audrą gyvenime lanksčiausi,
Ne prieš debesis ir žemę;
Lenkiaus tik prieš gelmes", (p. 70).
Žvirblio daina patraukia paprastumu, išgyvenimo tiesioginumu. Kas-lienos dalykai išsakomi gyvais vaizdais, be deklamacijos, betgi su gyvu jausmu. Tinka į tėviškės antologiją. "Abstrakcija" — apie liūdną palangės beržą, svetur pasimetusį, primenantį drobinius tėvo marškinius. Gyva nostalgija, švieži palyginimai.

Marija Slavėnienė perteikia gyvą jausmą ir paliktos tėvynės gamtą "Mano pavasaris čia", "Nemuno veidas tolumoj"), praeitį ("Užkeikta širdis", "Aušros Vartų Madona", "Pabėgėlė"). Bet ji kartais atsiplėšia nuo savo liūdesio: ją veikia nauji didieji žmonijos laimėjimai ("Juokas ant mėnulio"), ir ji suranda šiltą žodį astronautams ir žemei. Jos akį patraukia idiliška saulėgrąža ar spontaniškai žybtelia žmoniškumo kibirkštėlė ("Geranija"). O ten vėl ašaroj sublyksi saulės spindulys ("Aša-Natūralu, kad gyva žmogaus širdis atsiliepia naujiems įspūdžiams to egzotiško krašto. Tuo keliu eidama ji, šalia ankstesnės J. Švabaitės, gali praturtinti australiškąją mūsų poeziją naujomis spalvomis.

Jurgis Janavičius iš kitų iškrinta savo eksperimentais, pasaulinėj poezijoj jau seniau matytais. Ar be autoriaus juos kas beįkanda? O kad jis pažertų daugiau tokių trumpučių eilėraščių, kaip: "Pranciškai G", "Rudenį", "Dar saulės daug" . . .
Kazys Kunca 1912 - 1965). Talento turėjo, tik dar formos nebuvo apvaldęs. Geriausi: "Bevardis", Aranda palikuonis", "Rugiai". "Bevardis" — paprasti žodžiai apie didelius dalykus — susimąstymas prie kareivio kapo. Skaudūs posmai apie Australijos aborigeną rodo autorių mačius ir kitų kančias, ne vien savosios tautos. "Rugiai" —jaunatve trykštančios audringos eilutės..

Aldonos Prižgintaitės eilėraščiai — atviras, be gudravimų, krikščioniškos sielos išsisakymas — gėrėjimasis žydru dangumi, buities trapumas, gailestis savų klaidų. Tėvynę primena paliestas beržas ar ramunė. Kai visas kraštas kapinynas, niekas nelenkia galvos prie vieno kapo. Pamačiusi nuskurdintą tėvynę, seserį nebylėmis lūpomis (dėl priespaudos), dar labiau pamilsta tėviškę ir parsiveža žemės saują sau ant kapo. O Lietuvos pavergėjai netiki, kad tik to mes grįžtame!

Broniaus Žalio patraukliausias dalykas — "Pavasario naktis". Kai kurie posmai čia itin pavykę:
Kaip trykšta vakaruos saulės spindulių
pluoštelis,
raudonu purpuru nužerdamas bangelę
upės,
į pilkas prieblandas beplukdančią
vandenis tylius, kaip rausvai dažo jos krantuos vaiduoklį
eukaliptą (p. 134)
"Aestiorum gentes" — epinis fragmentas. Šitam žanrui reikia neeilinio talento, jei iš viso mūsų laikais epas beįmanomas.
Jonas Rackus. Jo svarstymai apie žmogaus didybę ar menkystę, piktą pasaulį ir t.t. sunkiai duodasi įvelkami į poetinį rūbą. Lyriškiausi dalykai: "Tave regėsiu", "Pušis prie Nemuno".

Juozas Almis Jūragis poetiškoj autobiografijoj pasivadina "dingusios kartos žmogumi". Didelė dalis mūsų menininkų betgi "pražuvime sveika liko" ... Ir Jūragiui Australija svetima:
Man nesvetingos žemės saulė
Sunks karšto prakaito sroves,
o tyruose įkaitę vėjai
vis karštą smėlį blokš veidan, (p. 150)
Ugniniai tos "Nesugrįžimo žemės" vėjai, kur
Ugnimi alsuoja ciklonai.
Skeldėja žaizdoti gomuriai.
Šaukiasi lūpos rasos,
šaukiasi žemė lietaus —
gyvybės grįžimo (p. 153)

Moka jis žaismingai pasisakyti apie gyvenimą ir mirtį, o kai kada ir pasigėrėti Australijos gamta. Ypač jam sekasi nuoširdžiai perteikti paprasčiausias gyvenimo reiškinys, be aukštų žodžių, kaip pati buitis. Štai 'Katinas daržininkas:
Kai nusipirkome namus VVilley Parke
ir užsodinom pirmą daržą, pas mus ateidavo
toks rainas, didelis, gražuolis katinas, tame kaimelyje pirmasis mūsų draugas.
Rimtai,
kaip rūpestingas ūkvaizdis,
aukštyn užvertęs uodegą,
kasdien apeidavo jis
menką mūsų ūkį
ir karštas popietes praleisdavo
gulėdamas po mūsų pamidorais.
(p. 156 - 157)
Deja, ir katino draugystė buvo su išskaičiavimu — jį traukė pomidorų ūksmė ... Ar nebus tik šitas žanras Jūragio tikroji sritis? . .

Atskirų lietuvių kolonijų kūrybinis gyvenimas labai svarbus pačioms kolonijoms, visai mūsų tautos ištrem-tąjai daliai, pagaliau ir visai tautai. Jis vietoje ugdo kūrybines jėgas, atspindi gamtines ir visuomenines gyvenimo sąlygas, praturtina ir papildo lietuvių dvasinį veidą. Tad ir į Terra Australis antologiją, skirtą 25 metų lietuvių literatūrai Australijoje paminėti, reikia kreipti ypatingą dėmesį, priimti su palankumu. Negalime daryti tos fatališkos klaidos, kurią darėme nepriklausomos Lietuvos laikais su Šiaurės Amerikos lietuvių literatūriniu gyvenimu, jo nepastebėdami, juo nesirūpindami. Užtai ir radome čia tik vieną kitą savomis jėgomis besilaikantį vietos rašytoją, izoliuotą nuo mūsų kultūrinio gyvenimo raidos. Australijos lietuviai — dvigubi tremtiniai — be tėvynės, be europinių vėjų, be ankstesnės mūsų emigracijos užnugario. Jie ten turėjo viską pradėti iš naujo. Mirus P. Andriušiui, į mus atkilus J. Švabaitei ir A. Griciui, nutilus V. Kazokui (tikrai gaila!), vyresniųjų rašytojų kaip ir nebeliko. Tad ten nenurimstančius pionierius itin branginame. Jų žodis apie neužgesinamą tėvynės meilę, naujos gamtos ir apskritai egzotinės buities vaizdai mums didelė dovana.
Vladas Kulbokas