JAV DE JURE LIETUVOS PRIPAŽINIMO 50 METU SUKAKTIS Spausdinti
Parašė S. A. Bačkis   
Šių metų liepos 28 sukako 50 metų, kai JAV pripažino de jure Lietuvą, Estiją ir Latviją. Tai istorinė ir reikšminga sukaktis, juo labiau, kad tas pripažinimas tebegalioja: JAV atsisako pripažinti prievartinį Baltijos valstybių įjungimą j Sovietų Sąjungą.

I. Prieš penkiasdešimt metų. Amerikos lietuviai labai energingai veikė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir vėliau Lietuvos valstybės de jure pripažinimo klausimu. Amerikiečių padedami, jie kreipėsi į Baltuosius Rūmus, ypačiai preziden tų Woodrow Wilsono ir Warren H. Hardingo metu. 1921 gegužės 31 prezidentui Hardingui buvo įteikta peticija su milijonu parašų, prašanti Lietuvą pripažinti de jure. Peticija buvo įrišta į 138 knygas, kurias po vieną nešė lietuvių atstovai. Amerikos lietuviai taip pat veikė senatorius, kongresmanus ir spaudą, Tvitinmama, kad lietuvių memorandumas "Independence for the Lithuanian Nation" buvęs atspausdintas 100,000 egz., o atviručių su Lietuvos žemėlapiu— virš 1,000,000. JAV lietuvių organizacijos I pasaulinio karo metu siuntė delegatus į Lietuvą bei Europą ir į Taikos Konferenciją Paryžiuje. Vašingtone veikė Lietuvių Informacijos Biuras ir vadinamasis Lietuvių Egzekutyvinis Komitetas. (Vienas tų veikėjų, dr. J. J. Bielskis, ir dabar yra Lietuvos generalinis garbės konsulas Los Angeles, kiti — mirę). Lygiagrečiai Lietuvos reikalais JAV-se rūpinosi Lietuvos vyriausybė. 1919 gruodžio 18 atvyko į Ameriką Lietuvos vyriausybės skirta Finansinė misija, kuri 1920 sausio 5 įsikūrė Vašingtone. Misiją sudarė: Jonas Vileišis, Povilas Žadeikis ir kun. Jonas Žilius. 1920 vasario 18 Lietuvos vyriausybė paskyrė J. Vileišį pirmuoju nepriklausomos Lietuvos atstovu. Nuo 1921 balandžio 15 Lietuvos atstovu Vašingtone buvo paskirtas Voldemaras Čarneckis. Jie abu ligi Lietuvos de jure pripažinimo tegalėjo veikti neoficialiai. Padedami Amerikos lietuvių, jie energingai rūpinosi, kad JAV kaip galima greičiau Lietuvą pripažintų de jure.

Rygoje tuo metu rezidavo JAV įgaliotinis Lietuvai, Estijai ir Latvijai Evan E. Young. Kai Tautų Sąjunga 1921.IX.22 priėmė Lietuvą pilnu nariu, jis lankėsi Kaune ir lapkričio 7 įvesdino JAV konsulu Lietuvai Clements J. Edwards. 1922 balandžio 6 jis sugestionavo valstybės departamentui tuojau pripažinti Baltijos respublikas de jure. Savo rašte jis pabrėžė, kad tų respublikų vyriausybės yra susidariusios su jų pavaldiniu, sutikimu: "Taip pat svarbu įsidėmėti tą faktą, kad kiekviename tų kraštų vyriausybių valdžioje esantys asmeny atstovauja didžiajai gyventojų daugumai. Jų tautiniai rinkimai buvo atlikti viešai ir jais suteikta galimybė rinkikams savo valią laisvai pareikšti, trumpai tariant, tų vyriausybių valdžios vykdymas kyla iš jų atitinkamų tautų ir su jųjų sutikimu". Amerikos lietuvių įtaigojami ta kryptimi veikė ir JAV senatoriai bei kongresmanai. Ypač pasižymėjo Lodge, King, Chandler, McAdoo. Sabath, Gallivan ir kiti. De jure pripažinimo bylos eigoje labai aktyviai veikė prieš tą pripažinimą Vašingtone caristinės Rusijos ambasadorius Bach-metevas, kuris turėjo didelę įtaką valstybės departamente. Tik 1922.IV.28 jis apsisprendė atsistatydinti, o iš pareigų pasitraukė 1922.VI.30. Tą pačią dieną paaiškėjo, kad Ambasadorių Konferenciją sudarančios didžiosios valstybės — Didž. Britanija, Italija, Japonija ir Prancūzija — ryžtasi pripažinti Lietuvą de jure. Tai pagreitino ir JAV nusistatymą pripažinti Baltijos valstybes de jure. Prie to prisidėjo ir Princetono universiteto prof. Harold H. Benderio atsiųstas raštas JAV valstybės sekretoriui su 29 žymių amerikiečių profesorių parašais. Valstyvės sekretorius Hughes tuo raštu buvo prašomas suteikti Baltijos valstybėms de jure pripažinimą "nacionalinio teisingumo, tarptautinės taikos ir pastovumo bei demokratijos idealų pasaulyje plėtotės vardu". Hughes palankiai atsakė prof. Benderiui 1922.VII.22. Po dviejų dienų Hughes pateikė raštą prezidentui Hardingui, kad atėjo laikas pripažinti Baltijos valstybes de jure. Prezidentas tą pačią dieną, gavęs raštą, reikalui pritarė. Tuo pagrindu valstybės sekretorius Hughes 1922 liepos 25 pasiuntė Rygon telegramą Youngui, kad jisai painformuotų tuo pačiu laiku Estijos, Latvijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijas 1922 liepos 28, jog JAV suteikia joms "pilną pripažinimą". Telegramoje buvo pridurta, kad Vašingtone liepos 28 rytą spauda paskelbs apie tą pripažinimą. Štai kelios ištraukos iš tos telegramos: "Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybės yra svarbiųjų Europos valstybių pripažintos de jure arba de f acto ir užsimezgusios santykius sutartimis su savo kaimynais. JAV vyriausybė, suteikdama joms pripažinimą, iš savo pusės priima dėmesin, kad šios vyriausybės faktiškai egzistuoja pažymėtinai ilgą laiką ir sėkmingai savo sienose išlaiko politini ir ekonomini pastovumą . . . Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybės yra savo tautų pastatytos ir remiamos". Tuometinis JAV konsulas Rygoje Quarton pranešė valstybės departamentui 1922 liepos 28, kad valstybės sekretoriaus telegrama apie de jure pripažinimą buvo perduota visų trijų valstybių užsienio reikalų ministerijoms liepos 28 d. 9 vai. ryto. (Young tuo metu buvo išvykęs gydytis į Čekoslovakiją, todėl Quarton pranešė).

Kaune, Rygoje ir Taline JAV pripažinimas de jure buvo sutiktas su dideliu pasitenkinimu. JAV konsulas Edvvards pranešė Vašingtonan iš Kauno tokias žinias. Lietuvos užsienio reikalų ministras prof. VI. Jurgutis, sužinojęs apie de jure pripažinimą, tuojau nuvyko į Steigiamąjį Seimą. Seime pranešus džiugią žinią, kilo didžiulės ovacijos. Buvo sugiedotas Lietuvos himnas ir buvo šaukiama "Tegyvuoja Laisvoji Amerika". Su didžiausiais plojimais buvo sutikti prof. VI. Jurgu-čio žodžiai: "Laisvoji Amerika buvo pirmoji mums pagalbą suteikti ne žodžiais, bet darbais, duodant maisto. Moralinė parama mums šiandien suteikta. — kada mes vedame kietą kovą dėl mūsų valstybės ir tautos teisių, — mums yra daug svarbesnė negu materialinė pagalba, kurią mes gavome mūsų ekonominių sunkenybių metu". Kit: kalbėjusieji taip pat pabrėžė įvykio svarbumą ir gražiai atsiliepė apie JAV. Po kalbų seimas pertraukė posėdžius. Visos įstaigos, krautuvės buvo uždarytos. Spontaniška demokstracija įvyko prie JAV konsulato Kaune, kur buvo susirinkę apie 20,000 žmonių. Kalbėtojai reiškė dėkingumą Amerikos vyriausybei ir gyventojams. Konsulas buvo ant rankų nešamas. Iš lėktuvų buvo mėtomi pranešimai apie de jure pripažinimą. Buvo įspūdingas kariuomenės paradas JAV vėliavai pagerbti.

JAV Lietuvą pripažino de jure penkiais mėnesiais anksčiau, negu Ambasadorių Konferenciją sudarančios valstybės (Didži. Britanija, Italija. Japonija ir Prancūzija), kurios tepripažino Lietuvą de jure 1922 gruodžio 20.
Pačioje Amerikoje, kaip ir Lietuvoje, lietuviai reiškė didelį pasitenkinimą suteiktu de jure pripažinimu. Įvairiuose miestuose, kur daugiau lietuvių, buvo organizuojamos demonstracijos. bene didžiausia buvo 1922 rugpiūčio 5 New Yor-ke, kuriai vadovavo L. Šimutis. Ją aprašė "The New York Times" 1922.VIII.6. Padėkos rezoliucijos buvo siunčiamos prezidentui, valstybės sekretoriui, senatoriams, kongresmanams. Tuometinis Lietuvos atstovas Vašingtone V. Čarneckis savo 1922.VII.28 rašte taip reiškė dėkingumą: "Seniai lietuvių tautos lauktoji pripažinimo diena atėjo ir apvainikavo mūsų tautos ir ypatingai Amerikos lietuvių padėtas pastangas kovoje dėl skaisčios savo laisvos Tėvynės ateities. Garbė didžiai Amerikos tautai, ištiesusiai pripažinime ranką savo mažesniajai seseriai Lietuvai. Garbė Amerikos lietuviams tiek daug pasidarbavusiems dėl Lietuvos pripažinimo . Ilgiausių metą nepriklausomai Lietuvos Respublikai. Kartu -visu atstovybės personalu sveikinu Amerikos lietuvius sulaukus iš šios šalies valdžios pripažinimo Lietuvos nepriklausomybės". Savo ruožtu V. Čarneckis padėką pareiškė JAV valstybės sekretoriui.

Baigiant to istorinio 1922.VII.28 įvykio priminimą, reikia ypatingai pabrėžti, kad Amerikos lietuviai Lietuvos reikalais parodė daug veiklos, širdies, sumanumo. Nesigailėjo ir aukų: kaip kur. Žilinskas knygoje "Amerikos Lietuva" išsireiškė "darbininkėliai klojo šimtines ant tėvynės aukuro".

II. 1922 - 1940 metai. JAV pripažinus Lietuvą de jure, glaudūs diplomatiniai santykiai tarp JAV ir Lietuvos gražiai buvo puoselėjami diplomatinėje, politinėje, kultūrinėje ir ekonominėje srityse. JAV ir Lietuva 1922 - 1939 metų laiko tarpyje pasirašė keliolika sutarčių — susitarimų: rasto ir telegrafinio susisiekimo (1922), piniginių mandatų reikalu (1923), Lietuvos karo skolų TAV-bėms klausimu (1924), prekybos sutarti (1925), -rbitražo sutarti (1928), konciliacijos sutartį (1928), prekių ženklų apsaugojimo klausimu (1929), susitarimą skolų ratos klausimu (1932), vizų mokesčių sumažinimo reikalu (1934), nusikaltėlių išdavimo sutartį ir jos papildymą (1924 ir 1934), piniginių mandatų susitarimo (1923) papildymą (1934), vizų mokesčio panaikinimo neimigrantams reikalu 1937), natūralizacijos ir karinės prievolės reikalais sutartį (1937). Draugingumo ir konsularinė sutar-1940.V.10 pasirašyta) nebesuspėta ratifikuoti r neš Lietuvos okupaciją. Visos kitos sutartys, susitarimai, pagal JAV valstybės departamento lei-iinį "Treaties in Force, On January 1, 1972", tebėra galioje.

JAV ir Lietuvos santykiai klestėjo ekonominėje srityje — prekyba plėtėsi. Buvo įkurtas tiesioginis susisiekimas tarp New Yorko ir Klaipėdos, buvo įsisteigusios kelios importo ir eksporto bendrovės. Lietuvos liaudies meno kūriniai, nuolat rodomi įvairiuose JAV miestuose, turėjo dideli pasisekimą. 1939 - 40 m. Lietuva dalyvavo Pasaulinėje New Yorko parodoje ir turėjo savo paviljoną. Kultūrinėje srityje sėkmingai veikė Lietuvių - Amerikiečių Draugija Lietuvoje ir Ame-se. Nepamirštini ryšiai tarp Lietuvos ir JAV lietuvių buvo užmegzti lakūnų Dariaus ir Girėno 1933VII.15-17 skridimu į Lietuvą bei ltn. F. Vaitkaus skridimu 1935.IX.21 - 23. Laisvės Varpas, nugabentas Lietuvon 1922.1.12, nuolat priminė lietuvių kraujo ryšius su amerikiečiais lietuviais. Nepamirština ir lietuvių - amerikiečių menininkų inašas į Lietuvos operą, kur puikiai reiškėsi Amerikos lietuvaitės ir lietuviai. Plėtėsi intelektualinis bendradarbiavimas tarp lietuvių studentų ir moksleivių skautų iš Lietuvos ir JAV. Įvairių organizacijų atstovai nuolat lankėsi Amerikoje ir lietuviai amerikiečiai Lietuvoje, kaip lygiai privatūs asmenys lankydavosi JAV ar Lietuvoj. Sporto srityje lietuviai amerikiečiai sportininkai daug padėjo Lietuvos sportininkams.

Diplomatinėje - politinėje srityje paminėtina, kad Lietuvos nepaprastais pasiuntiniais ir įgaliotais ministrais JAV-se buvo Kazys Bizauskas, Bronius K. Balutis ir Povilas Žadeikis. Lietuvos atstovais — J. Vileišis, V. Čarneckis, Matas Bagdonas, o nuo 1957 gegužės 11 yra J. Kajeckas. JAV-bių nepaprastais pasiuntiniais ir įgaliotais ministrais Lietuvai buvo Frederick Coleman, Ro-bert P. Skinner, John Van Antvverp Mac Murray, Arthur Bliss Lane ir Oven I. C. Norem (rezidavęs Kaune ir dabar gyvenąs Kalifornijoje). JAV įgaliotiniais bei atstovais buvo John A. Gate, Evan E. Young (rezidavę Rytoje) ir H. S. Fullerton. M. L. Stafford bei C. Porter Kuykendall, rezidavę Kaune.

III. 1940 - 1972 metų laikotarpis. Kai Sovietų Sąjunga, sulaužydama tarptautines sutartis ir iškilmingus pasižadėjimus respektuoti Baltijos valstybių teritorinę neliečiamybę ir politinę nepriklausomybę 1940 m. užėmė ir inkorporavo Lietuvą, Latviją ir Estiją, JAV ne tik tvirtai savo pripažinimo de jure laikėsi, bet ir pasmerkė Sovietų Sąjungos neteisėtus veiksmus. Pirmiausia tai padarė einąs valstybės sekretoriaus pareigas Sum-ner Welles 1940 liepos 23 specialiu pareiškimu. Vėliau sekė JAV prezidentų, valstybės sekretorių tokie pat pareiškimai, nežiūrint Sovietų Sąjungos demaršų. Po Sumner Welles pareiškimo sovietų ambasadorius K. A. Umanskis darė daug žygių, kad būtų uždaryta Baltijos valstybių pasiuntinybės, konsulatai, kad būtų perduodami jų namai bei archyvai sovietų ambasadai, kad Baltijos valstybių auksas būtų perduotas Sovietų Sąjungai. Bet JAV kietai laikėsi savo nusistatymo ir nekreipė dėmesio į sovietų reikalavimus. Tokiam JAV nusistatymui daug padėjo teisės ir moralės principai, kurių JAV laikėsi, ir gera informacija, kaip įvyko Baltijos kraštų okupacija, pranešta JAV pasiuntinių Kaune, Rygoje ir Taline — Owen Noremo, John C. Wiley ir Walter Leonardo. Jie teisingai painformavo apie padėtį Pabaltyje bei sovietų veiksmus. Jų pranešimai parėmė Lietuvos, Latvijos pasiuntinių Vašingtone, P. Žadeikio ir A. Bilmanio ir Estijos atstovo J. Kaivo protestus prieš jų kraštų okupaciją. Svarbi buvo ir Amerikos lietuvių veikla ir įtaka, kad JAV nepripažintų okupacijos ir tęstų Baltijos valstybių pripažinimą. Ta kryptimi energingai veikė 1940 m. susikūrusi ALTa.

Pravartu paminėti JAV pasiuntinio Kaune Noremo pranešimą apie tai, ką jam pasakė aukšta Lietuvos užsienių reikalų ministerijos pareigūnė M. Avietėnaitė, kada tariamas Lietuvos užsienio reikalų ministras reiškė protestą Noremui dėl to, kad JAV užšaldė Lietuvos fondus ir atsisakė juos perduoti Sovietų Sąjungai. Ji pasakė Noremui: "Nekreipkite dėmesio į tą protestą. Mes jau nebegalime nepriklausomai veikti. Mes labai įvertiname, jei Vašingtonas gali daugiau padaryti, negu mes galime drįsti ką pasakyti. Čia žmonės klausosi — aš daugiau negaliu nieko sakyti". Norem tai pranešė JAV valstybės departamentui.

JAV tvirtas nusistatymas nepripažinti Baltijos valstybių okupacijos vaizdžiai buvo išreikštas Kersteno Komitete valstybės sekretoriaus John Foster Dulles 1953.XI.30: "Kas bus? Visų pirma niekada nepraraskime vilties ateičiai . . . Jungtinės Valstybės iš savo pusės tebelaiko diplomatinį pripažinimą, suteiktą trims Baltijos valstybėms 1922 m. Mes tęsiame santykiavimą su tais Baltijos kraštų diplomatiniais bei konsulariniais atstovais, kurie buvo tų valstybių paskutinių nepriklausomų vyriausybių tarnyboje. Kai kas gal pasakytų, kad nerealu ir nepraktiška nepripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos prievartinės 'inkorporacijos' į Sovietų Sąjungą. Tačiau mes tikime, kad dabartinio sovietinio tipo despotizmas negali neribotai savo valdžią išlaikyti šimtams milijonų žmonių, kurie myli Dievą, myli savo tėvynę ir turi asmens vertės supratimą". Toliau Dulles, primindamas būsimas derybas su Sovietų Sąjunga, pareiškė: "Bet teesie jums užtikrinta dar štai kas. Mes nežiūrime į konferencijos stalą kaip į vietą, kur išsižadėtume savo principų, bet veikiau jį laikome tokia vieta, kur mūsų principai turi lemti. Toks yra mūsų apsisprendimas, kurį aš esu įsitikinęs, remia Kongresas ir Amerikos žmonės". Kad JAV kongresas tai remia, patvirtina mums senatorių bei kongresmanų intervencijos bei priminimai Baltijos valstybių likimo jų tautinių švenčių, birželio įvykių (okupacijos ir trėmimų minėjimų), Pavergtųjų Tautų Savaičių paskelbimo proga, Simo Kudirkos incidento, Lietuvos kunigų ir katalikų raštų pasiuntimo Kosyginui, Brežnevui proga, kunigų pasmerkimo ir Romo Kalantos susideginimo atvejais. Žmogaus teisių laužymas, kurį vykdo Sovietų Sąjunga, nuolat JAV kongrese primenamas. Tai patvirtina ir nuolat senatorių bei kongresmanų kalbose minima H. Con. Resolution 416, priimta JAV atstovų rūmuose ir senate 1966.X.22. Kasmet Vasario 16 proga atsiunčiami JAV valstybės sekretoriaus raštai Lietuvos atstovui Vašingtone parodo, kad JAV laikysena Baltijos valstybių atžvilgiu nėra pasikeitusi. Štai keli konkretūs dalykai tai laikysenai pailiustruoti.

Kada 1967 m. senatas svarstė JAV - Sov. Sąjungos konsularinės sutarties patvirtinimo klausimą, valstybės departamentas pareiškė senato užsienio reikalų komisijos pirmininkui Fulbrightui, kad tos sutarties ratifikavimas nepakeis JAV politikos Baltijos valstybių atžvilgiu, kaip lygiai po to sekąs konsulato atidarymas ar jo konsulinės jurisdikcijos ploto nustatymas. Tada valstybės departamentas pabrėžė: "Valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą pripažinimas reikalingas yra pozityvaus pareiškimo arba akto iš JAV pusės". (Congr. Record, Senate, March 6, 1967, p. S3155-6, No. 35) Vėliau 1971.11.8 valstybės departamentas paneigė nuomonę, kad JAV pakeitusios savo politiką Baltijos valstybių atžvilgiu, kada buvo patirta, jog JAV gen. konsulatas Leningrade savo konsulinėje jurisdikcijoje apims Vilnių, Rygą ir Taliną. Ta proga Robert J. McCloskey paaiškino, kad tai tiek tereiškia, jog konsulinės funkcijos, kurias ligšiol atlikinėja JAV ambasada Maskvoje, pereis žinion JAV gen. konsulato Leningrade, kada jis pradės veikti ("The Baltimore Sun", 1971.II.9). Šiemet, kaip žinome, keliuose JAV miestuose organizuojamos sovietų meno parodos. Tokią parodą atidarius Čikagoje,
"Chi-cago Tribūne Sunday Magazine" (1972.VI.4) buvo rašoma, kad valstybės departamentas tų parodų metu neleido jose rodyti žemėlapių, kur Baltijos valstybės vaizduojamos kaip Sov. Sąjungos dalys, taip pat neleido dalyti lankytojams brošiūrėlių apie Baltijos kraštus. Tie keli konkretūs atvejai parodo JAV dėmesį Baltijos valstybių klausimu. JAV laikysena Baltijos valstybių klausimu buvo patvirtinta valstybės departamento raštais 1972.VI.26 ir 27, atsiųstais Baltijos Tarybos pirm. V. Sidzikauskui ir VLIKo pirm. dr. J. K. Valiūnui, atsakant į jų raštus, siųstus JAV prezident: kelionės į Maskvą proga. Štai trumpos ištraukos: "... per prezidento lankymąsi Sov. Sąjungoje nebuvo jokio veiksmo mūsų nepripažinimu: prievartinės Baltijos valstybių agresijos pakeisti... Ir jūs galite būti tikri, kad mūsų tvirtas užsiangažavimas Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos principams buvo aiškiai pareikštas Sovietams" (iŠ atsakymo V. Sidzikauskui). Dr. J. K. Valiūnui atsakyme randame tokį tvirtinimą: "Prezidento paskutinės kelionės į Sov. Sąjungą metu nebuvo jokių veiksmų, kurie pakeistų mūsų politinę kryptį nepripažinti Sovietų Sąjungos įvykdyto Baltijos valstybių prijungimo".
Kartais spaudoje reiškiama nuomonių, kad ta JAV nepripažinimo Sovietų Sąjungos inkorporaciios laikysena nedaug ką reiškianti. Suprantama, galima turėti įvairias nuomones ir jas ginti. Bet teigimnas, kad JAV laikysena inkorporacijos nepripažinimo klausimu mažai ką reiškia, yra nepagristas. Jis arba kyla dėl to, kad gerai nesuprantama, ką nepripažinimas reiškia, arba dėl to, kad neįsigilinama į reikalo esmę.

Tvirtas JAV nusistatymas nepripažinti Sov Sąjungos įvykdytos Baltijos valstybių inkorporacijos mums yra nepaprastos svarbos palaikyti mūsų tautiečių moralei ir išsaugoti mūsų tautiniam palikimui. Ta laikysena yra ginami tvarkos, teise ir teisingumo dėsniai, ginama teisė mažoms tautom* laisvai pasirinkti jų savitą valdymosi formą. Tai turi ne tik didelės teisinės bei politinės reikšmės, bet taip pat ir moralinės. Pvz., dr. A. N. Tarulis savo knygą "American-Baltic Relations 1918-1922" baigia teigimu, kad jei II pasaulinio karo metu ir po jo nebūtų buvę tos nesikeičiančios JAV laikysenos Baltijos valstybių atžvilgiu. tai "Baltijos valstybių problema būtų seniai nustojusi egzistuoti". Tai labai pesimistinė nuomonė, bet ji prisimintina tiems, kurie drįsta sakyti, kad JAV laikysena šiuo klausimu mažai tereiškianti. Juk mes visi norime, kad Baltijos valstybių byla būtų išlaikyta gyva ir nuolat primenama. O dėl JAV laikysenos aplamai pavergtų kraštų atžvilgiu prisimintini sen. H. Humphrey žodžiai, pasakyti JAV senate 1972.VII.21 Pavergtų Tautų Savaitės proga: "Tikrai yra tautų ir gyventojų, kurie laikomi pavergtais prieš jų valią. Amerikos užsienio politika turėtų taikingais būdais siekti, kad būtų laimėtas jų išlaisvinimas, ir taip elgtis, būtų pakelta jų gerovė. Toks tikslas buvo dalimi Amerikos tradicijos nuo jos respublikos kūrimo, ir mes neturėtume būti abejingi, kad apleistumėme tai dabar, kada idealizmas užsienio politikoje yra daug reikalingesnis, negu kada nors anksčiau".

Nepripažinimo prasmės reikalu dera prisiminti, ką prof. Malbone W. Graham rašė savo straipsnyje "What Does Non-Recognition Mean?" (The Baltic Revievv, No. 4-5, Vol. I, 1946). Pagal prof. Grahamą nepripažinimas reiškia tokius dalykus: (I) tai padeda išlaikyti užimtų kraštų teisini statusą ir jų sudarytas su kitais kraštais sutartis, jų diplomatinį bei konsulinį atstovavimą ir leidžia suteikti "pilną pasitikėjimą ir kreditą" tų atstovų aktams, laiduojant pilną legalų jų vyriau-
inės veiklos tęstinumą; (II) jis garantuoja užimtų kraštų piliečiams, gyvenantiems šalyje, kuri nepripažįsta okupacijos, atskirą statusą, diplomatinę globą, pasų gavimą ir prailginimą, privačių notarinių aktų patvirtinimą etc. ir laiduoja jiems minimumą civilinių teisių; (III) jis duoda galimybę su specifiniu imunitetu savanoriškam fi-lantropiškam pavergto krašto piliečių veikimui te-ritorijoje valstybės, nepripažįstančios okupacijos, pilnai laiduojant jų kultūrines teises; (IV) jis proteguoja nuosavybę ir gyvenimą užimtų kraštų piliečių, gyvenančių šalyje, kuri nepripažįsta okupacijos, prieš okupanto užmačias ar pretenzijas ir laiduoja pilną naudojimąsi nuosavybe bei kontraktinėmis teisėmis. Gilinantis į nepripažinimo prasmę, galima surasti ir kitų motyvų, kurie patvirtintų tai, kad okupacijos nepripažinimas turi labai didelės reikšmės. Lygiai labai svarbus yra dalykas, kad veikia Amerikos Balso lietuvių skyrius, kuris kasdien perduoda teisingas ir tikslias informacijas į okupuotą Lietuvą.

Ne tik lietuviai, bet latviai ir estai bei visi tų tautybių veiksniai labai vertina JAV tvirtą laikyseną nepripažinti padarytos prievartinės Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą.

Kas liečia Lietuvos Diplomatinę Tarnybą: S. Lozoraitis, Lietuvos Diplomatijos Šefas. JAV de jure Lietuvos pripažinimo 50 metų sukaktį paminėjo atskiru 1972.VII.28 pareiškimu — padėka JAV-bėms už jų palankumą Lietuvai bei kitoms Baltijos valstybėms ir priminė JAV lietuvių ryžtą ir veiklą ginant Lietuvos teisę į nepriklausomybės atstatymą.

Atgarsiai iš okupuotos Lietuvos, kurie ligšiol, nežiūrint didžiausių kliūčių, pasiekė laisvąjį pasaulį ir buvo atžymėti laisvojo pasaulio spaudoje ir ypačiai JAV kongrese, parodė ne tik mums, bet visiems, kad mūsų pavergti tautiečiai nori laisvės ir teisingumo.

M. Biržiška — Amerikos Lietuviai, Kaunas, 1932;
K. Gineitis — Amerika ir Amerikos Lietuviai, Kaunas, 1925:
Prof. Malborne W. Graham — What does non-recognition
mean? (The Baltic Revievv, No. 4-5, Vol. I, 1946, Stock-
holm);
F. Kemėšis — Amerikos lietuvių kova už Lietuvos laisvę (Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1918 -1928, Kaunas);
D. Krivickas — Lietuvos tarptautinis statusas, VARPAS, Nr. 3-4, 1958;
INDEPENDENCE FOR THE LITHUANIAN NATION, B. F. Johnson, Publishers, Inc., Washington, D. C, 1918;
THE AMERICAN PRESS ON LITHUANIA's FREEDOM, Published by Tautos Fondas, Brooklyn, N. Y., 1920;
LITHUANIAN RECOGNITION, Published by Lithuanian Information Bureau, Washington, D. C, 1921; VIENYBĖ, 1962 liepos 27, Nr. 29;
BALTIC STATES INVESTIGATION, Hearings before the Select Committee to investigate the incorporation of the Baltic States into the U.S.S.R., I, U. S. Government Printing Office, Washington, D. C, 1954;
Lietuvos sutartys sy svetimomis valstybėmis, t. L, 1919-1929 m., Kaunas, 1930; t. II, 1929-1939, Kaunas, 1939;
J. Balys — Lithuania and Lithuanians, A selected bibliography, Frederick A. Praeger, New York, N. Y., 1961;
C. R. Jurgėla — The Baltic Policy of the United States, Fordham University, Spring Term, 1949, HIST. 294;
A. N. Tarulis — American Baltic Relations, 1918 - 1922. Washington, Catholic University Press, 1965;
Richard Arthur Schnorf — An Abstract of Problem of International Morality as represented by the Baltic States (Master of Arts laipsniui gauti darbas pateiktas 1963 m. The Faculty of the School of International Service, The American University, Washington, D. C.)
\Villiam M. David, Jr., Chairman, Political Science Department, Western Maryland College, Westminster, Md. — The Development of U. S. Policy toward the Baltic States 1917 - 1922;
TREATIES IN FORCE, on January 1, 1972, Publication of Department of State No. 8628, U. S. Government Printing Office, VVashington, D. C;
CURRENT NEWS ON THE LITHUANIAN SITUATION (Published by Lithuanian Legation, VVashington, D. C.) BULLETINS, Nos.: No. 7(19), July 28, 1942; No. 13 (49), January 1945; No. 1-2 (78-79), July 1947; No. 8 (32), August 1943; No. 5 (59), November, 1945; No. 3-4 (80-81), Sept., 1947.