STRUKTŪRINIAI PASIKARTOJIMAI DOSTOJEVSKIO ROMANE "NUSIKALTIMAS IR RAUSMĖ" Spausdinti
Parašė RIMVYDAS ŠILBAJORIS   
Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę galima, paviršutiniškai kalbant, priskirti prie kriminalinių romanų. Šiame žanre autoriaus pasisekimas priklauso nuo jo sugebėjimo išlaikyti nuolatinį, įtemptą skaitytojo dėmesį. Dostojevskis žinojo, kad, šią knygą rašant, tai bus jam nelengvas uždavinys, nes jis iš anksto atsisakė pačios sėkmingiausios kriminalinio romano priemonės — laikyti skaitytoją nežinioj, nuolat spėliojantį, kas gi tas tikrasis nusikaltėlis, kada, kokiu būdu jį suseks. Gana anksti parodęs, kaip Raskolnikovas užmuša senutę Alioną ir jos seserį Lizavetą, jis perkėlė visą veikalo įtampą į atomazgą, į įvykius ir pergyvenimus, vedančius prie Raskolnikovo prisipažinimo. Čia Dostojevskis pavartojo visą eilę dramatiškų priemonių, daugiausia siekiančių pastatyti skaitytoją prieš kokią nors paslaptį, prieš nelauktą padėties pasikeitimą, staigią ir sukrečiančią katastrofą taip, kad galų gale jis nebekreiptų dėmesio į tai, jog patį svarbiausią romano faktą jau žino, bet visas pasinertų į klaidų, bauginantį, bet kartu nepaprastai įdomų atomazgos labirintą. Kartais skaitytoją prie knygos pririša kraštutinės įtampos dialogas, kaip, pavyzdžiui, policijos valdininko Zametovo pasikalbėjimas su Raskolnikovu smuklėj jau po nusikaltimo. Tenai pastarasis su isterišku malonumu, o kartais ir su siaubu vaikščioja ant bedugnės kranto; kiekvieną momentą atrodo, kad jau ims ir prisipažins. Kitais atvejais prieš herojų nelauktai atsistoja, tartum iš jo baisių sapnų iškilusi, nyki, paslaptinga figūra, laikanti jo paties ir jam artimų žmonių likimą savo rankose — toks yra Svidrigailovas. Dostojevskis taip pat stengiasi iki kraštutinumo įtempti skaitytojo nervus serijomis viena kitą glaudžiai sekančių katastrofiškų krizių. Centrinėj romano daly visų pirma matome chaotiškus Marmeladovo šermenis, kurių metu Lužinas Sonią apkaltina vagyste; vos tik tam epizodui pasibaigus, seka aukščiausias romano momentas — Raskolnikovo prisipažinimas Soniai, kad jis žmogžudys. Šio pokalbio iki gelmių sukrėsti, jie abu staiga girdi, kaip pas juos įsiveržia Lebeziatnikovas pranešti, kad Sonios motina visai išėjo iš proto ir šoka paklaikusi gatvėje, tampydama su savimi persigandusius vaikus.
Tokiu būdu autorius pajėgia išlaikyti skaitytojo dėmesį, priversti jį nekantriai laukti, kas bus toliau. Bet to nepakanka pasiekti antram, daug svarbesniam Dostojevskio tikslui — pavaizduoti didelę moralinę krizę, liečiančią giliausias filosofijos, religijos ir psichologijos šaknis, ją perleidžiant per vieno iškankinto žmogaus sąmonės prizmę. Ta reikalingi nauji faktoriai: kraštutinių principų dvikova intelektualinėj ir emocinėj plotmėj, žmogiškos vertės, integriteto ieškojimas visiško nuosmukio ir dvasinės agonijos bedugnėj, logikos neatpažįstamas iškrypimas morališkai susirgusioj sieloj, gilūs ir komplikuoti psichologiniai pergyvenimai sąmonės ir pasąmonės daugialypiame santykiavime, metafizinė vienatvė, už jos atskambantis Dievo balsas ir dar daug kitų. Apie šiuos faktorius, jų nevadinant Dostojevskio meninėmis priemonėmis, bet greičiau jo knygos esminiu turiniu, prasme, daugiausia ir kalba Dostojevskio tyrinėtojai bei kritikai. Todėl kartais atrodo, kad ideologinis Dostojevskio kūrybos diskutavimas nustelbia literatūrinę analizę, tartum jo romanai būtų pirmoj eilėj ne grožinės prozos kūriniai, bet filosofiniai traktatai grožine forma, kaip kadaise Platono dialogai, dar su priemaiša viduramžių didaktinės misterijos.

Atsitinka taip todėl, kad kritikai nepakankamai ryškiai pabrėžia tą faktą, kad visi moraliniai ir filosofiniai Dostojevskio kūrybos aspektai taip giliai veikia Į protą ir jausmus, kad jie mums perduodami su subtilių, bet efektingų, giliai apgalvotų meninių priemonių pagalba, — priemonių, kurios skiriasi nuo tų, kurių dėka išlaikoma Nusikaltimo ir bausmės, kaip kriminalinio romano, įtampa. Galima net sakyti, kad jeigu grynai kriminalinis romano aspektas nepatrauktų daug dėmesio be jį apipavidalinančių literatūrinių konstrukcijų, tai panašiai ir filosofinis romano turinys be meninės jo stiuktūros galėtų atrodyti lėkštas ir neoriginalus.

Kokios būtent yra šiai filosofinei - moralinei kategorijai priklausančios meninės priemonės, kritikų palyginti dar mažai svarstoma. Šiuo atveju norisi žengti mažą žingsnį ta kryptimi: paban-dant bendrais bruožais aprašyti vieną iš tokių priemonių, būtent struktūrinius duotos padėties pasikartojimus.

Prileidžiame, kad patys pagrindiniai Raskolnikovo nusikaltimą ir bausmę vaizduojantys įvykiai ir pergyvenimai, kartą išdėstyti knygos pradžioj (pirmojoj daly), po to vėl bent dalinai kartojasi tam tikrais ciklais, tik jau kitose plotmėse, kita prasme ir net su kitais veikėjais. Tie pasikartojimai yra tartum Raskolnikovo nusikaltimo ir jį sekančių kentėjimų struktūriniai atitikmenys — jie apšviečia tą pačią problemą iš kitų išeities taškų ir užtat padaro ją daugiaprasmę, gilią, o ne plokščią, komplikuotą, o ne vienalypę, visuotinę, o ne siaurai asmenišką.

Pačiais bendriausiais bruožais kiekvienas besikartojantis ciklas savyje sutelkia bent keletą iš šių momentų:

Skaudi, liguista vienatvė — paruošiamasis periodas, kuriame susikryžiuoja ir susiraizgo didelė daugybė minčių ir jausmų, ir visa tai "fermen-tuojasi" žmogaus viduje, kol priveda prie tokio dvasios stovio, kad nusikaltimas pavirsta į psichologinę neišvengiamybę, tartum jau individas netektų savo valios, pakliūtų į vergiją kažkokiam nepermaldaujamam likimui. Knygos pradžioj tokį laikotarpį pergyvena Raskolnikovas, vienas užsidaręs per visą mėnesį savo mažyčiam kambarėlyje, tartum karste. Kai mes pirmą kartą pamatom jį einant gatve, tas procesas jame jau linksta prie pabaigos; mes tik vėliau sužinom, ką jis buvo pergalvojęs ir perkentėjęs, prieš mums jį sutinkant.

Savęs išbandymas — nusikaltimo (arba jo priešingybės — prisipažinimo) tam tikra repeticija, kada, dar pilnai neapsisprendus žengti lemiantį žingsnį, norima kiek galint intensyviau, ryškiau pergyventi tokiam žingsniui reikalingą dvasios būklę sužinoti, "ar pakaks jėgų" pakelti ranką žmogžudystei, arba užsidėti atgailos kryžių. Pirmame romano įvykių rate tai, žinoma, Raskolnikovo "bandomoji kelionė" pas senutę Alioną su užstatu. Su karštligišku greičiu per jo sąmonę perbėga smulkiausios detalės, argumentai pro ir contra, pastangos save, savo kokybę galutinai suvokti. Čia daug reiškia scenos ant laiptų, išeinant iš namų arba lipant viršun pas Alioną, gatvių karštis, smarvė, Raskolnikovo drabužiai, Alionos durų varpelis, Alionos gyvenamame name tuščias, naujai perdažomas kambarys ir t. t. Kiekviena iš tų smulkmenų vėliau romane per pasikartojimus ir atitikmenis išauga iki komplikuotos, giliai simboliškos prasmės.

Protarpis — įvedimas naujų faktorių. Visa nusikaltimo problematika nušviečiama iš tam tikros grupės naujų perspektyvų, kur įvedami kitų žmonių likimai, priklausantys nuo to, ką Raskolnikovas darys, kur pati moralinė bei filosofinė nusikaltimą liečiančių problemų suma analogiškai pasikartoja kokio nors kito asmens gyvenime, tuo pačiu keičiant Raskolnikovo užmojo esminį charakterį — vadinasi, jo žygio priežastys pasidaro daug gausesnės ir komplikuotesnės, negu pačiam Raskolnikovui iš pradžių galėjo atrodyti, nežiūrint to, kad jau jis jautėsi "viską permąstęs". Pirmajame rate tokių naujų faktorių ypač gausu. Suminėsime tik keletą: visų pirma tai Raskolnikovo susitikimas smuklėj su Marmeladovu, kuris išpasakoja visą savo gyvenimą, pirmą kartą pamini Sonią, jos priverstinį išėjimą į prostitutes, aprašo savo isterišką džiovininkę žmoną, vaikus, svarbiausia, savo paties visišką, beviltišką smukimą į alkoholizmo prarają, kurios tik pačiame dugne surandama Dievo malonė tokiems kaip jis girtuokliams už tai. kad jie niekad neįsivaizdavo save tos malonės vertais. Raskolnikovas bent iš dalies ryžtasi žudyti todėl, kad jo sąmonėj pinasi idėja, kad gal jis yra aukštesnis, išimtinis žmogus, taigi vertas drąsaus žygio, aukštos idėjos vardan turįs teisę nesiskaityti su moralinėmis normomis, tai Marmela-dovo absoliučiai kontrastuojanti figūra — beviltis, save niekinantis, bet Dievo priglaustas — sudaro tam tikrą "atsikirtimą" Raskolnikovo idėjoms, pastato jas naujon švieson. Vėliau motinos laiškas, aprašantis Dunios užplanuotas vestuves su Lužinu ir jos kryžiaus kelius Svidrigailovo šeimoj; iš to aiškėja, kad Dunia ryžtasi "save žudyti", ištekėdama už pasibiaurėtino Lužino tam, kad savo brolį (tartum kokią "aukštą idėją") išgelbėtų nuo bejėgio skurdo. Tai ir vėl tartum savotiškas visos paties Raskolnikovo minties apšvietimas iš kitos pusės, ir jis aštriai pajaučia, kad negali Duniai to leisti, kad turi "pats veikti". Tokių papildomų faktorių yra ir daugiau.

Pasąmonės prasiveržimas — baisus sapnas. Pats pirmas Raskolnikovo sapnas nuneša jį atgal į jo paties vaikystę; kur jis mato baisią sceną: girtas mužikas Mikolka su sėbrais žiauriausiu būdu užplaka menkutę kumelaitę už tai, kad ji juos visus dideliame, sunkiame vežime susėdusius nepajėgia "zovada pavežti". Ten kraujas, botagų, geležim, dalbų smūgiai, patetiška scena, kuri savimi, taip sakant, "atvaizduoja" ir paties Raskolnikovo užsispyrimą, kad jo "idėja" nors ir menka ir bejėge tebūtų, turi "zovada" lėkti, jį iki Napoleono aukštumų iškelti. Tuo pat metu šis sapnas leidžia jam pergyventi visą jo užmojo kruviną siaubą, aiškiai pajusti, ką jis iš tiesų ruošiasi daryti.

Po tokio fizinio, tiesioginio žmogžudystės pergyvenimo pirmame cikle seka tam tikras "teoretinis momentas", kada, jau labai arti susipažinęs su Raskolnikovo dvasios stoviu ir įvairiais jo būklės aspektais, skaitytojas turi progos išgirsti ir visos jo idėjos esmę grynai intelektualinėj plotmėj. Grįždamas namo po sapno, Raskolnikovas prisimena prieš mėnesį girdėtą pasikalbėjimą tarp karininko ir studento, kuriame pastarasis pamini senutę Alioną ir iškelia principą, kad yra teisėta, net privalu, sunaikinti žmonijos "erkes", parazitus, kurie laiko užgožę turtą, galintį daug naudos atnešti žmonijai. Čia svarbus momentas, kada karininkas klausia studento, 'ar jis pats tikrai eitų ką nors pagal tą principą užmušti. Šis atsako, kad ne; tada karininkas atmeta ir visą jo "teoriją", nes be veiksmo joje nėra ir jokio teisingumo. Raskolnikovui jau tuo metu ir iškilo mintis suteikti tam argumentui tikrovę ir teisingumą, jį "įrodyti" veiksmu (beje, panašūs momentai kartojasi ir kitur Dostojevskio kūryboj — prisiminkime Velniuose Kirilovo pasiryžimą nusižudyti, kad įrodytų, jog žmogus yra dievas ir mirties nėra).

Visos suminėtos stadijos priveda prie paties reiksmo — nusikaltimo. Raskolnikovas antrą kartą lipa laiptais pas senutę Alioną, jau su kirviu, užmuša ją ir netikėtai ten atsiradusią jos seserį Lizavetą ir tada turi pergyventi keletą košmariškų momentų, kai du žmonės pas senutę beldžiasi, o jis stovi už durų, kiekvienu momentu laukdamas ir sau galutinės katastrofos. Visi patys -mulkiausi Raskolnikovo šio epizodo jausmai, mintys, pergyvenimai vėliau knygoje kartojasi įvairiausiomis sąlygomis, išauga irgi į simbolinės vertės vienetus ir nuolat gilina visą psichologinę ir filo-- fine jo nusikaltimo problematiką.

Galų gale ateina visiškas dvasios susmukimas, kada Raskolnikovas grįžta namo, pats nežino kaip, ir sukrinta ant sofos be jokių apibrėžiamų minim galvoj — vien tik su neaiškiomis kažko nuotrupomis. Tada jo nervų liga visai perbloškia jį ir fiziškai, ateina ir jam pačiam "mirtis". Tik po tokios "mirties" įmanomas dvasinis prisikėlimas. Tuo būdu pasibaigia pirmas ciklas ir gali prasidėti i daugiau ar mažiau tikslūs atitikmenys — pasikartojimai tolimesnėse knygos dalyse.

Prieš nusikaltimą, kada visa idėja augo ir brendo Raskolnikovo dvasioje, jisai daug rūpinosi, kaip viską atlikti, nepaliekant jokio įtarimo ir jokių pėdsakų. Tuose rūpesčiuose buvo ir sau pačiam pajuokos elementų, kada netikėtai iškildavo kokia nors maža, bet, gal būt, lemtinga smulkmena, kaip, pavyzdžiui, jo keista, nutriušusi vokiška skrybėlė, kurią bet kas lengvai galėjo įsidėmėti. Kada po nusikaltimo Raskolnikovas, kraštutiniškai išsi-sėmęs ir karštligės kratomas, prabunda savo kambary ir tuoj nusigąsta, kad nebuvo anksčiau susipro-tėjęs užslėpti savo nusikaltimo pėdsakus, mes atpažįstame antrojo ciklo pradžią — paruošiamąjį laikotarpį. Pirmojo ciklo panašiam periode brendo pats žygis, savęs sutvirtinimas, maišytas su ironija dėl savo "žioplumo", o antrojo ciklo pagrindinis jausmas yra rūpestis ir išgąstis. Tikslas dabar — ne save sutvirtinti, bet užsimaskuoti, išvengti susekimo. Tų dviejų padėčių struktūrinis panašumas verčia jas vieną su kita lyginti ir perša išvadą, kad visa Raskolnikovo idėja buvo baisi klaida, nes kitaip tektų laukti ne baimės, o triumfo jausmo. Mažų mažiausiai tai klaida ta prasme, kad, jeigu pats principas ir tebegalioja, tai Raskolnikovas todėl, kad dabar slepiasi ir bijo, nebuvo tas "išrinktasis", žudymui teisę turįs žmogus, nors patį darbą ir pajėgė atlikti. Daug vėliau knygoje ta mintis pradeda persekioti ir patį Raskolnikovą.

Šioj naujoj padėty Raskolnikovas gali savo iš-imtinumu įtikėti tik tada, jeigu išdrįs kuo arčiausiai prieiti prie jam gręsiančio pavojaus, pasižiūrėti jam tiesiai į akis, iššaukti, taip sakant, jį dvikovom Tai atitinka pirmojo ciklo pasiryžimą nužudyti. Užtat dabar irgi kartojasi savotiška "repeticija" — pirmas prisiartinimas prie savęs išdavimo briaunos. Ateina kvietimas į policijos nuovadą — taigi tiesiog į patį pavojaus centrą. Kaip ir pirmąjį kartą, kada jis ėjo pas Alioną su užstatu, Raskolnikovui tenka lipti laiptais, šį kartą į policijos įstaigą (o laiptai purvini, apteršti šiukšlėmis, tartum jie būtų naujas, šlykštus pavidalas tos baimės ir įtempimo, kurį Raskolnikovas tada jautė). Yra ir "užstatas" — buto šeimininkės reikalavimas, kad Raskolnikovas užmokėtų nuomą, yra galų gale ir lemianti minutė — kada jis išgirsta nuovadoj kalbant apie jo padarytą žmogžudystę. Jo nervai neišlaiko, ir jis susmunka be sąmonės. Taigi pirmas bandymas nepavyksta, bet užtat keistas Raskolnikovo elgesys sukelia įtarimą, ypač jauno policijos valdininko Zametovo galvoj.

Po to vėl seka tam tikras protarpis, kada prie Raskolnikovo esamos padėties prisideda nauji faktoriai, nukeliantys visą klausimo esmę į gilesnę plotmę. Šiuo atveju reikia apgalvoti kai kurias implikacijas Raskolnikovo pastangų kur nors paslėpti iš senutės Alionos pagrobtus daiktus. Pirmiausia, jisai nepaėmė reikšmingos sumos pinigų, kaip jo "teorija" kad reikalautų, bet tik užgriebė keletą niekniekių, arčiausiai pakliuvusių po ranka. Visa apiplėšimo "praktiška" prasmė tuo pačiu ir prapuolė, nes tokie paimti niekai nėra didžios žmonijai išganingos ateities laidas, o tik tam tikras ritualas, tuščias mostas, kad tik išpildytų viską, ko "teorija" reikalauja. Raskolnikovas vaikšto po visą Petrapilį ir niekaip neranda vietos, kur daiktus ne tik kad paslėptų, bet jau ir tiesiog išmestų kur nors į vandenį, nes aplinkui visur per daug žmonių, visi jį mato. Gaunama jo "teorijos" beprasmiškumą pagilinanti ironija: Raskolnikovas eina tarp tų žmonių masių, kurių labui jis tapo žmogžudžiu, ir kaip tik todėl, kad tos masės visur jį supą, negali atsikratyti to "turto", kuris, pagal teoriją, buvo reikalingas žmonijai gelbėti.

Pati ta vieta, kur Raskolnikovas galų gale padeda daiktus, yra uždaras, aklom mūrinėm sienom apsuptas kiemas, tartum koks kapas, su akmeniu kampe, kurj atvertęs jis sudeda ir vėl "palaidoja" visą lobį. Žiūrint į romaną struktūriniu požiūriu ir prisimenant, kad kartą vėliau tardytojas Porfi-rijus klausė Raskolnikovo, ar jis tiki į Lozoriaus prisikėlimą, ir kad Lozoriaus tema buvo jo pokalbio su Sonia centrinis taškas, šis akmuo, tie daiktai įgyja simbolinės prasmės, kaip akmenimis užversto kapo ir paties Lozoriaus — Raskolnikovo atitikmenys. Su tuo paslėpimu Raskolnikovas save palaidojo, pasmerkė mirties periodui (nusižudė jis gi tada, kada pats įvykdė žmogžudystę — moralinę mirties tapatybę).
 Bet Lozoriaus istorija yra apie prisikėlimą, taigi pirmą kartą romane iškyla galimybė ir Raskolnikovo išsigelbėjimo — prasideda
Dievo darbas.

Paslėpęs daiktus, jisai užsuka pas Razumichi-ną, kuris, lyg tyčia, siūlo jam padėti versti iš vokiečiu kalbos (prisiminkim Raskolnikovo nutrintą vokišką skrybėlę) straipsnį: "Ar moteris yra žmogus?" Tai ironiškas atskambis Raskolnikovo minčių, kad jis, girdi, užmušė tik "utėlę", nereikšmingą parazitą, o ne iš tiesų žmogų.
Grįždamas iš Razumichino, užsimąstęs, Raskolnikovas vos nepapuola po karietos ratais. Šis įvykis taip pat turi simbolinę prasmę, nes čia Dostojevskis įveda dar vieną savotišką "repeticiją" — skaitytojo paruošimą vėlesnei Marmeladovo mirčiai po vežimo ratais; tuo būdu abu veikėjus sujungia dar tvirčiau, negu prieš tai simboliniame veikalo plane. Ypač ta prasme svarbus yra vienas mažas įvykis, atsitikęs tuoj po incidento su karieta. Praeivė moteris, pamačiusi, kaip Raskolnikovą mušė, pagaili jo ir duoda jam "dėl Kristaus meilės" porą variokų. Po pirmo pokalbio su Mar-meladovu, Raskolnikovas buvo palydėjęs jį girtą namo ir, pamatęs baisų jo šeimos skurdą, slapčia palikęs ant palangės keletą monetų. Dabar svarbu du momentai: 1) Raskolnikovo sapne apie užplaktą arklį jis vienintelis to arklio pasigailėjo ir bučiavo jam "kruvinas akis" — taigi pirmasis sapnas, Marmeladovo kančia (jį grįžusi tuoj puolė mušti jo žmona) ir paties Raskolnikovo patirtas smūgis sujungiami viena tematine "pasigailėjimo" linija, kuri kontrastu stovi momentui, kada Raskolnikovas be gailesčio smogė senutei Alionai kirviu per galvą; 2) išėjęs tada iš Marmeladovo namų (tai buvo dar prieš jo nusikaltimą) Raskolnikovas pajuto savy jėgų antplūdį, lyg naują mintį, kad žmonijos labui verta žengti "drąsų žingsnį", o dabar gi, jau žudikas, Raskolnikovas, gavęs tuos variokus, sustoja ant tilto, pažvelgia į didingą Petrapilio panoramą ir pajunta didelį, nepermaldaujamą šaltį tiek tame vaizde (su Ermitažu, admiralitetu ir kitais puošniais pastatais, kuriuose įsikūnija, anot Kazio Bradūno, "žmogaus didybės valanda"), tiek ir pačiame savy, tartum jau būtų galutinai save nuo visa ko žmogiško atkirtęs. Simboliškai išreikšdamas tą šaltos tuštumos jausmą, jis sviedžia gautus pinigus tiesiai į Nevos bangas ir nueina sau (o prisiminkim, kaip jis anksčiau norėjo pagrobtus daiktus mesti į vandenį, bet šie atsidūrė po akmeniu; vadinasi, Raskolnikovo metafizinė vienatvė tai dar ne kelio galas, dar jo laukia Lozoriaus istorija ir prisikėlimas).

Bet tuo tarpu antrojo ciklo ratas sukasi toliau, ateina ir ketvirtasis momentas — vėl baisus sapnas. Šį kartą Raskolnikovas sapnuoja, kaip ant jo paties buto laiptų Zametovas be galo žiauriai muša jo šeimininkę. Išorinis ryšys gana aiškus — laiptai į policijos nuovadą, šeimininkės raštelis, reikalaujantis nuomos, Zametovo įtariantis žvilgsnis po apalpimo. Vidinis gi ryšys tas, kad, kaip ir pirmajame sapne, mušama bejėgė būtybė, kad jis pats ką tik lygiai taip smogė kirviu Alionai ir, kas šiuo atveju dar svarbiau, jos nekaltai seseriai Li-zavetai. Ir būsimo kruvino darbo pranašystė, ir kraujo auka, ir pats budelis, "aukotojas", susijungia į vieną grandį, į subendrintą, visos žmonijos padėtį išsakančią žmogaus kaip kartu ir budelio, ir aukos tragediją.

Tam tikras "teoretinis momentas" šiame cikle ateina, kada po sunkaus Raskolnikovo miego pas jį kambarin susirenka Razumichinas, daktaras Zo-simovas ir galų gale Dunios sužadėtinis Lužinas. Kalba nukrypsta į neseniai įvykusią žmogžudyste. Raskolnikovas turi tylėdamas klausytis, kaip Ra-zumichnas, nieko nežinodamas, tiksliai atspėja, koks turėjo būti tas žmogžudys, būtent, tokiuose dalykuose visai nepatyręs, greičiausiai kokių nors "teorijų" prisiėdęs studentas, jau anksčiau pas Alio-ną lankęsis su užstatais. Tokiu būdu Raskolnikovo "žygis", jo noras veiksmu įrodyti to kadaise girdėto studento napoleoniškos teorijos teisėtumą atsistoja prieš jį kaip veidrodyje ir pasirodo esąs bevertis, pasibiaurėtinas nesubrendusio proto išsišokimas. Priedu jam dar tenka išklausyti ir Lu-žino samprotavimus, kad žmonijai daugiausia gero atneš tik savanaudžiai, kurie stengiasi kuo greičiausiai praturtėti, tuo būdu pakeldami ir visos visuomenės materialinį lygį. Šitoks "pozityvus kapitalizmas" iš tiesų pavirsta į visos Raskolnikovo idėjos karikatūrą, nesgi jis pats ryžosi žudyti tam. kad taptų turtingas ir tada gelbėtų žmonijai. Kaip bebūtų jam biauru, o visgi šito ryšio tarp savo "aukštų" idėjų ir to paniekos verto (ir dar į jo seserį besikėsinančio!) Lužino Raskolnikovas negali nuneigti. Tokiu priešpastatymu Dostojevskis ii vėl teisman patraukia visą pinigais paremtą zuinių bendravimo filosofiją.

Tada ateina laikas "pakartoti" ir patį nužudymą, tik dabar atvirkščia forma, nukreipiant jį prieš save. Jau "repeticija" kartą buvo padaryta, Raskolnikovas policijoj buvo ir Zametovą matė, net su juo šiek tiek kalbėjo. Dabar gi apsirenk naujais rūbais, Razumichino nupirktais už motinos ir Dunios atsiųstus (!) pinigus, Raskolnikovas išeina vėl į gatves, užsuka į restoraną ir ten sutinka Zametovą. Čia nėra vietos nurodyti kiekvieną smulkmeną, nors jos visos labai reikšmingos, bet tik atkreipsime dėmesį į tai, kad tie nauji drabužiai simboliškai atitinka senuosius skarmalus kuriais apsirengęs Raskolnikovas įvykdė nusikaltimą, o taip pat paminėsime, kad pats restoranas vadinasi "Kristalo rūmai" — taigi yra pilna priešingybė karčiamai, kur Raskolnikovas išklausė Marmeladovo išpažinties, o, be to, jie dar savo vardu nurodo į ankstesnį Dostojevskio kūrinį Užrašus si pogrindžio, kur kristalo rūmai atstovavo neapkenčiamam žmogaus "logiško proto" (gimdančiu "teorijas") išdidumui.

Su Zametovu Raskolnikovas pradeda kalbėt apie Alionos ir Lizavetos užmušimą, vis drąsiau ir drąsiau kreipdamas įtarimo peilį į save. Isterišku šnibždesiu jis aiškina Zametovui, kaip vartė laikraščius, ieškodamas žinių apie tą žmogžudystę, tą pačią, dėl kurios jis tada policijoj nualpo. Zametovas staiga supranta: "Arba tu beprotis, arba . . ." "Arba ką?" klausia Raskolnikovas ir pajunta, kaip jam pašėlusiai norisi kvatotis, lygiai taip, kaip tada po užmušimo, kai jis stovėjo už durų ir laukė, kol į Alionos kambarį kažkas įsibraus ir jį suras. Tuo ir susiejami tie du įvykiai. Pagaliau Raskolnikovas visai nustoja kontrolės, kaip tuo momentu, kada kėlė kirvį, ir baisiu šnibždesiu, mėšlungiškai drebančiom lūpom, prisipažįsta: "o ką, jeigu aš tada senutę ir Lizavetą užmušiau?"

Tiek toli nuėjęs, Raskolnikovas ir vėl susmunka, kaip po nužudymo, slegiamas kažkokio šalto liūdesio. Išėjęs iš smuklės, jis šiurkščiai atstumia Razumichiną ir vėl be tikslo velkasi Petrapilio gatvėmis, visiškai, beviltiškai nuvargęs, galvodamas apie savižudystę.

Tuo užsibaigia antrasis ciklas, savotiška prasme kitomis aplinkybėmis, pakartojęs
svarbiausius pirmojo ciklo — visos žmogžudystės istorijos — į-vykius. Prileisdamas, net įtaigodamas tokius sugretinimus, Dostojevskis siekia pagilinti skaitytojo sąmonėj visą nusikaltimo ir bausmės problematiką. Gal svarbiausios iki šio momento iškylančios mintys yra dvi: viena, kad visa nusikaltimo teorija, jo supratimas kaip kilnaus žygio, beveik visiškai praranda savo prasmę, nes tampa panaši į šlykštų ir kvailą savanaudiškumą, o antra — kad pats užmušimas darosi vis labiau panašus į savižudystę moraline prasme ir kad emocinėj, pasąmonės plotmėj jis atitinka isteriško (ir visuotinio!) žmogaus troškimo prasiveržimus žudyti ir naikinti.

Jeigu pirmajam cikle, skaudžioj kambarėlio vienatvėj, iki neišvengiamybės subrendo nusikaltimas, o antrajam struktūrinis atitikmuo yra Raskolnikovo baimė, tuo pačiu nuteisianti ir jo "didžiąją mintį", tai trečiajam rate trumpas introspekcijos momentas dar arčiau priveda Raskolnikovą ir skaitytoją prie tikros nusikaltimo esmės — mirties. Stovėdamas ant tilto, beprasmiai žiūrėdamas į temstanti miestą, jisai tampa liudininku nepažįstamos moters pastangų nusiskandinti. Tik pamatęs tą sceną, jis supranta, kad ir jis pats tam buvo pasiryžęs. Bet vanduo būtų melas — reikia taip žūti, kad išliktų vidinis ryšys su pačiu jo nusikaltimu. Taigi jis ir vėl pasuka policijos nuovados link viską užbaigti.

Pakeliui jis padaro 'repeticiją — aplanko nusikaltimo vietą. Staigaus impulso patrauktas, jis grįžta atgal į Alionos namus, vėl lipa laiptais, į-eina į jos kambarį, ir panašiai, kaip anksčiau su Zametovu, vėl užveda tokią kalbą su kambarį dažančiais darbininkais, kad beveik visiškai save išduoda. "O kas tu per žmogus?" klausia vienas iš darbininkų. Tai ir yra Raskolnikovui iš naujo esminis klausimas. Dabar į jį atsakyti galima, tik prisipažįstant žmogžudystę, nes bėgimas, saugojimasis veda tik vis arčiau į tuščią, be atsakymų erdvę — į mirtį.

Tačiau šiuo momentu Dostojevskis nukelia tolyn problemos išsprendimą, norėdamas praplėsti jo implikacijas visiems kitiems romano veikėjams, o taip pat ir padėti platesnį pagrindą būsimam Raskolnikovo dvasiniam atsinaujinimui, be kurio jo prisipažinimas, areštas ir nuteisimas (arba jo savižudybė) taip ir paliktų visą klausimą — ar Raskolnikovas tikrai išimtinis žmogus? ar dėl to turėjo teisę, net pareigą žudyti, o gal tai tik priešingybė tikrojo kelio išimtiniam žmogui? — neišspręstą, net pilnai neapibrėžtą.

Anksčiau, kada romano idėja reikalavo problemos praplėtimo, Dostojevskis pirmuose dviejuose cikluose įvedė tam tikrą protarpį, kuriame iškilo nauji faktoriai — žmonės, idėjos ir panašiai. Dabar gi net pačioj cikliškoj struktūroj įvyksta kažkas visai naujo: ką vadinome "protarpiu" susijungia su tuo, kas anksčiau buvo "baisusis sapnas", ir tie abu momentai kartu sudaro "lemian-čiojo veiksmo" — nusikaltimo — atitikmenį. Kalbame apie Marmeladovo mirtį. Pirmajame rate Raskolnikovas sutiko Marmeladovą tuoj po savo "repeticijos" — užėjimo pas Alioną su užstatu. Tada visa Marmeladovo istorija pastatė Raskolnikovą ir jo idėją į tam tikrą santykį su kitų žmonių moralinėmis krizėmis. Dabar gi, trečiajam cikle, Raskolnikovas "sutinka" Marmeladovą gulintį kruviną gatvėj tuoj po šito ciklo "repeticijos" — apsilankymo į nusikaltimo vietą. Šiuo būdu Marmeladovo mirtis tampa nauju faktorium, realizuojančiu tą absoliutinį Marmeladovo sunaikinimą, kuriam dirvą paruošė jo visiškas atsidavimas alkoholiui, pažeminimui, kentėjimui.

Tuo pat metu Marmeladovo katastrofa po karietos ratais, kraujo klane, atitinka kai kuriuos Raskolnikovo baisaus sapno momentus. Svarbiausi momentai yra du: fizinis, kur bejėgę būtybę sutriuškina akla jėga, ir moralinis, kur Raskolnikovas, abiem atvejais buvęs tragedijos liudininku ii pats galvodamas apie žmogžudystę (o vėliau ją ii atlikęs), tampa pats panašus į tą triuškinančia bejėgius, o ne juos gelbstinčią galią, kaip kad jo teorija reikalautų, jeigu ji iš viso turėtų kokią nors prasmę.

Galų gale Marmeladovo mirtis, taip intymiai susieta su Raskolnikovo moralinėmis dilemomis, jo gražiausiomis teoretiškomis svajonėmis ir baisiausiais jo sapnais, tampa ir paties "veiksmo" — pačios žmogžudystės — atitikmeniu. Nepermaldaujama jėga, kuri Marmeladovui atrodė tartum išorinis, iš jo gyvenimo aplinkos išaugęs likimas, bet iš tiesų buvo išplaukusi iš jo paties vidaus, stūmė jį vis gilyn į bedugnę iki pat mirties, kuri tada savo esme tampa labai artima nusižudymui.

Raskolnikovo raida eina lygiagrečiai su tuo procesu: išorinė "objektyviai galvojanti" teorija, o iš tiesų, jo viduj slypįs mirties ir chaoso instinktas priveda jį prie žmogžudystės, kuri, jau šioj romano stadijoj darosi aišku, irgi yra tik nusižudymas. Abu — Raskolnikovas ir Marmeladovas — kraštutiniu, lemiamu veiksmu peržengė moralinį visuomenės (ir Dievo?) įstatymą, tik priešingomis kryptimis. O priešingybės gi susiliečia.

Savo ruožtu abu Raskolnikovo susitikimai su Marmeladovu vienas kitą atitinka savo aplinkybėmis, tik su tuo skirtumu, kad antrą kartą viskas įvyksta intensyvesnėj, daugiau tragiškoj tikrovės plotmėj. Jau minėjom, kad abiem atvejais Raskolnikovas palydi savo "antrininką" namo, tik tada šis buvo beviltiškai prasigėręs, o dabar — mirtinai sužeistas, vadinasi, irgi jau įvykdęs savo gyvenimo užslėptą tikslą. Namuose gi Raskolnikovas tada paliko ant palangės keletą grašių (jau buvom nurodę šio poelgio ryšį su kitais romano momentais), o dabar — reikšmingą sumą nuo motinos gautų pinigų. Pirmąsyk Raskolnikovas išėjo sutvirtėjęs minty žudyti, nes žmonija to "verta", o dabar, Marmeladovo dukters Polinos su dėkingumu pabučiuotas, vėl pasijuto esąs "vertas" toliau gyventi, pasiryžęs savo nusikaltimo nesigailėti ir neprisipažinti. Kitaip sakant, jeigu Marmeladovas galėjo iki galo — iki mirties — peržengti savo, kaip šeimos galvos, elgesio normas, tai gali ir jis, Raskolnikovas, eiti "iki galo" savo nusižengime. "Kilniąją" savo teoriją jis dabar galvoja atbaigti tolimesniu savo gyvenimu. Tokie "sąmonės prašviesėjimai" itin tragiškai veikia skaitytoją, nes mes iš savo perspektyvos matome, kaip jie veda tik be-viltiškon tamson. Kas gi liečia Raskolnikovo išsigelbėjimo galimybes, kurios romane visad slypi jo pražūties gelmėj, antrasis epizodas su Marmeladovu pirmą kartą suveda žudiką akis įakį, su jo "angelu sargu" — Sonia, apie kurią pirmąjį kartą buvo tik kalbėta.

Kadangi Marmeladovo mirtis savyje sukaupė trijų cikluose besikartojančių įvykių funkcijas, parodydama visą idėjinę knygos dilemą vėl naujoj šviesoj, tai logiškai seka, kad vadinamasis "teoretinis momentas" turi užimti struktūrinę poziciją ne prieš "lemiantį" veiksmą" (šiuo atveju Marmeladovo mirtį), bet po jo, nes pati ta mirtis visą "teoriją", visą Raskolnikovo idėją pastato naujon padė-tin, kurią dabar reikia vispusiškai apsvarstyti. Kaip pas Dostojevskį dažnai būna, nežiūrint daugybės ideologinių ginčų, į kuriuos jo charakteriai įsivelia, pats esminis idėjinis apsvarstymas įgyja veiksmo ir emocinio pergyvenimo formas. Sį kartą tas veiksmas išsišakoja gana plačiai ir liečia ištisą eilę romano veikėjų, bet mes čia paminėsime tik porą svarbesnių momentų.

Visų pirma tai Raskolnikovo susitikimas su seserimi Dunia ir su motina, grįžus iš Marmeladovo namų. Jeigu tenai jis galvojo, kad "dar pagyvens", tai dabar labai aiškiai pajunta, kad nebus su kuo "gyventi", nes motina ir sesuo, artimiausi jam žmonės, tapo jam visiškai svetimais dėl jo nusikaltimo. Užtat jis dar griežčiau atsisako Dunios aukos — ištekėjimo už Lužino, nes jo gyvenimas dabar niekieno aukos nebevertas. Teoretiškai iškyla klausimas: o ar buvo jis vertas Alionos ir Lizavetos kraujo? Marmeladovo mirties? Patys "pasiaukojimo" ir "paaukojimo" principai naujoj padėty pastatomi klaustuko ženklan.

Razumichino meilės istorija — jo atsidavimas Duniai ir jos motinai — savotiškai į tą klausimą ir atsako. Ne kraštutiniai, lemtingi žygiai, ne teorijos, bet veikianti meilė turi savyje giliausia žmogaus gyvenimo prasmę. Taip žiūrint, galima Razumichino istoriją su Dunia laikyti tam tikra paralele Sonios istorijos, kuri irgi veikiančia meile pasiaukojo Raskolnikovui, kaip Razumichinas jo seseriai.

Tolimesnėj romano eigoj ši ciklų, arba "ratų", struktūra pasidaro painesnė, sudėtingesnė tuo. kad viena besikartojančių pagrindinių momentu serija persipina su kita; chronologinė įvykių eigi nebesutinka su struktūrinėmis linijomis, ir mes galime jas atpažinti tik pagal vidinę jų logiką Tuo būdu prileidžiamam "ketvirtam" rate "repeticiją" ir "veiksmą" atitinka du Raskolnikovo pasikalbėjimai su Porfirijum, bet antrasis chronologiškai seka jau po "penktojo" rato pradžios, po, taip sakant, "penktosios repeticijos" — pirmo Raskolnikovo pasikalbėjimo su Sonia, kur šisai dar susilaikė prie pat prisipažinimo ribos.

Šitoks įvykių sugretinimas iš dalies pasiteisina tuo, kad romano veiksmas dabar pasiekia arčiausią įtempimo stadiją, ir Dostojevskis, kaip jau buvome pradžioje minėję, stengėsi tą įtampą kiek galima daugiau suintensyvinti, atidengdamas vieną dramatišką, katastrofišką sceną po kitos. Iš dalies gi tas naujas sugrupavimas žymiai paaštrina, pagilina ir patį idėjinį konfliktą.

Ketvirtojo rato pradžią paženklina Svidrigilovo pasirodymas, tuo tarpu dar nuošaly. Anksčiau Raskolnikovo kambary buvo susirinkę visi svarbiausi protagonistai: Dunia, motina, Razumichinas, o taip pat ir Sonia, atėjusi kviesti Raskolnikovą į Marmeladovo šermenis. Scenai pasibaigus, Svidrigailovas (dar skaitytojui kaip toks nepristatytas) atseka Sonią į jos butą, prakalbina ją prie laipte ir nusijuokia sužinojęs, kad jie esą kaimynai. Ta kaimynystė turi savo specialią prasmę — Svidrigailovas yra antrasis, po Marmeladovo, tam tikrų Raskolnikovo asmenybės aspektų pasikartojimas, "antrininkas", ir jis turi dalyvauti (už durų, kaip vagis, kaip užslėpta sąžinė) Raskolnikovo prisipažinime Soniai.

(Pabaiga kitame numery)