LIETUVOS IR VATIKANO DIPLOMATINIAI SANTYKIAI 1918 - 1940 Spausdinti
Parašė VIKTORAS PAVALKIS   
Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 m., jos gyventojų didelė didžiuma priklausė katalikų Bažnyčiai. Tačiau politinės sąlygos buvo labai nepalankios užmegzti normalius diplomatinius santykius tarp Lietuvos vyriausybės ir Šv. Sosto.

Tuo laiku Lietuvoje buvo trys vyskupijos: Žemaičių, Vilniaus ir Seinų. Caro okupacijos laikais Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos priklausė Mogiliavo arkivyskupijai, o Seinų vyskupija — Varšuvos arkivyskupijai. Laisvos Lietuvos katalikai siekė atsipalaiduoti nuo priklausomybės arkivyskupijoms, esančioms už jų krašto ribų. Lietuvos Bažnyčia norėjo priklausyti tiesiogiai nuo Šv. Sosto.

Šiam planui įvykdyti Žemaičių vyskupija nesudarė sunkumų, nes Mogiliavo arkivyskupija, kuriai ji priklausė, po bolševikų revoliucijos Rusijoje nustojo veikusi. Tačiau Vilnius ir Seinai su tų vyskupijų žymia dalimi buvo smurtu lenkų okupuoti 1920 m. Iš Vilniaus vyskupijos laisvoje Lietuvoje beliko 5 dekanatai, 63 bažnyčios ir apie 215.000 tikinčiųjų, o iš Seinų vyskupijos pasiliko 13 dekanatų, 95 parapijos su 314.324 katalikais.1
Tuo laiku Vatikanas dar nebuvo pripažinęs Lietuvos de jure, bet de facto pripažinimas jau buvo padarytas 1919 m. Nuo tada Lietuvos vyskupai buvo pasiuntę kan. Jurgį Narjauską į Romą savo atstovu prie Sv. Sosto. Atstovaudamas Lietuvos tikinčiųjų reikalams Vatikane, kan. Naijaus-kas turėjo daug nesutarimų, ypač su arkivyskupu Achille Ratti, kuris tuo laiku buvo nuncijumi Lenkijai ir apaštališku vizitatoriumi Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

1921 m. Ratti buvo pakeltas kardinolu ir paskirtas Milano arkivyskupu. Trys Pabaltijo valstybės gavo naują apaštališką vizitatorių monsinjorą Antonio Zecehini (1921 lapkričio 19). Kitais metais (vasario 6) Ratti buvo išrinktas popiežiumi Pijumi XI. Dėl suprantamų priežasčių kan. Narjaus-kas buvo atšauktas į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė tuomet paskyrė Kazimierą Bizauską savo oficialiu atstovu prie Šv. Sosto 1922.III.30.2 Tais pačiais metais (1922) apaštališkas vizitatorius monsinjoras Zecehini buvo pakeltas arkivyskupu ir 1922. X.25 paskirtas apaštališku delegatu toms pačioms Pabaltijo valstybėms. 1922 lapkričio 10 Lietuva buvo Vatikano pripažinta de jure.

Užsimezgus oficialiems diplomatiniams santykiams su Vatikanu, Lietuvos vyriausybė tikėjosi, kad Šv. Sostas išspręs Vilniaus — Seinų vyskupijų klausimą lietuviams priimtina prasme. Iš kitos pusės, Lenkijos vyriausybė darė žygius, kad Vilniaus vyskupija būtų priskirta prie Varšuvos arkivyskupijos. Tačiau Sv. Sostas šiuo klausimu laikėsi savo tradicinės politikos: įvykus teritoriniams pasikeitimams dėl karo veiksmų, jie paprastai tų pasikeitimų nepripažįsta, kol jie yra galutinai išspręsti taikos sutartimi ar kokios nors legaliai sudarytos tarptautinės institucijos sprendimu.3 Iki to laiko, realiai žiūrėdamas į esamą padėtį, jis stengiasi sudaryti pačias geriausias sąlygas tikintiesiems praktikuoti savo religiją.

Po ilgai užsitęsusių derybų su Vatikanu dėl Vilniaus, Lietuvos vyriausybė atšaukė K. Bizauską savo atstovą prie Šv. Sosto ir kito jo vietoje nepaskyrė. Lietuvos pasiuntinybėje pasiliko tik Juozas Macevičius chargė d'affaires titulu.

Šis Kauno diplomatinis spaudimas į Vatikaną lauktų rezultatų neatnešė, bet, priešingai, buvusią sunkią padėtį dar daugiau sukomplikavo. Tuo laiku Bažnyčia Lietuvoje turėjo pilną laisvę ir seime atstovų dauguma buvo katalikai. Šv. Sostas dėl to nematė jokio pavojaus, kad Lietuvos vyriausybė eventualiai tą laisvę galėtų suvaržyti dėl jai nepriimtinos Vatikano politikos Vilniaus klausimu.

Tais pačiais metais Vilniaus klausimu sprendimą padarė Ambasadorių konferencija (1923.III. 14), kuri prie Lenkijos priskyrė visas jos okupuotas Lietuvos sritis.4 Lietuva tuomet kreipėsi į Tautų Sąjungą, tačiau jos Taryba savo posėdyje 1923.XII.3 atsisakė pasmerkti Ambasadorių konferencijos aktą.
Šių faktų akivaizdoje Vatikanas, laikydamas Vilniaus klausimą išspręstą, 1925.11.10 sudarė su Lenkija konkordatą, visiškai nieko nepasitaręs su Lietuvos vyriausybe. Pagal tą konkordatą, Vilniaus vyskupija buvo pakelta į arkivyskupiją su Pinsko ir Lomžos sufraganijomis. Ji tuo būdu nebuvo pajungta Varšuvos arkivyskupui, bet buvo priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai.

Vatikano konkordatas su Lenkija sukėlė didelę audrą Lietuvoje. Nors Vilniaus klausimas jau daug anksčiau tarptautinių institucijų buvo išspręstas lenkų naudai, Kaune buvo žiūrima į konkordatą kaip į Šv. Sosto patvirtinimą Vilniaus krašto okupacijos. Dėl to 1925.III.9 čia Įvyko demonstracijos prieš Šv. Sosto apaštališką delegatą arkivyskupą Zecchinj; jam vėliau išvykus į Rygą, Lietuvos užsienio ministerija nedavė leidimo sugrįžti atgal į Kauną. Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto vedėjas J. Macevičius Kauno įsakymu įteikė Vatikanui griežtą raštą, kurį Vatikanas atsisakė priimti kaip neišlaikantį diplomatijoj priimto tono. Lietuvos santykiai su Vatikanu dar daugiau pašlijo, kai po Lenkijos konkordato sudarymo Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis pasitraukė iš vyskupijos valdymo pareigų (1925.VII) ir jo vietoje buvo paskirtas lenkas vyskupas. Susidarius šiai padėčiai, Lietuvos vyskupai vėl ėmėsi iniciatyvos ir 1925 lapkričio 2 kreipėsi į Šv. Sostą, prašydami įsteigti Lietuvos bažnytinę provinciją. Jų prašymas susilaukė prielankaus atgarsio Vatikane. Vysk. J. Matulaitis buvo pakeltas į arkivyskupus ir paskirtas apaštališku vizitatoriumi Lietuvai. Jam buvo pavesta paruošti projektą Lietuvos bažnytinės provincijos eventualiam įsteigimui.

Artimai bendradarbiaudamas su kitais Lietuvos vyskupais, arkivysk. Matulaitis paruošė ir įteikė savo pasiūlymus Šv. Sostui. Pijus XI savo bule "Lituanorum Gente" 1926.IV.4 paskelbė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą. Provincija apėmė visą nepriklausomos Lietuvos teritoriją, kuri sudarė Kauno arkivyskupiją su 4 sufraganijoms: Kaišedorių, Panevėžio, Telšių ir Vilkaviškio.

Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimas teikė gerų vilčių Lietuvos ir Vatikano diplomatiniams santykiams pagerinti. Tačiau susidarė naujų sunkumų.

Krikščionių demokratų blokas pralaimėjo į Lietuvos seimą atstovų rinkimuose 1926.V.8. Dar jų sudarytoji vyriausybė buvo numačiusi savo atstovu prie Šv. Sosto Petrą Klimą 1926.VI, o arkivyskupas Lorenzo Schioppa buvo Vatikano paskirtas internuncijumi Lietuvai 1926.VI.1.5 Tačiau neužilgo sudarytoji kairiųjų partijų vyriausybė neturėjo noro sueiti į artimesnius santykius su Šv. Sostu, ir dėl to atstovų paskyrimai liko neįvykdyti.

Tų pačių metų gruodžio 17 kairiųjų vyriausybė buvo nuversta. Tautininkai sudarė naują vyriausybę ir 1927.IV.3 paleido seimą.
Tautininkų vyriausybė buvo suinteresuota santykių su Vatikanu pagerinimu, kad pakeltų savo prestižą užsienyje ir įsigytų katalikų prielankumą Lietuvoje. Arkiv. Schioppa atvyko į Lietuvą kaip jai paskirtas Vatikano internuncijus ir savo iškilmingą ingresą atliko Kauno bazilikoje 1927.IV.17, dalyvaujant ne tik vyskupams, bet ir aukštiems valdžios atstovams. Lietuvos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras prie Šv. Sosto Jurgis Šaulvs įteikė Pijui XI savo skiriamuosius raštus 1927.VI.22.

Tų pačių metų (1927) rugsėjo 27 buvo sudarytas Lietuvos konkordatas su Šv. Sostu. Konkordatas pripažino laisvę Katalikų Bažnyčiai tvarkytis pagal jos kanonus. Atrodė, kad konkordato sudarymu buvo pašalintos visos kliūtys sunormuoti Kauno - Vatikano santykiams. Todėl naujai paskirtas Lietuvai internuncijus arkiv. Ričardo Bartolo-ni buvo tuoj pakeltas į nuncijus. Jis įteikė savo kredencialus Lietuvos prezidentui 1928 liepos 30.

Vėliau tarp Lietuvos vyriausybės ir episkopato iškilo nesutarimas dėl konkordato aiškinimo. Tų nesutarimų pagrindinė priežastis buvo valdančiosios partijos atsisakymas nuo demokratinės santvarkos. Vienos partijos režimas ilgainiui iššaukė tautos nepasitenkinimą, kuriam, deja, nebuvo leidžiama pasireikšti. Uždarius visas politines partijas, pasiliko tik Bažnyčia, kuriai konkordatas garantavo laisvę turėti savo organizacijas, spaudą, mokyklas, Teologijos - filosofijos fakultetą, šaukti įvairius suvažiavimus ir kongresus katalikų akcijos tikslais. Tokioje politinėje padėtyje tautininkų vyriausybei Bažnyčios laisvė atrodė pavojinga jos režimui, juo labiau, kad katalikų akcijoje reiškėsi kai kurie uždarytų politinių partijų buvę žymūs veikėjai. Katalikų akcija veikė Lietuvos episkopato žinioje, tačiau du vyskupai — J. Staugaitis ir M. Reinys, dar būdami kunigais, krikščionių demokratų laikais buvo užėmę aukštas politines vietas.

Ryšium su konkordato aiškinimu, iškilo klausimas: kas yra katalikiška akcija? Kur ji prasideda ir kur turi baigtis, kad išvengtų politikos? Šiuo klausimu susidarius nuomonių skirtumui tarp tautininkų vyriausybės ir vyskupų, nuncijaus Bartolonio atsistojimas vyskupų pusėje sukėlė vyriausybės juo nepasitenkinimą. Dėl šių ir dėl kai kurių asmeninių priežasčių (ypač jo santykiuose su tuo laiku buvusiu užsienio reikalų ministru D. Zauniumi) Bartoloni Kauno vyriausybei pasidarė nepageidaujamas. Vatikanui uždelsus jo atšaukimą, nuncijui buvo įsakyta palikti Lietuvą, ir jis išvyko 1931 birželio 6. Lietuvos atstovas Šaulys buvo atšauktas į Kauną (193IV.5) dar prieš Bartolonio išvažiavimą. Naujas atstovas prie Šv. Sosto nebuvo paskirtas, tik pasiuntinybės patarėjas Stasys Lozoraitis buvo paskirtas jos reikalų vedėju (chargė d'affaires) ir išbuvo tose pareigose iki 1932 metų, kada jo vieton tuo pačiu titulu buvo paskirtas K. Graužinis.

Po nuncijaus Bartolonio išvažiavimo iš Lietuvos monsinjoras Faidutti buvo paskirtas nunci-jatūros vedėju (chargė d'affaires) Kaune, po jo mirties toms pačioms pareigoms buvo paskirtas (1931.XII. 14) arkiv. Antonio Arata. 1935 m. tapęs nuncijumi Latvijai ir Estijai, jis apsigyveno Rygoje, bet kartu tęsė savo pareigas kaip chargė d'affaires Lietuvai, turėdamas Kaune nunciatūros sekretoriumi Rev. Antonio Samorė (1931 - 1938.IV). Si padėtis tęsėsi iki nauju chargė d'affaires Lietuvai buvo paskirtas monsinjoras Giuseppe Burzio 1938), kuris apsigyveno Kaune.

Tolimesnė Kauno - Vatikano santykių eiga vystėsi susidariusių naujų tarptautinių įvykių įtakoje.
Prasidėjus Vokietijos karui su Lenkija 1939 m. ir Sovietų Sąjungai įsteigus savo karines bazes Pabaltijyje, Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė buvo aiškiame pavojuje. Šio pavojaus akivaizdoje Kaunas susirūpino savo diplomatinių santykių su Vatikanu pagerinimu ir pareiškė norą, kad Lietuvai būtų paskirtas nuncijus.6 Parodyti savo gerus norus Lietuvos vyriausybė atšaukė K. Graužinį, savo chargė d'affaires prie Šv. Sosto, ir jo vieton paskyrė Stasį Girdvainį kaip nepaprastą pasiuntinį ir įgaliotą ministrą 1939.X.18.
Kauno pastangos pagerinti savo santykius su Vatikanu sutapo su Šv. Sosto interesais sustiprinti Bažnyčios padėtį Rytų Europoje, ypač numatant galimą tų kraštų okupaciją ir eventualų tikinčiųjų persekiojimą. Tačiau iškilo Vilniaus problema.

Sovietų Sąjunga, kuri jau buvo užėmusi Lenkijos rytinę dalį, savo primesta Kaunui sutartimi dėl karinių bazių įsteigimo Vilnių sugrąžino Lietuvai 1939.X. 10. Vilniaus arkivyskupas Romu-ald Jalbrzykovvski iš seno buvo žinomas vietiniams lietuviams kaip lenkas, kuris nemokėjo savo patriotizmo suderinti su jų teisėtais tautiniais troškimais. Po Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai monsinjoras Giuseppe Burzio, Sv. Sosto chargė d'affaires Kaune, 1939 lapkričio 8 painformavo kard. Lui-gi Maglione, Vatikano valstybės sekretorių, kad lietuvių laikraščiai čia pradėję prieš arkiv. Jalbrzy-kovvskį nukreiptą propagandą, jį pavaizduodami kaip Varšuvos politikos įrankį, ir kad tame sąjūdyje dalyvaują kai kurie lietuviai kunigai. Jis girdėjęs iš vieno jam patikimo asmens, kad dar sovietų okupacijos metu to sąjūdžio kažkokie slapti atstovai buvę pasiųsti iš Kauno į Vilnių pas raudonųjų komisarą su prašymu ištremti iš Lietuvos arkiv. Jalbrzykowskį ir jo pagalbininką. Savo pranešime Burzio pabrėžė, kad Lietuvos vyriausybė šiame sąjūdyje nedalyvaujanti ir kad jos laikymasis Vilniaus arkivyskupo atžvilgiu yra korektiškas.7 Tačiau šią savo nuomonę jis tuoj pakeitė.

Lapkričio 10 Burzio telefonu buvo iškviestas į užsienio reikalų ministeriją Kaune pas departamento vedėją Eduardą Turauską, kuris nusiskundė arkiv. Jalbrzykowskio nelojalumu Lietuvai, nes jis ignoruojąs Vilniaus sugrąžinimo faktą. Turauskas pastebėjo, kad Lietuvos politinė padėtis yra sunki ir kad vyriausybė negalinti laukti iki tautoje kilęs visuotinis prieš Vilniaus arkivyskupą nepasitenkinimas tą padėtį dar daugiau apsunkins.
Burzio labai skeptiškai pažiūrėjo į Turausko padarytus nusiskundimus dėl arkiv. Jalbrzy-kowskio. Tame pasikalbėjime jis susidarė įspūdį, kad jeigu ir būtų įrodyta, jog visi iškelti apkaltinimai prieš arkivyskupą yra be pagrindo, Lietuvos vyriausybė vis tiek neatsisakytų nuo savo reikalavimo jį atleisti iš Vilniaus. Jis dabar pažiūrėjo į lietuviškos spaudos propagandą prieš Jalbrzy-kowski kaip pačios Kauno vyriausybės pirmą žingsnį jos pasiruošime pradėti savo diplomatinius žygius.8

Šiame savo pranešime, kuris susideda iš 1405 žodžių, Burzio panaudojo 462 žodžius Kauno vyriausybės kritikai už pasirašymą su Sovietų Sąjunga sutarties dėl karinių bazių įsteigimo Lietuvoje kaip užmokėtą kainą dėl Vilniaus sugrąžinimo. Tai parodo, kad tuo laiku jis dar nežinojo, jog ta sutartis Lietuvai buvo prievarta primesta. Nors Turauskas kalbėjosi su Burzio pusantros valandos, šio klausimo jis jam taip pat nenušvietė. Jis jam pareiškė savo įsitikinimą, kad už keleto mėnesių Lenkija bus vėl laisva, ir dėl to buvo išimtinai susirūpinęs Vilniaus klausimu.

Norėdamas patikrinti Turausko nusiskundimų dėl arkiv. Jalbrzykovvskio tikrumą, Burzio, gavęs Šv. Sosto sutikimą, nuvyko į Vilnių lapkričio 19.9 Sugrįžęs iš Vilniaus, Burzio lapkričio 23 rašė kardinolui Maglione, kad iš esmės arkivyskupo Jalbrzykovvskio laikymasis nėra smerktinas, tačiau jis nesuprantąs savo tikros padėties. Parodydamas daugiau takto, jis galėjęs bent sušvelninti lietuvių spaudos prieš jį nukreiptą opoziciją. Tam pavaizduoti Burzio davė keletą pavyzdžių. Kai Sovietų armija įžygiavo į Vilnių, didelė raudona vėliava plevėsavo ant kurijos pastato; bet vėliau, kai lietuvių kariuomenė perėmė miestą, Lietuvos vėliava nebuvo iškelta. Vilniaus bažnyčiose dar ir dabar yra giedamas Lenkijos himnas.10

Savo vėlesniuose pranešimuose Vatikanui Burzio pabrėžė, kad arkivyskupui Jalbrzykouskiui trūksta išminties ir taikingumo. Jis be rimto pagrindo atsisakęs patenkinti Lietuvos vyriausybės prašymą paskirti Vilkaviškio vyskupijos lietuvį kunigą Skirkieviczių (Skirkevičius) kalėjimo kapelionu į Lukiškį.11 Lietuvos konkordatas su Šv. Sostu buvo numatęs, kad sekmadieniais ir tautinių švenčių proga bažnyčiose būtij kalbama malda už Lietuvos respubliką ir jos prezidentą. Ta malda kiekvienais metais būdavo atspausdinama visų vyskupijų liturginiuose kalendoriuose. Lietuvos vyriausybė kreipėsi ir į arkiv. Jalbrzykovvskį su prašymu, kad ją astpausdintų taip pat Vilniaus arkivyskupijos kalendoriuje. Deja, arkivyskupas atsisakęs tai padaryti su paaiškinimu, kad tas priešintųsi Šv. Sosto instrukcijoms. Tačiau tokių instrukcijų iš Šv. Sosto jis neturėjęs.12 Iš prieškarinės Vilniaus arkivyskupijos 294 parapijos pateko sovietų valdžion ir 71 parapija su pačiu Vilniumi atiteko Lietuvai. 1939 spalio 18 Burzio buvo pasiuntęs arkiv. Jalbrzykovvskiui Šv. Sosto parėdymą, kad aministruoti tai arkivyskupijos daliai, kuri buvo sovietų valdžioje, jis paskirtų savo delegatą ar vikarą. Tačiau už mėnesio atsilankęs į Vilnių B urzio patyrė, kad arkiv. Jalbrzykovvski dar pats buvo tebevaldąs visą arkivyskupiją.13 Tais pačiais metais prieš Kalėdas Burzio painformavo kardinolą Maglione, kad Šv. Sosto parėdymas ligi to laiko dar nebuvo įvykdytas. Tačiau lietuvių spauda tuo laiku jau buvo sustabdžiusi savo propagandą prieš Vilniaus arkivyskupą, kad eventualiai nepakenktų Lietuvos vyriausybės pradėtiems žygiams Vatikane dėl jo pašalinimo diplomatiniu keliu.14

Lapkričio mėnesį anglų ir prancūzų radijas, pranešdamas apie monsinjoro Burzio kelionę į Vilnių, pastebėjo, kad jis ten vykstąs prikalbinti arkiv. Jalbrzykowskį atsistatydinti. Todėl Lenkijos ambasada prie Šv. Sosto tuoj kreipėsi į Vatikaną pabrėždama, kad juridiškai Vilnius priklauso Lenkijai.15 Iš kitos pusės, tų pačių metų gruodžio mėnesį Lietuvos atstovas prie Šv. Sosto Girdvainis perdavė savo vyriausybės sugestiją dėl eventualaus arkiv. Jalbrzykowskio atleidimo kokiu nors garbingu būdu, jo nepažeminant, ir paskyrimo Vilniaus vyskupijai apaštališko delegato. Ta pačia proga Girdvainis insistavo, kad Vilniaus arkivyskupas nevaldytų tos arkivyskupijos dalies, kuri buvo sovietų valdžioj; kad Vilniuje lenkų kunigai nenaudotų sakyklos savo priešJietuviškai veiklai palaikyti; kad bažnyčiose nebūtų giedamas Lenkijos himnas ir kad lietuviai kunigai būtų skiriami aptarnauti vietinių lietuvių reikalus.16

Vatikanas jau keletą kartų buvo įspėjęs arkiv. Jalbrzykowskį, kad savo santykiuose su lietuviais jis parodytų daugiau takto ir jų reikalų supratimo, tačiau neturėjo jokios intencijos jo atleisti. Priešingai, jis stengėsi įtikinti Lietuvos ministrą Girdvainį, kad Vilniaus arkivyskupo atleidimas būtų nenaudingas patiems lietuviams: lenkai juos apkaltintų jo persekiojimu, juo labiau, kad jis jau buvo senyvo amžiaus ir sirgo nepagydoma liga — vėžiu.17

1940 sausio 2 italų laikraštis "Giornale d'Ita-lia" paskelbė korespondenciją iš Kauno, kad sausio 1 arkivyskupui Jalbrzykowskiui, išgyvenusiam Vilniuje nuo 1926 metų, buvo paneigta lietuviška pilietybė ir kad dėl to jis
turėsiąs palikti kraštą.

Ši žinia buvo sutikta Vatikane kaip bombos sprogimas . . . Kard. Maglione tuoj pasikvietė Lietuvos atstovą Girdvainį patikrinti informacijos tikslumą. Girdvainis žinios nepaneigė, bet pabrėžė, kad iškeltas klausimas liečia ne vien tik arkiv. Jalbrzy-kowskį, bet visus Vilniaus gyventojus, kurie ten buvo apsigyvenę po jo okupacijos. Lenkams okupavus Vilnių 1920, ten privažiavę daug naujų gyventojų politiniais sumetimais. Kauno vyriausybė dėl to turėjusi paneigti pilietybę tiems asmenims, kurie į Vilnių buvo atsikėlę jo ilgos okupacijos metais (1920 - 1939). Arkiv. Jalbrzykowskis gyvenąs Vilniuje tik nuo 1926 metų ir, be to, lenkas, o Lietuvos konkordatas reikalaująs, kad visi vyskupai būtų lietuvių tautybės.

Į šį Girdvainio pareiškimą kard. Maglione atsakė, kad Vilniaus klausimas juridiškai dar nesąs išspręstas ir kad Šv. Sostas negalįs sekti paskui kariuomenę ir jos užimtose teritorijose keisti vyskupus vien dėl skirtingos jų tautybės. Su šia Vatikano politika Girdvainis pagaliau sutikęs. Tačiau Kauno nuostatai, reikalaują nepiliečius palikti kraštą, lietė visus lygiai ir dėl to galėjo būti pritaikyti taip pat arkiv. Jalbrzykovvskiui. Norėdamas užtikrinti jo pasilikimą Vilniuje, kard. Maglione dėl to ėmėsi kito metodo. Jis žinojo Kauno vyriausybės gyvą norą gauti Lietuvai nuncijų. Kardinolas tad užtikrino Girdvainį, kad nuncijus galėtų tuoj būti paskirtas (eventualiai arkiv. A. Arata), jei Lietuvos vyriausybė pasižadės Vilniaus arkivyskupą palikti ramybėje.18

Už keleto dienų Burzio telegrama iš Kauno perdavė kardinolui Maglione Kauno vyriausybės užtikrinimą, kad, nors arkiv. Jalbrzykovvskiui nebus suteikta Lietuvos pilietybė, jis nebus verčiamas krašto palikti ir nebus daroma jam kliūčių tęsti savo pareigas.19

Ši žinia buvo su malonumu sutikta Vatikane ir už mėnesio (1940.11.11) arkiv. Luigi Centoz buvo paskirtas nuncijum Lietuvai. Jis apsigyveno nunciatūroje Kaune ir ten išbuvo, kol sovietams okupavus Lietuvą, konkordatas su Šv. Sostu buvo nutrauktas.

1. Lietuvių Enciklopedija, XV, p. 146.
2. Ten pat, III, p. 58 ir XV, p. 148.
3. Le Saint Siėge et la situation religieuse en Pologne
et dans le pays Baltes 1939 - 1945 (1967), II, p. 524.
4. A. Šapoka, Lietuvos Istorija (19.56), p. 583 ir Le
Saint Siėge etc, II, p. 524.
5. Liet. Enciklopedija, XXVII, p. 80; XV, p. 148.
6. Notės de card. Maglione, 1940.1.4, Le Saint Siege, L p. 182.
7. Burzio pranešimas kardinolui Maglione 1939.XI.8, ibidem, I, p. 119.
8. Burzio, 1939.XI.14, ibidem I, P- 121.
9. Burzio, 1939.XI.14, ibidem, I, p. 125.
10. Burzio, 1939.XI.21, ibidem, I, p. 128.
11- Burzio, 1939.XII.21 ibidem, I, p. 158; Jalbrzykowskio laiškas Burzio, 1939.XII.18, I, p. 160.
12. Burzio, 1939.XII.25, ibidem. I. p. 167.
13. Burzio, 1939.XI.22, ibidem, I. p. 129; 1939.XII.2I L p. 159.
14. Burzio. 1939.XH.21, ibidem, I, p. 1.59; kardinolo Maglione laiškas Burzio, 1939.XII.16, L p. 154.
15. Notės de Tardini, 1939.XI.24, ibidem, I, p. 130.

16. Notės de Tardini, 1939.XII.5, ibidem, I, p. 142 Pro Memoria, 1939.XII.20, I, p. 157.
17. Notės de Tardini, 1939.XII.5, ibidem, I, p. 142; N de Maglione, 1940.1.4, I, p. 182 - 183.
18. Notės de Maglione, 1940.1.4, ibidem, I, p. 182 ir Maglione laiškas Burzio, 1940.1.8, ibidem, I, p. 190.
19. Burzio kardinolui Maglione, 1940.1.10, ibidem, I. p. 191 ir 211.