Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Žmonių santykiai Žemaičiuose PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS PAKALNIŠKIS   
Kita kartą, dar prieš Didįjį karą (1914) ir tuojau po jo žmogus praeidamas žmogų numaudavo kepurę ir pasisveikindavo krikščioniškai: vienas pasakydavo — "tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus", antras atsakydavo— "ant amžių amžinųjų amen". Kepurę maudavo ne tam praeinamam žmogui, o dėl to, kad pasisveikinant buvo minimas Jėzus Kristus. Į svetimus namus atėjęs irgi šitaip pasveikindavo jo gyventojus, o tie jam taip pat atsakydavo.

Nepriklausomai Lietuvai atsikūrus, ši pasisveikinimo forma buvo pakeista į "garbė Jėzui Kristui" ir "per amžius amen". Bet neilgai šita pakeista forma beišsilaikė. Išstūmė ją iki tol tik žydų tevartota "laba diena", vėliau sutrumpėjusi į "labas". Šalia "labos dienos" atsirado "labas rytas", "labas vakaras" ir "laba naktis". Atsirado ir kitų paprastesnių pasisveikinimo formų, kaip "sveikas", "sveikas gyvas" ir kitokių.

Specialios sveikinimosi formos buvo kai kuriems atskiriems atvejams. Pro pakelėje besidarbuojantį praeinant būdavo sakoma: "Dieve, padėk". Atsakymas būdavo: "Ačiū, ačiū". Jeigu svetimas žmogus ateidavo į namus tuo metu, kai visi sėdėdavo prie stalo ir valgydavo, pasisveikindavo jis šitaip: "Skalsink, Dieve". Atsakymas būdavo: "Ar atsinešei šaukštą?"

Nebuvo papročio pabarškinti į duris, atėjus į svetimus namus. Nebuvo nė reikalo, nes lodavo šunys, ir namiškiai pro langą matydavo ateinantį. Be niekur nieko atėjusysis darydavo duris ir eidavo j vidų. Įėjęs nusimaudavo kepurę ir pasisveikindavo. Kartais apeidavo visus paduodamas ranką, o kartais ir ne. Aplamai senesnieji žmonės sveikindamiesi ranką davinėti nemėgo. Jeigu kartais taip darė, nuo mados atsilikti nenorėdami, išeidavo jiems tai nevykusiai.

Suaugusieji sveikindamiesi į ranką bučiuodavo tik kunigui. Vaikai bučiuodavo į ranką savo tėvams, seneliams ir dėdėms bei tetoms. Kunigui į ranką bučiuodavo visi žmonės, be lyties ir amžiaus skirtumo. Toks visuotinis paprotys tebebuvo Didžiajam karui prasidėjus. Po karo pradėjo jis nykti, o prieš nepriklausomybės galą jau tik moterys kunigui į ranką bebučiuodavo, ir tai jau nebe visos.

Atėjusį žmogų reikėdavo kartais pavaišinti, jeigu jis būdavo giminė ar retesnis svečias. Iškepdavo kiaušinienės su lašiniais ir išvirdavo arbatos. Svečias gindavosi, atsisakinėdavo valgyti, o šeimininkai turėdavo raginti. Ir atsisakinėjimas būdavo didelis, ir raginimas nemažesnis. Pagal nusistovėjusius papročius, nepadoru buvo valgyti neraginamam arba per mažai teraginamam. Jeigu raginimas nebūdavo pakankamas, svečias skųsdavosi paskui kitiems, kad nebuvo pavaišintas, kad išėjo alkanas.

Žmogus Į žmogų kreipdavosi su "tu" arba "tamis-ta". "Tu" buvo paprasta, kasdieninė forma, o "tamista" suponavo pagarbą. Vaikai savo tėvams visuomet sakė "tamista". Arogantiškai ir net skandalingai būtų skambėję.

jeigu vaikas savo tėvui ar motinai būtų pasakęs "tu . "Tamista" sakydavo vaikai ir kiekvienam suaugusiam žmogui. "Tamista" sakydavo šeimyna savo gaspadoriui. "Tamista" sakydavo suaugusieji kiekvienam mažiau | tarnam arba už save garbingesniam žmogui.

Tas pats vardas skirtingai būdavo vartojamas suaugusiam ir vaikui. Vaikui jis būdavo sutrumpinamas. Štai keletas populiaresnių žemaičių vardų ir kaip jie būdavo trumpinami vaikams: Jonas — Jonis, Juozapas — Juzis. Antanas — Ontė, Stanislovas — Stasis, Pranciškus — Pra-nis, Ona — Onė, Marijona— Marė, Barbora— Barbė, arba Bašė, Magdalena — Magdė, Stanislava — Stasė.

Sutrumpintais vyriškais vardais tik vaikus tevadino. Suaugę vyrai, maždaug virš 20 m. amžiaus, būdavo vadinami pilnais vardais. Net ir tėvai suaugusį savo vaiką pilnu vardu vadindavo, net brolis brolį. Pavadinti sutrumpintu vardu suaugusį žmogų būtų buvusi savotiška pajuoka, pasityčiojimas.

Su moteriškais vardais buvo kitaip. Sutrumpintais vardais būdavo vadinamos ir suaugusios, subrendusios mergos. Tik ištekėjusios moterys visuomet pilnu vardu vadindavosi.

Žmogus į svetimą žmogų, ne namiškį, kreipdamasis vadindavo jį pavarde. Tiktai pavarde, "pono" prie jos nepridedamas. Šitaip kreipdavosi vienas į kitą žmonės, susitikę mieste, šitaip kreipdavosi kaimynas į kaimyną. Vardu į svetimą žmogų nesikreipdavo. Vardais vienas į kitą kreipdavosi tiktai broliai ir seserys ir to paties gaspado-riaus šeimyna. Kartais vardais vienas kitą vadindavo ir labai pažįstami kaimynystėje gyveną vaikiai ir mergos. Gaspadorius į savo metinius samdinius kreipdavosi vardais, Į padienius pavardėmis, o visi darbininkai jį vadindavo arba "papūniu", arba "gaspadoriumi".

Į malūnininką arba į labai turtingą ūkininką kreipdamiesi žmonės sakydavo "ponali". Bet pavardės tada nebesakydavo. "Ponas" žemaičiams buvo ne pavardės priešdėlis, o aukštesnės padėties visuomenėje pavadinimas. Pavardės priešdėlio žemaičiai jokio neturėjo ir jo nepasigedo.

Mergaitės pavardė baigdavosi galūne "-alė". Buvo Jonušalė (Jonušas), Rudalė (Rudys), Staponkalė (Stapon-kus). Berniukai iki maždaug 20-ties metų amžiaus irgi dar nesivadindavo pilna tėvo pavarde. Jonušo sūnus buvo Jonušūtis, Straponkaus sūnus — Straponkūtis. Ignė Sta-ponkūtis suaugęs virto Ignu Staponkumi.

Ūkininkai susitikę kalbėdavosi apie orą, apie derlių, apie užpuolusias nelaimes. Pasikalbėjimai būdavo rimti. Nepasakodavo anekdotų, nešnekėdavo niekų, dviprasmybių, ką nors taip sau ant juoko. Šnekėdavo arba tik atvirą tiesą, arbą tylėdavo.

Jaunųjų pasišnekėjimai sukdavosi apie pasilinksminimus, apie mergas. Temos būdavo konkrečios, be rom kų pagražinimų, žodynas natūralistinis. Privatiškiausi terminai, kurie labiau išsilavinusioje visuomenėje pomografiškais būtų laikomi ir kitais, nebe pornografiškai skambančiais pakeičiami, būdavo naudojami tiesiai ir drąsiai.

Keiktis buvo visuotinis Įprotis. Bet keiksmas keiksmui nelygus tebuvo. Buvo negražių keiksmų, ir buvo nieko blogo savyje neturinčių. Negražūs, blogi keiksmai buvo tie, kur buvo paminima rupūžė, žaltys, gyvatė ir velnias. Tuos keturis žodžius minėti buvo kaip ir nuodėmė. Jeigu jau būtinai prisiėjo tas sąvokas pavartoti, doras žmogus vadino jas kitais vardais: rupūžę vadino krupę, žaltį ir gyvatę — kirminu, velnią — budeliu. Krupė, kirminas ir budelis nebebuvo blogi žodžiai.

Paprastais ir nieko blogo savyje neturinčiais keiksmais buvo laikomi tie, kur buvo paminimos intymios žmogaus kūno dalys. Taip pat paprastu ir bereikšmiu nusi-keikimu buvo laikomas ir dažnai vartojamas vienas rusiškas keiksmažodis, kurio prasmės žmonės net nežinojo.

Plačiausiai keiksmui buvo vartojamas "velnias". Buvo tokių, kuriems jis buvo jau paprastu priežodžiu virtęs. Kai susipykę pradėdavo plūstis, išvadindavo vienas kitą rupūže, žalčiu, gyvate, bet rečiau velniu. "Rupūžė" ir "žaltys" buvo laikomi efektingesniais už "velnią". Moterys šiuo atveju mieliau griebdavosi tų intymiųjų žmogaus kūno dalių pavadinimų. Išvadindavo jais viena kitą, o neretai, kaip galutinį smūgį savo priešininkei, pakeldavo sijoną ir parodydavo.

Daug žmonių turėjo savo žodelytį, įterpiamą tarp žodžių šnekant. Jis būdavo vadinamas to žmogaus priežodžiu. Tų, kurie savo bajoriška kilme tebesididžiavo, priežodis buvo arba "pani", arba "znočijas", arba "pani znočijas". Tai buvo, tur būt, vienintelė likusi jų kilmingos praeities liekana. Kitiems ir ta jau buvo išsigimusi į "znus". Paprasti žemaičiai grynai lietuviškus priežodžius turėjo. Jų buvo visokių: "duokim", "matai", "žinai", "šita", ir kt. Lenkiškojo "znočijas" vertimas "reiškia" buvo girdimas miesteliuose, bet kaime nebuvo priimtas.

Nekaršti žemaičiai, ramūs, bet susipykti tekdavo. Susipykę kaimynai ar kaimynės kartais Įsileisdavo į žodžių kovą. Savo kieme stovėdamas, ūkininkas siųsdavo priešininkui į gretimą kiemą garsius keiksmus, paniekinimus, io tariamų ar tikm neigiamybių sąrašą, papildytą ir pagražintą. Antrasis neatsilikdavo. Dialogas būdavo garsus, ir kitiems kaimynams tai būdavo kaip koks linksmas vaidinimas. O dar juokingesnis jis būdavo, jeigu vykdavę tarp moterų. Apsibardavo, apsipykdavo, o žiūrėk — po kurio laiko jau ir susitaikę. Piktuoju kaimynystėje gyventi būtų sunku. Niekuomet neteko girdėti, kad susipykę ūkininkai ar ūkininkės būtų priėję prie muštynių.
Su jaunimu buvo kitaip. Jaunieji buvo linkę nesantaiką spręsti muštynėmis. Patogiausia muštynių vieta būdavo šokių vakarėliai. Be muštynių jie retai teapsieidavo. Pasitaikydavo, kad likdavo kas nors ir negyvai užmuštas.
Plėšikų Žemaičiuose beveik nebuvo. Per du ar tris metus atsirasdavo vienas. Visi apie jį žinodavo, visi šnekėdavo, ir žiūrėk — po keleto mėnesių jis jau arba nušautas begaudant, arba suimtas ir patupdytas į kalėjimą, o kartais ir sušaudytas. Ir vėl porą metų tylu.

Vagių tai buvo. Beveik kiekviename kaime buvo vagišius, visų žinomas. Dėl jo negalėjo žmonės laukuose per naktį palikti kinkymus ar padargus, nes būtų neberadę. Į sodybas naktimis vogti jis nedrįsdavo eiti, bet jeigu kas ant tako pasipainiodavo, pasiimdavo kaip savo. Niekuomet nepasitaikė, kad toks vagis būtų buvęs iš gaspado-rių tarpo, visuomet jis buvo koks nors trobelninkas. Paprastai visi jo šeimos nariai vagiliaudavo.

Pats gražiausias Žemaičių kaimo bruožas buvo daina. Vasaros metu skardėdavo ji visame krašte. Dainuodavo visur, kur tik daugiau žmonių susirinkdavo. Dainuodavo jaunimas, būriais į vakarėlius eidamas, šeštadienių vakarais ir sekmadienių popietėmis, dainuodavo visi, jauni ir subrendę, vakarais betemstant prieš eidami miegoti, dainuodavo ūkininko šeimyna prie darbo į laukus išeidama ir iš jų grįždama, dainuodavo piemenys apie bandą vaikščiodami. Kai keli dainuodavo, vienas būdavo dainos pravedėju. Pravedėjas pradėdavo dainą vienas, ir tik po kelintojo žodžio kiti teprisidėdavo. Bet prisidėdavo stipriai, galingai. Ne tiek buvo kreipiamas dėmesys į dainavim gražumą, kiek į balso stiprumą, garsumą. Šaukdavo paraudonuodami, nutęsdami, į žodžių ištarimą dėmesio nekreipdami. Geras dainavimas turėjo girdėtis kelintojoje sodoje.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai