Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LEIDINIAI APIE LIETUVOS KRYŽIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Mažiulis   

Codex Aemilianensis piešinys,
parodantis, kaip omega
nukeliavusi į kryčiaus apačią

Kapastulpis iš Pamario
(Sagard Rū-gen saloj)

Aukštas stoginis kryžius
Salako kapinėse (1938)

LIETUVIŲ LIAUDIES MENAS. Mažoji Architektūra. I knyga. Sudarė ir parengė: K. Čerbulėnas, F. Bielins-kis. K. Šešelgis. Vilnius, Vaga, 1970, \XII + 324 psl.
LIETUVOS TSR DAILĖS MUZIEJUS. Lietuvių liaudies geležinės kulto ir memorialinių paminklų viršūnės. A. Mikėnaitės sudarytas katalogas. Vilnius, 1970, 115 psl.
Jonas Grinius: LIETUVOS KRYŽIAI IR KOPLYTĖLĖS. Atspaudas iŠ Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Metraščio V, 1970, Roma, 182 psl.
Vytautas Bagdanavičius, MIC: Lietuviško koplytstulpio genezės klausimu, Lituanistikos Instituto 1971 metų suvažiavimo darbai, 161-178 psl.

Lietuvos kryžius, kuris dar XIX a. išskyrė mūsų tėvynę iš kitų kraštų, susilaukė nemaža įvairių darbų. Juo domėjosi svetimieji, panūdome tyrinėti ir patys. Paskutiniaisiais metais susilaukėme kelių įdomių kryžiui skirtų darbų, kurių plačiau iki šiol niekas ir neaptarė. Du jų pasirodė 1970 Vilniuje su gausiu nuotraukų lobiu: daugybė gerai atrinktų įvairiausių kryžių ir jų viršūnių. Tai meno albumai, kurie aprūpinti ir neblogais įvadais. Svetur pasirodė taip pat du darbai, skirti kryžių raidos tyrinėjimams, gilesnei jų visumos sampratai. Dr. J. Griniaus stambus darbas, tyrinėjąs įvairius klausimus ir turįs gausokai nuotraukų bei piešinių, pasirodė 1970 Romoje. Tai didžiausias kryžiui skirtas darbas, koks tik pasirodė pas mus. Kun. V. Bagdonavičiaus darbas yra santraukinis straipsnis, skirtas vien tik kryžiaus stulpo reikšmei išaiškinti. Visi šie keturi darbai paliečia nebaigtus spręsti Lietuvos kryžiaus kilmės, jų prasmenų ir tipų klausimus. Todėl ir tikslinga juos kartu aptarti, o supintus kryžiaus kilmės bei raidos reikalus dar ir platėliau paliesti.

1
Lietuvių liaudies meno mažosios architektūros I-ji knyga yra Lietuvos kryžiams skirtas nuotraukų leidinys. Lietuvių (VII-XIII psl.) ir rusų (XIV-XXI) kalbomis įvadus pasirašė K. Čerbulėnas, F. Bielinskis ir K. Šešelgis. Šie tapatūs lietuvių ir rusų k. įvadai yra aiškiai rašyti K. Čerbulėno. Lietuvos kryžiui nieko nauja nepasakyta, nors ir nurodyti 23 darbai, pacituoti 29 kartus. Peržiūrėjus šį at-rinktinės literatūros sąrašą, tuojau pasigendi eilės P. Galaunės, Ig. Končiaus, A. Rūkštelės ir net paties K. Čerbulėno darbų, kurie buvo spausdinti prieš II pas. karą. Matyti, svetima ranka bus tuos darbus nubraukusi, kaip ta pati ranka ir anksčiau K. Čerbulėno straipsniuose išbraukdavo būtiną bibliografijos duomenį: leisdavo minėti straipsnį, bet nubraukdavo "Naujosios Romuvos" žurnalo pavadinimą, — taip paversdavo straipsnį knyga, kuri niekados nebuvo išspausdinta! Taip pat čia nėra nė vienos nuorodos į svetur po II pas. karo spausdintus darbus: dr. M. Alseikaitės-Gimbutienės, dr. J. Balio, dr. J. Gimbuto, dr. J. Griniaus, prof. Ig. Končiaus, Z Mikšio, A. Rūkštelės ir kt., nors ne vienas jų paremia ir Lietuvoje priimtinas antkapinio stulpo prielaidas ir pan.
Šiam leidiniui iš daugiau per 8000 nuotraukų, sutelktų iš devynių įstaigų ir muziejų rinkinių buvo atrinkta 492. Tad šis leidinys yra tris kartus didesnis už dail. Ad. Varno 1926 m. leidinį, turėjusi 196 nuotraukas (retai kam jis buvo žinomas, nes jo tebuvo atspausta rankiniu būdu vos 100 vienetų). Į naująjį rinkinį, atspaustą giliaspaude, pateko 39 asmenų darytos nuotraukos. Tarp jų randame nuotraukas ir eilės nuo seniau nusipelnusių mūsų kryžių rinkėjų ir fotografų, pvz., prof. Ig. Končiaus, dail. Ad. Varno, B. Buračo, J. Petrulio, taip pat ir jaunesniųjų, pasireiškusių tik po II pas. karo, bet tikrai nuoširdžių kraštotyrininkų, pvz., S. Bernotienės, I. Butkevičiaus, M. Mastonytės-Miliuvienės, R. Šalūgos (jau mirusio), V. Žilėno ir kt. Atrinktosios kryžių nuotraukos tikrai būdingos. Jų nemaža dalis sodybų, kapinių bei laukų aplinkoje. Dažnai mūsų kraštotyrininkai anksčiau nebuvo su pratę, kad ir kryžiaus negalima išplėšti iš jo aplinkos, t.y. pirma jis turi būti nufotografuotas su visa aplinka, o tik paskui jau atskirai vienas ar jo dalys. Leidinyje duota gausokai ir atskirų kryžių detalių. Tai liudija rengėjus gerai supratus tautotyrinio darbo reikalavimus. Pridėta ir gerai paruošta metrika, tik ji turėjo būti žymiai platesnė. Tautotyrininkui reikia žinoti ir apie patį kryžiaus statytoją, kryžiaus paskirtį, statytojo socialinį sluoksnį ir t.t. Mūsų kryžiai priklauso labai įvairiam luomų pasiskirstymui. Juos statė ir dvaras, ir miestelėnai, ir ūkininkai, ir pirkeli-ninkai bei bežemiai. Atrodo, patys statytojai ir jų ištekliai dažnai lėmė kryžiaus medžiagą, neišskiriant ir medžio parinkimo (ąžuolas, pušis, eglė . . .), puošnumą, dažnai ir vietą prie kelio, šaltinio ir kt.. Todėl ir būtini kai kurie socialinio sluoksnio duomenys ir pačiam kryžiui suprasti. Deja, jų šioje metrikoje kaip tik ir pasigendi, nors muziejų saugyklose daugeliui kryžių tų žinių turėjome. Nemažiau svarbūs ir kryžių statymo tikslai. Deja, ir jų taip pat nėra. Kai kurie kryžiai (nr. 70, 151, 467, . . .) turi vainikus, kurių reikšmė gali būti gana įvairi. Viena tik aišku, kad visi šie vainikai jau prasikiša iš eilinio kryžių puošimo: vieni gali liudyti jų šventinimą, kiti visai jau kitus, taip pat neeilinius įvykius. Bet metrikoje apie tai nė žodelio. Gi tautotyri-ninkas šiame vainikų paprotyje gali į-žvelgti labai gilios senovės liekanų, bandyti siekti ir su kronikų užuominomis, kad prūsai aukoję demonams jaunas ir vainikuotas merginas (jei šis paprotys nėra XVI-XVII a. pas mus jėzuitų prigydytas). Taip pat metrikoje lauktume nurodymų, kodėl kartais prie kryžiaus stulpo prikalama arklio pasaga (pvz. nr. 112). Tai senas stoginis kryžius, statytas 1880 m. Maskvyčių k. (nurodytas Dusetose) Jameikių sodyboje; čia pažymėta B. Buračo nuotrauka, kai šiaip jis dažniau žinomas iš dail. Ad. Varno nuotraukos. Šį kryžių darė žymus šios apylinkės dailidė Ubeika (iš Padustėlio, m. 1919-1920), palikęs Dusetų apylinkėje per 150 įvairių kryžių.
Prie kryžių stulpų pasitaiko prikaltų pasagų ir Vidurio bei Vakarų Europoje. Bet ar jos visos Lietuvoje bus įmanoma aiškinti vienu ir tuo pačiu prietaru, daugiau negu abejotina. Ant. Jameikis (1871-1948?) kartą man aiškino, kad toji pasaga buvusi prikalta knygnešiams ženklu, nes jo tėvų sodyboje nakvodavę knygnešiai. Taip pat iš metrikos neaišku, kodėl tiek daug kartų spausdinta Maskvitų lauko stulpinė pastogėlė (nr. 134), labai svarbi kryžių raidai, dabar nurodyta iš A. Miškinio rinkinio, kai iki šiol ji visur buvo žymima esanti iš dail. Ad. Varno 1926 m. leidinio (plg. J. Grinius, pav. 29). Jei tai ruošėjų surasta paklaida, reikėjo metrikoje aptarti. Dabar atrodo, kad tai leidinio klaida, nes dail. Ad. Varnas šią stulpinę pastogėlę labai gerai atsimena ir man jos eskizą padarė dar 1954 m.

Sustojus prie metrikos, reikia dar pastebėti, kad tautotyrininką ir menotyrininką labai nejaukiai nuteikia, kai įvadas ir metrika šiam leidiniui teduota vos tik viena svetima ir tai rusų kalba, kada patys rusai tokiems leidiniams visados santraukas duoda kuria nors viena (ar keliomis) V. Europos kalbomis. Patys rusai labai gerai žino, kad mokslo ir meno pasaulyje su rusų kalba labai netoli tenueisi. Bet toji "didžiojo brolio" kalba visados buvo privaloma visoms Rusijos pavergtoms tautoms, neleidžiant daugeliui jų leidinių pridėti V. Europos kalbomis bet kokios santraukos. Ir carų laikais apie rusų kultūrą buvo rašoma ir spausdinama Vakarų kalbomis, o nuslėgtoms mažumoms teleista tik šis tas spausdinti vien carų kalba.
Leidinyje nuotraukų padala yra įprastinė ir pagrįsta tariama kryžių raida: krikštai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir kiti vėlesnieji, pvz. mūrinės pastogėlės. Leidinys pradedamas Maž. Lietuvos, tikriau Klaipėdos apl. ir V. Žemaitijos antkapiniais paminklais-krikštais (1-12 nr.). Tikrai gaila, kad tiek mažai tų krikštų duota, pasigendi jau žinomų iš kitų leidinių; nesinori tikėti, kad tų nuotraukų nebūtų išlikę mūsų muziejuose. Toliau seka stogastulpiai, kuriuos vis tik tikslu būtų vadinti stoginiais kryžiais, nes jų neryški kryžma pridengta stogeliu. Būdinga, kad visi stoginiai kryžiai į Lietuvos rytus vis stiebiasi ir stiebiasi, prašokdami net 5 m aukštį. Ir stiebiasi, aukštėja jų visų stiebas (stulpas), tiek stoginių kryžių, tiek ir stulpinių pastogėlių, tiek ir pačių romaniškųjų kryžių, neišskiriant nė V. Gudijos sklastinių aukštųjų kryžių, kurių vieną kitą piešinį gali sutikti XIX a. rusų ir kitų leidiniuose. Šios kryžių stiebimosi priežasties dar niekas nėra lietęs, nors reiškinys labai įdomus ne tik tautotyrininkui, bet ir menotyrininkui. Vakarų Europos ir mūsų pajūrio kryžiai nėra aukšti; aukščiu nepasižymi nė rytinių slavų (rusų) kryžiai. Ir atrodo, kad įprastinius kryžiaus stiebo ir viso tulpo santykius su kryžma pradeda sulaužyti jau Žemaičių aukštumose, o nuo visų įprastinių stiebo ir stulpo matmenų atsipalaiduoja Rytų Aukštaičiai. Ar šis paties kryžiaus stiebo (t.y. stulpo dalies iki kryžmos) stie-bimasis yra sukeltas kalvotosios aplinkos, ar tai tam tikras religinis polinkis (t.y. kieno nors paskata pralenkti pasitaikantį R. Lietuvoje stačiatikių sklastinį ir paprastąjį jų kryžių), spėlioti dar per anksti. Atsimenu, kad dr. J. Grinius 1939-40 m. paskaitose buvo pastebėjęs, kad Lietuvoje, ypač jos rytinėje dalyje, esama polinkio stiebtis ir bažnyčių bokštams, tuo būdu sulaužant įprastinius V. Europos stilių padalinius matmenis ir pan. Ar tarp Lietuvos bažnyčių bokštų ir kryžių esama tų pačių, stiebimosi polinkių, visai tebėra netyrinėta.
Paprastai visi laiko stoginių kryžių prototipu žemus stulpinius Lietuvos pajūrio krikštus, kurie turi ir sklastas. Vienas toks, atrodo, vėlyviausias, duot as ir šiame leidinyje (nr. 10) iš Rubkojų, Šilutės apl. (V. Miliaus nuotrauka iš 1960), bet nėra žinios, kada jis statytas. Tokių sklastinių, su dviejų šlaitų stogeliu, kryžių Lietuvoje reta. Esu jų matęs porą prie Kriaunų (kurių vienas Dagilių kapinaitėse, Rokiškio vis.) ir prie Molėtų. Šie žemi sklastiniai kryžiai buvo išplitę viduramžiais Vokietijoje ir kt.; jų piešinių gausu įvairiuose ikonografiniuose leidiniuose. Todėl ir nenuostabu, kad jie pasiekė Lietuvos pajūrį. Antras šaltinis — tai spaudos draudimo metu Tilžėje spausdintos religinės knyg dažnai iliustruotos ir tokių žemų sklastinių kryžių paveiksliukais. Jų poveikis taip pat visai netyrinėtas, nors senieji kartais ir papasakoja, kad statė kryžių pagal maldaknygės viršelyje ar knygoje surastą pavyzdį. Šiaip stoginių kryžių raidai suvokti labai dėkingas Ilgbrasčių k., Šilutės apl. kryžius (nr. 26), o iš Zer-vynų (nr. 14) dar ir lietuvių gyvenamajam plotui nustatyti.

Toliau leidinyje sutelktos stulpinių pastogėlių nuotraukos, kurios sava raida būtų lyg vėlesnės negu stoginiai kryžiai. Man betgi atrodo, kad tokios, kaip nr. 129-134, yra nemažiau svarbios net už vad. sklastinius krikštus, nes padeda suvokti viso kryžiaus ar stulpinės pastogėlės stulpo raidą. į jas panašių randama Vidurio Europoj ir kituose medžio kryžių išplitimo kraštuose.

Aplamai šiame nuotraukų leidinyje tautotyrininkui ir menotyrininkui gausu medžiagos įvairiems klausimams spręsti. Jie visada sustos prie daugelio stulpinių kryžių ar pastogėlių, prie kartais labai puošnių viršūnių, pvz. iš Beržės (396), Telšių aps., kur grožėjasi visas penketas kryžių, arba prie Paulaičių k., Šilutės apl., kryžiaus (426), kur tiek daug kūrybinio žaismo. Tautotyrininkas dar atskirai sustos prie tokių smulkmenų, kaip pvz. Pagulbiškio k., Utenos aps., kryžiaus (16), kurio stulpas apkrautas akmenimis; prie kryžiaus, įstatyto į senas girnas (325, nuo Skuodo); į-domus kryžius prie didelio akmens 213) iš Joniškio apl. ir daugelius kitų. Tai leidinys, kurio seniai laukėme.

2.
Kryžių viršūnių katalogą
sudarė Akvilė Mikėnaitė. Ji dar 1940 m. baigė Vilniaus un-te meno istoriją ir vėliau ją ten dėstė (ligi 1961). Meno istoriją ji pagrindinai studijavo pas prof. Jurgį Baltrušaitį. A. Mikėnaitė, dar studente būdama, susidomėjo Lietuvos kryžiais. Ji tada tyrinėjo Ukmergės, Kėdainių ir Panevėžio apl. kryžius, jų dirbėjus ir t.t. 1943 m. pasirodė anų tyrinėjimų darbas: "Kai kurie Vinco Svirskio ir jo sekėjų kūrybos bruožai" (Gimtasai Kraštas, 31, 1943). Tas darbas neprarado savo reikšmės nė dabar, nors pasirodė I. Kostkevičiūtės V. Svirskio atskira monografija (1965), nes A. Mikėnaitė tyrinėjo dar visus išlikusius V. Svirskio darbo kryžius, kurių ne vienas 1940-41 m. rusų kareivių Parodos aikštėje ir ten buvusiuose Vytauto D. Kultūros Muziejaus sandėliuose buvo sudegintas, suskaldytas ir kitu būdu sunaikintas (plg. Lietuvių Archyvas. Bolševizmo metai, Brooklyn, N. Y. 1952, 135). Šiam katalogui A. Mikėnaitė parašė ir įvadą (5-13 psl.). Iš įvado aiškėja, kad šiam Lietuvos Dailės Muziejui Vilniuje 1944 m. atiteko ir panaikinto Bažnytinio Meno Muziejaus Kaune kryžių viršūnių rinkinys, tik esą dingę inventoriai ir kiti duomenys.

Į geležines kryžių viršūnes A. Mikėnaitė stengiasi pažvelgti žymiai plačiau negu iki šiol buvo įprasta. Ji rašo: "Geležinės viršūnės - kryžiai buvo žinomi ir kitoms Vakarų Europos tautoms — lenkams, ukrainiečiams, švedams ir kt. Tačiau lietuvių viršūnės —kryžiai išsiskiria nepakartojamu ornamentų įvairumu jų gausumu ir motyvo variacijomis" (7 p.). Su šiuo autorės teigimu visada sutiks tiek tautotyrininkas, tiek ir menotyrininkas, nes lietuvių kryžių geležinės viršūnės (ar jos būtų ant stulpinių kryžių, ar kokių nors pastogėlių, ar bažnyčių bokštų ir bokštelių, šventorių ir kapinių vartų) visada yra puošnios, gausios augalinių ir kitų labai įvairių puošmenų, labai laisvai derintų ir kūrybiškai spręstų. Taip pat autorė pastebi, kad esma ir baroko, ir krikščionybės aiškių įtakų, pvz. monogramos. Bet taip pat, vos tik palietusi, nors ir trumpokai, vadinamąsias saulutes, mėnuliukus i gausias žvaigždutes, autorė sugrįžta prie dr. J. Basanavičiaus ir jo sekėjų romantiškųjų prielaidų, visa laiko vėl senojo lietuvių tikėjimo liekana. Šią prasmenų "senovę" autorė paremia vad. saulinėmis dainomis, ko anksčiau niekas dar nejungė, ir nurodo į dr. J. Balio 1943 m. "Gimtajame Krašte" spausdintą straipsnį. Šalia eilės tautosakinių duomenų šią tiesioginę prasmenų tįsą autorė įmantriai paremia ir taip madinga bei visa geibstančia sovietinėje tautotyroje ar jų religijų istorijoje "pirmykšte bendruomene". Žvelgdama į kryžių viršūnių puošmenis, autorė tačiau nebemato nei "žaltelių", nei "gyvybės medžių", kas taip sava dr. M. Gimbutienei (plg. Ancient Symbolism in Lithuanian Folk Art, 1958 ir kt.). Tai tikrai didelis žingsnis lietuvių meno puošmenų tyrinėjimuose, kartu paliudijąs ir autorės neeilinį šių klausimų pažinimą ir sugebėjimą atsisieti nuo pansimbolistų. Tikėtina, kad sekančiuose darbuose pranyks ir saulės, mėnulio bei žvaigždžių romantinė prasmenija ir jie bus pradėti aiškinti Vakarų Europos įtaka.
Kataloge duota 187 nuotraukos ar piešiniai iš 95 geležinių viršūnių ir 94 piešinių, sutelktų šiame dailės muziejuje. Prie kiekvienos nuotraukos ar piešinio duodama vieta (jei ši žinoma), matmenys, inventoriaus numeris, kartais dar pažymima ir kuri pusė (priešakinė, užpakalinė). Pastarasis žymėjimas tokiame kataloge yra būtinas, nes šiaip spręsti vien iš kalimo būdo, kniedinimų ir pan. yra labai pavojinga. Jei pusės žymėjimas būtų išleistas seniau gautoms viršūnėms, būtų pateisinama. Bet kada tai nepažymima jau pvz. 1958 m. ar vėliau įsigytoms, kartais ir ekspedicijų metu surastoms kryžių viršūnėms ir jų piešiniams, — tai jau apsileidimas ar tautotyrinių reikalavimų nesupratimas (plg. 85, 99, 148 ir kt.). Tautotyrininkui, tas pat ir menotyrininkui, svarbu žinoti, kuri tokios kryžiaus viršūnės pusė, nes tai kelia eilę svarbių klausimų. V. Europoje gana įprastas Jėzaus vardo žymėjimas: I H S. Jis dažnokas ir pas mus, tik dažnai šios raidės priešinga eile sudėtos, taigi atverstos. Tai leistų spėti, jog kalviai šias raides dėjo ne krikščionišku simboliu, bet grynai puošme-niu. Tokių sumaišymų galime sutikti ir skrynių puošmenyse, kur propiešas pridėdavo priešinga puse ir tas raides suversdavo. Antra, jei kalvis ir sudėjo tas raides eile, gal kartais kryžiaus dirbėjas tokios viršūnės pusę sava nuožiūra atvertė, ypač dėdamas seno kryžiaus viršūnę naujai statytam. Žodžiu, šis išsilenkimas gali būti tautotyrininkui įdomus ir spręstinas ne vienu būdu, todėl ir reikia žinoti, kuri pusė. Taip pat viršūnės pusė reikalinga žinoti ir paprastam kalimo būdui aptarti ar kodėl kalvis "laužo" lyg tam tikrus įpročius. Taip labai įvairiai kalvio spręsta pav. 172 arba pav. 97, kur abi kryžmos (skersinukai) prikniedinta skirtingose pusėse negu mėnulio delčia. Jei didysis skersinukas dar prikniedintas iš kitos pusės, nes priešakinėje pusėje pridėta "saulutė" su susisukusiais augalais, tai viršutinysis skersi-nukas iš priešingosios pusės visai nesuprantamas. Tai grynas susikirtimas su visais sprendimais. Tokių laisvų kalvio sprendimų yra ir daugiau, tik kartais pagrindinė pusė visai neatsekama, pvz. pav. 109, nors ir įsigyta 1964 m. ekspedicijoje (!). Dalis paskelbtųjų viršūnių turi ir kalimo metus, pvz. pav. 80 (nuo Sedos bažnyčios bokšto) 1770 m., pav. 69 (Renavos bžn.) — 1780 m. Deja, su metais kryžių viršūnių nėra gausu, vos tik keletas.

Tautotyrininko (ir menotyrininko) žvilgis turėtų sustoti ir prie kelių labai įdomių viršūnių, kurios atrodo esančios gana grubaus darbo. Tai pav. 15, 16, 115, 118, 119, 158, 163, 164, 167-169 ir kt. Visos jos lygintinos, kad ir su Vilniaus Šv. Onos bžn. kryžių kai kuriomis viršūnėmis ir tada jau tenka atitikmenų pasidairyti Vakarų Europoje. Tai padėtų išspręsti ir mūsų kryžių "saulučių" kelią į Lietuvą . . .

3.
Dr. J. Griniaus knyga Lietuvos kryžiai ir koplytėlės yra jau visai skirtingas darbas. Autorius čia pagrindinai liečia eilę jų kilmės bei raidos ir puošmenijos klausimų, juos visus aptardamas meno istoriko žvilgsniu. Patį darbą jis skirsto penkiais skyriais: apžvelgia mūsų kryžius bei pastogėles Lietuvos gyvenime (1-33 p.), jų kilmės įvairias prielaidas (34-80 p.), pavidalus bei jų raidą (81-115 p.), prasmenis (simbolius) bei puošmenis (116 - 160 p.), kryžių statymo papročio pratęsimą svetur (161-171 p.). Pridėta dar literatūra (28 darbai), 1 + 71 pav., 75 piešiniai ir 22 visai nežymėti įvairių kryžių viršūnių piešinukai, įglausti į skyrių ir poskyrių pradžias. Tai liudija autorių rūpestingai darbą paruošus — padarytos išvados paremtos pakankama medžiaga. Darbo gale dar duota ir prancūzų k. santrauka (178-182). Žodžiu, darbas yra pats plačiausias kryžių reikalais tiek apimtimi, tiek ir paliestaisiais kryžiaus visumos klausimais. 1957 m. jam buvo paskirta "Aidų" mokslo premija.

Pažymėtina, kad autorius šiam darbe atsisakė krikštų, o tenagrinėja vien kryžius ir pastogėles, kas metodiškai yra tikslu, nes tai visai skirtingos kilmės šie kapų ir laukų paminklai.

Dr. J. Grinius pradeda Lietuvos kryžiumi mūsų laukų peizaže ir prirenka įvairių keliautojų gana įdomių pastabų, nors aišku, kad jų visų tikrai nesurinko. Trumpai primena, kad Lietuvos kryžiai ir pastogėlės labai į-vairios, nors vis tik jų skirtingos pa-vidalinės grutės ar būriai telkiasi tik tam tikrose srityse. Tų sritinių skirtybių autorius plačiau neaptaria ir nenagrinėja. Tą klausimą iš dalies buvo platokai jau 1937 m. palietęs A. Rūkš-telė. Atrodo, kad A. Rūkštelės "Vilniaus kryžiai", spausdinti "Mūsų Vilniuje" ir atskirai, autoriui nebuvo prieinami, nes niekur šio tikrai gero darbo jis nesumini. Palietęs R. Žemaičių labai puošnius dvigubus ir trigubus kryžius, kurie gal tiksliau būtų vadintini dviejų ir trijų kryžmų, juos suplaka su vad. Šv. Benedikto kryžiais (5 p.) ir nurodo jų pavyzdžius (4, 7 pieš., 40-43 pav.), nors jie visi yra tikrai nuo šių skirtingi. Šv. Benedikto kryžiai, kiek jų esu matęs Raseinių ir kitose apylinkėse, nors ir dviejų skersinių, bet paprastai neturi kančios, tik priešakinėje pusėje įdegintas, įpiautas, o vėliau tik įdažy-tas tam tikra tvarka didžiąsias lotynų k. raides išskirtas mažais kryželiais jas skaitome: CRUX SACRA SIT MIHI LUX NON DRACO SIT MIHI DUX. Ta pačia tvarka šios raidės išdėstytos ir medžio raižiniuose, kurių dar prieš II pas. karą buvo galima rasti Lietuvos pirkiose. Bet tos raidės ir tvarka nesutinka su Šv. Benedikto medalikėlių raidėmis ir tvarka. Taip pat Šv. Benedikto kryžiai, kaip ir 1900 Šventųjų metų kryžiai, paprastai visi dažyti baltai, nors viena kita išimtis pasitaikydavo: buvo perdažyti vėliau, o buvusiam keliui pasikeitus, net ir kančia prikalta iš priešingos pusės, nes Šv. Benedikto kryžiaus raidžių nuo naujo kelio nebesimatė. Autoriaus nurodytieji kryžių piešiniai ir nuotraukos teliudija tik dviejų ar trijų kryžmų puošnius kryžius, išplitusius gana uždaroje R. Žemaičių apylinkėje, todėl jų tipinis išsiskyrimas gali būti visai savarankiškas. Be atskirų tyrinėjimų sunku pasakyti, kokia buvo priežastis pridėti antrą ir trečią skersinį, nors jų, atrodo, negalima išskirti nuo dviejų ar trijų aukštų stulpinių kryžių (plg. 52. 53 pav.), kurie turi taip pat dažnai ne vieną kryžmą, ypač R. Lietuvoje ir šiapus Dauguvos katalikiškose Latvijos apylinkėse. Atrodo, kad XIX a. antrojoje pusėje, atsisakant stulpinio kryžiaus "kepurės", buvo pailginti skersiniai, t.y. išlyginti santykiai tarp visų viršutinių kryžiaus dalių. Antra, šie visi kryžiai gali būti ir geležinių kryžiaus viršūnių sekimas, t.y. jų perkėlimas į medį. Tai iš dalies liudytų geležies lankstumo jų mediniai puošmenys (plg. 40-43 pav.). Lietuvoje geležinės kryžių viršūnės dažnai turi po du ar tris skersinukus, taigi kryžmas, kurių tarpai gausūs ir puošmenimis. Deja, šios viršūnės (kryžmų skaičiumi) negalima atsieti nuo tokių pat Vakarų Europos bažnyčių bokštų viršūnių, kartais sutinkamų dar ir ant jų pastogėlių ir t.t. Apie tai įdomiai rašo H. O. Mūnsterer (Bayerisches Jahrbuch fūr Volkskunde, 1952

Tautotyrininkui labai įdomus skirsnelis apie kryžių statymo tikslus ir socialinę aplinką. Ir čia autorius daug ką nauja yra pastebėjęs ir paryškinęs, nors kartu gaila, kad nepasinaudojo prof. Ig. Končiaus knygomis "Žemaičių kryžiai ir koplytėlės" (1965) ir "Žemaičio šnekos" I-II 1961). Toji žemaitiška medžiaga būtų tikrai pravertusi ir leidusi šį tą vėl nauja paryškinti. Nepaisant, kiek tų visokių tikslų išskaičiuotume, bet aplamai jų yra trys: padėka, prašymas ir atsiteisimas. Mūsų tautai būdingiausia tiek aukoje, tiek maldoje gilios padėkos atsiskleidimas, kai prašymas ir atsiteisimas mažiau pastebimi. Pirmieji du kryžių statymo tikslai: padėka ir prašymas yra patys nykiausi, apie juos daugiausia ir pasakojama — ir svetimam nesunku išgirsti bei užsirašyti. Atsiteisimą paprastai nutyli šeima, giminės ir artimieji; tik svetimieji apie tai daugiau spėjamai pakalba, kartais ir tikrai, paprastai laikui atėjus . . . Taip pat ir vad. nelaimės kryžiai dažnai slepia kokią didelę ir nesakomą paslaptį, būtent, kaip toji nelaimė susijusi su kokia nors jau pačios šeimos ar artimųjų nedorybe. Dar daugiau slepiami daugelio atsiteisimo kryžių tik lai, pvz. priešų sunaikinimas i žmogaus, jo turto . . .), taip pat ir vad.
keršto, arba juodieji, kryžiai, kurie kartais likdavo ir nešventinti. Tokie yra ir visi "pakalbamieji" kryžiai, nuo kurių "nulipė" kančios, pvz. Areliškių dv., Antazavės vis., Zarasų aps., Šakalio kryžius (iki 1944 m. tebestovėjo be kančios ir nuo 1908 m. nepašventintas) ar Avilių šventoriuje skersai atsuktas kažkokio dvarininko akmeninis kryžius ir t.t. Tokių "pakalbamų" kryžių pasitaikydavo kiekvieno apylinkėje, tik mūs kraštotyrininkai jų neaprašė, nors toji medžiaga būtų įdomi ir tautotyrininkui, ir sociologui, ir religijos psichologui. Ir nors autorius pabrėžia, kad kryžius buvo ūkininko ženklas, nes su didikais ir bajorais, kurie paprastai statė bažnyčias ir koplyčias, šis negalėjo varžytis, vis tik be atskiros pastabos negalima sutikti. Kryžius statė visi: dvaras, ūkininkai ir kartais net bežemiai. Pvz. 1938 m. Antazavės dv. laukuose dar suradau Šv. Joną Krikštytoją ir vieną kryžių, kuriuos dirbo XIX a. gale pirmasis, t.y. vyriausias šio dvaro dailidė Gruodys, kompozitoriaus Juozo Gruodžio tėvas; mano dėdė Vincas Mažiulis, su-sigentinęs su to dvaro savininkais ir kelis metus buvęs ten vienu administratoriumi, tų Gruodžio kryžių daugiau rodė ir žinojo; Gruodžio darytas kryžius buvęs ir sode, po liepomis, kur graf. Ledochowskis staiga mirė, sakoma, kazokų apsuptas 1864 m. nusižudė (nusinuodijo). 1900-1919 m. Antazavės dv. kelis kryžius padarė ir kitas dailidė Kazys Aršvila, kuris mėgdavo pasigirti, kad daręs kryžius Vilniaus vysk. von Roppo nurodymu. Aršvilos kryžių dar pora tikrai stovėjo buv. Antazavės dv. lauke. Iš mažažemių statytų kryžių dar 1944 m. stovėjo pvz. mano gretimame lauke, Smilgių-Vobolių k. (Dusetų vis.), kurį dar XIX a. gale pastatė Silva Rudzinskas, teturėjęs 3 dešimtines žemės; jo tėvas buvo pastatęs dar kitą kryžių, kuris nuvirto apie 1923-24 m. Buvo kryžių ir Dusetų sklypelių savininkų sodybose, pvz. Ažu-tiltėje, Šeškamiestyje. Pastatydavo kartais ir bežemiai, pvz. tarp Dusetų ir Šlapių dar 1940 m. tebebuvo kryžius, kurį statė vienas bežemis, laimingai išsisukęs nuo rusų kariuomenės apie 1875 m. Kad kryžių Lietuvoje buvo daugiausia ūkininkų pastatytų, visai nenuostabu, nes ūkininkų daugiausia ir buvo.
Įdomiai ir gana naujai dr. J. Grinius peržvelgia kryžius kaip bendruomeninius ir tautinius paminklus, ko iki šiol niekas taip plačiai nebuvo palietęs. Jis sumini ir 1864 VI 8 (gal tikriau 20?) Vilniaus gen. gub. draudimą kryžius statyti bei juos atnaujinti, spėliodamas, kad kryžiai galėjo būti statomi 1863-64 m. sukilimo dalyvius ar jų mirties vietas prisimenant (19-20 pl.). Gaila, kad autorius nesunaudojo P. Kubickio "Bo-jovvnicy kaplani", 6 t. 1933 ir kt., kur kryžių draudimo reikalu būtų radęs įdomios medžiagos. Nereikėję būtų nė spėlioti, nes Anykščių ar Ukmergės pristavo pranešimas buvo pagrindas visam tam draudimui.
Kryžių bei pastogėlių nykimo priežastys buvo įvairesnės, negu autorius suminėjo. Ne tik I pas. karas ir kėlimasis į viensėdžius išstūmė medinį kryžių iš daugelio senųjų vietų. Medinių kryžių buvo statoma mažiau ir dėl vienos, bet labai svarbios priežasties: kasmet vis sunkiau ir sunkiau buvo surasti tinkamų kryžiui ąžuolų, daug kur ir pušies. Antra, kryžiui medis vėliau buvo ir tikrai brangus; pabrango ir dailidės. Todėl ir gana miškingose R. Lietuvos vietose dažnai naują kryžių statė jau akmeninį, kuris 1930-35 m. kaštavo 200-300 lt., mažai kuo brangiau už gerą ąžuolinį kryžių. Todėl šalia medinių vis daugiau statyta akmens kryžių, ypač kapinėse, kartais ir cementinių, su namie kalta ar pirkta geležies viršūne. Taip pat jų likimą dar lėmė ir jau prieš I pas. karą prasidėjęs mūsų kaimo nukrikščionėjimas: tėvų statytam kryžiui nuvirtus, ne visada jį naujai įkasdavo, o dar rečiau sūnus naują senojo vietoje atstatė.

Reikėtų patyrinėti dar visai neliestą klausimą, kiek Užnemunės kryžių statymui turėjo įtakos nuo 1838 m. Seinų vysk. Povilo Stašinskio pradėti peikti "negražūs" kryžiai bei pastogėlės. Nuo 1850 m. taip pat šokosi kryžius peikti ir kun. A. Tatarė. Jo raštų ištraukų, kur pasisakė prieš dažnus ir negražius kryžius, spausdino kun. M. Gustaitis "Lietuvių Tautoje" 11:2, 1913, taip pat atskirai monografijoje (21915), bet šių pasmerkimų mūsų kryžių tyrinėtojai dar nepastebėjo. Visai nelauktai ištraukų iš kun. A. Tatarės senųjų raštų 1972 m. man atsiuntė dr. V. Maciūnas, kuris juos visai netikėtai užtiko. Man atrodo, kad tik kun. A. Tatarės gausiai paplitusių raštų poveikyje, dėl tų dažnų pasisakymų prieš "negražius gur-belius prie kožno gluosnio" ir tiek dažnus kryžius, jog reikią važiuoti be kepurės per visą kaimą ir t.t., tegalima suprasti, kodėl jau XIX a. gale tiek maža statyta kryžių bei pastogėlių Užnemunėje ir todėl jie nedaug jau teturi puošmenų. Taip pat atrodo, kad buvo ryšio tarp kun. A. Tatarės anų pasisakymų ir Ad. Jakšto straipsnio 1891 m. "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgoje". Ir šį Ad. Jakšto straipsnį taip nelauktai mūsų kryžių tyrinėtojams suradus (kada jį "Židinys" 1935 nr. 8-9 perspausdino) ir juo dabar taip dažnai ir mielai visokį neigiamą poveikį aiškinant, vis dar pamirštamas kitas leidinys, taip pat dar nesugriebtas, bet turėjęs žymiai daugiau įtakos. Tai kun. A. Vytarto naujai paruošti "Visų metų Šventųjų gyvenimai", nuo 1889 m. daug kartų perspausdinti, tekeičiant vien leidimo metus. Ir ten, po rugsėjo 14 d. skaitymo, yra pridėta "Nauda dvasiška" (stereotipiniame 1906 m. leidime ji dar tebėra neišmesta), kur Lietuvos kryžiui skirta smulkiomis raidėmis 46 eilutės (V, 47-48 psl.). Mano nuomone, šie nurodymai neatskiriami nuo 1891 m. Ad. Jakšto straipsnio, tik turėję didesnio poveikio. Bet ir jie tenka aiškinti drauge su 1864 m. draudimu aplamai statyti kryžius, nes tiek kun. A. Vytartui, tiek ir Ad. Jakštui lotyniškasis ir mažai puošnus kryžius liudijo Lietuvos kovą su stačiatikybe ir rusifikacija. Todėl visai neatsitiktinai po rugsėjo 13 d. skaitymo prie "Naudos dvasiškos" pridurtas vysk. A. Baranausko ilgas eilėraščio gabalas, kurį pradeda "Šiandien Rusai . . .",
Trumpai autorius palietė ir kryžių naikinimus, prasidėjusius su Lietuvos okupacija 1940 m. Tada pirmiausia miesteliuose buvo sunaikinti Nepriklausomybės kryžiai (1928, 1938 statyti) ir skirtieji Vilniaus užgrobimui prisiminti, bet nukentėjo ir kiti. Čia autorius parankiojo nemaža medžiagos, bet, deja, nesunaudojo dokumentinės, naujai perspausdintos "Lietuvių Archyve" (1952, 136-142 p.). Taip pat autorius parinko ir naujos medžiagos, kuri liečia jų naikinimus ir suniekinimus po 1944 m. Papildant reikia pažymėti, kad apie 1947-50 m. komjaunuoliai buvo siunčiami nurankioti kryžių metalines kančias jiems privalomoms metalo laužo normoms išpildyti. Pagaliau ir partija siuntė žmones nurinkti švinines kančias nuo akmens kryžių kapinėse. Taip į Dusetų kapus nuėjo partijos pasiųstas kažkoks Gun-tulis, kuris užlipo ant aukšto akmens kryžiaus, ir šis virsdamas jį užgriuvo ir sutraiškė abi kojas (apie 1952 m.).

Platokai dr. J. Grinius apžvelgia kryžių bei pastogėlių kilmės prielaidas, jų kritiką (34-75 p.). Pirmiausia jis paliečia antkapinio stulpo pas mus prielaidą, stipriai prieš ją pasisako, dažnai panaudodamas ir mano straipsnį 1951 m. "Aiduose". Bet gaila, kad autorius šios įdomios ir gana jau madingos prielaidos — tos senojo tikėjimo atspindžio galimybės — plačiau nepatyrinėjo. Jis nepastebėjo nė gero Kl. Čerbulėno darbo "Liaudiškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė-meninė raida" (Lietuvos TSR Architektūros Klausimai III, 1966, 98-121 p.) ir ten sutelktos naujos medžiagos. Nors šis K. Čerbulėno darbas manęs neįtikino, bet vis vien reikėjo jį panaudoti šiame pla-čiausiame apie mūsų kryžius veikale.

Antra, šios visos prielaidos laikančios kryžių visokiu senovės vaikaičiu, sutinkamos ir kitur. Pvz. V. Čaj-kovič jau 1924 m. taip pat ieškojo ryšio tarp savo krašto (serbų) laukų ir sodybų kryžių su kažkokiais stabais. Tų ieškojimų yra ir dabar. Nenorėčiau sutikti, kad Traupio kapų stulpas (23 pieš.) būtų netikslus ir kažkaip įtartinas, net falsifikatas. Kapų stulpų rašytomis galvutėmis pasitaiko daug kur Europoje. Negalime tylomis praeiti pro Pamario kapų rašytinius stulpus (Holzpfahl, Grabpfahl, Ahnenpfahl, Totenpfahl), kurie visai paprasti, ploni, vien tik užrašytomis galvutėmis (žr. Fritz Adler, Grabma-ler auf \vestpommerschen Kirch-hofen, Beitrage zur Volkskunde Pom-merns, 1939, 39-50). Gaila, kad mūsų tautotyrininkai nesiryžta plačiau naudotis lyginamuoju metodu. Nors tie Pamario kapų stulpai manęs dar nuo 1947 m. neįtikino, kad su jais reikia sieti Lietuvos krikštus ar kitus stoginius kryžius, bet reikia žinoti ir tolimos Rusijos Riazanės Saloče kaime dar 1908 m. aptiktus paminklus, tarp jų ir stiebines pastogėles (plg. Nau-ka i Religiia 5, 1970, 22-23 psl.). Prie visų kapastulpių (šį terminą iš nusivežtųjų 8 kitų 1972.VI.13 atrinko prof. A. Salys, todėl jį ir vartoju Grabpfahl reikšme), nors jie aiškiai yra protestantiškosios Vokietijos XVI a. padaras, vis tiek reikia pagrindinai tautotyrininkams ir menotyrininkams dar vieną kartą sugrįžti, išsiaiškinti ir užbaigti romantiškas Lietuvos kryžiaus prielaidas iš kažkokio nebuvusio antkapinio stulpo.

Nelengva sutikti ir su dr. J. Griniaus priekaištu, kad P. Galaunė, kryžių kilmę spręsdamas, buvo dogmatiškas (40 p.). Čia autoriaus sprendimas per stiprus, ypač prisimenant, kad P. Galaunė tą knygą rašė 1929-30 m., kada aplamai visa tautotyra buvo daug dogmatiškesnė. Antra, ii savo asmeninės patirties žinau, kad P. Galaunė tautotyriniais klausimais tikrai nebuvo užsikirtęs ir dogmatikas, o kartais tiesiog paklausdavo: kaip manai apie tą ar kitą reiškinį?

Autorius gana plačiai ir įžvalgiai paliečia pastogėlių ryšį su medžiais, iš dalies čia praskleidžia ir mūsų senovės, taikliai panaudodamas ir tautosaką. Tik čia gal dar reikėjo paryškinti, kad kryžius, pastogėlė ne tik galėjo būti prie išskirtinio senovės tikėjimo medžio (sinkretizmas), bet jau ir pats kryželis, pastogėlė jį savaip darė šventą ir nekirstiną. Tokių žinelių pasitaikydavo mūsų spaudoje prieš I pas. karą ir vėliau, pvz. Zylelė rašo kaip išliko nenukirsta sėklinė pušis prie Dauciškių k., Paežerėlių vis. (Trimitas 186, 1924. 25 p.\Autorius plačiai ir su meno istoriko įžvalga liečia pastogėlių ir kryžių pavidalų raidą (76-116 p.). Paliesdamas stulpo ir stogelio santykį jis laiko stogelį ne vien tik saugančiu nuo lietaus, bet turinčiu ir sakralinės reikšmės, nors tai plačiau ir įtikinamiau nenagrinėja. Viena tik pastaba yra būtina, kur teigia, kad "katalikiškoje Lietuvoje kryžių, dengtų dvišoniais stogais, nėra" (79 p.). Aš jų porą žinau iš Dagilių kapinaičių ir Pakenės prie Kriaunų. Sunku tik pasakyti, iš kur jie čia atsirado. Ar buvo daryti pagal senus pavyzdžius, ar padaryti pagal katalikiškų XIX a. religinių knygų, paprastai turinčių visokių mirties skaitymų paveiksliukus? Antra, nežinia, kiek mus paskatino jų pasidaryti ir Šv. Kazimiero draugijos leidiniai, kuriuose tirolietiškas kryžius buvo dažnai ir įvairus spausdinamas (tokių klišelių kaip tik buvo įsigijusi S. Banaičio spaustuvė). Toliau rašydamas apie stogelius autorius visai tiksliai pastebi, kad jų dydį sąlygojo vėjas. Ši pastaba kelia ir kitą klausimą, kad todėl ir mūsų stoginių kryžių skersiniai turėjo būti trumpoki, ypač jų stiebą išstiebiant, taigi laužiamąją vėjo galią sustiprinant. Šiaip pastogėlės raidos pagrindan imčiau paprastą atramėlę, pridengtą tik viena lentele, kuri galėjo būti kalama tiesiog prie medžio. Tai pati paprasčiausia pastogėlė, buvusi dažnokai dar pastebima, ypač prie šaltinių miškuose. Tenka sutikti ir su gana įdomiu visų pastogėlių skirstymus į penkius tipus. Architektūriniu požiūriu skirstymas pateisinamas, nors dėl nepaprastai laisvų paties darančiojo sprendimų ne visa įvairovė įmanoma kaip nors suvesti į tipologiją. Tas pat pasakytina ir apie autoriaus pastangas visus kryžius suskirstyti į aštuonius būrius. Jų yra tokia pat įvairovė, tad kiekvienas vis kitaip pažiūrės į jų raidą, seką ir t.t. Gera tiek, kad P. Galaunė, A. Rūkštelė ir dr. J. Grinius ieško būdo šį visą "mišką" kaip nors prašviesinti, surasti pagrindinius tipus, kurių prototipų dažnai teks pasiieškoti miškingose Vakarų Europos srityse ir tada žvelgti, kiek lietuvis šį skolintąjį tipą savaip perdirbo, ką ir kaip perkūrė. O tokiuose nukrypimuose kaip tik geriausiai ir prasiskleidžia tautos kūrybiniai polinkiai.
Pirmą kartą taip išsamiai paliesti ir mūsų kryžių prasmenys bei puošmenys (116-160 p.), kuriuose visi esame gerokai pasimetę. Mes juose daugiausia prisiskyrėme senovės ir nenorime matyti, kad jie gali būti iš svetur atkeliavę. Visi geometriniai puošmenys yra tikrai savi, paveldėti iš senovės. Bet pradedame nesutarti dėl augalinių puošmenų, kurie gali būti ir savi, ir atneštiniai. Visiškai nesutariame dėl kryžių viršūnėse saulučių, mėnuliukų, žvaigždelių ir t.t.. Čia vis dar nenorime prileisti, kad jie gali būti iš svetur parkeliavę, nes, rodos, pakankamai turime jiems atramos savoje tautosakoje ir senojo tikėjimo liekanose. Reikia visai su autoriumi sutikti, kad daugelis spinduliuotų kryžių viršūnių turi atitikmenų ir svetur (120 p.). Tiesaus ir kreivo spindulio derinys saulutėje plačiai žinomas V. Europoje. Jis yra ir jėzuitų vėliavoje, kur Jėzaus vardo raidės apsiaustos saulute. Taip pat šią saulutę matome ir Šv. Mykolo Arkan-gelo bažnyčios priešakyje, tokia geležinė kryžiaus viršūnė spinduliuoja ir ant Šv. Onos bažnyčios Vilniuje. Bet tokia geležinė kryžiaus viršūnė ne svetima yra ir Šveicarijoje, literatūroje vadinama Rofna vardu. Jų, pasirodo, esama ir daugiau. Vakarų Vokietijoje tokių saulučių įkalta į antkapinius akmens kryžius, pvz. 1669 m. Frauvveiler kapinėse (žr. Die Denkmaler des Rheinlandes, Bd. 15, 1970, 63 pav.). Tas pat ir su mėnuliukais, t.y. jų delčiomis. Seniausias jų žinau iš Atos vienuolyno Graikijoje. Toliau jų pilna Rumunija (žr. Enciclopedia Romaniei II 1938), Rusija (Maskva, plg. LE XXVI, 199; Vladimiras, D. Naugardas) ir t.t. Šis prasmuo yra aiškiai graikų omegos, nukeliavusios iš kryžmos į stiebą, vaikaitis. Todėl P. Europos senuosiuos kryžiuose visur ragai labai riesti, bet vėliau jie tiesiasi ir Maskvoje bei Lietuvoje išvirsta tik delčia (plg. omegos nukeliavimą į apačią Codex Aemilianensis piešinyje). Aplamai, dr. J. Griniaus prasmenų nagrinėjimui tenka pritarti. Jis praskaidrino ne vieną klausimą, nors jų dar ir liko, būtent — suvesti juos į visumą, surasti atkeliavusiems prototipus ir išaiškinti lietuvio perdirbimus bei sugebėjimus.
Darbas baigiamas krikščioniškųjų kryžių pratęsimu svetur. Šis skyrius galėjo būti ir vaizdingesnis, atrinkta daugiau nuotraukų ir t.t. Jis prisideda tik visumai suvokti, bet šiaip tyrinėjimui nieko nauja neduoda.
Aplamai, dr. Jono Griniaus darbas yra tikrai didelis ir daug ką nauja praskleidžia, nors autoriui nebuvo galima pasinaudoti gausiais Lietuvoje esančiais kryžių nuotraukų rinkiniais. Dažnai buvo neprieinama nė reikalinga literatūra. Pirmiausia pasigedau, kad autorius negalėjo sunaudoti Fr. Krzywda-Polkowskio "Krzyze na Litvvie" (Krakow, 1909), taip pat "Draugijoje" A. Jakšto ir kt. pasisakymų dėl dr. J. Basanavičiaus darbų ir t.t.

4.
Kun. V. Bagdanavičius,
paskutiniu metu bandąs praskleisti visokias kultūrines gelmes, panūdo surasti ir Lietuvos stulpinio kryžiaus bei pastogėlės kilmės pradmenis. Ir čia jis tikrai išradus bei įžvalgiai įžvalgus, nes į lietuvių kryžių žvelgia, jo paties žodžiais, kaip į religijų istorijos muziejų: "Čia yra ir saulės simbolika, kuri yra nugalėjusi mėnulio simboliką; čia yra ir stalas, kaip altorius aukoms; ir stulpas; ir stogas su sava religine simbolika bei jos raida" (161 p.). Šiuo vienu sakiniu paliesti labai įvairios prasmenijos penki dideli būriai, todėl ir pats sakinys alsuoja tikru pansimbolizmu. Šiaip ar taip žvelgdamas į mūsų kryžių be pastogėlę, vis negaliu matyti tokios prasmenų gausos. Nematau čia jokios saulės, nugalėjusios mėnulio pras-menį, nors atskirai kryžiuje yra ir saulė, ir mėnulis ar jo delčia, net ir žvaigždės, bet tai vis nėra senojo kulto įtakos. E. Siecke ir kai kurie kiti per toli yra nuėję, paversdami prasmenų aiškinimus panlunarizmu. Mano giliu įsitikinimu, mūsų kryžiaus "delčia" tėra atsitiesusių ragų o m e g a, kada ją iš dešiniojo skersinio nukėlė į stiebo apačią, kur jos statinukas sutapo su pačiu stiebu ir virto "delčia". Tuo būdu kryžiaus "delčią" tektų pradėti aiškinti kiek nors patikimiau, bet ne kokiu nors grynai įžvalginiu mėnulio prasmens likučiu. Dar sunkiau surasti mūsų kryžiuje koks nors stalas ar vėlėms aukų padėklas, kada pats kryžius visuose kraštuose gana vėlai kapus pasiekė. Bet visų sunkiausia, atrodo, surasti koks nors senasis prasmuo mūsų kryžiaus stulpe ir stogelyje. Vienu žodžiu, kai prasmenys darbe pradeda visur pintis, kai kiekviena smulkmena paverčiama vis kažkokiu senojo tikėjimo prasmeniu, tai baigiasi visų istoriškai žvelgiančių mokslų pajėgumas tokią prasmeniją suvokti ir tirti, prasmenijos mokslas virsta pansimbolizmu, praradusiu ryšį su tikrove.

Nemažiau sunku suprasti ir kitus, nors ir mažesnius reikalus, pvz., ką reiškia sakinys, kuriame autorius aiškina, kaip bestudijuojant megalitinę kultūrą pradėję ryškėti, "kad lietuviški koplytstulpiai yra ne kas kita, kaip sava raida nuėję akmeninių stulpų, vadinamų menhirais, arba pranokėjai arba palikuonys" (161 p.). Šiaip ar taip, kada autorius priėmė tokias dvi visai skirtingos ir tiesiog priešingos kryžiaus stulpo kilmės galimybes, tenka manyti, kad jis susidūrė su jam mažai tepažįstamomis apraiškomis, kurios viena su kita neturi jokio sąryšio. Tokios dvi priešybės draugėn susisuka, kai žmogus, mažai pažįstąs tautotyros ir gretiminių mokslų pagrindus, pasiryžta kokiai nors apraiškai būtinai surasti visiems įdomią ir patrauklią kilmę ir, jos pats paveiktas, šokasi bet kur ieškoti jai į-rodyti pagaulios medžiagos, nepaisydamas nė visų prieštaravimų pritempti surastajai medžiagai iki norimos išvados.

Skaitydamas gana apžvalginį D J. Wolfelio darbą, kun. V. Bagdanavičius prisilasiojo šiokių ar tokių panašybių senajai baltų kultūrai ir religijai, bet visai nuniekė erdvės ir laiko reikalavimus. Taip suvisuotinęs pačią apraišką ir tuo pačiu metu dar su-artėdamas su XIX a. metodu, autorius atsirankiojo kelis megalitinės kultūros bruožus, tariamai jau turinčius kažkokio sąryšio su Lietuvos kryžiaus ar pastogėlės stulpu bei pačiu kryžiumi ir paskui be jokios atodairos ėmėsi tai teigti. Cia dar reikia pastebėti: kai D. J. W6lfel kokiai nors atskirai apraiškai pateikia kartais ir ne vienui vieną aiškinamąją nuomonę (plg. menhirus, 208 ir kt.), tai kun. V. Bagdanavičius, jas atsirinkdamas, visad sugriežtina ir pasirinktąją apraišką jau visai neabejojamai teigia tikra ir vienintele. Taip šio straipsnio įvadui jis pasirinko tokius teiginius: a. megalitinės kultūros ir lietuviškojo stoginio kryžiaus galvosenas jungianti panašybė esanti "abiejų nepa-veikslinis pobūdis", taigi neantropo-morfiškumas; b. nesą susikirtimo tarp mirusiųjų kulto ir monoteizmo, taipgi "tarp akmeninio paminklo ir monoteistinės religijos megalito kultūroje", susikirtimo neliudijąs ir lietuviškasis stogastulpis, iš kurio išsivystęs kryžius; c. paminklas galįs būti ir šalia kapo, tai liudijąs ir lietuviškasis įsitikinimas, kad vėlė visur galinti "nusėsti" (nevykęs anglų k. žodžio vertinys), tai patvirtiną ir Lietuvoje esančios akmenų krūvos, žinomos Šių trijų atskirų panašybių apstulbintas, autorius padarė didelę išvadą, kad "mūsų akmeniniai kapų paminklai taip pat yra megalitinės kilmės" (163). Šiaip ar taip, visa ši išvada, ne vieną stulbinanti didžiu atskleidimu, lieka šalia lietuvių tautotyros, nes neturi jokio pagrindo: baltų žemės neįeina į Europos megalitinės kultūros plotą, su juo tiesiogiai nesusisiekia. Todėl nei Lietuvos, nei Latvijos proistorikai apie šią įdomią megalitinę kultūrą Pabaltyje ir nė neužsimena; P. Tarasenkos (1924 m.) rašymas apie Žemaičių stabakūlius, kaip tariamus menhirus, paliko vienų vienas ir šalia mūsų proistorės. Antra, akmeninis kryžius pas mus yra gan vėlyva apraiška, baltų žemėse ji neturi jokios senesnės atramos — nėra jokių žemų akmens kryžių laukų riboms žymėti ir t.t., dažnai sutinkamų Vokietijos ir kt. kraštų laukuose bei pakelėse. Bet autoriui tai visa buvo svetima, ir paskutinių metų literatūra apie menhirus (pvz. P. R. Grot, H. Kirchner, F. Niel . . .) ir apie akmens kryžius (pvz. W. Brokpaler, W. von Drey-hausen, L. VVittmann, kuris nuo 1933 m. leido šiems klausimams "Das Steinkreuz" žurnalą, ir t.t.). Iškritus Lietuvos akmens kryžiui bei paminklui iš menhirų draugės, tuo pačiu iškrinta ir stulpinis Lietuvos kryžius bei tokia pat pastogėlė. Todėl ir visi stulbinantieji kun. V. Bagdonavičiaus atradimai netenka su menhiru sąsajos, nors pagal D. J. VVolfelį medinis stulpas būtų menhiro pakaitas, žinoma, ne kiekvienas, bet tik sakralinis.

Atskirame skyrelyje kun. V. Bagdanavičius įrodinėja, kad medinis stulpas jau savaime esąs kultinės reikšmės, ir primena, kad dr. J. Grinius 1955 m. darbe to nepastebėjęs ir ne-iškėlęs. Deja, stulpų kultinės reikšmės yra jau antrinės, nes jie atskirai buvo susakralinti ir kitur, ir pas mus. Taip pat ir kryžiaus stiebas ar stulpas išskirtinę reikšmę vėlai įgavo. Romėnai ir kiti, pradėję taikyti bausmei medį (medžio stulpą ištisai ar su skersiniu), tikrai nesižvalgė nei į menhi-rą, nei kitų reikšmių ieškojo, bet įkas-davo ir, pakabinę ar prikalę žmogų, gėrėjosi kuodidžiausia nubaustojo kančia, pratęsta mirtimi ir kitų į-gąsdinimu. Todėl iš pradžių pats kryžius (nesvarbu, ar tai buvo tik stulpas, ar kitoks) tikrai neturėjo jokios sakralinės prasmės. Ją suteikė jau žymiai vėliau krikščionys, bet ne kokiam stulpui, o v i s a m kryžiui prisimindami didžiąją Atpirkimo paslaptį. Ir jei vėliau kryžius atskiruose kraštuose, neišskiriant ir Lietuvos, prisiėmė vietinių reikšmių ar kokių senesnių tikėjimų pradų, tai nieko tai nekeičia, nes pirmine reikšme kryžius buvo profaninis.

Toliau kun. V. Bagdanavičius dar apžvelgia mums visai svetimas trikampes statulėles, kraigo šventovę ir stogo su stulpu jungtį, prilasioda-mas visam reikalui ir lietuvių tauto-tyrai vis svetimos, nieko nepaaiškinančios medžiagos. Paneigiant erdvės ir laiko reikalavimus, tautoty-roje nieko negali rimta ištirti. Visų jo teiginių dėl vietos stokos netenka nė suminėti, išskyrus vieną, kur pakviečia visus pasižiūrėti arch. J. Kovo kažkokio stulpelio, uždėto ant marijonų vienuolyno Čikagoje (166 p.). Jei ir tokiais įrodymais remiame tautotyri-nes studijas, tai bet kokia apžvalga nebetenka reikšmės . . .

Baigiant šią pratįsusią apžvalgą, reikia tik stebėtis, kad tokiame nedideliame straipsnelyje galima sugalvoti tiek visokių prasmenų bei gelmių ir kartu su lietuviškomis apraiškomis nunerti į grynas sietuvas, pritampant prie mūsų atbulinės tautotyros bei kalbotyros draugės, kuriai dabar vadovauja Č. Gedgaudas su sa
vo bendrais. Gaila, kad šie ir kiti kun. V. Bagdanavičiaus lietuvių tau-totyrą liečia darbai pakankamai pri-klaidins mūsų jaunimą, kuris, šias visas svajones paskaitęs, bandys ir svetimuosius supažindinti su lietuvių tautotyrai svetimais įnašais, tuo pačiu ir juos klaidindamas mūsų kultūros senove. Šie mano sakiniai, gal būt, ir labai skaudūs gerų norų kun. V. Bagdanavičiui, bet, deja, vieną kartą ir tai jau reikia atvirai pasakyti.

Peržvelgus visus keturius darbus, matyti, kad dar paliko neatsakytų mūsų kryžių ir pastogėlių pagrindinių klausimų, ypač liečiančių jų prasmenis ir puošmenis. Todėl dar kiti tyrinėtojai turės išaiškinti:

1.    Ar Pamario ir kiti Europoje žinomi kapastulpiai bei stulpai sietini su Lietuva (krikštais, stulpais . . .), ypač kai mūsų proistorė vis dar nesuranda jokio kapastulpio liekanos ar net jo žymės, nors tvarkingai tyrinėtų kapų prašokome ne vieną tūkstantį.

2.    Kaip suprastinąs 1426 m. Sembos vysk. M. Jungės draudimas statyti kapų kryžius: vietinis ar iš kitų vyskupijų perimtas šis draudimas? Vokietijoje kapų kryžių buvo jau žymiai senesnių, pvz. apie 1000 m. prieš juos pasisakė Wormso vysk. Burchardas, o kiti dažnai jį vienaip ar kitaip kartojo. Tai dažnai pastebima ir kituose vyskupų draudimuose ar nuostatuose, liečiančiuose visai kitas negeroves. Antra, kapuose kryžiai pradėti skatinti statyti tik XVI a.; tokiu šaltiniu nurodoma G. Durando "Rationale divinorum" (Lugdum, 1565). Reformacija kapuose kryžius draudė, todėl kryžius kapuose ir buvo daug kur jau katalikybės ženklas. Aiškiau reikia suprasti ir vysk. A. Tiškevičiaus meto nurodymus, o taip pat kun. A. Tatarės, A. Jakšto ir kitų pasisakymus. Ieškotina ir vysk. M. Valančiaus kryžių reikalais kokio rašto ar nurodymo, nes jo laikais pradėta statyti daugiau įvairių kryžių, bet ne stulpinių. Beje, jo "Paaugusių žmonių knygelėje" meškininkų nakvynės metu lokių aplamdytas čigonas žada statyti sau kryžių, kuriam turi lentų kepurei, — taigi statytų dar stoginį kryžių. Šią žinutę mūsų kryžių tyrinėtojai dar išleidžia ar nepastebėjo.

3.    Reikia vieną kartą išsiaiškinti iš Vokietijos tiesiog ar per Lenkiją atėjusius kryžių bei pastogėlių prototipus ir jų poveikį bei pačią raidą Lietuvoje.

4.    Kas mūsų kryžiuose bei pastogėlėse priklauso tikrai prasmenims ir kas puošmenims? Klaidžiojimai su pansimbolika čia nieko nepadeda ir nepadės. Todėl ir reikia aiškintis, kada pas mus atėjo ir kuriuo keliu visokios "saulutės", t.y. ar jas atnešė dar pranciškonai ar jau jėzuitai? Kada ir kuriuo keliu pateko sudeltėjusi omega: iš Graikijos per Rumuniją
(plg. Sucevitos vienuolyno "delčias") ar per Kijevą, Smolenską? O gal toji "delčia" yra dar išsitiesęs "gyvybės medžio" prasmuo? Tada vėl reikia aiškintis, kada tas "gyvybės medis" su italų visokiais meistrais pasiekė Lietuvą, nes jie XVI a. pateko į itališkąsias prasmenų knygeles ir taip išplito Europoje jau antrine kilme.
Visi šie suminėti klausimai teks atsakyti jau menotyrininkui. Iš tauto-tyrininkų rankų jie išslysta, nes pas mus yra gana vėlyvi ir dažnai su lietuvių tautos senove nebeturi sąsajos.
A. Mažiulis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai