Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PILNI PILVAI, TUŠČIOS SIELOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
Kai kurios maišto priežastys Amerikoje

"Be tvirto savęs suvokimo ir savo gyvenimo tikslo žmogus negali gyventi. Jis greičiau save sunaikintų, negu pasiliktų žemėje, net jei duonos ir apsčiai turėtų"
F. M. Dostojevskis ("Broliai Karamazovai")

Nerimu alsuoja mūsų žemė. Nerimo šešėliai gaubia ir turtingiausios pasaulio šalies veidą. Rodos, lyg Amerika maištautų pati prieš save, prieš savo kultūrą, idealus. Juodųjų bruzdėjimas, moterų "laisvinimasis", jaunųjų atmetimas ūkinių krašto tikslų, kairiųjų smurtas, "hang loose" etika — tai vis upeliai, kurie susilieja į vieną tėkmę, nukrypusią prieš tradicinį Amerikos gyvenimo būdą. Rousseau "grynoji" visuomenė gausiai plečiasi technologinės visuomenės pakraščiuose. Kai kas vaizduojasi net tokią galimybę, kurioje didžiuliu boikotu būtų suardyta krašto produkcija ir Amerika paversta žaliuojančia šalimi, apgyventa valkataujančių mistikų, bankrutavusių bankininkų, darbo netekusių inžinierių. Kai kas už blizgančių šiandieninio Amerikos gyvenimo fasadų tariasi pagaunąs atidundančio chaoso ženklus: šuolis į anarchiją jau nebesąs tik pagyvenusių neurotikų vaizduotės padarinys. Priešingai, daugelis karingųjų neoromantikų vaizduojasi, kad, sustabdžius techniką ir mokslą, savaime susikursiąs ne chaosas, bet visuomenė paremta ne konkurencija ir turtais, o broliška meile ir gamtos harmonija. Tačiau nei chaoso baimė, nei tobulos visuomenės utopija blaiviam klausėjui patenkinamo atsakymo neduoda. Šis klausėjas nori rasti giliausias dabarties vidinių sankirtų šaknis ir žinoti, ar jos kyla iš medžiaginių, visuomeninių ar dvasinių tikrovės klodų.

Kad nepaklystume galimų atsakymų miške, turėtume paklausyti amerikiečių filosofo W. Barreto politikams duoto patarimo: "Kiekvienas, kuris šiandien nori kištis į politiką, pirmiau tesusidaro bent keletą išvadų apie tai, kas yra žmogus ir ką galų gale reiškia žmogiškas gyvenimas".1 Juo labiau tie, kurie nori suprasti dabarties nerimą, privalo visų pirma susidaryti žmogaus prigimties ir gyvenimo vaizdą. Vienok šiandieninė žmogaus samprata siekia vargiai besuderinamus polius. Viename iš jų sutiksime žmogaus vartotojo, neįtikimai suprastinto "linksmabernio" pažiūrą į gyvenimą. Kitame kraštutinume išvysime žmogaus krikščionio neįtikimai kilnų žvilgį į žmogiškąją egzistenciją. Tarp šių dviejų nesusiliečiančių polių pasirinksime vidurinį, — vadinamos antropologinės psichologijos pateiktą žmogiškos asmenybės apybraižą. Pagal ją (A. Maslow) žmoguje esą keletas pagrindinių poreikių: biologinis, saugumo, priklausymo - meilės, savo vertės, pažinimo ir grožio. Tik šiuos poreikius patenkinus, žmogaus asmenybė galinti išsiskleisti psichologiškai turtingomis formomis. Priešingai, šituos reikalavimus paneigus, jų patenkinimą sutruk džius ar kaip kitaip juos iškreipus, ne tik žmogus nuskurdinamas, bet sukeliamajame liguistų reakcijų, rodančių gilesnes asmens žaizdas. Tačiau Maslowo asmenybės teorija pasilieka, sakytume, lyg pastatas be stogo. Jai tą stogą uždeda kiti humanistinės krypties atstovai (V. Frankl, Van Kaam), šalia biologinės ir psicho-socialinės dimensijos priimdami dar ir dvasinę - religinę žmogiškos asmenybės dimensiją. Individas galės tapti tuo, kuo jis potencijoje jau yra, tik atsivėręs gamtinei, žmogiškai ir dieviškai tikrovei. Be šios galimybės žmogus arba tyliai merdės, arba triukšmingai maištaus. Užtat, sekdami aną humanistų hipotezę, ir bandysime dabarties aplinkoje ieškoti tylaus merdėjimo ar maištingo triukšmo ženklų bei jų priežasčių. Atrodo, kad nerimo apraiškos ir jų šaknys siekia žmogaus santykius su žmogumi ir Absoliutu. Taigi bendruomeninėj ir religinių vertybių skalėje dairysimės sočiųjų maišto simptomų ir jų priežasčių.

1. Gulstiniai nepasitenkinimo ženklai
Šiuo keistoku terminu bandoma apimti visą tą žmogų supančią aplinką (medžiaginę ir visuomeninę), kuri turtingiausiai pasaulio šaliai, Šiaurės Amerikai, tapo problematiška. Pakanka, tiesa, skurdo ir šioje šalyje. Tačiau ne medžiaginių, bet žmogiškųjų vertybių stoka kelia žaizdas Amerikos kūne. Ne "darbo", bet "malonumo" nomadai kelia rūpesčio. Ne aukštesnio gyvenimo standarto siekiantys juodieji, bet pasiturintis baltasis jaunimas, atsisakąs imtis profesinio darbo ir klaidingai sutapatinęs pasišventimą darbui su materializmu, silpnina šio krašto ekonominius pamatus. Vienok ne "darbo etikos" pakeitimas "laisvalaikio etika", bet individo ir bendruomenės santykių suirimas bene ir bus viena iš skaudžiausių Amerikos vietų. Šeima, bažnyčia, mokykla ar tauta nebeduoda jų nariui emocinės šilumos, vertybinės šviesos ar gyvenimo krypties, kaip, sakysime, nostalgiškame filme "Fiddler on the Roof\ Nuo šių bendruo1 menės vienetų nutolęs individas praranda (o gal ir visiškai neįsigyja) vidinį tvirtumą, priklausomybės bei atsakomybės jausmą. Jo šalti, tolimi, ne-asmeniški, abejingi santykiai su kitais (bendruomenės grupėmis) padaro jį vieniša, nelaiminga ir dažnai piktai maištaujančia būtybe. Čia jau turime reikalo su alienacijos (susvetimėjimo) simptomais, taip gausiai pasireiškiančiais technologinėje visuomenėje.

Tiesa, kiekvienas amžius ir kiekviena visuomenė turėjo susvetimėjusių individų, kurie buvo atsipalaidavę nuo vienas kito, nuo bendruomenės, jos tvarkos, darbo ir pramogų, vertybių ir herojų. Iš šių žmonių eilių atėjo nevykėliai, nenuoramos, atnaujintojai ir revoliucionieriai, pakeitę savo laiko pasaulį. Šiandienos gi susvetimėjimas Amerikoj skiriasi ir asmenų charakteriu, ir jų propaguojamais tikslais. Reikia pripažinti, kad šiandieninė alienacija pasirodė besąs maištas "be priežasties, atmetimas be programos, atsisakymas nuo to, kas yra neregint to, kas privalėtų būti".2 Toks maištavimas nėra pozityvus, nes jis pasaulio veido nepagražins. Dabartinė alienacija nėra panaši nė į XIX a. darbininkų alienacija, nes anuometinės socialinės - ekonominės sąlygos dabarties Amerikoje nebeegzistuoja. Šiandieninis susvetimėjimas paliečia žmones ne tiek socialinės piramidės dugne, kiek jos viršūnėje. Ne skurdžiai, bet turtingieji amerikiečiai tolinasi nuo savo krašto, kultūros, religijos, tradicinio gyvenimo būdo. Ne darbininkijos vadai, bet pramoginio meno. religijos ir valdžios atstovai vyko į Hanojų pasmerkti Ameriką (J. Fondą, kun. Berrigan, R. Clark). Tad vargu ar alienacijos šaknys maitinasi skurdu, priespauda, darbo galimybių bei pasirinkimo trūkumu. Iš tikrųjų, stebisi K. Kenistonas. šis susvetimėjimas yra mįslingas tuo, kad sunkiausiai užgula tą jaunimą, kuris "labiausiai turi dėl ko gyventi" ir kuriems buvo duota "kiekviena galima privilegija".3 Iš tiesų, paties Kenistono studijų objektu buvo "jauni vyrai, gimę prabangoj ir pertekliuje, gavę kaip galima geriausią išsimokslinimą, apdovanoti talentais ir sveiku kūnu. lankę vieną šiame krašte puikiausių ir įtakingiausių kolegijų".4 Yale psichologas šios alienacijos priežastis randa ne tik tų vyrų asmeninių istorijų maišatyje, bet ir dabartinės amerikoniškos aplinkos trūkumuose, t. y., ne tik šeimos aplinkoje, bet ir šio krašto socialinėse, ekonominėse bei politinėse prielaidose. Abejotina betgi, kad guls-tinėmis vertybėmis besiremiančios psichologinės ir sociologinės hipotezės šį reiškinį pilnai paaiškintų.

Chicagos universiteto psichologas S. R. Maddi tariasi atpažinęs vadinamosios priešliguistinės asmenybės simptomus.5 Šis asmenybės tipas turįs sutrupintą tapatybę, pragmatinį ir materialistini požiūrį į gyvenimą ir baimės persunktas emocijas. Jis stengiasi gerai vaidinti visuomenėj savo roles, kad užsitikrintų medžiaginių ir biologinių reikalavimų patenkinimą ir išlaikytų gerą vardą. Į santykius su kitais žmonėmis jis žiūri pro ekonominius naudos akinius, visuomet stengdamasis apskaičiuoti, ką jis iš to gauna. Suprantama, tokia bendrystė visada pasilieka paviršutiniška, be artumos, šilumos, be angažavimosi. Toks asmuo jaučiasi vienas ir nusivylęs, cinizmas ir pesimizmas tampa jo nuotaika. Maddi tvirtina, kad šitoks asmens charakteris dar nesąs psichinė liga (neurozė), o tik polinkis į egzistencinės rūšies neurozę. Tokia priešliguistinė asmenybė esanti materialistinės ir pragmatinės aplinkos išdava.

Milžinišką ir staigų vadinamų "T", arba "jautrumo", grupių išplitimą Amerikoje reikia taip pat laikyti tam tikro nepasitenkinimo ženklu. Ir kaina, ir metodais šios grupės viena nuo kitos gerokai skiriasi. Dalyviai moka nuo 5 dolerių už vieną vakarą iki 1000 dolerių už penkias savaitės dienas. Jų metodai taip pat įvairuoja nuo meditacijos iki nuogų kūnų susilietimo. Mat, tikima, kad, išrengus žmogų fiziškai, jis įgysiąs laisvumo ir emociškai išsivilkti, nusviesdamas jausminius varžtus lyg nuo kūno drabužius. Tokių nuogalių mara-toniškų sesijų pasisekimas yra gana didelis. Vien tik Esaleno institute per jas pereina dešimtys tūkstančių dalyvių per metus. Dr. W. C. Schutzas, vienas iš Esaleno pagrindinių figūrų, aiškina, kad visų tų "jautrumo" grupių tikslas esąs išmokti save pažinti ir pamėgti, atidengti tikruosius savo jausmus ir troškimus, įsigyti pasitikėjimo savimi kaip reikšmingu ir kompetetingu asmeniu ir tokiu būdu įgalinti sėkmingai santykiauti su kitais žmonėmis.6 Ch. Rogers, vienas iš garsiausių šių dienų psichės gydytojų, taip pat tiki, kad šitokie metodai padės žmonėms išsilaužti iš nužmoginančių ir susvetimėjančių kultūros replių. Dar kiti mano, kad apmokomo draugo funkcija, kokią dažnai psichiatras atlieka, galės neblogiau išpildyti ir "T" grupės.

Netrūksta betgi ir priešingai galvojančių. S. Kochas, žymus psichologijos tyrinėtojas ir kritikas, galvoja, kad "žmogiško potencialo" judėjimas (taip jis vadina grupinės terapijos metodus a la Bindrim) sudaro rimtą grėsmę žmogaus vertei ir jo taurumui.7Jis ištrinąs savojo "aš" turinį ir ribas, išvilkdamas tą intymų "aš" iš asmenybės vidaus į viešą visuomeninę erdvę. Pagaliau kai kurie žmonės rimtai nuogąstauja, kad tos juslinio "jautrumo" pamokos mokyklose tegalės būti menku moralinio auklėjimo pakaitalu. Nors daug kas šio terapinio sąjūdžio rezultatais nėra tikri, mažai kas vienok abejoja jo populiarumo priežastimi. Kontakto, artumos alkis, noras nugalėti vienatvės ir alienacijos jausmą bene ir bus vienas iš tų pagrindinių veiksnių, stumiančių žmones į "T" būrius. Amerikoniško gyvenimo skubotumas, tradicinių bendruomenių iširimas, šeimų išsibarstymas, generacijų spraga, didmiesčių plėtimasis, draugysčių seklumas, — tai vis tie faktoriai, kurie prisideda prie susvetimėjimo bei psichologinio benamiškumo pabloginimo. Nenustebkime todėl matydami, kaip jaunoji generacija ieško asmeninės artumos. Jų terminas "beautiful person" tai ryškiai patvirtina. Gražus asmuo, jų nuomone, yra ne tas, kuris fiziškai patrauklus, kuris turi asmens privalumus, garantuojančius jam pasisekimą, bet tas, kuris pajėgia atvirai ir šiltai su kitais bendrauti.

Žinoma, kad artima asmeninė bendrystė ugdo pozityvų savo vertės jausmą, drąsą savo teises ginti. Tačiau žmonių draugystė reikalauja daugiau, negu fizinės ir emocinės artumos. Ji reikalauja abipusiško įsipareigojimo, atsiliepiančio ir į aplinkos reikalavimus, pareigas bei uždavinius. Kai normos, sankcijos, vertybės susilpnėja, kitaip sakant, kai jėgos, siejančios žmones į vieną organizuotą bendruomeninį vienetą palūžta, tuomet atsiduriama vadinamoj anominėj (benormiškumo) būklėje. Šitoji benormė aplinka individus stipriai sužaloja. "Išlaisvinti individą iš visuomeninių varžtų . . . reiškia jį palikti savo neribotoms užgaidoms, jį demoralizuoti ir nuvesti į desperaciją", — primygtinai tvirtina sociologas Ed. Tiryakian.8 Psichinės sveikatos specialistai taipogi skundžiasi, kad išsilaisvinimas nuo tradicinių ryšių, papročių, etinių sistemų ar religinių tikėjimų daugelį žmonių pavertęs sumišusiomis, baimės pilnomis būtybėmis. Jos dažnai įvairiais būdais bando nuo tos laisvės pabėgti. Labai galimas daikats, kad modernieji dabarties negalavimai, kaip paplitęs girtuokliavimas, narkotikai, linksmybių ir pramogų manija, maištai etc. tai tik keletas iš tų desperatiškų "savęs ieškojimo", gal tiksliau, nuo savęs bėgimo formų. Šiandien ir klientai, sudarantys didžiausią iššūkį terapistams ir daugiausia vargo bendruomenei, nenešioja psichinių randų nuo paklusnumo (nusilenkimo) tikrovės principui. Priešingai, jie kenčia nuo benormio, bepareiginio, malonumo principui pasidavusio gyvenimo neveiksmingumo. Užtat ir pagalba jiems tegalima, tik užspaudus super-ego (sąžinės) normas ant jų beformės elgsenos. Bet ir šios sociopatiškai nudažytų simptomų šaknys veda prie netinkamo individo ir jį gaubiančios bendruomenės pradinių santykių. Ir šios patologinės apraiškos patvirtina prielaidą, kad normaliam brendimui reikalinga sveika bendruomenė sujos institucijomis, vertybėmis ir normomis.

2. Vertikalinio nerimo apraiškos
Humanistinės psichologijos atstovas A. Maslo-was pripažįsta, kad "žmogiškoji būtybė yra reikalinga vertybinių griaučių, gyvenimo filosofijos, religijos ar religijos pakaitalo . . . maždaug taip kaip ji yra reikalinga saulės šviesos, kalcio ar meilės".9 Taigi gyvenimo filosofiją, arba pasaulėžiūrą, duodančią žmogiškajam individui prasmę, galima simboliškai pavadinti statmeninės vertybės vardu.
Neprasižengsime su tiesa, teigdami, kad Vakarų, o gal ypač Amerikos žmogus ir pasigenda to statmeninio ryšio. Gal būt, niekada žmonijos istorijoje nebuvo taip stipriai patirta tiek daug desperacijos, vienatvės, tokios transcendentinio kontakto stokos, kaip šiandien. Dažnai šiandien keliaklupsčiaujama mokslo amžiui, tariamai suradusiam galutinius atsakymus ir tokiu būdu į nesugrąžinamą praeitį paskandinusiam galutiniųjų klausimų amžių. Deja, dažnai nepastebima, kad tie žmogiškosios būties galutiniai klausimai, iš kur mes ateiname, kas mes esame ir kur einame — sunkiai teatpažįstami išnyra vėl sekuliariniuose drabužiuose (kai kam pvz., minėtos "pajutimo" seNijos yra nauja religijos forma). Ne viena nerimstanti širdis žmonių santykiuose ieško ten ne-samos vertybės, nepasiekiamos žvaigždės — Absoliuto. S. T. Eliotas, kalbėdamas apie Baude-laire'o poeziją, ypač apie jo poemą "Le Balcon", įžvalgiai atspėjo žmogiškos dvasios kryptį: " 'Le Balcon' . . . yra pilnas romantikos, bet ir Kai ko daugiau: siekimo kažko, ko negalima turėti, bet kas bent iš dalies gali būti įgyjama per asmeninius santykius. Iš tiesų, daug kur romantinėj poezijoj liūdesys kyla iš to fakto, kad žmogiškieji santykiai nėra tolygūs žmogiškiems troškimams, bet taip pat ir iš netikėjimo į jokį kitą tolimesnį žmogiškų troškių objektą".10 Dabartinio žmogaus agonija iš dalies yra ta, kad jis nesąmoningai žmonių santykiuose ieško daugiau negu ten yra, ieško Absoliuto, o tuo pačiu atsisako tikėti į antžmoginį savo ilgesio objektą — Dievą. Jis ieško dieviško Asmens ten, kur jo nėra, horizontalinėje, tarpasmeninėje tikrovėje, ir neigia Jį ten, kur Jis yra, vertikalinėje dimensijoje.

Šitoks paradoksinis religijos ieškojimas ir jos neigimas ryškiai pastebimas Paul Goodmano, Her-bert Marcuse, Norman Browno raštuose ir kitose jaunimo kultūra besiremiančiose socialinėse prana-Systėse (Th. Roszak, Phl. E. Slater, Ch. Reich). Jų raštai dvelkia religiniu (psichologine prasme) atspalviu. Jų tikėjimo rojus yra natūrali ir intymi žmonių bendruomenė, sujungianti savo narius erotiniais ir emociniais ryšiais. Jų išganytojas — jaunimas, jaunoji karta. Jų religiniai pergyvenimai reiškiasi "naujo misticizmo" pavidalais, siekiančiais panaikinti laiko ir erdvės skirtumus (drama, "hap-penings", apranga), sukurti vienalyčio "asmens" idealą, psichišku ir fizišku išsirengimu rasti prasmės geidulingumui. Žodžiu sukurti "rojų dabar", gyvenant žaismu ir betarpišku potraukių patenkinimu. "Jautrumo treniruotės", kur sumaišoma religinė išpažintis, grupinė terapija, atviras gašlumas tarp nepažįstamų tapo religinių apeigų pakaitalu. Kai kam teatras virto bažnyčia, o terapistas — kunigu. Tačiau kai religiniam žmogaus impulsui neduodama etinio ar transcendentinio objekto, kaip tai daro prieškultūra, tuomet religingumas virsta juokingu maskaradu. Galima iš šių religingumo formų juoktis. Negalima betgi pajuokti tos jaunimo kultūros (counterculture) šauksmo į transcendenciją ir prasmę — į vertikalines žmogaus vertybes. Dabarties nerimas bent savo aštriausiomis formomis, kokia yra prieškultūrinis sąjūdis, savo gelmėse yra religinis nerimas.

Jau 1933 šveicarų psichiatras C. G. Jungas reikšmingai komentavo: "Psichoneurozė privalo būti suprasta kaip kančia žmogiškos būtybės, kuri nesurado, ką gyvenimas jai reiškia . . Z'11 Šiandien jau ne vienas iš psichologų atpažįsta naują psichinio sutrikimo sindromą, kylantį iš nesugebėjimo rasti prasmę gyvenimui. Šio šimtmečio pradžioje histerija buvo dažniausia neurozės apraiška. Vėliau obsesijos ir kompulsijos pradėjo dažniau rodytis. Gi nuo antrojo pasaulinio karo jas visas pralenkė vad. egzistencinio sindromo pasireiškimai. S. R. Maddi šią egzistencinę neurozę aprašo kaip chronišką beprasmiškumo, apatijos ir betiksliškumo būklę.12 Sprendžiant iš raštų, atrodo, kad egzistencinių simptomų kaupinys dabarties gyvenime smarkokai siaučia (Fromm, Josephsonai, May, An-gel, Ellenberger, Sykes, Frankl ir kt.). V. Franklis, pvz., remdamasis kelių studijų, įvairiose vietose atliktų, duomenimis, tvirtina, kad 20 proc. visų neurotikų priklauso noogeninės prigimties ir kilmės grupei. Kaip žinome, Franklio noogeninis sindromas taipogi siekia žmogaus dvasinės dimensijos sluoksnius. Jis kyla iš dvasinių problemų, moralinių konfliktų. Šalia jo, Franklio tvirtinimu, vis labiau plintanti ir vadinamoji egzistencinė tuštuma — tuščias be turinio gyvenimas vedąs į nuobodulį, apatiją ir net desperaciją. Ir kiti klinikiniai pranešimai patvirtina, kad nemaža žmonių, ieškančių terapijos, jaučia gilų nepasitenkinimą savo gyvenimu.
Grožinė literatūra taipogi šiuo klausimu mums suteikia vaizdžios informacijos.
Pvz., Camus romano "liEtranger" pateikia nuogą egzistencinės neurozės vaizdą. Šio romano herojus Meursault, regis, tobulai atitinka Maddi aprašytą neurotinį sindromą. Meursault netiki, kad gyvenimas turi prasmę. Jis pats neturi nei tikslų, nei ambicijų. Jis visuomet bejausmis, nuobodžiaująs ir apatiškas. Jis abejingas gyvenimui ir mirčiai, neapykantai ir meilei. Su tokia pat apatija ir abejingumu jis seka motinos karstą ir pasiduoda meilužės glėbiui. Jo vegetatyvinė egzistencija prilygsta tam, ką psichologai vadina psichologine mirtimi. Supurto skaitytoją tokia plokščia, jei ne klaiki žmogiško gyvenimo forma. Bet nemažiau sukrečia ir nustebina šio romano populiarumas skaitytojuose. Greičiausiai Meursault asmenybėje jie atranda ir dalį savęs.

Nuo literatūros neatsilieka ir filmų pasaulis. Jis taip pat neretai teikia pilką ir merdėjantį žmogaus dvasios gyvenimą, kartais beviltišką, bet visuomet gyvenimo verte abejojantį žmogų. Pagalvoki tik apie Antonionio filmo "La ventura" herojus, arba A. Millerio "After Fall', E. Albee "Zoo Story" ar "Who is Afraid of Virginia Woolf', J. Genet'o "Le balcon", E. Ionesco "Rhino-cėros" etc. Visur atsispindi beprasmis, nuobodus, betikslis gyvenimas.

Atrodo, kad ir kitas egzistencines neurozės variantas apreiškia vertikalinių vertybių trūkumą dabarties gyvenime. Šios neurozės vardas yra nihilizmas. Mūsų dienomis nihilistų tiek gausu, kad jie jau net nebelaikomi neurotiniais iškrypėliais. Bet vis tiek jų simptomai atitinka egzistencinių sindromų klasifikaciją. Štai keletas nihilisto psichologinio veido bruožų. Nihilistas bando diskredituoti visa, kas tik turi prasmę. Meilėje jis mato tik savanaudiškumą, labdaroje — kaltės išpirkimą, žmonijos vaduose — valdžia apkvaišusius pasipūtėlius ir tt. Jam nieko nėra šventa, kilnu ar didinga. Visa, kas tik po jo liežuviu pakliūva, su piktu malonu apteršiama absurdo seilėmis. Šiuo atžvilgiu, pvz., būdingas Amerikoje leidžiamas "Rampart" žurnalas. Tuo tarpu Camus veikalas "Le mythe de Sisyphe" šiuo atžvilgiu yra daug subtilesnis, nors ir jo pagrinde slypi ta pati beprasmybės prielaida. Ji sutinka, kad žmogus savo prigimtimi yra prasmės ieškanti būtybė. Vienok jo egzistencija esanti ne kas kita, kaip beprasmiškų įvykių serija. Nesą jokios gyvenimui paskirties, nors ir kaip mes jos trokštume. Nietzsche bus taikliai pastebėjęs, kad nihilizmas atsiranda ten, kur "trūksta tikslo, kur 'kodėl' neranda atsakymo".13 Gal būt, per ilgai ir per karštai prasmės ieškojusi žmogaus dvasia patenka į nebūties nuovargį. Tada ji tampa sausa lyg Saharos dykumų smėlis. Kai platesnė vertybių skalė žmogaus nebepaliečia, jis praranda tikėjimą ir į save. Iš tiesų žmogus savo protu privalo apčiuopti vienybę ir tvarkos tikrovę, kad jis pajėgtų tikėti į savo vertę. Pasaulis be tokių kategorijų, kaip tikslas, gėris, grožis, vienybė, būtis, tiesa, pasirodo žmogui visiškai beverčiu. Kaip tiktai tokių vertybinių kategorijų, rodančių žmogaus gyvenimo vietą ir kryptį, dabarties protingajam žemės gyvūnui labiausiai ir trūksta. Šiuomi ar tik nebūsime palietę karščiuojančio organizmo skaudžiausią vietą? Galimas daiktas, kad Amerikos žmogaus skausmas ir kyla ne iš tuščių pilnų, bet iš tuščių širdžių.

3. Dabarties bruzdėjimų šaknys
Klausti, kodėl tokia radikali, aštri ir maištinga kaita apniko mūsų žemę, reiškia ištiesti klausimą visos žmogiškosios tikrovės platumu. Tačiau globaliniai klausimai reikalauja ir globalinės perspektyvos. Gi tokią visuotinę perspektyvą šiuo metu mums gali suteikti tik evoliucinis pasaulėvaizdis (arba hipotezė), apimąs biologinių, psichinių ir dvasinių tikrovės dimensijų vystymąsi ir tikįs į to visuotinio skleidimosi pažangą. Nesvarbu, šiuo atveju, ar evoliucinė pažanga remiasi aklu tikėjimu (ateistinio humanizmo prielaida) ar Dievo Kūrėjo vedamąja galia (Teilhard de Chardin). Svarbu tik, kad žmonija, kaip bebręstantis paskiras individas, priėjusi vystymosi slenkstį, bando skleisti-naujom galiom, naujom dimensijom. Tų slenksčių perėjimas kai kuriuose asmenyse būna itin audringas ir skausmingas. Ką tad bekalbėti apie žmonijos, susidedančios iš milijonų ir milijardų asmenų, vystymosi audras. Tokioj masėj žmonių siekių, minčių bei interesų susikirtimai ir prieštaravimai darosi neišvengiami. Tie sankirčiai ypač stiprūs ten, kur evoliucijos pleištas pasiekė negirdėtos mokslo technikos ir susižinojimo pažangos. Mokslo įžvalgų padedamas žmogus pakeitė savo žvilgį į jį supančią tikrovę ir į save. Technika jam davė laiko ir priemonių kūrybai ir žaismui. Gi komunikacija taip suartino žmones (fiziškai, ne būtinai morališkai), kad noromis ar nenoromis pažįstame arčiau vieni kitų laimėjimus ir vargus. Vakarų religinės tradicijos, ypač krikščionybė, taipogi yra viena iš pagrindinių moderniojo pasaulio evoliucijos judintojų. Jos sudarytoj harmonijoj tarp proto ir tikėjimo, tarp gamtinio ir antgamtinio pasaulio, tarp Dievo ir "antrinių priežasčių", gimė modernus pasaulis (šv. Tomo sintezė). Jų, tų religinių tradicijų, sudarytose sąlygose ir mokslas pasiekė dabartines aukštumas. Vienok tie patys didieji žmonijos pažangos judintojai (mokslas, religija, technika, komunikacija . . .) gali virsti ir jos pagrindinėmis sunkenybėmis. Sekuliarinis mokslo pasaulis, užsidaręs tik savo utopijose, pergyvena gilų nepasitenkinimą ir vidinį alkį. Gi religinės tradicijos, nutolusios nuo moderniojo pasaulio, patenka į akligatvį. Kenčiančiam pasauliui jos nustoja teikę gyvybę palaikantį dvasinį maistą ir užgesina kelio kryptį rodančias šviesas. O susižinojimo priemonėms išugdžius jautrumą žmonių vargams ir technologijai nesugebėjus tą skausmą pašalinti, neviltis darosi dar kartesnė, cinizmas
dar aštresnis. Pagaliau iškelta individo laisvė be pasiaukojimo bendruomenei ir Dievui priartėja prie visuomeninės anarchijos. Žodžiu, religija, mokslas, ūkis, technika, komunikacija ir visuomenės struktūra, regis, ir bus tos dimensijos, kuriomis žmogus siekia savo laisvės ir asmenybės išskleidimo. Bet čia ir vėl susiduriame su kitu paradoksu žmogaus gyvenime. Norėdamas save ugdyti, individas visų pirma turi būti ugdomas; norėdamas aplinką formuoti, jis privalo būti aplinkos suformuojamas, išauklėjamas. Gi tame žmogaus formavime didelę rolę turi švietimo ir auklėjimo institucijos. Jos, sakytume, perskrodžia anksčiau minėtus žmonijos evoliucijos faktorius. Jos didele dalimi ir yra atsakingos už dabarties nerimastį. Prie jų užtat kiek ilgėliau ir stabtelėsime.

Irena Šimkienė: Du pasauliai (akmuo)


a. Žinių krovimas ar charakterio ugdymas?
Amerikos mokyklos buvo kritikuojamos prieš rusų sputniko pasirodymą, tebekritikuojamos ir po amerikiečių kelionės mėnulin. Šiuo atveju mums rūpi ne mokymo metodika ar dėstomi dalykai, o tik žmogiškos asmenybės brandinimas. Kai kurie žymūs šio krašto psichologai, toks Skinneris siūlo viešajam gyvenimui, neišskiriant ir mokyklų, uždėti didesnius kontrolės rėmus. Žinoma, ši kontrolė privalėtų remtis ne bausme, bet pastiprinimais, ne botagu, bet morka. Jau prieš 40 m. Vienos psichologas A. Adleris nurodinėjo, kad truputis kietumo, truputis nepritekliaus ir drausmės apsaugos vaikus nuo "išlepinto gyvenimo stiliaus,\ "Meilė ir pagarba vaikui bent mažiausiai privalo būti sujungta su meile ir pagarba sau pačiam, kaip tėvui ir apskritai suaugusiam asmeniui", — moko amerikiečių tėvus kitas garsus psichologas A. Maslowas.14 Gi Cornellio un-to pedagogas Urie Bronfenbrenneris spaudžia amerikiečių viešąsias mokyklas kreipti daugiau dėmesio į vaikų charakterio ugdymą. Palygindamas sovietų ir amerikiečių mokyklų sistemas bei vaikų auginimo būdus, jis priėjo gana būdingų išvadų.15 Sovietų mokyklos akcentuojančios paklusnumą, savitvardą ir labiausiai pagarbą grupės, visuomenės interesams. Kiekviena kolektyvinio auklėjimo fazė pabrėžianti charakterio lavinimą, skirtą "komunistinės moralės" įdiegimui. Sovietų vaikai gražiai elgiasi, esą darbštūs ir atidūs. Užpuolimų, tvarkos pažeidimo ar kitokių priešbendruomeninių išsišokimų retai tepasitaiką. Deja, amerikiečių mokyklos bendruomeninės gerovės aspektą auklėjime gerokai apleidžia. Jos koncentruojasi beveik išimtinai į žinojimą. Socialinės atsakomybės bei pagarbos žmogui įdiegimas į vaiko psichę paliekamas užmokyklinei veiklai. Tuo tarpu amerikiečiai tėvai praleidžia su vaikais vis mažiau ir mažiau laiko. Jie palieka vaikus sau patiems arba televizijai. Užtat bendraamžiai ir televizija pasidarą pagrindiniai amerikiečių vaikų charakterio formuotojai. Bažnyčių vaidmuo moraliniame vaiko ugdyme paskutiniu metu taip pat gerokai sumenkėjęs. Faktas gi, kad vaikai mažai ką turi vienas kitą išmokyti. Sakysim, Goldingo romane "Lord of the Flies" mokyklos berniukai, palikti tik savo pačių bendrystei be suaugusiųjų, pavirsta laukiniais. Užtai amerikiečius, labai susirūpinusius medžiaginiu vaikų nepriteklium. Bronfenbrenneris nedviprasmiškai įspėja: "Jei dabartinė kryptis tęsis ir toliau, tai iš jaunesnės generacijos mes galime laukti padidėjusios alienacijos, abejingumo, antagonizmo ir smurto visuose mūsų visuomenės sluoksniuose: lygiai turtingųjų klasės vaikuose, kaip ir beturčių. Jei mokyklos ir tėvai nerodys intereso jų atsakomybei pavestųjų charakterio ugdymui, tai visi vaikai bus lygiai kultūriškai nuskurdę ne faktų žinojimu, bet žmogiškumo stoka".16

M. Novakas, šio krašto religijos filosofas, taipogi gana tamsiai žiūri į Amerikos jaunimo auklėjimą. Jo įsitikinimu,
Kai kas iš mūsų žino, kad žmogiškoji egzistencija nėra autentiška, nesusilietus su transcendencija, neatsigręžus į idealines vertybes. Vertybės negali būti dėstomos klasėse, bet gyvenamos jose ir už jos. Negalima perduoti ar parodyti gyvenimo prasmę, bet tik prasmingą asmenišką gyvenimą. Jau Sokratas įspėjo, kad auklėjimas nėra tik informavimas, žinojimo išplėtimas. Tiesa, žinojimas yra visad geriau nei ignorancija. Vis dėlto vien tik informacija nepakeis nei asmens nei pasaulio veido. Informavimas (faktų sukaupimas) be žmogiškojo supratimo yra lyg atsakymas be klausimo — beprasmiškas. Kad informacija virstų tiesa, reikalinga žmogiškoji perspektyva, kuri apimtų praeitį, dabartį ir ateitį. Reikalinga žemiško -istorinio ir dieviško - užistoriško žvilgio. Pozityvistinės filosofijos ar griežtųjų mokslų požiūriu ir Eichmanno ar Stalino darbus negalima tvirtinti buvus blogus. Jei užmiršime vertybes ir tikslus, tuomet turėsime sakyti, kad šie abu "herojai" savo darbus atliko gerai ir tiksliai. Jų išlavinta inteligencija ir užgniaužta sąžinė ir leido sunaikinti milijonus žmonių. Tad jei ne pedagogika ar psichologija, tai bent istorija tegu mus pamoko, kad mokymas be auklėjimo ne tik dabarties audrų nenuramins, bet jas pavers ateities naikinančiu uraganu.

Irena Šimkienė: Angelas (akmuo)

b. Mitai po mokslo kauke
Griežtųjų mokslų metodu atsiektais rezultatais niekas neabejoja. Juos vienodai priima ir Vašingtonas, ir Maskva, ir Pekinas, nes tie duomenys yra objektyvūs, t. y. nepriklauso nuo pasaulėžiūrinių prielaidų. Tačiau kai imama tvirtinti, kad moksliškai (patirtiniu metodu) galima įrodyti Dievo ir sielos nebuvimą, atseit, kiekybiškais matavimais paremti ateizmo tezę, tuomet jau turima reikalo su mitu. Su prasimanymais turime reikalo ir tada, kai psichologai, sociologai ar istorikai bando moksliškai, objektyviai aprašyti jų studijuojamą objektą — žmogų. Sakysime už tokių techniškų, beverty-binių, "moksliškų" terminų, kaip "sexually un-employed" arba "triangle situation" moterystėje, slepiasi tyrinėtojo pažiūra į lyčių meilę moterystėje ir šalia jos. Ne be reikalo M. Novakas įspėja, kad asmenys, kurie žmogiškųjų mokslų srityje tvirtina kalbą objektyviai ir techniškai, atitrauktai nuo politinių ar moralinių - filosofinių įsitikinimų, esą blogos valios pavyzdžiai.19 Šių, kaip ir visų kitų žmonių kasdieninė veikla būtinai juos įvelia į politinį ir moralinį angažavimąsi. Be to, tariamasis objektyvumas žmogaus studijose gali lengvai virsti apgaule ar redukcija, žmogaus sulyginimu su mašina ar gyvuliu. Užtat Yale psichologas Ke-nistonas taikliai įspėja, primindamas, kad žmogaus ir jo veiksmų tyrinėjime yra būtina tiksliai nurodyti savo pažiūras ir pozicijas.
Labiausiai objektyvūs visuomeninio gyvenimo tyrinėtojai yra tie, kurie aiškiausiai parodo savo pačių vertybes, o ne tie, kurie tvirtina negalį kaip mokslininkai turėti jokių vertybių.

Psichologijoje
Moksliško objektyvumo klausimas tebėra labai aktualus žmogaus psichės analizuotojoj psichologijoj. Žmogus, mat, yra tokia sudėtinga būtybė, kad prie jos tegalima artintis iš įvairių metodinių požiūrių. Kiekvienas metodas padeda nušviest vieną kurį žmogiškos egzistencijos aspektą. Šitoks daugiapusis žmogaus gvildenimas kaip metodologinis principas yra girtinas ir vaisingas. Dėl to ir turime dabar psichologijoje įvairius modelius bei teorijas, kaip matematinį, fiziologinį, neurologinį, psichoanalitinį, kognityvinį, tarpveikinį, dirgio-atliepo ir t. t. Kitaip tariant daugiapusis metodas sukūrė skirtingas psichologijas. Jos visos nagrinėja tik atskirus žmogaus elgsenos ir būsenos gabaliukus. Pilna šių gabaliukų prasmė gali būti suvokiama tik tada, kai jie įjungiami į vieną visumos vadinamąją antropologinę psichologiją. Nelaimingu būdu jos visos rodo polinkį į imperializmą — mėgina save sutapatinti su visa psichologija, teigdamos, kad tik jų teorijos išaiškina visą žmogų ir visais galimais atžvilgiais. Tokio imperializmo pavyzdžiu galime drąsiai laikyti Skin-nerio teoriją. Ji suveda žmogų į dirgių ir atliepų sistemą. O ortodoksinės psichoanalizės akyse žmogus tėra tik libidinės energijos krovinys.
Norint išvengti subjektyvaus vienašališkumo ir pasiekti objektyvių, neužginčijamų duomenų, tyrinėjimų problemos psichologijoje nepaprastai susmulkinamos.
 Sakysime, žiurkino judesiai lytinio akto metu pasidaro teisėtu psichologinių studijų objektu. Užtat nesistebėtina, kai Harvardo psichologas D. McClelland skundžiasi, jog "akademinė psichologija Amerikoje esanti tokia bespalvė, bekvapė ir 'beprotė', susirūpinusi tik tyrinėjimų eiga, kaip (metodu, A. P.), o ne tuo, kas pažįstama ar išmokstama".20 Iš tiesų metodo pabrėžimas Amerikos psichologijoje toks stiprus, kad, kai kieno nuomone, net trukdąs psichologijos mokslų pažangą. Daugelis JAV, pvz., kritikuoja J. Piaget'ą. sukūrusį originalių teorijų vaiko psichologijoje, dėl jo negriežtos ir netikslios metodikos. Ne be pagrindo sakoma, kad tik keletas (o gal ir joks) Piaget'o eksperimentų aprašymų būtų tepakliuvę į amerikiečių psichologijos žurnalus. Jiems, mat, trūksta statistinio išdirbimo. Ir šiandien Piaget'o laboratorijoje nenaudojami nei elektroniniai kompiuteriai, nei sudėtingos statistikos. Vis dėlto šis psichologijos genijus atskleidė visai naujus laukus vaiko kognityviniame brendime.

S. Kochas ir dar apie 80 mokslininkų, Amerikos psichologų sąjungos pavedimu, tyrinėjo psichologijos mokslų pasiektus laimėjimus. Ir jie savo studijų išvadose išmetinėja, kad psichologija esanti daugiau susirūpinusi tyrimų rezultatų "apdirbimu" nei naujų dalykų atskleidimu. Nelabai veiksmingi pasirodė besą ir moksliniai, objektyvūs metodai.
Irena Šimkienė: motina (akmuo)

Po šimtų tūkstančių darbo valandų ir visų moksliškų pastangų "mūsų dabartinė įžvalga į mokymosi eigą, atsispindinčią kiekviename žmogiškame kontekste, kuriame mokymasis yra reikšmingas, nepagerėjo nė viena raide".21 Išties, tyrinėti tai dar nereiškia surasti.


Dabartinėje istorijoje
Mokslininkas M. Polanyi meta priekaištų dabarties istorijos įvykių interpretatoriams, kad jie netikį laisve kaip žmogaus veiksmų akstinu. Visas žmogaus funkcijas visuomenėje aiškiną, atmesdami tiesos ir klaidos kategorijas. Jie nagrinėja tik tokius dalykus dabartinėj istorijoj, kurie yra prieinami fizikos mokslų metodais.22 Mokslinėj visuomeninės raidos interpretacijoj žmonių idėjos, tiesos išpažinimas, moralė, teisybė ar brolybė nelaikomi žmogaus veiksmų priežastiniais akstinais. Vis dėlto paskutiniu metu įvykiai už geležinės uždangos rodo, kad socialinių pasikeitimų aiškinimas gelmių psichologijos ar "bevertybinė-mis - objektyviomis" sociologijos kategorijomis yra nepakankamas. Nei supramoninimo, nei duonos trūkumo hipotezės, pvz., Vengrijos sukilimo pilnai nepaaiškina. Vengrų laisvės troškulys nebuvo techninio, industrinio pasikeitimo atliepas. Vengrų sukilėliai troško tiesos, teisybės ir laisvės. Petofi rašytojų būrelis, faktiniai revoliucijos pradininkai, nereikalavo daugiau duonos, bet tik primygtinai prašė, kad spauda galėtų skelbti tiesą, kad rašytojų plunksnoms būtų leista pasisakyti prieš tironus, jėga primetančius žmonėms klaidingas vertybes. Jie reikalavo, kad literatūra ir menas nebūtų palenktas valdžios tarnybai. Ne dėl duonos liepsnose mirė jaunuolis Kalanta, ne dėl duonos tūkstančiai jaunimo demonstravo Kauno gatvėmis. Ne medžiaginio gyvenimo nepritekliai, bet tėvynės laisvės troškis įkvėpė jiems drąsos pakelti balsą prieš priespaudą. Žinoma, šiandienos modernieji visuomeniniai mokslai tokį samprotavimą laiko nai: viu. Yra visgi ir "atskalūnų" mokslininkų, tikinčių į šią "naivią" tezę. Pvz., R. Pipes, rusų studijų centro direktorius Harvarde, yra įsitikinęs, kad rusų intelektualai turi atlikti specialią misiją "kovoje už tiesą". Jis nemano, kad įžiūrėti rusų intelektualuose aistringą tiesos troškimą yra nemoksliška. Taipogi ir kitas jau minėtas "nemoksliškas" to paties universiteto psichologas McClelland yra tvirtai įsitikinęs, kad vidiniai žmogaus troškimai yra tos jėgos, kurios gimdo ir laidoja civilizacijas. Jei taip, tuomet "moksliškosios" psichologijos, sociologijos ir istorijos ar tik neminta jų pačių sukurtais mitais?

c. Studentų reakcija
Reikia pripažinti, kad, nuėmus akademinio objektyvizmo kaukę nuo humanitarinių mokslų atstovų veidų, pamatysime, jog jų "mokslinės" prielaidos virs pasaulėžiūrinėmis dogmomis. Patirsime, kad žmogaus protas laikomas tik medžiagos funkcija, o psichinė sveikata pasiekiama tik atmetus laisvą valią ir atsakomybę. Religijos gi esančios apsprendžiamos ekonominių - socialinių sąlygų, o bažnyčios naudingos tik tol, kol tarnauja natūralaus (biologinio) žmogaus patenkinimui. Tokiomis materialistinėmis filosofijos dogmomis žmogus suspaudžiamas į vienadimensinę būtybę. Iš šio "spaudinio" ir kyla giliausio nerimo daigai. 1^ nuskriausto žmogaus sielos ir veržiasi desperatiškas maištas. Jėzuitas J. Hardon, kurį laiką dėstęs religiją valstybiniuose universitetuose, jau senokai (1967) kalbėjo apie Amerikos studentų dvasinį alkį, kurio universitetai net nebando sotinti.23 Yra ženklų, kad ir studentų nerimas ir pyktis kyla iš šitos tuštumos. Kai kurie stebėtojai tvirtina, kad, pvz., Columbia un-to studentai reikalavo dėstytojų, kurie istorijos ir knygų pasaulį sujungtų su asmeniška patirtimi, kurie faktus, skaičius, įvykius sugebėtų sugrupuoti į vieną prasmingą sintezę.24 Už Berkeley un-to maišto slėpėsi reikalavimas, kad studentai būtų traktuojami kaip atsakingos asmenybės. Ne vienoj kolegijoj studentai prašė, kad sociologijos profesoriai analizuotų visą žmogų pilnoj kultūrinio gyvenimo plotmėj, o psichologai pateiktų savo tyrinėjimų gabaliukus žmogiškos perspektyvos šviesoje. Kai kur klausytojai erzinosi ekonomijos paskaitose paslėpta metafizine prielaida, kad žmogus esąs tik pelną grobstantis sutvėrimas, kurio pasisekimas gyvenime tegalįs būti matuojamas tik doleriu.

Vargu ar kas šiandien abejoja, kad mokyklos ir universitetai yra perėmę senųjų vaidilų roles — tapę "šventosios ugnies" saugotojai, žmonijos istorijoj sutelktų vertybių perteikėjai, jaunųjų barbarų auklėtojais. Kai kas net vaizduojasi, kad sekančiam šimtmety universitetas pasidarysiąs centrinė institucija naujoj visuomenėj.25 Jei tai tiesa, tai universitetas Amerikoj užims viduramžiais Bažnyčios turėtas pozicijas. Jis taps, jei dar netapo, pagrindiniu veiksniu, vyriausių kultūrinių mitų saugotoju bei ateities vizijų formuotoju. Tačiau nereikia pamiršti, kad už visų kultūrinių formų, politinių ideologijų ir pasaulėžiūrų slypi ta amžina, neatspėjama žmogaus mįslė — kas yra tas žmogus? Užtat norisi žinoti, ar dabartiniai "šventosios ugnies saugotojai" yra pasiruošę šiai mįslei tinkamo atsakymo ieškoti. Ar jie ryžtasi kurti vizijas, paremtas žmogaus tikrove, o ne svajotojų sapnais?

Ar jie, pvz., pakankamai įžvelgia komunistų sugestionuotą dviejų alternatyvų, komunizmo arba kapitalizmo, klaidą. Ar jie esamas dabartines utopines vizijas analizuoja racionalaus galvojimo ir kritinės analizės taiklumu? Nuo atsakymų į šiuos ir kitus klausimus didžia dalimi ir priklausys, ar dabarties nerimas virs naikinančia revoliucijos ugnimi, ar kuriančia evoliucijos jėga. Tai dabarties iššūkis ir krikščioniškoms mokslo institucijoms. Jų svarba, regis, yra didesnė, negu bet kada žmonijos istorijoje. Jie juk yra atviri tai tikrovės sampratai, kuri gali duoti žmonijai prasmę, kultūrai normas, menui transcendenciją. Paskutiniu metu lyg atbudę iš gilaus miego atsakingi žmonės ieško priemonių, kad žemės rutulys paliktų pajėgiu fizinės gyvybės išlaikymui. Tai svarbu! Tai labai svarbu! Bet ar gi nėra dar svarbiau apsaugoti pasaulio orą nuo dvasinio užteršimo, kad žmogaus veide dar galėtume atpažinti Kūrėjo bruožus? Bet ir vėl tenka baimingai klausti, ar nepabudome per vėlai? Ar dabarties konfliktų srovės jau nebesugrąžinamai išsiveržė į primityvizmo laukus?

Suglaustinės pastabos Žmogaus sampratos perspektyvoje bandėme nagrinėti maištingą gyvenimo kaitą Amerikoje. Sekdami egzistencinį žmogiškos asmenybės modelį, prileidome jame bent tris klodus: biologinį, psichinį ir dvasinį. Gi Maslowo hipotezės ir laiko ženklų analizės pagalba pamatėm, kad Amerikos žmogaus frustracija kaupiasi psicho-socialinėj (gulstinėj) ir dvasinėj (statmeninėj) šio modelio plotmėse. Kitaip tariant medžiagiškai privilegijuotų alienacija kyla iš žmogaus su žmogumi ir žmogaus su Absoliutu santykių, tiksliau — iš šių santykių frustracijos.

Ieškodami toliau šio dvidimensinio alkio priežasčių, paminėjom mokslo ir technikos pažangą, pakeitusią žmogaus pasaulėvaizdį, ir komunikacijos priemones, suartinusias žmonių grupes, bet išskyrusias individus. Ilgėliau stabtelėjome prie auklėjimo ir mokslo institucijų: šeimos, mokyklos ir universitetų. Jose pasigedome charakterio ugdymo ir vertybiškai suasmeninto priėjimo prie žmogiškų problemų humanistinių mokslų šakose. Pridėjus dar medžiaginį - ekonominį "pasisekimo" mastą gyvenime, darosi aiškiau, kodėl jaunoji karta sukilo prieš esamą gyvenimo stilių ir pradėjo ieškoti naujo egzistencijos būdo.
Išskaitę dabartinio triukšmo ženklus, lengviau atrasime ir kelią iš jo išeiti. O tas kelias visų pirma turėtų eiti per auklėjimo - mokslo institucijas. Jame krikščioniškoms mokykloms tenka ypatingas vaidmuo. Kadaise šio krašto katalikiškos mokyklos puikiai atliko savo apologetinę misiją. Šiandien krikščioniškų universitetų istorinis uždavinys reikalauja, kad pasirėmę krikščioniškąja tradicija, jie atskleistų naują pasaulėžiūrinę sintezę. Visų gi religinės ir civilizacinės bendruomenės narių pareiga yra keisti aplinkos klimatą taip, kad jame būtų galima maitinti ne tik pilvus ir protus, bet taipogi širdis ir sielas.



1. W. Barret, Irrational Man, Garden City: Doubleday, 1962, 274.
2. K. Keniston, The Uncomitted Alienated Youth in American Society, New York: Delta Book, 1965, 6.
3. Ibid., 8.
4. Ibid., 8.
5. Žiūr. S. R. Maddi, Existential Neurosis, Journal of Abnormal Psy., Vol. 72, 1967, 311 - 325.
6. W. C. Schutz, Expanding Human Awareness, New York: Grove Press, 1969, 19.
7. S. Koch, Psychology Cannot be a Coherent Science, Psy. Today, September, 1969, 68.
8. E. A. Tiryakian, Sociologism and Existentialism, Englewood Cliffs: Prentice Hali, 1962, 31.
9. A. Maslow, Some Basic Propositions of a Grovvth and Self-Actualization Psychology, 224. Šis straipsnis perspausdintas S. Maddi knygoje, Perspectives on Personality, Boston: Little Brown, 1971.

10. Cituota iš E. Ferlita, The Theatre of Pilgrimage, New York: Sheed and Ward, 1971, 69.
11. C. G. Jung, Modern Man in Search of a Soul, New York: Harcourt - Bruce, 1933, 225.
12. S. R. Maddi, op. cit., 133.
13. F. Nietzsche, The Will to Power, Gd. W. Kaufman. New York: Random House, 1969, 9.
14. A. Maslow, Personality and Motivation, 2nd ed.. New York: Harper & Row, 1970, 71.
15. U. Bronfenbrenner, Two Worlds of Childhood, U. S. and U.S.S.R., New York: Russel Sage, 1970.
16. U. Bbronfenbrenner, op. cit. 134.
17. M. Novak, The Experience of Nothingness, New York: Harper Colophon Books, 1971, 8.
18. V. Frankl, The Will to Meaning, Foundations and Applications of Logotherapy, New York - Cleveland, The World Publ. Co., 1969, 46.
19. M. Novak, op. cit, 43.
20. D. McClelland, Interview, Psy. Today, Januarv, 1971,
35.
21. S. Koch, op. cit., 68.
22. M. Polanyi, The Message of the Hungarian Revo-lution, Psy. Today, May, 1968, 20.
23. J. Hardon, S.J., The Hungry Generation, Religious Attitudes and Needs in a State University, VVestminster, M d.: The Newman Press, 1967.
24. America, March 29, 1969, 355.
25. D. Bell, in: J. Ridgeway, The Closed Corporation: American Universities in Crisis, New York: Random, 1968,3.


mes išduodame jaunimą, sudarydami visą leidžiančią, pragmatistinę ir vertybėms neutralią (abejingą) aplinką. "Amerikiečių visuomenės 'laissez faire' laikysena žmogiškos dvasios reikaluose prilygsta vienai iš pačių didžiausių atsakomybės išdavysčių civilizacijų istorijoje", — daro sukrečiančią išvadą šio krašto katalikų intelektualas.17 Nenuostabu, kad individualybės ieškojimas ("doing your own thing") kai kur iškrypo į savanaudišką nepagarbą žmogui. Gerai pažįstantis abu kontinentus europietis V. Franklis visai sutinka su Novako pastebėjimais: "Amerikiečių kultūra yra tiesiai persunkta obsesija nenukreipti jaunų žmonių į idealus ir vertybes".18 O vis dėlto jaunimas turi teisę išmokti, kaip atskirti tiesą nuo klaidos, gera nuo blogo, dirbtinius dalykus nuo tikrų, banalų blizgesį nuo autentiško turinio . . . Mokymas privalo būti mokymasis, kuria kryptimi augti, ko trokšti ir ko ne, ką rinktis ir ko ne.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai