ŠVIESOS METŲ ŽENKLE |
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS |
GINTARO MEDŽIAI Kaip mes paguosim anuos medžius, Kurie iš skausmo gintaru verkė — Baltijos jūra nebeišdžius, Ir paukštis savo lizdo nesergės. Koks tasai paukštis, koks tasai lizdas, Iš mano žodžio nesužinosi — Už laiko ūbaus žemės jaunystė, Už laiko amžiai krauju rasosis. Ir tu gulėsi gintaro medi, Ašarų jūros dugne paskendęs, Vasarų savo lapus numetęs, Anksti apverkęs manąją gentį. . . NEPRAKEIK Neprakeik, o žmogau šviesos metų, Jei atskirtas nuo saulių jauties — Neprakeik šios nakties! Jinai tavo ilgesio motina, Įgimtos vientulystės sesuo — Nebijok jos tamsos! Tai toga, kuria tu apsisiautęs Su nematomom saulėm kalbi, Jog buitis nuostabi. Vieną valandą jausies užtemęs, Kitą valandą jau nusagstys Perlais togą naktis. Ir tu liksi nokturnų poetas Šviesos metų ženkle Savo giesme gailia. PRIE EL PASO Ten saulė leisis prie El Paso — 'Valdovė tyrų iškilni, Žiūrės kalnai, lyg piktos dvasios, Į savo veidus vandeny. Žiūrės kalnai į upės dugną Ir jau neatpažins savęs — Jų veidus kaitins saulės ugnys, Nuplaukdamos srove. Liepsnosis Rio Grande upė, Kurios tu vingių nežinai. Diena, į brėkšmę įsisupus, Suaimanuos liūdnai. Liks už kalnų tik rausvas ruožas El Paso slėnio pakrašty, Liks iš valdovės saulės grožio Tiktai naktis, tiktai naktis. El Paso, Texas, 1974.111.28 GRAND CANYON KATEDROS O, katedros be durų, Be kryžių, be vitražų, O, paslaptin pasmardinę mūrai — Kas jus krauju nudažo? Ar tai actekų genties kraujas, Kadaise saulei paaukotas, Save iš naujo atnašauja, Kai mūrai ima raudonuoti? Regėjom baugią panoramą, Ties amžių paslaptim sustingę; Žiūrėjo prarajos neramios Į mūsų veidus sielvartingus. Žiūrėdamos pavergė širdis, Lyg būtume jau saulės aukos, Kol katedros staiga pavirto Į Montezumos lobių auksą. Grand Canyon, Ariz. 1974.V.6 SU GRAND CANYON ATSISVEIKINUS Palikome ten katedras, Platformas, kupolas; Palikome visas šventoves uždaras, Ugnis ir smilkalus. Graudu, kad negalėjome Įžengti į jų vidų — Per saulės paskutinį suspindėjimą Tik juodvarniai teskrido. Kaip nūn suvoksime, Užgimę jūrų lygyje, Kokio tų katedrų giedosena, Kokia liturgija ... . Ir kas per vyskupai Mums laimint ranką ties, Kai tu ažūrine kapa užsisupai, Didžioji paslaptie! Flagstaff, Ariz. 1974.V.8 SONATA Tyrų vėjas sonatą užtraukė — Kas prieš jį Stradivarijo smuikas? savo smuiku graudint mane liaukis, Virtuoze išpuikęs! Jei tą plonąją stygą paliesi, Tu iš proto visus išvarysi: Rio Grande ilgesiu liesis, Saguarai draskysis . . . Iš urvų lys žingeidžios gyvatės Paklausyt ir numirti ant saulės — Tyrų broli, užbaigęs sonatą, Ar apdengsi smėliu mano kaulus? Phoenix, Ariz., 1974.IV.5 YRA SAULĖ! Yra saulė, tik tujos nematai, Yra meilė, tik jos nejunti, Ir stebiesi, kad žiūri piktai Iš dangaus pilnatis. O kaip ji į tave nežiūrės, Kaip ji tavo aklumo nesmerks — Tu skeveldra aušrinės žvaigždės - Atsimerk, atsimerk! KILK IŠ MIEGO Apžavi naktis atrodys Užmario gamtovaizdžiuos. Apžavus ir mano žodis Tave padaubiais vedžios. Kilk iš miego! Tuoj pašauksiu Šalto gaisro pažiūrėti: Dauboje liepsnosis aukštis, Ir pasaulis tirps iš lėto. Auksas, užkastas senelių, Auksas, saugomas vaiduoklių - Ten liepsnosis mano siela, Atmokėjus skausmo duoklę . . . LAIMĖJIMAS Tai jau laimėjome! — Laimėjome patys save Egzorcizmų kalbėjimu, Dievo upių srove. Turėjo išsikraustyti Ir septintasis velnias. Dabar ledų sukaustytos, Vėl atsidusit, gelmės! Kas mus pakrikštijo Vardan Tėvo, Dvasios, Sūnaus - Tas viduržiemių šaltyje Saule kaulus apsiaus. |