Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PONO ROŽANČIAUS QUELQUE CHOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS DOM. GIRDŽIUS   
Jokūbas Rožančius buvo nekvailas. Kai kiti emigrantai dirbo po dvi pamainas, jis išsivertė be darbo. Tik, regėkite, gyvenimas jam atrodė vis tiek per sunkus, ir Jokūbo Rožančiaus credo buvo — pasilengvinti.

Ir savam krašte Jokūbas Rožančius lengvai turėjo. Buvo visų gerbiamas, visur kviečiamas, ant rankų nešiojamas, jei nori. Kad su visais ėjo, nepūtė prieš vėją; darė, kaip visi žmonės kad daro. Jei du kikena, kai apie trečią šneka, tu pirštu į jį rodyk ir iš pilvo kvatokis. Tai tik: "Pone Rožančiau, pone Rožančiau", panelės ir ponios sakydavo, šoky varžydavos. Bet. Rodos, gana smalsios moterys, deja, ir tos visų dalykų nežinojo: kas buvo Jokūbas Rožančius? Vedęs ar išsiskyręs, iš kokio krašto kilęs, kokius mokslo diplomus įsigijęs. Užteko, kad vyras visados pinigų turėjo, išgėręs užsimokėjo. Titulo neturėjo; buvo tik — agentas, ir to visiems užteko. Agentas. Agentas kartais daugiau gali nei filosofijos daktaras. Agentas visados — quelque chose. Motinos poną Rožančių prie žaizdos dėjo, dukrelės ponui Rožančiui vainikėlį patikėjo, o seni tėvai išgėrę jį žentu pavadindavo. Kaip pavadinsi, sako, nepagadinsi. Tik tie, kurie žento ieškojo iš tikro, pradėdavo nuo politikos: "Garbus pone, kaip tamsta manote?" — "Pone Rožančiau, ar greitai bus karas?" — motinos tėvams stodavo į pagalbą.

Svetimam krašte ateiviui gyvenimas visados keblus. Kai tu su skėčiu eini lašnojant, mašina tau — bakst į šoną, ir jau — ligoninėj. Kad būtų parankiau, poną Jokūbą Rožančių čia nevadino ponu, o stačiai vardu. Vieni Džeimsu, kiti Žaku, o žydai — draugu. Trumpiau, sako, paprasčiau, bet ne savo kalba vis tiek sunku. Gerai, kad ponas Rožančius buvo apdairus. Numanė, kada, kaip ir kam ką sakyti, pasakius daryti ar nedaryti. Savam krašte ponas Rožančius buvo quelque chose, čia reikėjo mokėti gyventi iš quelque chose.

"Kvailas čia kraštas, — kasdien jam pažįstami sakė, — kvaila ir kalba". Iš tikro, jei tu sunegaluoji, sako, girdi, jog esi kažkaip po oru; jei miršti — skrodžia, nesvarbu koks oras, ir į knygas užrašo policija, kad toks ir toks paspyrė jau kibirą. O yra ir tokių atsilikėlių, kurie sako, jog devyniasdešimt šeši tai keturiskart po dvidešimt ir dar keturiskart keturi. Ką tokiam prancūzpalai-kiui tu padarysi?

Kad kvaila kalba, ponas Rožančius visiems pritarė, bet, jei numanai, kada, kaip ir kam ką sakyti, gali atlikti reikalą. Perkant, parduodant ar pinigus keičiant. Štai, kai tau reikia užmokėti, paduodi piniginę pardavėjui, dar geriau, jei pasitaiko sumani pardavėja, atsiprašai, kad susijaudinęs kartais neprimatai, ir viskas gerai. Be vargo, be įsitempimo. Namie, jei nori, pasitikrini. Žinoma, kad gerai. Bet ponui Rožančiui reikėjo — dar geriau. Reikėjo rasti nuolatinį pasilengvinimo šaltinį, tvirtą moralinę atramą, kaip kunigas kad sako. Laikini palengvėjimai tai tik savęs apgaudinėjimas. Kas iš to, kad primiršti vargus išgėręs, jei ant rytojaus skaudės tau galvą ir tu vilksi kaip vilkęs rūpesčių kalną? Kunigas sako, jog žmogus pasilengvina savo vargus — malda, tik ponui Rožančiui atrodė ir maldos šiam krašte kvailos. Kunigai lotyniškai nemoka, o žmonės čia klaupiasi, čia stojasi, tai kaip nėra, taip nėra tų Dievo malonių.

Vis tiek, kad ir kvailas kraštas, gyventi tokiame galima, ypač dar, jei esi agentas. Kaip ten bebūtų, ponui Rožančiui pinigų lig šiol netrūko: piniginėj visados keli banknotėliai kiūtodavo. Visų neišimdavo nei sukrūs pardavėjai, nei dar sukresnės pardavėjos. Bet tokio palengvėjimo, kokio ponas Rožančius norėjo, iš to neturėjo. Kas iš to, jei jis įsitikino, jog patarnavimas prekyboj čia buvo mandagus ir humaniškas: nebuvo tokio, kuris būtų piniginę užgrobęs ir pasakęs, žiūrėdamas į šalį: "Nežinau . . . nemačiau".
Vieną kartą (toks kartas buvo vienintelis ir atmintinas) piniginėje kiūtojo susimetusios kelios šimtinės. Pardavėja, teisybė, buvo negirdėtai graži. Be gražumo dar jos akyse spindėjo angeliškas kilnumas. "Štai visas tau po kojų puolu", — pritiko pasakyti, ar ponas Rožančius suabejojo, ar galima tokią kilnią būtybę vargint su tokiu nevalybu daiktu, kaip piniginė, odos gabalu, išraugintu nevalyvo kailiadirbio. Bet, kapitone, nepaimsi tvirtovės abejodamas. Ir juodu vienas į kitą tik pasižiūrėjo — taip geri agentai daro, — ir piniginė, prie tokių dalykų pripratus, tuojau pardavėjos rankelėse atsirado.

Apsiriksite, jei spėsite, kas atsitiko, kai vienas į kitą pasižiūrėjo. Pirkėjas ir pardavėja. Apsiriksite. Malonieji, gi atsitiko, kad ponui Rožančiui palengvėjo. Negirdėtai, neregėtai. Kai pasitikrinęs nerado piniginėj vienos šimtinės, ponas Rožančius rado, ko seniai ieškojo — palengvėjimo šaltinį. Tikrą ir nuolatinį.
Įtraukęs į plaučius gurkšnį oro, į piniginę pirštu rodydamas, ponas Rožančius pradėjo: "Aha, teisybę visi sakė, kad žmonės čia vagys". Senas profesorius, paskelbęs mokslo dėsnį iš katedros, kai suabejoja, nutyla, ponas Rožančius — įsismagino: "Vagys, sukčiai, apgavikai, kručai, plėšikai, grobikai! Teisingai Jonas sakė, teisingai Baltrus matė, kad čia vagių kraštas. Vagių ir paleistuvių! Kas girdėjo, kad už pažvelgimą — visą šimtinę? Teisingai Barbora įtikinėjo, jog čia moterys begėdės, teisinga buvo Marijona, Teklė ir Ulijona".

Sakė, tai sakė, bet dabar ponas Rožančius pats pamatė, duomenis patikrino ir įsitikino: žiūrėk šiaip, žiūrėk taip, štai piniginėj nebuvo šimtinės. Seąuitur. Kodėl Baltrų vakar atleido iš darbo, o ne Šmitą? Kad šiame krašte darbdaviai visi — skriaudikai. Kodėl vakar Kazimieras ant ledo nusilaužė koją? Kad čia be sąžinės žmonės. Kodėl toji ir toji į patalą daro? Iš baimės, kad aplink visi vagys. "Vagys, vagys! — ponas Rožančius įsikarščiavo. — Bėgti kuo greičiausiai iš tokio krašto".

Paskui ponas Rožančius, atrodo, kažką prisiminė, kad prie kaktos pridėjo smilių ir nutilo. Niekados nebūk tikras, jei yra toks daiktas, kurį quelque chose žmonės vadina, bet kurio dar nežino. "Nekultūringas čia kraštas, nekultūringas , — ponas Rožančius save vėl įtikinėjo, — žmonės beraščiai". Aišku, kad beraščiai, jei pardavėja nepastebėjo, jog toji šimtinė buvo ne tikra, o dirbtinė.
Ir ponui Rožančiui dar daugiau palengvėjo. Kad yra, o nežino.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai