Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ KARDINOLO MINDSZENTY ATSIMINIMŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alina Skrupskelienė   
"Aš bijau pagalvoti, kad ir laisvajame pasauly reikia tylėti"

Kardinolas Jozsef Mindszenty, miręs šių metų gegužės 6, liks istorijai liudijimas, kad ir XX amžiuje nestokojo žmonių, kurie nenusilenkė ne tik tironijai, bet ir "diplomatijai".

Gimė 1892 kovo 29 Mindszent miestely ūkininko — vynuogių augintojo — šeimoj. Kunigu įšventintas 1815 m., Veszprėmo vyskupu konsekruotas 1944 kovo 25. Vokiečiams okupavus Vengriją, tų pat 1944 metų lapkričio 27 buvo įkalintas ir tik 1945 Velykų dieną išleistas laisvėn. Mirus Esztergomo arkivyskupui ir Vengrijos primui, pop. Pijus XII į šią vietą 1945 rugsėjo 16 paskyrė Mindszenty. Vengrijos senosios sostinės Esztergomo vyskupija apima ir Budapeštą, jos arkivyskupas yra ir Vengrijos primas. 1946 vasario 21 Romoje popiežius, uždedamas arkivyskupui Mindszenty kardinolo skrybėlę, bet numatydamas jo likimą, išpranašavo: "Iš trisdešimt dviejų būsite pirmasis, kuris patirsite kankinystę, kurios simbolis yra ši raudona spalva". Laužydami susitarimus išlaikyti Vengrijoj demokratinę santvarką, komunistai teroru užgniaužė tautos valią (1945 lapkričio mėn. rinkimuose komunistai buvo gavę tik 17% balsų) ir įvedė savo diktatūrą. Kardinolas Mindszenty buvo areštuotas 1948 gruodžio 26, žiauriai kalėjime kankintas ir tuo būdu paruoštas viešam teismui 1949 vasario 3-5. Už "valstybės išdavimą" buvo-pasmerktas kalėti ligi gyvos kalbos.

1956 spalio mėnesį prasidėjęs vengrų laisvės sukilimas atnešė laisvę ir kard. Mindszenty, bet tik trims su puse dienos. Vos spėjęs lapkričio 3 parlamente pasakyti kalbą, transliuotą vengrams ir Vakarams, sovietų tankams pradėjus generalinę ofenzyvą, kard. Mindszenty ieškojo azilio JAV pasiuntinybėje. Ministras E. Th. VVailes kardinolą nuoširdžiai pasveikino kaip "laisvės simbolį". Po aštuonerių metų komunistų kalėjime prasidėjo penkiolikos metų uždaras gyvenimas JAV pasiuntinybėj Budapešte. Pradėjus vykdyti dėtente politiką, spaudžiant ir Vatikanui, ir JAV vyriausybei, 1971 rugsėjo 29 kard. Mindszenty išvyko į Vakarus, kur apsigyveno Vienoj vengrų seminarijoj Pazmaneum. Pop. lius VI buvo pažadėjęs kardinolui Mindszenty, kad ir egzilyje jis bus paliktas Esztergomo arkivyskupu ir Vengrijos primų. Tačiau vos po poros metų, 1974 vasario 5 (dvidešimt penkerių metų sukakties dieną nuo kard. Mindszenty nuteisimo), Vatikanas paskelbė, kad Esztergomo arkivyskupas ir Vengrijos primas pasitraukė iš pareigų. Kadangi viešai buvo skelbiama, jog kard. Mindszenty pats savo valia pasitraukė, jis turėjo drąsos taip pat viešai paskelbti, kad tai netiesa, nes sprendimas buvo padarytas tik Apaštalų Sosto.

Pasitraukęs į Vakarus, kard. Mindszenty, nepaisant įžengimo devinton dešimtin amžiaus, neužsidarė poilsiui, bet ligi pat mirties lankė vengrų išeivius Vakarų Europos kraštuose, nepabūgo ir tolimų kelionių, kaip į JAV bei Kanadą ir Pietų Afriką 1973 m. Šiais metais jis lankė Pietų Amerikos valstybes. Pastarojoj kelionėj balandžio 16 buvo susitikęs ir su Venecuelos lietuviais. Lietuviai ten buvo vienintelė tautinė grupė, kuriai jis rado laiko — padarė išimtį dėl to, kad, jo žodžiais, "lietuvių tauta yra tikrų laisvės kovotojų tauta". Dar anksčiau, 1975 vasario 22 parašė lietuviams specialų laišką, skatinantį neprarasti vilties dabarties nelemtyje. Pateikiame šio laiško originalo nuotrauką.

Dar pereitais metais kard. Mindszenty spėjo paskelbti ir savo atsiminimus. Vokiečių kalba juos išleido leidykla Verlag Ullstein antrašte Erinnerungen, anglų kalba juos paskelbė leidykla Macmillan Publishing Co. antrašte Memoirs (kaina 10 dol.). Paskutinysis atsiminimų skyrius paskelbtas ir žurnalo "Kontinent" pirmame numery. Šis skyrius čia ir duodamas, šiek tiek suglaudus, atseit, kaip laisvas vertimas.
-----------------------
1971 birželio 23 kardinolas Konig man pranešė, kad mane netrukus aplankys Romos prelatas Jozsef Zagon. Iš tikrųjų birželio 25 jis atvyko kaip asmeninis Šventojo Tėvo įgaliotinis, mgr. Giovanni Cheli lydimas. Chelli įteikė man kaip popiežiaus dovaną pirmąjį naujojo brevijoriaus tomą ir atsisveikino. Palikus mums dviese, prel. Zagon atkreipė mano dėmesį į Šventojo Tėvo susirūpinimą. Popiežius galvoja, kad būtų geriau, jei aš dabar apsispręsčiau palikti Amerikos pasiuntinybę. Man susidarė įspūdis, kad to paties pageidauja ir Jungtinių Amerikos Valstybių vyriausybė, turėdama omeny pasikeitusią padėtį ir mano amžių. Prel. Zagon paminėjo taip pat mano susirgimą, jau nebeilgą mano amžių ir iš to kylančias sunkenybes. Jis mane įtikinėjo: "Šventasis Tėvas bando surasti tokį sprendimą, kuris Jūsų auką parodytų pasauliui naujoj šviesoj, kad Jūsų moralinis pavyzdys dar labiau veiktų viešąją opiniją, kad Jūsų nuopelnai nesumažėtų ir nenustotų savo reikšmės ir kad Jūs galėtumėte patarnauti visai Bažnyčiai savo šviesiu pavyzdžiu. Šito tikslo siekdamas, popiežius norėtų daryti tai, kas jam yra įmanoma".

Asmeninis Šventojo Tėvo įgaliotinis taip pat pabrėžė, kad mano memuarus išgelbėti ir vėliau juos viešai paskelbti būtų galima tik tuo atveju, jei aš juos išvežčiau į užsienį ir pats pasirūpinčiau jų išleidimu. Tai būtų labai vertinga dovana vengrų Bažnyčiai ir tautai tūkstantmečio vengrų katalikybės jubiliejaus proga. Jo nuomone, aš taip pat žymiai sustiprinčiau moralinį ir religinį užsienio vengrų gyvenimą, jei galėčiau dalyvauti kaip Bažnyčios primas religinėse vengrų emigrantų iškilmėse. Aš gi pareiškiau, kad niekad negalėčiau apvilti Vengrijos tikinčiųjų ir Bažnyčios, o taip pat norėčiau savo gyvenimą baigti savo tėvynėje, tikinčiųjų tarpe. Mano pasišalinimas patarnautų režimui, bet pakenktų Bažnyčiai. Aišku, kad komunistai šitą pasikeitimą panaudotų savo propagandai. Todėl aš norėčiau, prieš galutinai apsispręsdamas palikti šį kraštą, kad Šv. Sostas išreikalautų iš komunistinio režimo atlyginti Bažnyčiai padarytus nuostolius. Prel. Zagon mane užtikrino, kad Šv. Sostas pats rūpinsis, kad komunistai nepanaudotų mano nuosprendžio savo tikslams. Derybų metu Vatikanas atkakliai kovosiąs ir reikalausiąs atlyginimo už patirtas skriaudas. Esą jau ženklų, kad visa situacija po truputį gerėjanti. Aš pats reikalavau ypač dviejų dalykų: sustabdyti "taikos kunigų'' sąjūdį ir leisti laisvai mokyti religijos. Bet kaip tik dėl šitų labai svarbių dalykų sėkmingo sutvarkymo popiežiaus atstovas labiausiai abejojo.

Po pietų pertraukos mudu tęsėm savo pasikalbėjimą toliau. Padėkojęs Šventajam Tėvui už jo dėmesį vengrų Bažnyčiai ir man pačiam, aš paprašiau laiko, kad galėčiau sąžiningai ir vispusiškai apsvarstyti visas aplinkybes. To reikalavo iš manęs pareiga Bažnyčiai ir vengrų tautai. Be to, aš turėjau taip pat sutvarkyti ir savo asmeninius reikalus, juo labiau, kad mano sunkiai serganti sesuo tebebuvo dar ligoninėje. Tačiau aš prižadėjau neatidėti savo galutinio sprendimo ištisiems metams ir pabrėžiau, kad visų pirma man svarbu Bažnyčios gerovė, o ne mano asmeniniai reikalai.

Toliau prel. Zagon išdėstė sąlygas, kuriomis aš turėčiau palikti Amerikos pasiuntinybę ir, gal būt, mano tėvynę.
1. Arkivyskupo ir primo vardas paliktų, bet būtų suspenduotos teisės ir pareigos, kurių atlikimas yra susijęs su mano tėvyne, ir mano vietoje Roma paskirtų apaštališkąjį administratorių mano diocezijai valdyti. Aš pats norėjau, kad Pazmaneum, kur galvojau įsikurti, būtų paskirtas mano jurisdikcijai ir Popiežiaus metrašty šalia mano vardo ir toliau paliktų pastaba "impeditus", kaip tai buvo nuo 1949 m.

2. Antroji sąlyga reikalavo, kad aš palikčiau kraštą "visiškai tyliai", neskelbdamas jokių pareiškimų ar pasiaiškinimų. Su šiuo reikalavimu sutikau, pastebėjęs, kad Šv. Sostas, tikiuos, paskelbs pats viešai apie tikras mano pasišalinimo priežastis ir aplinkybes. Prel. Zagon pasiūlė mano pasitraukimo motyvus išdėstyti laiške. Vatikano spaudos tarnyba, tuo laišku pasiremdama, galėtų informuoti visas didžiąsias pasaulio spaudos agentūras ir sukliudyti klaidingas informacijas arba jas atitaisyti.

3. Priimti trečiąją sąlygą man buvo sunkiausia. Norėta, kad aš, būdamas užsienyje, neskelbčiau jokių pareiškimų, kurie "galėtų kenkti Šv. Sosto ir vengrų vyriausybės santykiams ir kurie galėtų įžeisti vengrų vyriausybę ar liaudies respubliką". Griežtai ir aiškiai pareiškiau (ir tai buvo įtraukta į protokolą), kad negaliu leisti komunistiniam režimui, kuris naikina vengrų Bažnyčią ir tautą, būti teisėjais — spręsti apie mano pasisakymų teisingumą. Tokią sąlygą griežtai atmečiau. Iš režimo aš reikalavau tik visiškos mano rehabilitacijos. O kompetencija spręsti, ar mano pareiškimai galėtų kenkti Vatikano ir režimo santykiams, priklauso tik Šv. Sostui. Ši mano pastaba kai kurių Vatikano sluoksnių buvo išaiškinta kaip mano sutikimas su trečiąja sąlyga.

4. Ketvirtąja sąlyga norėta mane įpareigoti neskelbti savo memuarų. Rankraščius aš turėčiau su atitinkamu testamentu perduoti Šv. Sostui, kuris, sulaukęs tinkamo momento, pats pasirūpintų juos išspausdinti. Aš neslėpiau savo didelio nustebimo. Juk prel. Zagon galimybę memuarus paskelbti užsieny laikė vienu iš mano laimėjimų, jei sutikčiau pasitraukti iš Vengrijos. Tačiau atidžiai išstudijavęs mano rankraščius, jis pareiškė, kaip buvo ir užprotokoluota, nematąs jokių kliūčių skelbti mano atsiminimus dar man gyvam esant, "bent esmingiausias jų dali^ Jis dar pridėjo, kad aš galėčiau pasilaikyti savo rankraščius ir mirties atveju įteikti juos kunigui, kuriuo pasitikėti galėčiau ir aš pats, ir Šv. Sostas. Net žadėjo, kad Vatikanas gal apmokėtų būtiniausias techniško perrašinėjimo išlaidas.

Mudviejų pasikalbėjimas užtruko tris dienas. Tuo laiku parašiau Šventajam Tėvui laišką, visų pirma tvirtai paneigęs man daromą priekaištą, kad aš sudarąs "didžiausią kliūtį normaliems Bažnyčios ir valstybės santykiams užmegzti". Toliau aš išdėsčiau savo nusistatymą:
"Kad galėčiau atremti man daromus priekaištus ir geriau nušviesti tikrą dalykų padėtį, aš norėčiau Jūsų Šventenybę užtikrinti, kad esu pasiryžęs dabar, kaip ir visuomet buvau, nesvyruodamas palenkti savo asmeninį likimą Bažnyčios interesams. Šita dvasia ir sąžiningai pasvėręs savo kaip ganytojo pareigas, o taip pat norėdamas pareikšti savo begalinę meilę Bažnyčiai, esu nutaręs palikti Amerikos pasiuntinybės patalpas. Likusį savo gyvenimą norėčiau praleisti vengrų žemėje su mylimais tautiečiais. Bet jei prieš mane kurstoma neapykanta ir Bažnyčios turimi svarūs argumentai neleistų mano norams įvykti, aš sutinku pakelti šį sunkiausią mano gyvenimo kryžių ir esu pasiruošęs palikti tėvynę, kad tremty galėčiau atgailauti už savo tautą. Nusižeminęs aš dedu šią auką prie Jūsų Šventenybės kojų ir esu įsitikinęs, kad ir didžiausia asmeninė auka darosi nereikšminga, palyginus su Dievo ir Bažnyčios reikalu".

Prel. Zagon surašė mūsų pasikalbėjimų protokolą ir paprašė mano parašo. Bet aš negalėjau sutikti su šio dokumento formulavimu, ypač su paskutine jo pastraipa. Popiežiaus įgaliotinis protokole įrašė, kaip mudviejų pasikalbėjimų išdavą, kad, "išskyrus keturiuose punktuose pažymėtas sąlygas", aš galiu keliauti į užsienį kaip laisvas žmogus, jokių aplinkybių nevaržomas. Man tai atrodė visiškai nepriimtina.
Zagon spaudė mane greičiau apsispręsti, bet aš tebeprašiau laiko, kad galėčiau geriau apgalvoti.
Popiežiaus atstovui išvykus, laišku painformavau prezidentą Nixoną ir paklausiau, ar nebūtų galima ir

Kard. Mindszenty pas Venecuelos lietuvius šių metų balandžio 16 (apie trys savaitės prieš mirtį)

toliau pasilikti Amerikos pasiuntinybėje. Atsakymą gavau labai greitai, ir nors jis buvo parašytas labai mandagiai, man pasidarė aišku, kad aš nebesu pageidaujamas svečias. Man liko dvi galimybės: palikti pasiuntinybę ir prisistatyti politinei policijai arba išvykti į Vakarus, kaip pageidavo popiežius.

Jei aš būčiau žinojęs, kad mane laikys kalėjime arba namų arešte, būčiau mielai palikęs tėvynėje. Bet aš bijojau, kad manęs laukia toks pat likimas, kaip kardinolo Stepinac, kuris buvo internuotas savo gimtajame kaime. Apie jo sunkias gyvenimo sąlygas aš jau žinojau. Vieną kartą pasiuntinybėje atsilankė amerikietis žurnalistas, išklausė mano laikomų mišių, o po to įteikė man svarbią žinią iš kardinolo Stepinac. Mano brolis kardinolas, kuris beveik jau buvo prie duobės krašto, įspėdamas mane, prašė saugotis ir nepatekti į tokią pat vargingą padėtį, kaip jis pats. Kartu su juo į ištrėmimo vietą buvo atsiųsti šešiolika policininkų. Kai kardinolas eidavo laikyti mišių, jį lydėjo policininkai. Bet tai dar nebuvo pats blogiausias dalykas. Policija ėmė terorizuoti kardinolo sesers šeimą. Kartą grupė policininkų suėmė vyriausią sesers sūnų ir paleido tik po dviejų mėnesių, sukrėstą ir pusiau išprotėjusį. Tai buvo sunkus smūgis vargšei šeimai dėl to, kad kardinolas buvo jos artimas giminaitis.

Nors vėliau paaiškėjo, kad kai kurios smulkmenos ne visai atitiko tikrą padėtį, aš vis tiek su baime svarsčiau savo padėtį, kuri galėtų susidaryti, man vos peržengus Amerikos pasiuntinybės slenkstį. Vengrų premjeras galėtų pasielgti panašiai ir su manim. Mano gimtajame kaime aš taip pat turėjau našlę seserį su didele šeima. Ten gyveno mano dviejų jaunesnių seserų keturiolika vaikų, be to, ir daug vaikaičių. Jie jau pakankamai dėl manęs iškentėjo. Ar jie turėtų susilaukti tokio pat likimo, kaip kroatų kardinolo giminaičiai?

Mano brolio kardinolo atsiųstą laišką ir įspėjimą aš saugojau kaip šventą testamentą, ir tai labiausiai nulėmė, kad aš nesiryžau tik palikti pasiuntinybės slenkstį, bet pasirinkau tremtį. Aš labai gerai žinojau, kad aš nebebuvau pageidaujamas svečias pasiuntinybėje ne vien tik dėl savo ligos, bet kad aš buvau kliūtis dėtente politikos kelyje. Tačiau vis dėlto yra tiesa, kad mano ankstesnės ligos paaštrėjo. 1960 m. vėl pasirodė Basedovo liga, padidėjo kraujo spaudimas, susilpnėjo širdis. 1964 m. ėmė varginti skrandžio negalavimai, o metais vėliau vėl pasirodė anksčiau apgydytos tuberkuliozės žymės. Aišku, kad Baltiesiems Rūmams buvo pranešama apie mano pašlijusią sveikatą. Tie pranešimai greičiausiai buvo siunčiami toliau ir Vatikanui. Tuo metu pasiuntinybės reikalų vedėjas buvo airis katalikas, pats silpnos sveikatos vyras. Vieną kartą 1965 m. jis mane aplankė ir primygtinai prašė persikelti į sostinės ligoninę ir ten pasigydyti. Aš ramiai atsakiau jam, kad niekuomet neperžengsiu bolševikinės ligoninės slenksčio ir kad taip elgtis aš turiu pagrindo. Bet jeigu būtų pavojaus pasiuntinybės personalui užsikrėsti, prašyčiau man atnešamus valgius palikti prie durų. Iš ten indus pats pasiimsiu, o pavalgęs juos ten pat grąžinsiu. Mes taip galėtumėm daryti, pasakiau, kol aš pasveiksiu arba, jei tokia bus Dievo valia, numirsiu. Reikalų vedėjas nedelsdamas patvarkė šia prasme, ir aš jau tą vakarą ir dar keturias ar penkias savaites gaudavau savo maistą sutartu būdu.

Pasiuntinybės gydytojas dr. Linsky labai taktiškai paprašė mane nedalinti šv. komunijos mano ligos metu. Tačiau jis man leido tai padaryti (nusiplovus rankas) dar kartą ateinantį sekmadienį, nes tikintieji nežinojo apie naują patvarkymą. Ačiū Dievui, liga praėjo po kelių savaičių.

Mano sirgimas tarp 1960 ir 1965 m. davė gerą progą dėtente politikos šalininkams nuolat kelti iš naujo mano reikalą. Dalykai nepasikeitė, net kai aš per tą laiką visiškai pasveikau.

Kartkartėmis spaudoj 1971 m. pasirodydavo žinios apie mano sunkų susirgimą, bet jos turėjo tikslą nukreipti skaitančios publikos dėmesį nuo tikrų priežasčių, kurios mane privertė palikti pasiuntinybę. Taip pat buvo patogu sakyti, kad "mano liga" labai apsunkina pasiuntinybės personalą.

Po prezidento Nixono laiško aš netrukus gavau ir Šv. Tėvo laišką, rašytą 1971 liepos 10. Jis jau žinojo, kad esu pasiruošęs palikti pasiuntinybę ir per savo asmeninį įgaliotinį, kuris ir vėl apie keturias dienas praleido Budapešte, labai prašė mane atvykti į Romą bent vyskupų sinodo atidarymo proga rugsėjo mėn. Prel. Zagon rūpinosi mano išvykimu. Mes susitarėm, kad aš gausiu Vatikano diplomatinį kelionės pasą, o jis pats su prel. Cheli ir su Vienos nuncijum mane paims iš pasiuntinybės ir palydės iš Budapešto iki Vienos. Mes galėjome paimti tik pačius reikalingiausius daiktus, o visa, kas liko, taip pat ir mano rankraščiai, turėjo būti vėliau persiųsta su diplomatiniu kurjeriu į Amerikos pasiuntinybę Vienoje. Išvykome 1971 rugsėjo 28. Apie 8 vai. 30 min. aš nusileidau žemyn laiptais, kur buvo susirinkę pasiuntinybės tarnautojai. Pasiuntinio Puhano lydimas aš išėjau per vartus iš pasiuntinybės rūmų į Laisvės aikštę. Atsisveikinęs su pasiuntiniu, palaiminau sostinę ir visą kraštą, įsėdau į automobilį kartu su Vienos nuncijum, ir tylėdami, be žodžio, mes palikom Budapeštą. Pervažiavę Vengrijos-Austrijos sieną, vykome į Vieną. Aerodrome prie mūsų prisijungė arkiv. Ca-saroli, 13 vai. išskridom į Romą. Ten mane pasitiko Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Villot ir palydėjo į Vatikaną, kur buvau pasitiktas labai iškilmingai. Prie Šv. Jono vartų manęs jau laukė popiežius Paulius VI. Apkabinęs jis nuėmė nuo savo krūtinės kryžių, uždėjo jį man ir nuvedė į Vatikano rūmus. Keltuvu pakilęs kartu su manim, jis parodė puikų man paskirtą apartamentą, kur anksčiau buvo gyvenęs patriarchas Athenagoras. Ir vėliau popiežius nuolat rodė man savo palankumą. Aš buvau labai sujaudintas, kai vyskupų sinodo atidarymo metu man buvo leista koncelebruoti šv. mišias popiežiaus dešinėje. Savo žodyje popiežius taip pat palietė Vengrijos katalikybę ir mano asmenį. Jis kalbėjo:
"Mūsų tarpe yra taip pat labai gerbiamas mūsų brolis kardinolas Joszef Mindszenty, Esztergomo arkivyskupas, kuris po daugelio priverstinio nebuvimo metų šiomis dienomis atvyko į Romą. Jis yra su ilgesiu lauktas svečias, kuris šiandien koncelebruoja kaip simbolis tos vienybės, kurioj gyveno per tūkstančius metų Vengrijos Bažnyčia ir Apaštalų Sostas. Jis yra taip pat simbolis dvasinio mūsų ryšio su tais broliais, kuriems neleidžiama ugdyti normalių santykių su savo tikėjimo broliais ir su mumis. Jis yra nepajudinta stiprybė, kurios šaknys yra tikėjime ir savęs išsižadančioj aukoj Bažnyčiai. Jis tai įrodė visų pirma nepailstama veikla ir meile, malda ir ilgai trukusia kančia. Garbinkime Viešpatį ir tarkime visi kartu nuoširdų ir pagarbų Ave šitam ištremtam ir labai vertinamam ganytojui".

Po mišių popiežius paėmė mane po ranka ir palydėjo iš Siksto koplyčios, plojant arkivyskupams ir vyskupams. Mano trumpo buvimo Romoj metu mane ^aplankė daugelis svečių. Jų tarpe buvo kardinolai, aukšti kurijos pareigūnai, kunigai ir pasauliečiai. Šventasis Tėvas pakvietė mane prie savo stalo ir dažnai atsiųsdavo savo sekretorius su pranešimais arba dovanomis pas mane. Aš taip pat aplankiau daugelį kardinolų, keletą Romos kongregacijų ir valstybės sekretoriatą.

Šv. Pauliaus bazilikoje prie manęs priėjo vienas kunigas, pagriebęs mano ranką pabučiavo, padėkojo už visas mano kančias dėl Bažnyčios ir pagaliau pasakė; "Aš esu kardinolas Siri". Gilų įspūdį man paliko susitikimas su kardinolais Tisserantu, Ottaviani, VVyszinskiu, Cicognani, Seper, VVright ir kitais. Padėkos mišias atlaikiau Šv. Petro bazilikoje, prie popiežiaus Pijaus XII karsto.

Pasaulio spauda labai domėjosi Vengrijos katalikų Bažnyčios padėtim ir mano situacija. Daugumas laikraščių rašė palankiai ir objektyviai, nors buvo kiek ir priešingų balsų. "Osservatore Romano" rugsėjo 28 komentavo mano išvykimą iš Vengrijos ta prasme, kad mano pasitraukimas pašalino kliūtį geriems Bažnyčios ir valstybės santykiams. Tai buvo mano pirma karti patirtis; aš turėjau įsitikinti, kad Vatikano sluoksniai mažai paisė mano sutartų sąlygų, nors jos buvo įrašytos į Budapešto protokolą. Antrą kartą aš pasijutau apviltas, kai iš laikraščių sužinojau, kad Šv. Sostas atleido nuo bausmės ekskomunikuotus "taikos" kunigus dvi savaitės po mano išvažiavimo. Aš taip pat turėjau patirti abejingumo ir mano asmeniniams reikalams. Jau birželio mėn. aš nusistačiau užsieny gyventi Pazmaneum'e ir buvau tikras, kad Vatikano diplomatija apie tai painformuos Austrijos vyriausybę. Bet taip, atrodo, nebuvo. Net Austrijos kancleris sužinojo apie mano ketinimą tik iš laikraščių. Mano sunkumai buvo išdėstyti memorandume Vatikano valstybės sekretoriui.

Po trijų savaičių aš buvau nusistatęs išvykti į mano nuolatinę gyvenimo vietą — į Pazmaneum'ą Vienoje. Daugelis buvo prieš šį planą, nes Roma jiems atrodė saugesnė. Bet aš laikiausi savo pirmykščio nusistatymo. Mano prašomas prel. Zagon ėmė rūpintis mano persikėlimu. Po to mane aplankė Austrijos pasiuntinys prie Šv. Sosto ir bandė mane įtikinti atidėti kelionę. Aš vis dėlto nusistačiau išvykti į Austrijos sostinę spalio 23. Tą dieną aš laikiau mišias su Šv. Tėvu. Pamaldose dalyvavo Romoj gyvenantieji vengrų kunigai ir vienuoliai, buvo giedamos vengrų giesmės. Kai po mišių mes nuėjome į zakristiją, popiežius paprašė mudu palikti dviese ir kreipėsi į mane lotyniškai: "Tu esi ir liksi Eszter-gomo arkivyskupas ir Vengrijos primas. Dirbki ir toliau, o jei patirsi kokių nors kliūčių, visuomet su pasitikėjimu kreipkis į mane". Paskui jis pakvietė prel. Zagoną ir, man girdint, itališkai jam pareiškė tarp kitko štai ką: "Aš dovanoju Jo Eminencijai savo kardinolo apsiaustą, kad jis šaltame klimate apsaugotų jį nuo šalčio ir visuomet primintų mano meilę ir pagarbą, kurią aš jam jaučiu".
Prel. Zagonui buvo pavesta Šv. Tėvo vardu mane užtikrinti, kad mano likimas jokiu būdu nebus panaudotas kuriems nors kitiems tikslams. "Kardinolas paliks visuomet Esztergomo arkivyskupu ir Vengrijos primų".
Iš Romos išskridau vėlai vakare, prel. Zagono lydimas. Aerodrome mane atsisveikino Vatikano vardu arkivyskupas Casalori. Dar prieš vidurnaktį mes pasiekėm Vieną, aš apsigyvenau Pazmaneum'e, rektoriaus bute.

Kai pradėjau savo tremtį, guodžiausi mintimi, kad, jei Dievas laikys mane gyvą ir sveiką, aš, ir užsienyje būdamas, galėčiau patarnauti vengrams trejopai: kaip Vengrijos Bažnyčios primas imčiau globoti šimtus tūkstančių benamių vengrų katalikų, paskelbdamas savo memuarus atkreipčiau pasaulio dėmesį į komunistinį pavojų ir gal kai kada galėčiau palengvinti tragišką mano tautos likimą.

Informacijų apie užsienin išblokštų vengrų religinį ir dvasinį gyvenimą gavau jau Romoje. Vienoj ėmiau sistematingai rinkti pranešimus apie religines ir kultūrines mano tautiečių gyvenimo sąlygas visam pasauly. Mano orientacijai naudingų žinių gaudavau iš laiškų ir pasikalbėjimų su savo svečiais. Be abejo, buvo ir džiugių faktų bei viltingų reiškinių iš šios priverstinės emigracijos, bet daug daugiau blogybių ir nuostolio. Labiausiai trūksta kunigų sielovadai, nes jų daugumas dirba svetimose institucijose ir dioce-zijose. Bažnyčios, kurios buvo pastatytos iš mūsų tikinčiųjų sunkiai sutaupytų pinigų, nyksta, pvz. Amerikoje, o tuo tarpu gausios vengrų grupės neturi savo parapijos, savo kunigo, savo mokyklų, vienuolyno ar savo senelių namų. Net dabar, po II Vatikano susirinkimo, religinių dalykų aprūpinimas gimtąja kalba daugely vietų yra labai trukdomas.

Dėl menko dvasinių tikinčiųjų reikalų aprūpinimo yra, be abejo, kalta ta aplinkybė, kad Roma buvo priversta neleisti Vengrijos episkopatui siųsti kunigus užsienio vengrams katalikams, nes jis yra visiškai priklausomas nuo komunistinio režimo.

Matydamas tokią nepaprastą situaciją, 1971 m. gale aš prašiau Šv. Sostą leisti man, kaip teisėtam Vengrijos hierarchijos viršininkui ir Vengrijos primui, įkurti organizaciją, kuri galėtų atstovauti užsienio katalikams vengrams ir aprūpinti jų dvasinius reikalus, Vengrijos episkopatui negalint tai padaryti. Taip pat prašiau man leisti, kad paskirčiau vyskupų pagalbininkų pusantro milijono vengrų katalikų užsieny reikalams.

Mano prašymas liko be atgarsio. Vatikanui, atrodo, buvo aišku, kad mano religinė veikla gali užrūstinti Budapešto režimą, nes jis visai su pagrindu bijojo, kad aš savo veikla padarysiu įtakos emigrantams ir jų visuomenei, politinei ir kultūrinei veiklai. Tai yra, tur būt, svarbiausia priežastis, dėl ko režimas net ir dabar, kai esu ištremtas, nekeičia savo taktikos. Jis nori įtikinti — net ir Vatikaną, — kad aš politikuoju, prisidengęs sielovada. Dėl to 1971 m. buvo užpultas mano ganytojiškas laiškas, paskelbtas advento metu, kuriame aš paminėjau šalia kalėjimo taip pat ir geležinę uždangą, kuri dabar supa mūsų tėvynę. Pačioj Austrijoje pasisekė sukurstyti kai kuriuos įtakingus pareigūnus ir "pažangiuosius" katalikus, ir spauda nurimo tik tada, kai pats kancleris parlamente pareiškė, kad mano laiške minimos sienos nėra Austrijos-Vengrijos siena, bet "geležinė uždanga". Mano buvo taip pat parašyta: "Su viltimi ir tikėjimu į Dievą mes peržengėme kalėjimus ir laikinę mir
timi grasinančią siemą". Mano sekretoriatas iš pat pradžios paaiškino, kad čia turima galvoj ne Austrijos-Vengrijos siena, bet geležinė uždanga, prie kurios užgeso daugelio žmonių gyvybės. Kiekvienam savo kraštui ištikimam vengrui ši "uždanga" yra laikinė.

Nors visiems šiems spaudos užpuolimams trūko mažiausio pagrindo, oficialios Bažnyčios įstaigos nė karto manęs neužtarė. Net priešingai: iš Romos man buvo pranešta, kad ateity aš turėsiu kiekvieną savo pareiškimą, net mano sakomus pamokslus, įteikti Šv. Sostui aprobuoti. Po pasitarimų ir laiškų sutikau, kad esu pasirengęs visus savo pareiškimus įteikti Šventajam Tėvui, ir tik jam vienam, be to, tik tuo atveju, jei jis pats to iš manęs įsakmiai pareikalaus.

Matydamas vyskupo trūkumą, aš pats nutariau lankyti vengrus. Pradžioje aplankiau Vengrijos katalikus Europoj, paskui Kanadoj, Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir Pietų Afrikoj. Šių pastoracinių kelionių metu aš visur ieškojau ryšio su atitinkamais ganytojais, kad galėčiau su jais apsvarstyti vengrų katalikų sielovados klausimus. Mano pirmoji kelionė buvo į Vakarų Vokietiją, kur aš atvykau 1972 m. gegužės mėn. Mūnchene aš buvau kardinolo Dopfnerio svečias, kuriam nuoširdžiai padėkojau už vokiečių katalikų suorganizuotą pagalbą į vargą patekusiems vengrams tėvynėje ir kitur pokario metu. Sekminių dieną dalyvavau Bamberge iškilmėse, kurias šv. Stepono garbei surengė Vokietijoje gyvenantieji vengrai katalikai. Dalyvavo apie 3500 tikinčiųjų. Mano jiems tartame žody aš prašiau juos likti ištikimais dorinėms ir kultūrinėms katalikiškosios Vengrijos tradicijoms. Kitą dieną laikiau mišias ir sakiau pamokslą Frankfurto katedroje, po pietų aplankiau Wūrzburgo vyskupą, o paskutinę kelionės dieną vengrų vienuolių laikomus senelių namus.

Antrą kartą aplankęs Vakarų Vokietiją, dalyvavau Kasti miestelio vengrų gimnazijos iškilmėse, kurios buvo surengtos tos įstaigos penkiolikos metų darbui paminėti. Ten turėjau progą padėkoti Eichstatto vyskupui ir valstybės atstovams už gausią ilgametę pagalbą Vengrijos jaunimui.

1972 rugpiūčio mėn. nuskridau į Briuselį, kur praleidau keturias dienas. Pirmąją dieną susitikau su trijų Benelux'o valstybių karitatyvinių ir socialinių įstaigų atstovais. Antrą dieną laikiau mišias kartu su daugeliu vyskupų, su vengrų, olandų ir belgų kunigais, su Skandinavijos ir Anglijos sielovados atstovais didžiulėje Jėzaus Širdies bazilikoje. Stebėtojų apskaičiavimu mišiose dalyvavo apie 7000 tikinčiųjų, o po pietų organizatoriai vos galėjo sutalpinti iškilmingo susirinkimo dalyvius didžiulėje 3000 asmenų talpinan-čioj salėje. Aplankęs dar keletą miestų, dalyvavau Europos vengrų sielovados atstovų konferencijoje. Rugsėjo 17 mes iškilmingai paminėjome šv. Stepono tūkstantmetinį jubiliejų kartu su vyskupu Laszlo, su 50 vengrų kunigų ir apie 1500 vengrų piligrimų.

Visose savo prakalbose aš minėjau sunkią vengrų Bažnyčios padėtį ir mano sunkiai bandytos tautos likimą. Aš visai nenustebau, patyręs, kad vengrų komunistinis režimai labai kritiškai žiūrėjo į visas iškilmes, įteikė Vatikanui protestą dėl mano pareiškimų ir reikalavo imtis atitinkamų priemonių. Vėliau neretai atvykdavo pas popiežių vyskupai iš Vengrijos ir, valstybinės bažnytinių reikalų įstaigos reikalaujami, skundėsi dėl mano kenkiančio vaidmens. Jie minėjo, kad režimas dėl mano veiklos gali keršyti visai katalikų Bažnyčiai. Jie reikalavo, kad aš būčiau visiškai nutildytas. Vatikanas šiuos protestus priėmė ir 1972 spalio 10, t.y. tryliktą mano tremties mėnesį. Vienos nuncijus man pranešė, kad Šv. Sostas 1971 m. vasarą davęs komunistiniam vengrų režimui garantiją, kad aš, būdamas užsieny, nieko neorganizuosiu ir nieko nesakysiu, kas galėtų nepatikti komunistiniam režimui. Aš atsakiau, kad šita, mane taip sunkiai varžanti aplinkybė nebuvo paminėta 1971 m. vasarą mano ir Šventojo Tėvo asmeninio pasiuntinio derybų metu. Jei būčiau tuomet ką nors žinojęs apie tokį pasižadėjimą, būčiau tikrai nusigandęs dėl tokios garantijos davimo ir būčiau prašęs Šv. Tėvą laikyti niekiniais visus susitarimus, padarytus mano išvažiavimo derybų metu. Visiems buvo labai gerai žinoma, kad aš norėjau palikti su mano kenčiančia tauta ir kartu su ja mirti. Aš prašiau Vienos nuncijų pranešti atitinkamoms Vatikano įstaigoms, kad, kai šiuo metu namuose viešpatauja kapinių tyla, aš bijau pagalvoti, kad ir laisvajame pasaulyje reikia tylėti.

Šį įspėjimą aš gavau prieš pat mano kelionę į Fatimą. Šventasis Tėvas, nežiūrint visko, neprašė, kad aš jam įteikčiau Fatimai paruoštą kalbą, tačiau Lisabonos nunciatūra išcenzūravo ją už mano nugaros dar spaustuvėje. Buvo nubraukta ištisa pastraipa: "Rytai tvirtina, kad ten net ir didžiausi ateistai pavirto švelniais avinėliais. Netikėkit! Medį pažinsime iš vaisių. Gal būt, ten daugiau eina į bažnyčią, negu kai kuriose vietose Vakaruose, bet tai nėra vietinio režimo nuopelnas, o tų krikščionių, kurie tebesilaiko, kad ir sulinkę po kryžiaus našta".

1972 spalio 11 atvykau į Portugaliją, kur mane pasitiko patriarchas, daugelis vyskupų ir nemaža žymių pasauliečių. Aš dalyvavau procesijoje į Fatimą, kitą dieną anksti rožinio procesijoje. Aš koncelebra-vau mišias su patriarchu Ribeira, Portugalijos episkopato nariais ir daugeliu Europos, Amerikos ir Afrikos kunigų. Spalio 14 aplankiau vieną iš Fatimos regėtojų seserį Liuciją. Spalio 15 vengrų Kalvarijos kalne mes ėjome Kryžiaus kelius ir aš aukojau mišias šv. Stepono koplyčioj. Po pietų mes nuskridom į Madeirą. Vėliau atlaikiau mišias už Vengriją prie imperatoriaus Karolio karsto, kuris tais metais buvo atidarytas, prasidedant palaimintuoju pripažinimo procesui. Mano kalbos tema: "Paskutinio Vengrijos karaliaus likimas ir mūsų krašto padalijimas turėtų atkreipti dėmesį į sunkiai pakeliamas vengrų tautos kančias".

1973 metais aš vėl aplankiau Innsbrucką, Kolną, Augsburgą ir visur susitikau su tūkstančiais vengrų tikinčiųjų. Ganytojai visur mane sutiko labai nuoširdžiai ir palankiai pritardavo mano sugestijoms vengrų sielovados klausimais.

Tais pačiais metais atlikau dar tris didesnes pastoracines keliones, o iš viso per tuos dvejus metus būsiu padaręs 58,000 km. Tačiau esu laimingas, kad tokiu būdu galėjau paguosti pasauly išblaškytus vengrus.
Nuvykęs į Angliją liepos mėn., aplankiau ten gyvenančius vengrus. Londone mane priėmė su broliška meile ir svetingumu kardinolas Heenan. Pamaldų metu mano šeimininkas tarė žodį, kuris labai nepatiko komunistams. Jis tarp kitko pasakė: "Kol kardinolas Mindszenty gyvena tremty, pasaulis negali užmiršti, kad komunizmas yra nesutaikomas religijos priešas. Mes, kurie gyvenam laisvėje, negalime būti abejingi, kad vyrai ir moterys dėl savo tikėjimo yra persekiojami. Jei pasaulinis komunizmas tikrai ir sąžiningai nori taikos, jis turi tai visų pirma įrodyti, sustabdydamas persekiojimą. Kardinolas primas turėtų būti pakviestas atgal į gimtąjį kraštą ir prie savo žmonių, kuriems jis yra tėvas ir herojus".

Aš taip pat lankiau vengrus ir kituose Anglijos miestuose, visur laikydamas mišias ir teikdamas palaiminimą.
Paskutinę mano buvimo Anglijoje dieną aš priėmiau vadovaujančių anglų pakvietimą dalyvauti parlamento rūmuose surengtame bankete. 130 atstovų viešai pareiškė: "Didžioji Britanija nuoširdžiai sveikina kardinolą Mindszenty kaip žymiausią kovotoją dėl Europos laisvės. Jis be baimės priešinosi nacistinei ir komunistinei priespaudai ir dėl to kentėjo kalėjimą ir persekiojimus". Be abejo, toks pareiškimas labai suerzino vengrų komunistinį režimą. Atrodo, kad Vatikanas po mano Anglijos kelionės buvo Budapešto dar labiau spaudžiamas mane sudrausti. Čia dar prisidėjo mano memuarų reikalas.

1973 m. vasarą mano memuarai vengrų ir vokiečių kalbomis jau buvo paruošti spaudai. Liepos mėn. aš pasiunčiau juos Šv. Tėvui. Susipažinęs su rankraščiu, jis man atsakė rugpiūčio 30, kad skaitęs su didžiausiu dėmesiu ir susijaudinimu. Jis galvojąs, kad memuarai yra tikrai vertingas veikalas, nes supažindina skaitytojus su mano likimu, sukelia nuostabą ir užuojautą ir sustiprina įsitikinimą, kad tiek daug skausmo ir kančios negali būti veltui.

Popiežius nepadarė man jokių priekaištų. Tačiau jis atkreipė mano dėmesį, kad vengrų komunistinis režimas gali keršyti dvejopai: jie gali iš naujo imti mane šmeižti ar keršyti visai Vengrijos Bažnyčiai. Į tai aš atsakiau:
1. Aš esu jau įpratęs prie nuolatinių Bažnyčios priešų šmeižimų ir susitaikiau su mintimi, kad kartu su jais prieš mane yra nusistatę vadinamieji progresyvieji ir kairieji katalikai, kurie sistemingai mane puola. Bet aš turiu teisę, o kaip vyskupas ir pareigą tuos šmeižtus atremti. Aš savo priešams esu atleidęs, o savo memuaruose vaizduoju tik faktus, taip pat jų tonas nėra poleminis ar provokuojąs, kuris galėtų duoti progą piktai keršyti man arba Bažnyčiai. Šventasis Tėvas galėjo ir pats tuo įsitikinti.

2. Pusės šimtmečio bolševizmo istorija moko, kad Bažnyčia neturi jam rodyti jokių nuolaidų, tikėdamasi, kad jis gal sustabdys religijos persekiojimą. Tai kyla iš bolševizmo esmės ir vidinio jo ideologijos pobūdžio. Rusų ortodoksų Bažnyčiai nepavyko nė vieno karto išvengti persekiojimų nei bekompromisinio bendradarbiavimo, nei koegzistencijos, nei visiško pasidavimo metu. Budapešto ir Vatikano pasitarimų patirtis įrodo tą patį, nes kai Vatikano diplomatai, 1964 m. pradedant, tarėsi dėl "taikos" kunigų sąjūdžio, religijos mokymo ir sielovados laisvės, kaip tik tais metais "taikos" sąjūdis iš naujo atgijo ir religijos mokymas miestuose ir kai kuriuose kaimuose buvo dar labiau varžomas. Taip pat gabieji ir pamaldūs kunigai buvo beveik visiškai atskirti nuo tikinčiųjų. Komunistų propagandos tikslams panaudotų derybų vienintelis rezultatas, tur būt, buvo tie vyskupai, kurie buvo parinkti daugiausia iš "taikos" kunigų tarpo, valstybinei įstaigai religiniams reikalams tarpininkaujant, ir kurių paskyrimas tik kenkė bažnytinei disciplinai ir religiniam gyvenimui aplamai.

Po to aš painformavau Šventąjį Tėvą, kad mes rengiamės rudenį atiduoti kuriai nors Europos ar Amerikos leidyklai mano memuarų spausdinimo teises. Savo rankraštį paskelbti esu spaudžiamas iš visų pasaulio kraštų, katalikų ir nekatalikų. Atvykęs į užsienį, aš įsteigiau geradarių padedamas vad. Kardinolo Mindszenty Fondą. Savo turimas lėšas jis skyrė įvairiems bendruomeniniams tikslams. Šitam fondui aš ir perdaviau visas savo memuarų teises. Fondo taryba sudarė sutartį su V. Berlyno Propylaen leidykla.

Iš to, kas vėliau įvyko, aš darau išvadą, kad popiežius nebegalėjo atsilaikyti Budapešto režimo puolimui, kuris reikalavo laikytis Vatikano duotos garantijos. Lapkričio pirmą dieną aš buvau paragintas atsisakyti nuo arkivyskupo pareigų. Popiežius reikalavo tai iš manęs su "karčiu nenoru", gerai žinodamas, kad jis iš manęs norįs dar vienos aukos, "ir dar padidinąs mano kančias", kurių aš jau gana iškentėjęs. Bet jis turįs atsižvelgti į pastoracinius reikalus Esztergomo arkivyskupystės, kuri jau 25 metus išbuvo be asmeninio ir čia pat reziduojančio ganytojo vadovavimo. Taip ir toliau palikus, būtų padaryta didelė skriauda vengrų Bažnyčiai ir tikinčiųjų sieloms. Laiškas buvo baigtas pastaba, kad atsisakęs aš galėsiu laisviau elgtis su mano memuarais. Į šitą popiežiaus laišką aš atsakiau 1973 gruodžio 8, jau grįžęs iš mano Afrikos kelionės. Stropiai apsvarstęs, aš labai pagarbiai pranešiau Šventajam Tėvui, kad šiuo metu, turėdamas omeny Vengrijos Bažnyčios padėtį, aš negaliu atsisakyti nuo arkivyskupo pareigų. Aš jam nusiunčiau pranešimą apie kenksmingą "taikos" kunigų veikimą, apie energingai organizuojamą valstybinės bažnyčios sistemą ir paminėjau neigiamus 10 metų derybų su komunistais rezultatus.

Aš bijojau, kad, man atsisakius, į svarbiausią Vengrijos postą bus paskirtas asmuo su Valstybinės įstaigos religiniams reikalams pritarimu. O tai savaime įteisins dabartinę katastrofišką Vengrijos Bažnyčios padėtį. Aš išdėsčiau žalą ir nuostolius, kokių būtų iš mano atsisakymo užsienio vengrams, kurių sielovados reikalus dėl vyskupų trūkumo aš paėmiau į savo rankas. Pagaliau aš nurodžiau Šventajam Tėvui, kad, mane atleidus, galima laukti ir jo asmens puolimų.

Po viso to aš su dideliu skausmu gavau Sv. Tėvo laišką, rašytą 1973 gruodžio 18, t.y. lygiai po 25 metų nuo mano suėmimo. Jo Šventenybė dėkingais ir mane vertinančiais žodžiais informuoja, kad Esztergomo arkivyskupo sostas esąs laisvas. Sausio 7 aš atsakiau Šv. Tėvui, pabrėždamas savo skausmą ir paaiškindamas mano pažiūras. Ne asmeninis skausmas ir ne prisirišimas prie valdžios neleidžia man atsisakyti nuo mano pareigų. Atsisakymas dar labiau pasunkintų vengrų Bažnyčios padėtį, kenktų religiniam gyvenimui ir visiškai suklaidintų ištikimus katalikus ir Bažnyčiai ištikimus kunigus. Aš prašiau jį atšaukti šį nutarimą. Bet įvyko kitaip. 1974 vasario 5 Esz-tergome buvo pranešta apie mano pasitraukimą iš arkivyskupo pareigų. Kitą dieną aš buvau priverstas per savo sekretoriatą pranešti spaudai savo pasiaiškinimą:

"Kai kurios žinių agentūros taip paskelbė Vatikano nutarimą, kad susidarė įspūdis, jog kardinolas Mindszenty pats pasitraukė iš pareigų. Žinių agentūros taip pat pažymi, kad tarp Vatikano ir Vienoj gyvenančio kardinolo primo ir arkivyskupo buvo labai intensyviai pasikeista laiškais. Kai kurie daro išvadą, kad Vatikanui ir vengrų Ganytojui pavyko susitarti dėl popiežiaus nutarimo. Kardinolas Mindszenty įgaliojo savo sekretoriatą paskelbti tokį paaiškinimą:

Kardinolas Mindszenty neatsisakė nei nuo arkivyskupo, nei nuo Vengrijos primo pareigų. Nutarimas buvo padarytas vien tik Šv. Sosto.
Kardinolas tokią poziciją šiuo klausimu užėmė po ilgo ir sąžiningo svarstymo ir savo nusistatymą grindžia šitaip:
1. Vengrija ir Vengrijos katalikų Bažnyčia nėra laisvos.

2. Diocezijų vadovavimas yra komunistų režimo įsteigtos ir kontroliuojamos įstaigos rankose.

3. Joks arkivyskupas, vyskupas ar apaštališkas administratorius negali pakeisti komunistų įsteigtos bažnytinės įstaigos sudėties ar funkcionavimo.

4. Režimas nusprendžia, kas turi užimti atitinkamą bažnytinį postą ir kaip ilgai ten paskirtieji gali būti. Režimas taip pat nustato, kuriuos asmenis vyskupai turi teisę įšventinti į kunigus.

5. Konstitucijos garantuota sąžinės ir religijos laisvė gyvenime yra varžomos. Religijos mokymas iš miestų ir kaimų yra pašalintas.

Šiuo metu kova tebetęsiama dėl religijos dėstymo mokyklose mažesnėse vietovėse. — Jaunimas yra auklėjamas ateistais prieš tėvų valią. — Tikintieji yra diskriminuojami daugely kasdieninio gyvenimo sričių. — Tikintieji mokytojai ir mokytojos dažnai yra verčiami pasirinkti tarp savo profesijos ir savo tikėjimo.
6. Vyskupų ir apaštališkųjų administratorių paskyrimas, nepašalinus šių blogybių, neišsprendžia Vengrijos Bažnyčios problemų. "Taikos" kunigų paskyrimas į atsakingas bažnytines pareigas sumažina tikinčiųjų ir Bažnyčiai ištikimų kunigų pasitikėjimą savo aukščiausia bažnytine vyresnybe. Dėl šitų svarių aplinkybių kardinolas Mindszenty negalėjo atsisakyti".

Taip aš pradėjau visiško ištrėmimo kelią.
Išvertė Alina Skrupskelienė








 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai