SABALIŪNO ĮNAŠAS LITERATŪRAI APIE LIETUVĄ ANGLŲ KALBA Spausdinti
Parašė Vytautas Vaitiekūnas   
Leonas Sabaliūnas. LITHUANIA IN CRISIS: NATIONALISM TO COMMUNISM 1039-1940. Bloom-ington: University of Indiana Press, 1972. 293 psl., kaina 11.50 dol.
Ši knyga, atrodo, jau senokai paradyta, nes ta tema buvo ir jo daktarinė disertacija Columbia universitete 1963 m. Neskaitant prof. Ch. L. Lundino įvado ir autoriaus pratarmės, knygą sudaro 6 dalys: 1 — (18 psl.) liečia Lietuvos vidaus ir užsienio padėtį tarp dviejų pasaulinių karų; II — (36 psl.) kalba apie Lietuvos tautininkų doktriną, tautininkų režimo opozicijos centrus, komunistų pogrindį; III — (44 psl.) apžvelgia ūkines problemas ir tendencijas: kaimo ir miesto sąlygas, kooperacijos sąjūdį, laisvo ir planingo ūkio apraiškas; IV — (28 psl.) aptaria Klaipėdos krašto nuo Lietuvos atplėšimo poveikį: autoritetizmo nuolaidas, bendro darbo vyriausybę, tautininkų prie.špuolį; V — (28 psl.) vertina II pasaulinio karo atliepį: apsisprendimą už neutralumą, rusų karines įgulas ir Vilniaus grįžimą Lietuvai, bendro darbo vyriausybės pasitraukimą ir gen. Raštikio paleidimą; VI — 39 p-sl.) skirta Sovietų Sąjungos intervencijai, padariusiai tautininkų režimui staigų galą ir už-korusiai Lietuvos kairiesiems bendradarbiavimą iš prievartos. Atskirais priedais eina Lietuvos seimų, įskaitant ir tautininkų seimą, atstovų partinė sudėtis, bendro darbo vyriausybės ir po jos buvusios Merkio vyriausybės, taip pat ir "liaudies vyriausybės" sudėtis, 18 įžymybių sąrašas, užsienio kapitalo Lietuvos akcinėse bendrovėse duomenys, svarbiųjų įvykių chronologija, bibliografija ir rodyklė.

Gausi bibliografija dokumentų, knygų, straipsnių, prakalbų, asmeninių autoriaus pasikalbėjimų, susirašinėjimų ir nepausdintų rankraščių panaudojimo plus 37 psl. vien šaltinių nuorodų tekste liudija autoriaus savo veikalui panaudotos žaliavos apstą. Autoriaus kruopštumas juo labiau pabrėžtinas, turint galvoj, kad šios rūšies žaliava, kiek jos iš viso yra laisvajame pasaulyje, yra labai išblaškyta.

Didžioji knygos dalis skirta Smetonos autoritetiniam režimui. Bet jo priežasčių ir užuomazgų autorius nuodugniau nesvarsto, tenkindamasis bendrybėmis, kad "politinis radikalizmas privedė prie demokratijos kraštutinės formos" (p. 5); kad "Vokietijos ir Rusijos artumas nuolat veikė Lietuvos vyriausybės sistemą" (p. XX); kad "daugiapartinė politika buvo vedama tokioje aplinkoje, kuriai stigo nusistovėjusių (demokratinių) institucijų" (p. XX); kad Vatikano pripažinimas Vilniaus srities Lenkijai, protekcionizmo bei korupcijos reiškiniai krikščionių demokratų vyriausybėje ir ūkio apsilpi-mas daugiausia nulėmė III seimo rinkimų rezultatus, krikščionių demokratų netekimą daugumos seime (6). Autorius nepaaiškina, kas yra "demokratijos kraštutinė forma", nė kuo ir kaip Vokietijos ir Rusijos artumas konkrečiai veikė Lietuvos "vyriausybės sistemą". Nepateikia taip pat krikščionių demokratų vyriausybės protekcionizmo bei korupcijos konkrečių duomenų. Kažkodėl autorius išleido iš galvos ryškiausią krikščionių demokratų daugumos seime netekimo priežastį — Klaipėdos krašto 5 atstovų prisidėjimą. Išlaikyti daugumai III seime, prisidėjus 5 Klaipėdos krašto atstovam ir 2 dėl bendro gyventojų padaugėjimo, krikščionys demokratai turėjo gauti proporcingai daugiau balsų, nei buvo gavę II seimo rinkimuose. O tam didžiausia kliūtis buvo bendra krašto nuotaika: kodėl nepabandyt kitų partijų valdžios, juoba, kai jos žavingai žada. Šitokią nuotaiką opozicija tinkamai išnaudojo. Jos susi-bloškimas draugėn nuo socialdemokratų iki tautininkų imtinai krikščionių demokratų centrinę poziciją pastūmėjo į kraštą ir, vietoj buvusių trijų galimybių pasirinkti dešinįjį sparną, arba centrą, arba kairįjį sparną, paliko tik dvi pasirinkimo galimybes: to, kas yra, arba to, kas žadama. Bendra krašto nuotaika buvo aiškiai už tai, kas žadama, nepaisant krikščionių demokratų didelių pastangų tai nuotaikai neutralizuoti ir turimai seime daugumai išlaikyti.

(Knygoje (I priede, p. 217) pateikta visiškai klaidinga II seimo sudėtis. Faktiškai II seime buvo 78 atstovai: 15 liaudininkų, po 14 krikščionių demokratų ir ūkininkų sąjungos, 12 darbo federacijos, 8 socialdemokratų, 7 žydų, 4 lenkų, 2 vokiečių ir po 1 ūkininkų partijos ir rusų).
Autorius kažkodėl tylomis praėjo tokius Smetonos autoritetinio režimo ištakoms būdingus faktus, kaip pasikėsinimas prieš užsienio reikalų ministrą Purickj ir prieš ministrą pirmininką Galvanauską, kaip Voldemaro pareiškimas pasitarime su liaudininkais ir socialdemokratais apie galimybę krikščionių demokratų vyriausybę pašalinti jėga.

Autorius saviškai pateikia krikščionių demokratų, įskaitant ir ūkininkų sąjungą bei darbo federaciją, nusistatymus Smetonos autoritetinio režimo atžvilgiu. Esą jie buvę "am-bivalent" (42), atseit, sykiu ir palankūs, ir priešiški. Tokia išvada autoriui galėjo pasipiršti, atrodo, tik todėl, kad jis principinius nusistatymus suplakė draugėn su jų vykdomąja taktika. Po kelių nesėkmingų bandymų Smetonos autoritetinį režimą pakeisti jėga krikščioniškai demokratinės minties reiškėjai daugiau dėmesio ėmė skirti to režimo pašalinimo alternatyvai taikiomis priemonėmis. Ta prasme daug kas dideles viltis dėjo į kariuomenės vadą gen. Raštikį. Kad jos nebuvo tuščios, pri-pripažįsta ir autorius (117, 119). Be to, vertinant autoritetinio režimo metų tą ar kitą viešą pasisakymą, visada reikia atsiminti pasisakymo sąlygas, kuriomis tik apsukrus laviravimas buvo vienintelis kelias į viešumą. Bet ir tokiomis sąlygomis, anot autoriaus, katalikų demokratinis principingumas buvo nedviprasmiškai formuluotas 1936.11.23. deklaracijoj "Į organiškosios valstybės kūrybą". Deklaracija skelbė, kad "be asmens laisvės nėra įmanoma jokia žmogiška institucija ir joks kūrybinis žmogaus užsimojimas", kad, "neigdami pagrindines kitų žmonių teises, mes neigiame . . . patys save". Da-klaracija įsakmiai pasisakė už "teisinės valstybės koncepciją", atseit, už "rule of law" koncepciją, po II pasaulinio karo tapusią kiekvienos demokratinės santvarkos pastato kertine atrama ir demokratijos praktinio vykdymo mastu.

Tolygus nesusipratimas taip pat yra autoriaus pastangos, suplakus draugėn totalistinį nacionalizmą su demokratiniu, padaryti Smetonos autoritetinio nacionalizmo talkininkais iškiliuosius katalikų intelektualus A. Maceiną ir S. Šalkauskį (33, 37, 38). Tam tolygus būtų bandymas T. Re-meikio ar Z. Rekašiaus nacionalizmą padaryti "Laisvosios Lietuvos" ir V. Šimkaus nacionalizmo talkininkais.

Keliais atvejais autorius teigia Smetonos autoritetinio režimo silpną vietą buvus santūrumą vartoti prievartą opozicijai likviduoti, išskyrus komunistų pogrindį (XIX, 39). Komunistų duomenimis, demokratinės Lietuvos laikotarpiu per 8 metus (1919 - 1926) už politiką buvo teisti 729 asmens: 702 komunistai, 2 eserai ir 25 kiti; per sekančius Smetonos autoritetinio režimo 8 metus (1927 - 1934) buvo teisti 1475 asmens: 903 komunistai, 284 socialdemokratai, 40 eserų, 31 liaudininkas ir 217 kiti; dar per sekančius 4 autoritetinio režimo metus (1935 - 1938) buvo teisti 826 asmens: 561 komunistas, 2 socialdemokratai, 1 eseras ir 262 kiti, tarp pastarųjų — 253 Suvalkijos ūkininkų streiko dalyviai. Iš 235 nubaustų mirtimi bausmė įvykdyta 41: iki 1927 m. — 4 ir autoritetinio režimo metais — 37: 14 komunistų ir 23 socialdemokratams, eserams, liaudininkams ir kitiems. Turint galvoj, kad buvo baudžiamas pats priklausymas komunistų partijai, o priklausymas kitoms partijoms, nors ir uždarytoms, nebaudžiamas, neatrodo, kaid autoritetinis režimas valstybinės opozicijos atžvilgiu buvo santūrus ar santūresnis nei Lietuvos valstybingumo priešam komunistam. Mirties bausmės, palyginti, gausus taikymas nekomunistams kaip tik rodo autoritetinio režimo beatodairiškumą nekomunistinei opozicijai. Neliudija autoritetinio režimo santūrumo nė katalikų atžvilgiu ne tik mirties bausmės pritaikymas tokiems pavasarininkų veikėjams, kaip Mau-rušaitis ar Petrauskas, bet taip pat ir kalinimas tokių katalikų veikėjų, kaip dr. K. Ambrozaitis, dr. L. Bistras, dr. A. Darnusis, dr. Pr. Dielininkai-tis, prof. Pr. Dovydaitis, prof. J. Eretas, P. Jočys, dr. P. Karvelis, J. Štaupas etc. Neliudija režimo santūrumo nė vysk. M. Reiniui byla už pamokslą ir per 200 panašių bylų kunigams.

Jau pats gretinimas valstybinių partijų opozicijos autoritetiniam režimui su priešvalstybinės komunistų partijos opozicija rodo, kad autorius vienoj plotmėj bando statyti skirtingų plotmių dalykus. Kad tą plotmių skirtingumą autorius ignoruoja, rodo jo teiginiai, kad komunistų partija yra tik "valstybės pagrindinei organizacijai priešiškos politinės jėgos" (XIX); kad "priešiškumas tarp valstybininkų ir komunistų kilo iš skirtingų ideologinių užsiangažavimų" (47); kad komunistų partija buvo tik "valstybininkų akimi-timos galybės įrankis" (47): kad "valstybingumo aspiracijas komunistai subordinavo klasių kovos reikalavimams ir laukė Lietuvą tapsiant Sovietų Rusijos dalimi" (47). Bet juk tatai neatitinka tikrovės. Komunistų partija buvo priešiška ne tik " tybės pagrindinei organizacijai", bet pačiai Lietuvos valstybės egzistencijai. Priešiškumas tarp valstybininkų ir komunistų buvo ne tik ideologinis, bet, svarbiausia, politinis, einą! komunistų partijos visiškos priklausomybės nuo Maskvos. Komunistų partija ne tik valstybininkų akimis, bet kiekvienomis sveikomis aki-mis.buvo aiškiai regimas svetimos galybės įrankis, kuris visomis progomis buvo stengiamasi pavartoti Lietuvos nepriklausomybei diskredituoti ir griauti. Autorius kažkodėl tylomis praėjo Lietuvos komunistų santykius su Rusijos komunistais 1917 -1919. Tylomis praėjo, kodėl ir kaip Vilniuje atsirado Kapsuko vyriausybė, tenkindamasis bendrybe, kad "Laikinoji revoliucinė vyriausybė buvo sudaryta Lietuvos teritorijoje" (48). Nors komunistų partijai skirta 15 psl. (visoms kitoms autoritetinio režimo valstybinės opozicijos partijoms 4 su puse psl.), bet kažkodėl pristigta vietos tautinei komunistų partijos sudėčiai pavaizduoti, nors ta sudėtis buvo labai reikšminga. Autorius pats vėliau, veikalą spaudai ruošdamas, atrodo, praregėjo per ružavai komunistų partiją pavaizdavęs ir pridūrė "summary", kur jau įsakmiai pabrėžia, kad komunistai "buvo užsiangažavę tokiai tvirtai ir glaudžiai sąjungai su svetima galybe, kad nepriklausomos Lietuvos pati idėja jiems buvo anatema" (61 p.). Jei apie komunistų partiją autorius ir būtų pa-sikakinęs tik tuo "summary", knygos vertė būtų padidėjusi.

Knyga apima 1939 - 1940 laikotarpį, kai Lietuvos ūkis turėjo įveikti ne tik Klaipėdos krašto atplėšimą, bet lygiagrečiai ir II pasaulinio karo tarptautiniams mainams sukeltus sunkumus. Ūkiui skirtas pats didysis knygos gabalas — 44 puslapiai. Autorius nerodo entuziazmo nepriklausomoje Lietuvoje populiariam kooperacijos sąjūdžiui ir net jo dalies užsienio prekyboje ir tautos pajamose necituoja. Autorius taip pat kritiškas ir tautinės pramonės protekcinės politikos atžvilgiu, nes tokia politika vertusi gyventojus už vietinės gamybos prekes "permokėti, pelnu tunkančias firmas . . . daugintis, o pramonę . . . kęsti perinvesti-ciją ("overinvestment") ir perprodukciją" (100 p.). Konkrečių duomenų tam įrodyti knygoje nepateikta, ir tik Lietuvos ūkio žinovai galėtų pasakyti, kiek šitokie autoriaus teiginiai atitinka tikrovę ir teisingai suprastus Lietuvos ūkio interesus. Kai kurių autoriaus teiginių atitrūkimas nuo tikrovės į akį krito ir šiam recenzentui. Autorius teigia, kad, priešingai žemės reformos vykdytojų lūkesčiams, dvarai ir po žemės reformos neišnykę (71). Tačiau užtenka palyginti knygos septintos (69) ir devintos (73) lentelių duomenis, kad įsitikintum, jog 1930 m. turintieji 100 ir daugiau ha žemės ūkiai apėmė viso 273,373 ha ir jų buvo 1602, o po 10 metų, 1940, jų bebuvo likę 816 ir jie apėmė tik 116,100 ha ariamos žemės ir miškų. Argi tas nerodo jų nykimo? Konstatavęs, kad žemės reformos įstatymu gavusieji žemės nevisi ja pasinaudojo, kad apie 22 % gavusiųjų gautąją žemę perleido, autorius nepaaiškina, kad daugumas savanorių buvo ūkininkų vaikai ir, likę ūkininkauti tėvų ūkiuose, gautus sklypus pardavė.

Autorius teigia, kad kaimo darbininkas priklausė nuo ūkininko malonės. Niekas nesirūpino nei jo maistu, nei apranga, nei sveikata. Nebuvo atlyginimo įstatyminio minimumo, nei vaikų priedo, nei ligos ir senatvės draudimo. Jo interesams ginti nebuvo organizuoto darbininkų sąjūdžio (78). Teisybė, 1929 m. Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas panaikino lig tol veikusius nuostatus, kad dvaro darbininkas, sulaukęs 60 metų amžiaus arba dėl nelaimingo atsitikimo ar ligos tapęs nedarbingu, gauna nemokamai butą, kurą, pašarą ir ganiavą karvei ir 2 avim, 480 kvad. metrų įdirbto lauko daržui ir 500 gramų rugių dienai, taip pat 480 kvad. metrų daržui ir 500 gramų rugių kiekvienam nedarbingam šeimos nariui. Taip pat panaikino lig tol veikusį nuostatą, kad "metinės darbininkės atleidžiamos nuo darbo 2 savaitėm prieš gimdymą ir 6 sav. po gimdymo, išmokant už tą laiką pilnai jų algą". Bet ir po to visai tuščia vieta neliko. Dar demokratinė vyriausybė 1926.IX.28 išleido Ligonių kasų įstatymo pakeitimą, kuris nustatė: "Jei žemės ūkio darbininkas apsidraudžia ligonių kasoje, tai darbdavys ir valstybė privalo mokėti už darbininką šito įstatymo nustatytą primokėjimą ir atlikti visas šito į-statymo nustatytas pareigas" (Vyr. Žinios, 237 nr.). Taigi žemės ūkio darbininkui apsidraudimas ligoje buvo toks pat, kaip kad ir pramonės darbininkui, tik ne privalomas, o savanoriškas. Be to, nuo 1939 m. pradžios Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas buvo praplėstas ir žemės ūkyje dirbantiems. Tas į-statymas nustatė, kad ryšium su darbovietės darbu ištiktas nelaimingo atsitikimo nukentėjęs gauna medicinos pagalbą (vaistus, gydymo reikmenis, ligoninę) ir pašalpą 2 /3 uždarbio, pradedant 16-ja diena po nelaimingo atsitikimo. Nukentėjusiam tapus pastoviai nedarbingu, skiriama pensija. Nukentėjusiam mirus, pensija skiriama jo šeimai.

Maitinimosi atžvilgiu žemės ūkio darbininkų padėtis buvo dvejopa. Darbininkai - ordinarininkai maitinosi savo maistu. Tam reikalui įstatymas buvo nustatęs tokias metines normas: 32 cnt. (3520 lbs) tinkamos rūšies grūdų, 30 arų išdirbtos žemės bulvėm, arba 50 cnt. (5500 lbs) bulvių, 20 arų išdirbtos žemės linams, arba 120 litų, 10 arų išdirbtos žemės daržovėms, ganiavą ir pašarą 1 karvei arba po 4 litrus pieno vidutiniškai kasdien, ganiavą ir pašarą 2 avims, arba 8 kg (17,6 lbs) vilnos, arba 130 kg (186 lbs) rugių, ganiavą ir pašarą 2 kiaulėms. Kiti, ne ordinarininkai, žemės ūkio darbininkai maitinosi tuo pačiu maistu, prie to paties stalo, kaip ir jų darbdavys. Maisto sudėtis įvairavo ne tik pagal atskirus rajonus, bet ir tame pačiame rajone pagal atskiros ūkininkės supratimą ir sugebėjimą. Darbdavio duodama kasdieninė samdinių apranga paprastai nesiskyrė nuo paties ūkininko aprangos. Nebuvo atlyginimo įstatyminio minimumo, bet buvo įstatymo nustatytos vidutinio atlyginimo normos (Vyr. Žinios, 324). Pagal jas darbininkams - ordinarininkams, be aukščiau minėto atlyginimo natūra, priklausė tinkamas gyventi butas, tvartai gyvuliams, pastogė pašarui ir podėlis daržovėms, 8 kub. metrai (282.5 cub. feet) malkų ir 20 kub. metrų (706 cub. feet) žabų ("brushvvood"). Pinigais 180 litų. vėliau — 150 litų. Uždarbių palyginimo lentelėje (80) visai aplenktas darbininkų - ordinarininkų atlyginimas, o metinių darbininkų atlyginimui pavaizduoti paimtas tik vidutinis piniginis atlyginimas, neįskaitant išlaikymo, apie kurio vertę galima tarp kitko spręsti ir iš fakto, kad nedarbingam darbininkui - ordinarininkui nuo 1938 m. pradžios buvo skiriama metams pašalpos 360 litų (Vyr. Žinios, 609),

Nebuvo tuščios vietos ir kaimo darbininkų organizuotame sąjūdyje. Jei, pagal autorių, darbo federacija "mažai beturėjo miestų darbininkų paramos" (5), o demokratiniuose seimo rinkimuose gaudavo iki 14% visų balsų, tai tie balsai iš dangaus nenukrito. Darbo federaciją 1934 pakeitusi Krikščionių darbininkų sąjunga taip pat kaimo darbininkų nebuvo nurašiusi. O pats autorius pripažįsta, kad sąjungos "campaign among vvorkers was highly successful" (42). Kaip tad galima tvirtinti, kad kaimo darbininkų interesams ginti nebuvo organizuoto sąjūdžio. Nepriklausomos Lietuvos kaimo darbininko padėtis 1939 - 1940 įvairavo pagal rajonus ir net pagal atskirus ūkius. Ji, kaip amerikiečiai sako, "left much to be desired", bet anaiptol nebuvo tokia, kad "kaimo darbininkas būtų paliktas ūkininko malonei". To tikrai nebuvo.

Liesdamas bedarbių rūpinimo reikalą, autorius teigia, kad "tik komunistai savais sumetimais į tą reikalą visu rimtumu žiūrėjo" (91), katalikai su liaudininkais tik atsitiktinai bedarbių sunkias sąlygas iškelda-vę, o tautininkai, atseit, vyriausybė reikalą vilkinusi. 1939.VI.1, taigi jau po Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos, buvo įregistravę 1263 bedarbiai. Žiemą paprastai jų skaičius padidėdavo. Jau 1933 m. Smetonos valdžia buvo įsteigusi viešųjų darbų fondą, kurio lėšos buvo skirtos bedarbių reikalams. Karo apgriautos Vilniaus srities grįžimas Lietuvai bedarbių pagausino. Komunistų partija susidariusią padėtį stengėsi naudoti savo priešvalstybinei propagandai. Bet kad tą propagandą mokslinis veikalas priimtų kaip tikrą pinigą, to, tur būt, nė pati komunistų partija nebus tikėjusis.

Panašiai autoriui atsitiko ir su Lietuvai užkartų sovietinių įgulų vertinimu. Esą įgulų užkorimas paskendęs Vilniaus grįžimo džiaugsme. Esą svetimųjų įgulų faktas palyginti su Vilniauus grįžimu spaudoje buvęs tik išnašos padėty (153, 154). Faktiškai, Maskvai 1939 primetus Lietuvai vadinamą Savitarpinės pagalbos sutartį su karinėmis sovietų įgulomis, Lietuvos spauda pagal ofi-eiozinį nusistatymą neerzinti Maskvos, jau nebebuvo laisva susidariusią padėtį atvirai svarstyti. Tačiau visuomenė susidariusią padėtį gerai suprato ir tą supratimą išreiškė posakiu: "Vilnius mūsų, o mes rusų".

Pagal sovietinius šaltinius autorius tvirtina, kad Lietuvos saugumo organai šnipinėję įgulų apsiginklavimą, statybas, vidaus gyvenimą, karių nuotaikas, kareivių pokalbius su vietos gyventojais, karininkų gyvenimą, maitinimąsi, laisvalaikį (158). Teisybė, Maskva, prieš įteikdama Lietuvai ultimatumą, panašiais dalykais kaltino Lietuvą, bet turint galvoj minėtą Lietuvos nusistatymą vengti visko, kas galėtų Maskvą erzinti, tokia saugumo veikla, juoba vidaus reikalų ministerijos, ne kariuomenės saugumo, negalėjo turėt vietos, išskyrus, žinoma, tai, kas viešai visiems buvo matoma ir žinoma.

Autorius teigia, kad Merkio kabinete "tautininkai buvo įstatyti į visas raktines ministerijas" (1968). Bet iš priedo B(218) matyt, kad tik ministrą pirmininką nepartinį Černių pakeitė tautininkas Merkys, ministro pirmininko pavaduotoju pasiliko krikščionis demokratas Bizauskas, švietimo ministrą krikščionį demokratą Bistrą pakeitė krikščionis demokratas (ūkininkų sąjunga) Jokantas, žemas ūkio ministrą liaudininką Krikščiūną pakeitė liaudininkas Audėnas, susisiekimo ministrą tautininką Germaną pakeitė krikščionis demokratas Masiliūnas, finansų ministrą nepartinį Sutkų pakeitė liaudininkams artimas Galvanauskas, teisingumo ministru pasiliko liaudininkas Tamošaitis, o raktinėse krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministerijose pasiliko buvę Smetonai atsidavę ministrai gen. Musteikis ir gen. Skučas. Žinoma, ministro pirmininko pasikeitimas buvo reikšmingas Smetonos autoritetinio režimo išsilaikymui, bet dėl to Merkio kabinetas neprarado savo koalicinio pobūdžio.
Teisingas autoriaus teiginys, kad, Maskvos ultimatumą svarstydama, vyriausybės dauguma tikėjo Rusiją Lietuvos nepriklausomybės galutinai nežlugdysiant ir kad visuomenės pasitenkinimas dėl Smetonos režimo žlugimo temdė regėjimą to, ką nešė Lietuvai sovietinė invazija ir okupacija. Tikrai kai kurie Smetonos autoritetinio režimo opoziciniai sluoksniai (o gal ir tautininkas Merkys) net prileido, kad Maskva pasitenkins tik Smetonos vyriausybės pakeitimu kairiųjų vyriausybe. Tą visiškai klaidingą tikrovės supratimą sąmoningai skatino Maskva, iš anksto suplanavusi savo brutalią invaziją ir flagrantiškus aneksinius kėslus Lietuvos atžvilgiu maskuoti pačios lietuvių tautos tariamu pritarimu. Maskvos tikrosios intencijos ir planai Krėvei paaiškėjo liepos 1 (ne birželio 30, kaip autorius teigia 198) pokalby su Molotovu, o visai Lietuvai — tuoj pat po vadinamo "liaudies seimo" vadinamų "rinkimų", kai Maskva tarė atėjus laiką savo planų Lietuvos atžvilgiu toliau nebe-maskuoti. Kad tomis Lietuvai lemtingomis dienomis Maskvos sąmoningai skatintų iliuzijų aukomis buvo tapęs kai kuris iškilus nepriklausomos Lietuvos veikėjas, arba kad kuris vadinamos "liaudies vyriausybės" narys nesijautė Maskvos marionete, o tarėsi vykdęs Lietuvos nepriklausomybės liniją, tai galima suprasti kaip skęstančio tvėrimąsi už šiaudo. Bet "Lithuania in crisis" autoriui toks "šiaudas" nereikalingas. O vis dėlto jis Lietuvos sovietinės okupacijos tarpsnį nuo invazijos iki inkorporacijos pristato kaip liaudies demokratijos pereinamąjį tarpsnį, rūpestingai vengdamas pabrėžti to tarpsnio lietuvių vaidmens marionetinį pobūdį. Esą ne Maskva, o Lietuvos komunistų partija nustačiusi "liaudies vyriausybei" pozityvią programą (192). Esą, kraštą ruošdama revoliucijai, "liaudies vyriausybė", ne okupantas, smarkiai pakeitusi administracijos personalą (193). Esą to laikotarpio administracijos organų funkcionavimo tyrimą sunkinančios anomalijos ne okupanto sukurtos, bet susijusios su socialinių ir politinių sukilimų pradine stadija, juoba, kad revoliuciniai įvykiai, ne okupantas, atnešę nenumatytą valdžios decentralizaciją, pasireiškusią keliais nepriklausomais centrais (194). Esą 1940 birželio gale ministrų taryba jau nebepajėgusi susidoroti su vidaus įvykiais, nes naujų administratorių sugebėjimus trukdę ("impaired") Rusijos valdininkų, raudonosios armijos politrukų ir NK VD agentų veiksmai (194), tarsi tų naujų administratorių sugebėjimai nuo pat okupacijos pradžios nebuvo buvę okupanto iki smulkmenų rikiuojami. Esą tik rusų įsibrovimas į liaudies demokratijos eigą liepos mėnesį ir "liaudies seimui" Kremliaus valios užkorimas liaudies demokratijos pereinamajam tarpsniui atnešęs staigų posūkį (210). Esą "in a brusque departure from the previous caro-paign oratory" "liaudies seimas" paskelbęs Lietuvą sovietų socialistine respublika ir paprašęs priimti j Sovietų Sąjungą. Bet toks teiginys neatitinka tikrovės, nes tarp liepos 16, kai baigėsi "liaudies seimo" rinkimai, ir liepos 21, kai jis turėjo susirinkti posėdžių, per tas kelias dienas visą Lietuvą nusiaubė susirinkimų banga, kuriuose iki "liaudies seimo" "rinkimų" kartotus tvirtinimus apie Lietuvos santykius su Sovietų Sąjunga kaip dviejų lygiateisių partnerių santykius staiga pakeitė reikalavimas "liaudies seimui" Lietuvą prijungti prie Sovietų Sąjungos. Vilniuje, Kaune, miesteliuose ir kaimuose kaip iš gausybės rago pasipylė susirinkimai, kurie, tarsi gero dirigento vadovaujami muzikantai, sutartinai ėmė dūduoti: "Mes norime, kad Liaudies atstovybė išklausytų liaudies reikalavimų ir prašytų Sovietų Sąjungos Aukščiausią Tarybą priimti Lietuvą į Didžiąją Sovietų Sąjungą ": "Reikalaujame, kad jie ("liaudies seimo" nariai) kreiptųsi į SSSR valdžią su prašymu prijungti Lietuvą prie galingosios socialistinės valstybės"; "Reikalaujame, kad Lietuvą priimtų į Sovietų Sąjungos respublikų šeimą"į "Reikalaujame, prijungti Lietuvą kaip 13 SSSR respubliką". O šių Maskvos surežisuotų reikalavimų antspaudas buvo P. Cvirkos straipsnis "Vilniaus Balse" liepos 20 "Kodėl mes norime dėtis į Sovietų Sąjungą". Tad "liaudies seimas" rinkosi, kaip sakoma, jau "ant gatavo". Iliuzijos jau buvo išsklaidytos, Maskvos kortos atskleistos. Iš kur autorius išpešė, kad "pabrėžtinai tvirtindami atsisakę savo pirmatakų savavališkumo praktikų, komunistai ryžosi pademonstruoti savo solidarumą su liaudimi artimiausioj ateity tikrai demokratinio seimo sušaukimu" (200)? Ir kodėl autoriui "įvykiai Lietuvoje tuoj po Liaudies Seimo" tapo tik Sovietų Sąjungos istorijos skyriumi (215)? Argi tuoj po "liaudies seimo" Lietuvos istorija nutrūko? Tiesa, autorius yra rūpestingai išvengęs net paminėti Lietuvos anek-savimo tarptautinį nepripažinimą, bet toks nutylėjimas juk paties tarptautinės teisės fakto nepanaikina.

Charles Leonard Lundin savo Įvade knygai, be kitų teiginių, pažeria du vertus ypatingo dėmesio-
"Reikėtų būti iš tikro drąsiam kategoriškai tvirtinti, kad siaurai partinis, sauvališkas, pompastiškas ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos režimas buvo viršesnis už dabartinę komunistinę padėtį, kuri, kaip kad visur kitur Sovietų Sąjungoj, yra mišinys beatodairiško minties varžymo ir policinės valstybės metodų su įvairių gyvenimo sričių pažymėtinais laimėjimais" (XVIII).

"Minties spekuliacijai priklauso klausimas, ar tokia maža ir ūkio išteklių stin-ganti šalis kaip Lietuva yra XX amžiuje gyvastinga nepriklausoma valstybė" (ibid.).
Nors nevisai aišku, ar tai yra įva-dininko įspūdžiai, knygą paskaičius, ar jo išankstinės sugestijos autoriui, šiaip ar taip, nepriklausomos valstybės režimą vienoj plotmėj statyti su okupaciniu ir išvis kvestionuoti mažos tautos valstybinės nepriklausomybės principą gali tik koks kosmopolitas arba Lietuvos nedraugas ir rusiškojo imperializmo ginklanešys. Po tokio įvado netenka nustebti ir kai kuriais labai saviškais autoriaus teiginiais.
Tikslumas šaukiasi dar šių pataisų: (a) Baltijos valstybės yra ne Sovietų Rusijos (RSFSR), bet Sovietų Sąjungos dalis (XX); (b) Hitleris su Stalinu rugpiūčio 23 ne tik nepuolimo sutartį pasirašė, bet ir slaptą papildomą protokolą, o rugsėjo 28 dar vieną slaptą papildomą protokolą; (c) apskrities karo komendantas angliškai, atrodo, tiksliau būtų district military commandant, ne commander (193); (d) "Liaudies vyriausybės" vainiko dėjimo prie nežinomojo kario paminklo apeigose nevisas kabinetas dalyvavo (197); ne tik Paleckio, nebuvo nė Gedvilo.
Vytautas Vaitiekūnas