Eilėraščiai Spausdinti
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS   
ŽIEDAI

Aš esu tiktai svečias,
Mano broliai — žiedai!
Šiurpuliai kaulus krečia
Po drabužiais juodais.

Per anksti šalnos krito
Ant saulėtų vejų
Ir giesmių, išrašytų
Mano žemės krauju.

Surakins širdis gruodas -
Mirsim, broliai žiedai —
Aš po arnotu juodu,
Jūs — po šiaurės ledais.


PAJŪRY

Dainavo jūra —mes klausėmės,
Įšėlo jūra — kur glausimės?

Kiautely sraigės maža erdvės —
Motina jūra, tu be širdies.

Užblokšti nori mus vilnimi —
Mes —akmenėliai nemylimi . .



FLEITA

Kodėl fleita taip gailiai klykia
Bengalijoj ir mano sieloje,
Lyg, rodos, iš saulėtekių tebūtų likę
Tik vakaras ir ši melodija.

Ar besugrįš rinkimo vaisių metas —
Tagorės skelbtas žemės derlius?
Ar besuspės, žvaigždžių apstulbintas, poetas
Nuberti savo karalienei tako
Paryčio perlais?

O kad žinotum, kas tą fleitą pučia,
Tu jos klausytis geistum visados —
Džiaugsmingoj rezignacijoj palinktum piūčiai,
Kaip rudenį prinokęs javas,
Be siaubo ir raudos.

Tai jau tikrai ne vakarinis vėjas,
Ne išdaigusis Panas, ne žmogus
Šį vakarą bus savo lūpom fleitą palytėjęs,
Jei virpa žemė ir dangus!

Dabar žinau, kodėl ir mano siela šoka,
Lyg išdidi kobra, nuo muzikos apsvaigusi,
Bet puola rytas — aukso obuolys prinokęs
Ant mano karalienės tako — Ir viskas baigiasi. . .

MUMS KELIAUJANT

Mums keliaujant, nugairino vėjai
Net granito kalnų pašlaites
Ir padangių, kurias tu mylėjai,
Užgesino žvaigždes.

Nūn žvalgaisi apstulbęs, kur dingo
Iškilnioji Žvaigždžių Sonata —
Tie taškai, ratilai, vingių vingiai,
Ta būtybė balta . . .

O gal tu, o gal aš jau keliauju
Džiaugsmo tiltu anapus naktų —
Gi čionai tik sunykęs kūnas ir kraujas
Šėlsta mūsų vardu.

Dar užtektų gautosios malonės
Kilt į naujo Alegro sritis
Ir matyti, ką matė Čiurlionis,
Kai pralaužė naktis.

PAJACAS




Užsidengė scena,
Išsijuokė pajacas,
Ir kas toliau? —
Kiti užlips vaidint,
Kiti išsikvatos
Tuojau, tuojau.

Užvilkit palaidinę,
Grimuokit veidą,
Kol slepia uždanga.
Dabar jau man eilė
Būt jūsų pajacu —
Lemties auka.

Bet šis vaidinimas
Išvirs tikrove.
Kai sprogs širdis,
Ir skausmo arija,
Pasiekusi crescendo,
Sales ardys.

Ta arija baisi,
Caruso numylėta,
Stiprės kerštu —
Svyruos galerijos,
Linguos žirandeliai,
Tik juoksies tu.


NAKTIS


Ši vasaros naktis —
Žavi kinietiška vaza.
Sužvilgo mėlynas ir baltas porcelianas
Vidurnakčių rasa.

Tai meno kūrinys —
Ne T angų ir ne Mingųl
Žiūrėkite, koks stebuklingas reginys —
Žmogus neminga.

Toks mėlynumas vandenų,
Toks baltis Paukščių Tako!
Sužvilgo dievišku menu
Žvaigždžių atvertos akys.

O gaila bus, o gaila,
Kai žvaigždės tems iš lėto —
Tai tokią naktį skleidės meilė
Romeo ir Julietos.

NEMANYKITE

Nemanykite, jog mano
Saulė be dėmių,
Žemė be meridianų,
Jūra be gelmių.

Mano saulėj supleškėjo
Ikaro sparnai,
Jūros veidrody aiškėja
Pamiršti veidai.

Vienas jau ryškus be galo,
Kito dar ilgiuos —
Dreba trys inicialai
Jūroj ant bangos . . .

O kad būčiau aš turėjęs
Ikaro sparnus
Nors tada, kai jūrų vėjas
Laužė meridianus!

Visą buitį saulėn kėlė
Įaudrėjusi širdis —
Šiapus džiaugsmo paralelės
Vaikščiojo naktis . . .


ŠEŠĖLIAI

Vėl šešėliai gyvent susirinko
Iš patamsio į ašarų slėnį.
Begalinė liūdnybė aplinkui,
Ir gailumo pilna mėnesiena.

Jei manei jų bent vieną praradęs,
Čia visus susiglaudusius rasi —
Jie pareina byloti be žado
Per nematomą prieblandų rasą.

Bet vardais jau vargu bekalbėsi —
Tai bekraujė dalis tavo kūno,
Tiktai prieblandoj likęs, ilgėsies
Mėnesienų gaivingo vaiskumo.

Tik lengviau gal tau bus prisiminus,
Kad šešėliai bent liūdintį mato —
Grįš gyventi numirusios minios
Per angas atsivėrusių metų.

AKMUO

Netoli Barstyčių, "Pavasario ryto" kolūkio laukuose, guli akmuo, vadinamas "Didžiuoju akmeniu". Jis laikomas didžiausiu akmeniu Pabaltijyje. Čia bus įrengta graži poilsio vieta.
Iš rajoninio laikraščio "Mūsų žodis"

Viešpatie,
Keliaudamas į Emaus miestą,
Mano tėviškėje nepamiršk sustoti.
Rasi ten didžiausią akmenį sau atsisėsti,
Kaip karalius sostą.

Tas akmuo,
Po juodžemio velėna paslėptas, ilsėjos,
Kad jo nenutryptų velnio kojos —
Sėsk ant to akmens, ir būk teisėjas
Ištremto žmogaus iš rojaus.

Tu buvai Pats teistas pas Pilotą
Ir ant kryžiaus tarp galvažudžių prikaltas —
Viešpatie, klausyk, kaip tie laukai migloti
Išpažįsta mano kaltę.