LIETUVOS GYVENTOJAI PASAULIO GYVENTOJŲ METAIS Spausdinti
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
Priešingos problemos Jungtinės Tautos 1974 metus yra paskelbusios Pasaulio Gyventojų Metais (World Population Year). Tikslas — išpopuliarinti pasaulio gyventojų prieauglio, pirmiausia ūkiškai besivystančių kraštų, planingą priturėjimą. Jungtinių Tautų demografų apskaičiavimu, jei šeimos vaikų vidurkis per ateinančius 30 metų būtų tik nuo 2.1 iki 2.5 vaikai (priklausomai nuo atskirų kraštų naujagimių mirtingumo procento), tai apie 2000-sius metus pasaulyje būtų 7522 milijonai gyventojų (1970 buvo 3630 milijonų). Afrikoj būtų 860 mil. (1970 — 344 mil.), P. ir Š. Amerikose — 1144 mil. (1970 — 510 mil.), Azijoje — 4513 mil. (2052 mil.), Europoje — 973 mil. (705 mil.), Okeanijoj su Australija — 32 mil. (19 mil.). Jungtinių Tautų demografų nuomone, ūkiškai besivystančių kraštų gyventojų prieauglio didėjimo sparta dėl pagerėjusių higienos sąlygų toli pralenkia tų kraštų ūkinės gerovės pažangos spartą. Tatai tiem kraštam graso vis didėjančiu skurdu, gausina darbo neturinčių jaunų nenuoramų skaičių ir vidaus neramumų grėsmę, didina taršos problemas, didina plyšį tarp turtingųjų ir vargingųjų kraštų, sunkina tarptautinius mainus, skatina agresiją ir pavojun stato tarptautinę taiką. Be to, didina masinio bado tikimybę jau netolimoj ateity. Taip pasaulio gyventojų nekontroliuojamo prieaugio padarinius yra supratusi ir JAV vyriausybė. Prezidentas Nixonas jau 1969.VII.18 pranešime kongresui yra atkreipęs į tai dėmesį. Pačios Jungtinės Tautos nuo 1969 kasmet skiria po $200 mil. J. D. Rockefellerio vadovaujamai įstaigai JT narių - valstybių gimimų kontrolei skatinti bei remti.

Tačiau pasaulio gyventojų prieaugio planingo priturėjimo klausimu nėra vieningo nusistatymo nei pačiose Jungtinėse Tautose, nei kitose tarptautinėse ir tautinėse institucijose, neišskiriant nė Katalikų Bažnyčios. Pvz. Kolimbijos katalikų hierarchija JT veiklą gimimų kontrolei skatinti bei remti sutiko tylomis.1 Pax Romaną žurnalo kai kurie neortodoksiški pasisakymai pasaulio gyventojų prieaugio planingo priturėjimo klausimu jau buvo cituoti "Aiduose" (1973, Nr. 7). Savo ruožtu griežčiausi balsai prieš gyventojų prieaugio planingą priturtėjimą pasigirsta kaip tiktai iš ūkiškai besivystančių kraštų, kuriems, pagal Jungtinių Tautų demografus, toks planingas priturėjimas yra labiausiai aktualus ir būtinas. Gyventojų prieaugio planingo priturėjimo opozicija argumentuoja, kad tokiu priturėjimu faktiškai siekiama tik išlaikyti ir įamžinti ("to perpetuate") tariamai privilegijuotą kai kurių aukšto gyvenimo lygmens kraštų ūkinę gerovę ūkiškai besivystančių kraštų gyventojų prieaugio sąskaita. Esą, apie 90% pasaulio visų išteklių lig šiol atitenka tik apie 25 procentams pasaulio gyventojų, o likusieji 75% pasaulio gyventojų turį tenkintis tik apie 10 procentų pasaulio visų išteklių.2 Esą, vienas JAV gyventojas suvartoja pasaulio išteklių ir užteršia aplinką daugiau kaip 25 gyventojai kai kurių ūkiškai besivystančių kraštų.3 Faktiškai todėl pasaulio gyventojam aprūpinti esąs reikalingas ne gyventojų prieaugio ūkiškai besivystančiuose kraštuose planingas priturėjimas, o tik pasaulio naudmenų teisingas paskirstymas tarp turtingųjų ir vargingųjų kraštų, teisingas gamybos organizavimas ne pelnui, o gyventojų reikmėms patenkinti, teisingas nuosavybės sistemos ir darbo organizacijos pakeitimas ir teisingas technologijos monopolio panaikinimas.4 Faktiškai betgi opozicija prieš pasaulio gyventojų prieaugio planingą priturėjimą pačiose Jungtinėse Tautos sudaro tik nežymią mažumą.
Tuo pat metu, kai JT skelbia Pasaulio Gyventojų Metus, kad išpopuliarintų gimimų kontrolę ir priturėtų pasaulio gyventojų prieaugio per greitą spartą, Lietuvos gyventojų per mažas ir vis mažėjantis prieaugis kelia visai priešingo pobūdžio problemas. Anot okupuotos Lietuvos demografų, "kiekvieno krašto ar apskritai didesnės žmonių grupės pusiausvyrai išlaikyti reikia, kad kiekvienoje šeimoje vidutiniškai būtų po 2.5 - 2.6 vaiko. Taigi, norint, kad mūsų respublikoje būtų nors ir nedidelis natūralus prieaugis, reikia, kad kiekviena šeima vidutiniškai turėtų ne mažiau kaip po tris vaikus".5 Ogi faktiškai šiuo metu "Lietuvoje dominuoja dviejų vaikų šeima. Šeimų, turinčių tris ir daugiau vaikų, skaičius nuolat mažėja. Be to, nemažai šeimų, ypač miestuose, teturi po vieną vaiką. Tokių šeimų skaičius turi tendenciją didėti".6 Todėl tautos išlikimo atžvilgiu "kelia nerimą nuolat mažėjantis gimimų skaičius".7 Okupuotos Lietuvos demografų apskaičiavimu "nuo laikotarpio prieš Spalio socialistinę revoliuciją iki 1970 metų gyventojų skaičius respublikos teritorijoje padidėjo vos apie 10 proc."8 Dėmesio*' vertas faktas, kad 1945 - 1961 metų laikotarpy tūkstančiui Lietuvos gyventojų gimimų skaičius siekęs tarp 21 ir 26, o 1972 jau sumažėjęs iki 17. Taip pat metinis natūralus gyventojų prieaugis, 1960 tūkstančiui Lietuvos gyventojų siekęs 14.7, 1972 jau sumažėjęs iki 7.9, t. y. net 46%.9 1960 natūralus Lietuvos gyventojų prieaugis faktiškai buvęs 41,000, o 1972 — tik apie 25,000.10 Labai mažėja ir daugiavaikių motinų skaičius. 1950 buvę 45,000, 1960 — 32,000, o 1971 — jau tik 22,000.^Lietuvos gyventojų prieaugio nesaikų mažėjimą tenykščiai demografai bando aiškinti butų stoka, krašto urbanizacija, vaikų darželių ir lopšelių stoka, moterų darbo nekontroliuojamom pamainom, tik viengungiam gyventi skirtais įmonių bendrabučiais, izoliuota padėtimi įmonių, kuriose dirba arba veik vieni vyrai (pvz. cemento gamykla), arba veik vienos moterys (pvz. audyklos), didele gaišatim, laukiant eilėse "parduotuvėse, buitinio aptarnavimo įmonėse, ryšių įstaigose, transporto bilietų kasose, poliklinikose, taupomosiose kasose, taip pat mokant už butą ir kitose įstaigose".12 Šiokie, Pasaulio Gyventojų Metų prielaidom bei intencijom visai priešingi, balsai dėl okup. Lietuvos gyventojų judėjimo padėties ir krypties skatina Lietuvos gyventojų judėjimą nuodugniau apžvelgti.

Lietuvos gyventojų judėjimas nepriklausomybės metais
Pirmojo pasaulio karo metais, ypač 1915 - 1918, Lietuvą nusiaubė epideminių ligų kelios bangos ir gyventojų mirimai viršijo gimimus. 1915 gimė 38,722, mirė 43,596; 1917 gimė 32,266, mirė 43,047; 1918 gimė 33,176, mirė 47,522. Dar ir 1919 gimė 41,095, mirė 51,930. Tad per tuos ketverius metus Lietuvos gyventojų mirimai viršijo gimimus 40,836. Maža išimtis buvo 1916. Gimė 35,565, mirė 31,512 ir natūralaus prieaugio buvo 4,053. Bendrai 1915 - 1919 Lietuvos gyventojų mirimai viršijo gimimus 36,783.13 Ir santuokos 1915 - 1918 buvo sumažėjusios. 1915 buvo tik 4;373, 1916 — 7,127, 1917 — 6,945, 1918 — 9,552. Tik 1919 pakilo iki 16,774.14 Šioks santuokų skaičius su mažais svyravimais išsilaikė per visus nepriklausomybės metus. Nuo 1920 prasideda normalus Lietuvos gyventojų judėjimas. Jo eigą 1920 - 1939 (1939 metų duomenys be Klaidėpos ir Vilniaus sričių) rodo lentelė kitame puslapy.
Iš viso per 1920 - 1939 metus nepriklausomoj Lietuvoj natūraliai priaugo 493,630 gyventojų, nepaisant, palyginti, didelio naujagimių iki vienerių metų amžiaus mirtingumo, kurio vidurkis
1922 - 1939 buvo 14.7 procentai. 1922 iki vienerių metų amžiaus naujagimių mirė 16.9 procentai,
1923 — 14.8, 1924 — 17.0, 1925 — 17.9, 1926 — 14.6, 1927 — 15.1, 1928 — 14.7, 1929 — 17.6, 1930 _ 15.4, 1931 — 14.5, 1932 — 16.7, 1933 — 12.1, 1934 — 16.6, 1935 — 12.3, 1936 — 12.8, 1937 — 12.0, 1938 — 11.3, 1939 — 12.2.15 Faktiškai per tuos 18 metų mirė 163,623 naujagimiai iki vienerių metų amžiaus. Tai sudarė 25.66 proc. visų tų metų mirimų.
Savo ruožtu Lietuvos gyventojų realųjį prieaugį taip pat mažino emigrantai. Jų 1923 - 1939 buvo 79,571, t. y. 17.7 proc. viso tų metų natūralaus prieaugio. Emigrantų tautybė pradėta žymėti tik nuo 1929 metų. Iš 1929 - l939 laikotarpiu emigravusiųjų buvo lietuvių 19,298, t. y. 56.73 proc. visų emigravusiųjų, žydų — 12,234,
t. y. 35.96 proc, kitų — 2,485, t. y. 7.31 proc. visų emigravusiųjų. 16.


.
Nepriklausomos Lietuvos gyventojų visuotinis surašymas įvyko 1923.IX.17. To meto Lietuvos plote (be Klaipėdos ir Vilniaus sričių) buvo 2,028.971 gyventojas. Lietuvos piliečių — 2,021,791, svetimšalių — 7,180. Vyrų — 967,560, t. y. 47.69 proc. visų gyventojų, moterų — 1,061,411, t. y. 52.31 proc. Lietuvių — 1,701,863, t. y. 83.91 proc. visų gyventojų, žydų — 153,743, t. y. 7.57 proc, lenkų — 65,599, t. y. 3.23 proc, rusų — 50,460, t. y. 2.48 proc, vokiečių 29,231, t. y. 1.44 proc, latvių 14,883, t. y. 0.73 proc, gudų — 4,421, t. y. 0.22 proc, kitų tautybių — 8,771, t. y. 0.42 proc.17 Katalikų — 1,739.393, t. y. 85,73 proc, protestantų — 77,256, t.y. 3.81 proc, ortodoksų — 55,074, t. y. 2.71 proc, kitų krikščionių — 753, t. y. 0.04 proc, izraelitų — 155.125.t. y. 7.65 proc., mahometonų — 1,107, t. y. 0.05 proc., kitų — 263, t. y. 0.01 proc. Įdomu, kad surašymo metu izraelitų buvo 1,382 daugiau kaip žydų.18 Atrodo, kad tas skirtumas bus apėmęs Lietuvos karaimus.
Pagal užsiėmimą surašymas rado žemės ūkyje 1,088,816 t. y. 78,95 proc. visų dirbančiųjų, pramonėje ir amatuose — 84,863, t. y. 6.15
proc, transporte — 13,041, t. y. 0.95 proc, prekyboje ir kredito įstaigose — 32,429, t. y. 2,35 proc, viešojoj tarnyboj ir laisvosiose profesijose — 44,471, t.y. 3.22 proc, kituose versluose—115.512. t. y. 8.38 proc. visų dirbančiųjų.19
Viso dirbančiųjų buvo 1,379,132, t. y. 67.97 proc. visų gyventojų.
Atskirose amžiaus grupėse surašymas rado:

Pagal Paryžiaus konvenciją 1924 pritvirtinta prisijungusioji prie Lietuvos Klaipėdos sritis Lietuvą papildė 139,448 gyventojais, ir 1926.1.1 Lietuvoje jau buvo 2,227,502 gyventojai. Vyrų — 1,062,705, t. y. 47.70 proc. visų gyventojų, moterų — 1,164.797, t. y. 52.30 proc.20 Ryšium su Klaipėdos srities prisijungimu šiek tiek pakito ir Lietuvos gyventojų tautinės bei religinės sudėties santykis. Lietuvių iš 83.91 proc. sumažėjo iki 80.14 proc, žydų iš 7.57 iki 7.11 proc, lenkų iš 3.23 iki 3.02 proc, rusų iš 2.48 iki 2.34 proc, latvių iš 0.73 iki 0.69 proc, gudų iš 0.22 iki 0.20 proc, o vokiečių iš 1.44 pakilo iki 4.08 proc. ir kitų iš 0.42 — iki 2.42 proc.21 Katalikų iš 85.73 proc. sumažėjo iki 80.48 proc, ortodoksų iš 2.71 iki 2.53 proc, izraelitų iš 7.65 iki 7.26 proc, o protestantų iš 3.8 proc pakilo iki 9.55 proc. ir kitų iš 0.01 iki 0.18 proc.22
Per sekančius penkerius metus Lietuvoj vėl padaugėjo 139,540 gyventojų ir 1931.1.1 Lietuvoje jau buvo 2,367,042 gyventojai. Vyrų — 1,134,410, t. y. 47.92 proc. visų gyventojų, moterų — 1,232,632, t. y. 52.08 proc.23
Per sekančius aštuonerius metus, 1931 - 1938, Lietuvoje vėl priaugo 208,321 gyventojas ir 1939.1.1 jau buvo 2,575,363 gyventojai.24 1939 kovo mėn. Vokietija atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos sritį su 153,793 gyventojais.25 1939 spalio mėn. Lietuva atgavo dalį Vilniaus srities su 482,500 gyventojų.26 Natūralaus prieaugio 1939 buvo 21,201.27 Tad 1940.
1.1 Lietuvoje buvo 2,925,271 gyventojas: 2,575,363 minus 153,793, plus 482,500, plus 21,201. Sovietų invazijos metu, 1940.VI. 15, Lietuvos gyventojų skaičius dar buvo padidėjęs apie 15,000 natūralaus prieaugio.

Lietuvos gyventojų katastrofa
Jau sovietų okupuotai ir prisijungtai Lietuvai Sovietų Sąjunga 1940 rugpiūčio mėn. grąžino dar dalį Vilniaus srities — Švenčionis, Dieveniškes, Druskininkus — 2647 kv. km ploto su 105,880 gyventojų. Tad 1941.1.1 sovietų okup. Lietuvoj ir be Klaipėdos krašto buvo 3,060,489 gyventojai: 2,925,271, plus 105,880, plus 29,338 natūralaus prieaugio.28 Per 1941 metus natūralaus prieaugio buvo 24,691, per 1942 pirmą ketvirtį — 11,333.29 Tad 1942.IV.1 jau vokiečių okupuotoj Lietuvoj turėjo būti 3,096,513 gyventojų: 3,060,489, plus 24,691, plus 11,333. 1942.IV.1 vokiečių okupacinė administracija atskyrė nuo okup. Lietuvos Druskininkų sritį, 1053 kv. km su 42,120 gyventojų, o okup. Lietuvai priskyrė Ašmenos apskritį su 95,489 gyventojais, Svyrių apskritį su 77,637 gyventojais ir Vidžių valsčių su 13,029 gyventojais.30 Tuo būdu okup. Lietuvos plotas buvo padidintas 4850 kv. km., o gyventojų skaičius — 144,035, ir 1942.IV.1 vokiečių pertvarkytame okupuotos Lietuvos plote turėjo būti 3,240,548. Prof. K. Pakštas skaičiavo, kad visuotinis gyventojų surašymas "1942 m. geg. 27 d. minėtose naujose ribose (be Klaipėdos, bet

su Ašmena ir Svyriais) turėjo rastia pie 3,200,000".31 Faktiškai tačiau tas surašymas terado 2,789,587 gyventojus, t. y. 450,961 arba 13.92 proc. visų gyventojų mažiau, kaip turėjo būti pagal 1940.1.1 gyventojų faktinį skaičių, natūralų prieaugį 1940. 1.1 - 1942.IV.l laikotarpiu ir teritorinį padidėjimą. Lietuvos gyventojus 1940 - 1942 ištikusios katastrofos apimtį ryškiai rodo gyventojų judėjimo duomenys tuose Lietuvos miestuose ir apskrityse, kurių plotas 1942.V.27 (surašymo metu) buvo tas pats, kaip 1940.1.1 (žr. lentelė ankstesniame puslapy).

Lentelėje panaudotų Lietuvos apskričių ir miestų 1940.1.1 - 1942.V.27 laikotarpiu gyventojų sumažėjimas sudarė 85.34 proc. to laikotarpio viso gyventojų sumažėjimo.

Surašymas rado vyrų 1,322,407, t. y. 47.41 proc. visų gyventojų, moterų — 1,467,180, t. y. 52.59 proc. Vyrų procentas — mažesnis kaip po I pasaulio karo 1923 surašymo metu buvęs procentas. Lietuvių 1942 surašymas rado 2,262,356, t. y. 81.1 proc. visų gyventojų, lenkų — 337,540, t. y. 12.1 proc, gudų — 80,898, t. y. 2,9 proc, kitų — 108,793, t. y. 3,9 proc. visų gyventojų.32 Surašymas neapėmė ne tik okup. Lietuvoj buvusios vokiečių kariuomenės, okupacinės administracijos personalo ir karo belaisvių, bet ir getuose tebesančių Lietuvos žydų. 1926.1.1 Lietuvoje buvo 157, 376 žydai gyventojai.33 Jų metinio natūralaus prieauglio vidurkis buvo 5.5 proc. viso Lietuvos gyventojų metinio natūralaus prieaugio. Per 1926 -1939 Lietuvos gyventojų natūralaus prieaugio buvo 347,861. Žydų natūralaus prieaugio per tuos pačius metus bus buvę apie 19,000. Savo ruožtu 1926 -1939 iš Lietuvos išemigravo apie 25,000 žydų: 1926 - 1928 — apie 13,000, o 1929 - 1939 — 12,234.34 Tad žydų gyventojų skaičius 1940.1.1 buvo keliais tūkstančiais mažesnis, kaip kad 1926. 1.1. 1939 - 1940 Lietuvai grįžusioj Vilniaus srities dalyje pagal 1931.XII.9 gyventojų surašymą žydų gyventojų buvo 94,900.35 Vilniaus srities žydų gyventojų emigracija buvo dar didesnė, kaip nepriklausomos Lietuvos žydų gyventojų. Tad 1939 -
1940 Lietuvai grįžusioj Vilniaus srities dalyje žydų gyventojų buvo ne daugiau kaip 90,000. Tuo būdu 1942.V.27 Lietuvos gyventojų deficite žydai bus sudarę apie 242,000 gyventojų. Kitą to deficito dalį, apie 210,000, sudarė repatriantai į Vokietiją, sovietų okupacijos vienerių metų aukos, rezistencijos ir 1941 sukilimo aukos, negalėję ištrūkti iš sovietų armijos lietuviai kariai (29 korpe), Vokietijos - Sovietų Sąjungos karo pradžioje į Rusiją pabėgę komunistų partijos ir komso-molo nariai bei kiti sovietų okupacijos kolaborantai, pirmiausia, Lietuvos rusai.

Per 1942 balandžio - gruodžio mėnesius natūralaus prieaugio buvo 25,114, o per 1943 — 31,720.36 Per 1944 pirmą pusmetį natūralaus prieaugio dar bus buvę bent 10,000 gyventojų. Tad 1944 vasarą okupuodama Lietuvą, Sovietų Sąjunga Vokietijos okupuotame Lietuvos plote turėjo rasti ne mažiau kaip 2,856,421 gyventoją: 2,789,587 plus 1942.IV - XII natūralaus prieaugio 25,114, plus 1943 natūralaus prieaugio 31,720, plus 1944 I pusmečio natūralaus prieaugio 10,000. Lietuvę okupavusi, Sovietų Sąjunga vėl atskyrė nuo Lietuvos Ašmenos, Svyrių, Vidžių sritį su 189,196 gyventojais (prijungiant tą sritį buvo skaičiuojama 186,155 gyventojai, atjungiant dar prisidėjo natūralaus prieaugio 3041), ir Lietuvai grąžino Druskininkų sritį su 42,800 gyventojų (atskiriant ją vokiečiam nuo Lietuvos buvo skaičiuojama 42,120 gyventojų ir dabar grąžinant dar prisidėjo natūralaus prieaugio 680) ir Klaipėdos sritį su 154,000 gyventojų. Tad dabartiniame sovietų okupuotos Lietuvos plote antrosios sovietų okupacijos pradžioje turėjo būti 2,864,025 gyventojai: 2,856,421 minus 189,196 ir plus 196,800 gyventojų. Per sekančius penkerius metus, 1945 - 1949, šis gyventojų skaičius pasipildė ne mažiau kaip 160,000 natūralaus prieaugio, bent 50,000 grįžusių iš Rusijos į Lietuvą pabėgėlių nuo vokiečių okupacijos (vienų žydų apie 25,000) ir apie 150,000 iš Rusijos į Lietuvą prigužėjusių sovietinių kolonistų. Tad 1950 pradžioje sovietų okupuotoj Lietuvoj turėjo būti 3,224,000 gyventojų, o sovietiniai šaltiniai nurodo buvus tik 2,573,000 gyventojų,37 t. y. 651,000 mažiau. Į šį gyventojų deficitą įeina 1945 -1947 repatriantai į Lenkiją, prof. K. Pakšto duomenimis, atrodo, iš Lenkijos šaltinių, — 178,013, o M. Požarsko duomenimis — 171,158, t. y. 6,855 mažiau,38 ir apie 150,000 pasitraukusių iš Lietuvos (su Klaipėdos sritimi) nuo sovietų okupacijos.

Dėmesio vertas sovietinių šaltinių cituojamas faktas, kad 1950 pradžioje buvo 2,573,000 gyventojų, o 1951 pradžioje — tik 2,561,000 gyventojų.39 Tad per vienerius metus Lietuvoje sumažėjo 12,000 buvusių gyventojų ir dingo visas 1950 natūralus prieaugis, kurio buvo 11,6 promilės, t. y. 30,000; dingo taip pat mechaninis kolonistų prieaugis, kurio buvo ne mažiau, kaip 8,000. Kaip atsimename. 1950 vyko Lietuvos gyventojų masinės deportacijos ir laisvės karas. Tatai ir sudarė 50,000 deficitą per vienerius metus.

Bet ir su 1950 okup. Lietuvos gyventojų deficitas nesibaigė. Jei paskaičiuosime natūralų 1951 -1958 prieaugį tik 11-kos promilių metinio natūralaus prieaugio pagrindu (sovietų šaltiniai nurodo 1950 11.6 promiles, 1955 — 11.9 ir 1958 — 14.6 promiles40), tai per tuos aštuonerius metus jo turėsim 233,000. Pridėję ne mažiau kaip 40,000 kolonistų mechaninio prieaugio, 1959.1.1 gausime 2,834,000 gyventojų: 2,561,000 plus 233,000, plus 40,000. 1959.1.15 gyventojų surašymas faktiška rado tik 2,711,000, t. y. 123,000 mažiau.

Pateiktieji duomenys rodo, kad per 1940 -1958 laikotarpį sovietų ir vokiečių okupacijos yra pražudžiusios 1,274,900 Lietuvos gyventojų: 1940 -1942 _ 450,900, 1944 - 1949 — 651,000, 1950 — 50,000 ir 1951 - 1958 — 123,000. Jei 1940 -1958 laikotarpiu nebūtų vykęs Lietuvos gyventojų mechaninis judėjimas: repatriacijos, deportacijos, mobilizacijos į svetimųjų kariuomenes, nebūtų rezistencijos, sukilimo, laisvės karo aukų, dabartiniame okupuotos Lietuvos plote 1959.1.15 surašymas būtų radęs 3,787,900 gyventojų: 2,711,000 minus 198,000 sovietinių kolonistų ir plus 1,274,900 deficito. Dėl sovietinės ir nacinės okupacijos genocidinės politikos Lietuva 1940 -1958 yra netekusi viso trečdalio savo gyventojų. Patys sovietiniai šaltiniai pripažįsta, kad "karo ir pirmaisiais pokario metais žuvo arba dėl įvairių priežasčių iš Lietuvos išvyko apie 850 tūkst. žmonių".41

Lietuvos gyventojų judėjimas po katastrofos Lietuvos gyventojų genocidinio masfo nuostoliai faktiškai bus pasibaigę su Stalino mirtimi. 1959.1.15 gyventojų surašymas turėjo būti sykiu tarsi antkapis gyventojų genocidiniams nuostoliams ir tarsi pažadas daugiau mažiau normalaus gyventojų judėjimo ateičiai. Į gyventojų judėjimą nuo 1959 surašymo iki 1970 surašymo tenka žiūrėti jau kaip į gyventojų judėjimą sovietinės sistemos normaliomis sąlygomis. Be abejo, Stalino laikų genocidinės politikos atsiminimas ir baimė, kad ji vėl gali grįžti, gyventojus tebeveikia ir tam tikro poveikio turi gyventojų judėjimui.
Lietuvos gyventojų judėjimo eigą ir perspektyvą vaizduoja keturių surašymų atitinkamų duomenų suvestinė:


Suvestinės duomenys pirmiausia rodo, kad dar ir 1970 Lietuvos gyventojai nebuvo galutinai išlyginę 1940 - 1958 metų genocidinės katastrofos nuostolio. Dabartiniame okupuotos Lietuvos plote 1940.1.1 buvo 3,184,944 gyventojai: 2,925,271 buvo to meto Lietuvos teritorijoj, plus 153,793 tuo metu atplėštame nuo Lietuvos Klaipėdos krašte ir plus 105,880 tuo metu dar Lietuvai negrąžintoj Druskininkų - Dieveniškių srity. Lietuvos gyventojų nuostolis buvo galutinai išlygintas tik 1971 pabaigoj irtai, žinoma, tik įskaitant sovietinius kolonistus.
Suvestinė taip pat rodo, kad nemažai Lietuvos vyrų, mobilizuotų į caro armiją, žuvo I pasauliniame kare ir kad todėl 1923 surašyme Lietuvos vyrų procentas bendrame gyventojų skaičiuje buvo žemiau normalaus, tačiau po pirmos sovietinės okupacijos 1942 surašyme jis dar sumažėjo, o po 1944 - 1958 gyventojų nuostolių jis ir vėl sumažėjo. Tik 1959 - 1970 Lietuvos vyrija šiek tiek atsitiesė, bet vis tiek dar nepasiekė nė 1942 procento bendrame gyventojų skaičiuje.

Panaši kreivė, kaip visų Lietuvos gyventojų judėjime, žymi ir pačių lietuvių gyventojų judėjimą. Tik 1942 surašyme lietuvių procento visų Lietuvos gyventojų skaičiuje sumažėjimą, lyginant su 1923 surašymo duomenimis, lėmė Lietuvai grąžinta Ašmenos - Svyrių - Vidžių sritis su didesniu mažumų gyventojų skaičium, o 1959 surašyme — sovietų genocidinė politika. Per 1959 -1970 lietuvių procentas bendrame gyventojų skaičiuje, lyginant su 1959 surašymo duomenimis, pakilo 0.78 proc. Tačiau šio pakilimo pagrindas buvo ne Lietuvos lietuvių natūralus prieaugis, o iš Rusijos grįžusieji lietuviai tremtiniai. Jie sudarę "daugiau kaip pusę Lietuvos gyventojų mechaninio prieaugio",421, y. per 25,000. Tatai matyt ir iš to, kad 1959 surašymas už Lietuvos ribų buvo radęs per 175,000 lietuvių, o 1970 surašymas jų rado tik 158,000, t. y. 17,000 mažiau, neskaitant 1959 -1970 jų natūralaus prieaugio. Grįžusieji lietuviai tremtiniai sudarė ne mažiau kaip septynis proc. viso 1959 - 1970 lietuvių prieaugio ir ne mažiau kaip 0.91 proc. visų 1970 surašymo Lietuvoje rastų lietuvių, t. y. net truputį daugiau (0.13%) už Lietuvos lietuvių procento pakilimą bendrame Lietuvos gyventojų skaičiuje (0.78%). Tad be grįžusių į Lietuvą lietuvių tremtinių 1959 - 1970 lietuvių procentas bendrame Lietuvos gyventojų skaičiuje būtų net sumažėjęs.
Lentelė rodo ne tik Lietuvos žydų gyventojų tragediją, vokiečiams Lietuvą okupavus, bet ir žydų gyventojų skaičiaus mažėjimą sovietų okup. Lietuvoj. 1959 - 1970 žydų gyventojų sumažėjo 0.11 proc. visų Lietuvos gyventojų skaičiuje ir 4.45 proc. pačių žydų gyventojų skaičiuje.

Ryšium su Lietuvai grąžinta Ašmenos - Svyru -Vidžių sritimi 1942 surašyme Lietuvos lenkų gyventojų procentas bendrame Lietuvos gyventojų skaičiuje buvo pašokęs iki 12.10 proc, nežiūrint, kad vokiečių okupacijos sąlygomis žymi dalis Lietuvos lenkų gyventojų surašymo metu laikė tikslinga savo tautybę maskuoti. Sovietų Sąjungai Ašmenos - Svyrių sritį 1944 nuo Lietuvos atskyrus ir 1945 - 1947 leidus iš Lietuvos lenkams repatrijuoti į Lenkiją, 1959 surašymas Lietuvoje lenkų rado 8.49 proc visų Lietuvos gyventojų, o per 1959 - 1970 metus tas procentas sumažėjo iki 7.7. proc.

Kitokia kreive vyko rusų - gudų - ukrainiečių gyventojų judėjimas. 1923 surašyme Lietuvos rusai su gudais sudarė 2.70 proc. Lietuvos gyventojų: rusai — 2.48 proc, gudai — 0.22 proc. 1942 surašyme ryšium su Lietuvai grįžusia Vilniaus srities dalimi gudų procentas šoktelėjo iki 2.90 proc. Rusai 1942 surašyme buvo įjungti į grupę "kiti". Su antrąja sovietų okupacija į Lietuvą buvo prigabenta sovietinių kolonistų apie 200,000, ir 1959 surašymas rado 8.52 proc. rusų, 0.65 proc ukrainiečių ir 1.12 proc. gudų (gudų procentas sumažėjęs dėl Ašmenos - Svyrių srities atskyrimo nuo Lietuvos) — bendrai 10.29 proc. visų Lietuvos gyventojų. 1970 surašyme tas procentas dar pakilęs 0.61 proc: rusų — 0.08 proc, gudų — 0.38 proc. ir ukrainiečių — 0.15 proc. ir bendrai sudarė 10.90 proc. visų Lietuvos gyventojų.

Lietuvos vokiečių procentas labai sumažėjo dėl 1941 repatriacijos. Latvių gyventojų procento mažėjimas, atrodo, vyksta natūraliai, jaunesniajai kartai vis daugiau sutampant su lietuviais. Apskritai Lietuvos gyventojų tautinės sudėties spektras, per 1959 - 1970 šiaip pakito: padaugėjo lietuvių 16.5 proc, rusų 16 proc, lenkų 4.4 proc. gudų 50.3 proc, ukrainiečių 41.8 proc, o sumažėjo žydų 4.45 proc. ir latvių 19 proc.

Pagal sovietinius šaltinius, 1959 - 1970 Lietuvoje "kasmet vidutiniškai gyventojų pagausėdavo 38 tūkst. žmonių, iš jų dėl natūralaus prieaugio — 33 tūkst."43 Vadinasi, kasmet į Lietuvą atgabenama po 5,000 sovietinių kolonistų. Lietuvos gyventojų mastu tai labai didelė svetimo elemento infiltracija. Ji juoba grėsminga autochtonams, kurių natūralus prieaugis, galima sakyti, katastrofiškai ėmęs mažėti: nuo 40,000 su viršum 1960 iki 26,000 su viršum 1969. Šia prasme būdingi suvestinės amžiaus grupių procentai. 1923 iki 19 metų amžiaus buvo 43.11 proc. gyventojų, 1959 — jau tik 35.60 proc, 1970 — tik 34.60 proc. Arba amžiaus grupėse iki 30 metų amžiaus 1923 buvo
62.31 proc. Lietuvos gyventojų, 1959 — jau tik 53.0 proc, o 1970 sumažėjo iki 48.90 proc Vadinasi, okup. Lietuvos gyventojai yra pusėtinai vyresnio amžiaus kaip kad buvo nepriklausomos Lietuvos gyventojai. Šioks gyventojų amžiaus grupių proporcijos pasikeitimas senatvės kryptimi labai mažina pagrindą ir natūraliam prieaugiui.

Kitokia kreive vyksta Lietuvos miestų gyventojų judėjimas. Nepriklausoma Lietuva iš carinės Rusijos paveldėjo, galima sakyti, tik Lietuvos miestų užuomazgas. 1923 surašymas rado 2,000 ir daugiau gyventojų turinčiuose miestuose tik 14.9 proc. to meto Lietuvos gyventojų. 1942 surašymas miesto gyventojų jau rado 18.3 procentus. Kiek kitaip aptaręs miesto gyventoją, 1959 surašymas jau rado 39 proc. miesto gyventojų, o 1970 — 50.20 proc. Dėl skirtingų miesto gyventojam nustatytų kriterijų,46 1923 ir 1942 miesto gyventojų skaičių tiesioginis palyginimas su 1959 ir 1970 miesto gyventojų skaičiais tikro santykio neparodytų. Vis dėlto kad ir be tiesioginio santykio tie skaičiai rodo okup. Lietuvos gyventojų migraciją iš kaimo į miestą vykstant palyginti didele sparta ir apimtimi. Tai nėra koks išimtinis tik okup. Lietuvos gyvenimo reiškinys. Tai visuotinis šių laikų gyvenimo sutechnologinimo procesas, atskiruose kraštuose įvairuojąs tik savo apimtimi ir sparta. Okup. Lietuvoj šis procesas pasižymi gal tik viena skirtinga savybe. Lietuvos kaimo gyventojų judėjimas miesto kryptimi, bene jau nuo Gedimino laikų mažumų dominuojamus, Lietuvos miestus ima sulietuvinti. Tai aiškiai rodo Lietuvos miestų gyventojų tautinės sudėties duomenys 1923, 1959 ir 1970 surašymuose:

Be abejo, ir okup. Lietuvos kaimo gyventojų miesčionėjimas neišvengs tų pačių moralinių, psichologinių, socialinių, taršos, "svetimėjimo" ir kitų problemų, kurios šiandien kamuoja supramonintų kraštų žmogų. Bet pirmiausia okup. Lietuvos kaimo gyventojų miesčionėjimas jau yra iškėlęs pačią pagrindinę tautinio potencialo problemą — natūralaus prieaugio. Po 1970 gyventojų surašymo per praėjusius ketverius metus Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo tik 129,000, įskaitant ir mechaninį sovietinių kolonistų prieaugį, kurio kasmet būva apie 5000, ir 1974.1.1 okup. Lietuvoj buvo 3,257,000 gyventojų.44 Per 1973 natūralaus ir mechaninio prieaugio drauge tebuvo 23,000.45 Tai tikrai aliarmuojanti padėtis, nes per keletą irtetų graso Lietuvoj būti daugiau karstų kaip lopšių. Lietuvos demografų susirūpinimas gyventojų natūraliu prieaugiu labai iškalbingas.
1. Convergence, Quarterly Review, Switzerland, 1973,
Nr. 3 p. 10.
2. Ibid. Nr. 1, p. 12.
3. Ibid. Nr. 2, p. 7.
4. Ibid. Nr. 1, p. 13.
5. A. Stanaitis ir P. Adlys, Lietuvos TSR gyventojai,
Vilnius, 1973, p. 18.
6. Ibid.
7. Ibid.
8. Komunistas, Vilnius, 1973 Nr. 12, p. 41.
9. Ibid. 10. Ibid. 11. Ibid.
12. Lietuvos TSR gyventojai, p. 18; Komunistas, p. 42.
13. Lietuvos statistikos metraštis 1924 - 1926 metam,
Kaunas, 1927, p. 29.
14. Ibid. p. 38.
15. Lietuvos statistikos metraštis 1939 metam, Vilnius, 1940,
p. 17.
16. Ibid. p. 54. 17. Ibid. p. 15. 18. Ibid. 19. Ibid.
20. Lietuvos statistikos metraštis 1924 -1926 metam, p. 17.
21. Ibid. p. 22.
22. Ibid. p. 23.
23. Visa Lietuva, Kaunas, 1932, p. 12.
24. Lietuvos statistikos metraštis 1939 metam, p. 16.
25. Statistische Berichte fūr das Ostland, Riga, 1943,
Nr. 1/4, p. 9.
26. Lietuvos statistikos metraštis 1939 metam, p. 16.
27.Ibid.
28. Statistische Berichte 1943, Nr. 1/4, p. 123 - 124.
29. Ibid.
30. Ibid. p. 8.
31. Draugas, Chicago, 1955.XI.5.
32. Statistische Berichte, 1942, Nr. 7/8.
33. Lietuvos statistikos metraštis 1924 - 1926, p. 22.
34. Lietuvos statistikos metraštis 1939, p. 54.
35. Ostland in Zahlen, Riga, 1942, p. 2.
36. Statistische Berichte, 1944, Nr. 1/4, p. 6.
37. Tiesa, Vilnius, 1971.V.6.
38. Draugas, Chicago, 1955 X1.5; M. Požarskas, Tarybų
Lietuvos ir Liaudies Lenkijos santykiai, Vilnius, 1973.
39. Lietuvos TSR gyventojai, p. 13.
40. Tarybų Lietuvai 25 metai, Vilnius, 1965, p. 17.
41. Lietuvos TSR gyventojai, p. 13.
42. Mokslas ir gyvenimas, Vilnius, 1971, Nr. 6, p. 19.
43. Ibid. p. 18.
44. Tiesa, 1974.1.29.
45. Plg. Lietuvos TSR gyventojai p. 13; Tiesa, 1974.1.29.
46. 1923 ir 1942 miesto gyventojais buvo laikomi tik
2,000 ir daugiau gyventojų turintieji telkiniai, o 1959 ir 1970
"miesto gyventojais laikomi tie žmonės, kurie gyvena respub-
likinės priklausomybės ir rajoninio pavaldumo miestuose bei
miesto tipo gyvenvietėse", nežiūrint gyventojų skaičiaus. (Plg.
Lietuvos TSR gyventojai, p. 25).