Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILTIS —TAUTOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė R.V.D.   
Šią vasarą Australijos ir Naujosios Zelandijos vyriausybės pripažino Lietuvos įjungimą Sovietų Sąjungon. Toks demokratinių valstybių pasielgimas sukėlė mūsų pasipiktinimą, kad nepaisant teisės, buvo nusilenkta jėgai. Ypač jautriai reagavo Australijos lietuviai. Jiems pasisekė išjudinti ir pačių australų visuomenės protestą prieš savo vyriausybės žygį. Net parlamentas (tegu ir tik vieno balso dauguma) dėl to pasmerkė Australijos vyriausybę. Tačiau, deja, tai nieko faktiškai nepakeičia.

Australijos ir N. Zelandijos mostas įspėja, kad, sverdami laiką, o ne teisę, ir kiti kraštai gali taip pat pasielgti. Vadinamoji Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija irgi nieko mums gera nežada. Kai tesirūpinama status quo, morale nesivaržoma. Perduodami Sovietų Sąjungai Lietuvos auksą, anglai lengvai nusiplovė rankas principu, kad "there is no moral judgement in-volved in the recognition of reali-ty" . . .

Žmonijos sąžinė jau išbudo tautų laisvės idėjai. Bet dar toli ligi tarptautinių santykių humanizacijos — moralei, o ne jėgai palenkimo. Morale nesivaržanti "reali politika" reiškia, kad dar toli ir ligi sovietų pavergtųjų tautų išsilaisvinimo.

Viena mums yra aišku: kelias į Lietuvos laisvę yra ilgas. Nėra ko mestis dėl to neviltin. Tik reikia viltį dėti ne į svetimuosius, bet į save pačius. Nieko nėra istorijoje amžina, nors jos tėkmė yra lėta. Ateis laikas suskeldėti ir sovietinei imperijai. Tik svarbu, kad ligi to laiko lietuvių tauta būtų išlikusi gyva ir nepalaužtos dvasios. Tautoje — viltis.

Gyva tauta, kuri kuria. Visose srityse jaunos pajėgos veržiasi į kūrybinį reiškimąsi. Tiesiog nuostabu, kad tiek pasiekiama tokiomis sąlygomis. Kur nesigėdima nė buldozerių paleisti prieš modernųjį meną, ten viskas ''kryptingai" reglamentuojama. Matyti, kaip "kryptingai" skirstomos premijos ir traktuojami visi kūrėjai. Tokios prievartos sąlygomis daug kas suluošinama ir pačiuose kūrybiniuose užmojuose. "Suluošinimo" žodį perimame iš Kauno dramos teatro vyr. režisieriaus Jono Jurašo, savo protesto laiške (1972. VIII. 16) rašiusio, kad tik kompromisų keliu galėjo "žiūrovui išsaugoti savo suluošintus kūrinius". Už daugelį kūrėjų kalbėjo J. Jurašo žodžiai: "Šiandien mane degina neįgyvendintų ir sužalotų kūrinių balsas".

Gyva tauta, kuri kovoja.
Kaip daugelio kūrėjų protestą prieš partinę reglamentaciją išreiškė J. Jurašas (koks jo, iš teatro atleisto, dabar likimas?), taip savo gyvybės auka R. Kalanta išreiškė tautos nusistatymą prieš okupacinę prievartą. Visus sukrėtė šis herojiškas savęs paaukojimas. Nemažiau sukrečiantis yra ir tas kasdieninis heroizmas, kurį atskleidžia "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" iš visų krašto kampelių, iš pačių liaudies masių. Kol laikraščiai tik gabalais spausdino "Kronikos" žinias, jos ne visų sąžines pasiekė. Perskaičius dabar knyga išleistus jos pirmuosius septynis numerius, pamatai, su kokia ryžtimi tauta kovoja už savo dvasinę laisvę.

Akivaizdoje tos visos tikrovės, kurią perduoda "Kronika", visos 'mūsų išeivinės "varžybos" blėste išblėsta ir lieka tik skaudi gėda, kad vis dar giliau į jas brendame, užuot rūpinęsi tautai iš tikrųjų padėti, kiek galime ir privalome. R.V.D.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai