Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VESTUVĖS ŽEMAIČIUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS PAKALNIŠKIS   
Čia aprašomi vestuvių papročiai tvarkė žmonių gyvenimą XIX a. antroje pusėje ir XX a. pirmame ketvirtyje. Ypač stipriai gyveniman įaugę jie buvo iš 19-tojo į 20-tą amžių pereinant. Pirmasis pasaulinis karas ir jo įnešti pasikeitimai palietė ir papročius. Jeigu anksčiau išimtys nuo nusistovėjusios tvarkos buvo retenybė, trečiame šio amžiaus dešimtmetyje jos pasidarė dažnu reiškiniu. Prieš 1940 metus į buvusius vestuvių papročius, ypač į zalėtas, buvo jau žiūrima kaip į juokingą senovėje praktikuotą dalyką.

Visas reikalas prasidėti galėjo piršlybomis. Kas nors pradėjo pasakoti vaikiui apie esančią kur nors tinkamą partnerę vedyboms. Po to galėjo sekti są-vedybos — susipažinimas šventadienį arba turgaus dieną mieste. Jei patiko vienas antram, vaikis, pasiėmęs piršlį, važiavo tada į zalėtas.

Galėjo piršlybos ir nebūti reikalingos, nei są-vedybos, jeigu jaunieji patys susipažino ir, gal būt, jau buvo įsimylėję vienas antrą. Tada vaikis pasikvietė ką nors į piršlius ir kartu su juo nuvažiavo pas savo išrinktąją. Jei netoli gyveno, nuėjo pėsčiom, bet abudu su piršliu. Zalėtos ir šiuo atveju buvo neišvengiamos.

Važiavo į zalėtas ir be sąvedybų, pas visai nepažįstamą. Buvo apsukrių piršlių, kurie žinojo visos plačios apylinkės, net gretimų parapijų, tekėti norinčias merginas. Į tokį kreipėsi vesti norįs jaunas ūkininkaitis, prašė išpiršti jam pačią. Piršlys tada vežė jį, vieną savaitę pas vieną, kitą pas kitą, kol pataikė ten, kur jaunieji patiko vienas antram ir kur susiderino abiejų pusių reikalavimai turtiniais vedybų klausimais.

Šiaip ar taip, zalėtos buvo pirmoji ir normaliomis sąlygomis būtina oficiali vedybinio sandėrio pradžia. Be zalėtų vedėsi tik bežemiai, labai neturtingi, arba tie, kurie be tėvų palaiminimo tai darė, turtingam į neturtingą įsimylėjus.

Ūkininkaitis turėjo gražesnį arklį zalėtoms. Gražiais kinkymais pakinkė jį ir būtinai skambalą pririšo. Kai skambėjo keliu per sodą, visi suprato, kad zalėtininkai važiuoja, ir mergos puolė prie langų žiūrėti, su plakančiom širdim, į kurį kiemą, gal pas ją.

Kai įvažiavo į sodybą, jaunasis pasiliko lauke prie arklio, o piršlys ėjo į vidų paklausti tėvus, ar įsileis neprašytą svečią. Tėvai pasiteiravo, kas jis toks, kiek žemės turi, ir, jei jo turtinė padėtis atitiko jų turtinę padėtį, davė sutikimą įsivesti jaunąjį.

Išėjo tada piršlys, pririšo arklį ir pašėrė, ir jau abudu ėjo į vidų.
Įėjusiu į trobą pasisveikino, atsisėdo ir šnekėjosi. Vedybų klausimo nelietė. Šnekėjosi apie orą. apie darbus. Tikslas buvo jauniesiems pamatyti vienas antrą.
Pusvalandį pasišnekėję, atsisveikino ir išėjo "važiuoti namo". Nuėjus prie arklio, vaikis pasakė pirkliui, ar patiko jam merga. Jei nepatiko, atrišo arklį, susėdo ir išvažiavo. Jei patiko, piršlys vienas grįžo į vidų paklausti, ar patiko vaikis mergai. Jei ir jai patiko, mergos tėvas išėjo tada prie vaikio ir jau mandagiai kvietė jį atgal į vidų "arbatos išgerti".

Kai grįžo vaikis į trobą, mergą rado pasikeitusią drabužius, dailiau apsivilkusią, o motiną — bekuriančią ugnį arbatai virti ir kiaušinienei kepti. Piršlys ištraukė iš kišenės pusbutelkę ir pastatė ant stalo. Motina dėliojo lėkštes ir stiklines, duoną ir sviestą. Merga prie stalo atsisėdo greta vaikio.

Pasikalbėjimas dabar, valgant ir išgeriant, buvo jau konkretus — apie turtą. Jaunosios tėvai pasakojo, kokią pasogą duos savo dukteriai, kiek pinigais, kiek kokių gyvulių, vežimų arba ūkio padargu. Piršlys kartais pareiškė, kad per mažai duodama, prašė daugiau, derėjosi. Jis iš anksto žinojo jaunojo turtines sąlygas vedyboms. Jaunieji į tas derybas mažai tesikišo. Tarp jų, greta sėdinčių, mezgėsi pirmojo nedrąsaus flirto pradžia.

Jei susitarė dėl pasogos, kas dažniausiai ir būdavo, jaunieji buvo laikomi suderėję. Nustatė dieną ūkvaizdžiams, ir zalėtininkai išvažiavo.

Ūkvaizdžiai buvo po kokios savaitės. Jaunoji su tėvais ir vyresniu broliu, jei toks buvo, arba ir su kitu artimu gimine važiavo pamatyti jaunojo ūkį. Jaunojo tėvai priėmė atvažiavusius, vaišino. Aprodė laukus, sodybą, gyvulius, klėtį. Jeigu jaunosios tėvams patiko ūkis, sutiko leisti savo dukterį tekėti, ir tada iš naujo prasidėjo derybos dėl pasogos. Jei matė, kad ūkis yra tikrai geras, padidino žadėtą pasogą; jei menkesnis negu tikėtasi, sumažino ją. Derybos dabar buvo kietos. Galėjo išvažiuoti nesusitarę.

Kai jau susitarė, atsirado raštingas žmogus, ka^ nors iš kaimynų, surašė vedybinę sutartį. Joje buvo Įrašyta visa jaunosios atsinešamą pasoga ir išimtinė seniems tėvams, perleidžiantiems ūkį sūnui. Paskui ta sutartis buvo tvirtinama pas notarą.
Jei jaunoji turėjo ūkį, per zalėtas jaunasis savo dalį pasipasakojo, kokią atsineš į žentus eidamas. Ūkvaizdžiai buvo ir tuo atveju, jaunasis jaunosios ūkį apžiūrėjo, ir buvo surašoma vedybinė sutartis.

Po ūkvaizdžių reikėjo "eiti ant poterių" ir pirktis vestuvėms. "Ant poterių" ėjo artimiausią sekmadienį, o kuomet pirktis — susitarė per ūkvaizdžius. Kokią nors dieną viduryje savaitės, jau padavus užsakus.

Tą artimiausią sekmadienį po pamaldų jaunieji vienudu nuėjo į kleboniją. Pagrindinis tikslas buvo paduoti užsakus. Bet pirma turėjo įrodyti, kad moka poterius. Turėjo pakalbėti ištisinius (Tėve mūsų, Sveika Marija ir Garbė būk) ir atsakyti į kelis klausimus iš katekizmo. Po to klebonas užrašė jaunųjų vardus ir pavardes, ir užsakai buvo paduoti. Tris vekmadienius buvo skelbiama iš sakyklos, kad toks ir tokia, iš ten ir ten, žada vestis — užsakąs pirmas. Kitą sekmadienį — užsakąs antras. Tik po trečio užsako tegalėjo būti jungtuvės.

Po Kalėdų kiekvieną sekmadienį per pamokslą skaitydavo kunigas ilgą eilę užsakų. Ir gale jų pridėdavo, kad, jei kas žino kokių kliūčių paskelbtoms vedyboms, prašomas yra pranešti klebonui. Mėsėdis, laikotarpis tarp Kalėdų ir Užgavėnių, buvo vedybų laikotarpis. Per adventą ir gavėnią vedybos buvo džaudžiamos, o kituomet nebuvo joms laiko dėl darbų ūkyje. Ir į zalėtas žiemos metu tevažiavo, su šlė-dėmis ir skambalu. Išimtys retos tebuvo.

Galima buvo ir be užsakų vestis, su indultu, tik brangiai reikėjo už jį mokėti. Indulto prireikdavo, kai nedaug laiko bebūdavo likę iki Užgavėnių, kai nebegalėjo spėti užsakai išeiti. O kartais žmonės nenorėjo, kad juos garsintų, viešų užsakų nemėgo, ypač poniškesni ir turtingesni. Miestiečiai inteligentai beveik niekuomet užsakomi nebūdavo.

Sutartą pirkimosi dieną susitiko jaunieji mieste. Jaunasis iš savo pinigų turėjo nupirkti vestuvinius drabužius jaunajai ir žiedus abiem. Nupirko medžiagą vestuvinei suknelei ir veliumui. (Veliumu vadinosi jaunosios galvadengtė jungtuvių metu. Ji buvo : baltos, plonos, permatomos medžiagos. Ne tik _galvą pridengė, bet ir žemyn ant nugaros nusileidusi buvo, beveik per visą jos plotį. Paprastai, veliumas buvo apie trijų pėdų ilgio, bet kartais ir ilgesnis). Siuvėja paskui pasiuvo. Nupirko ir batus.

lis kokį papuošalą ar dovaną. Žiedus pirko visuomet auksinius, paprastus, be akučių ir be išgraviravimų.
Jaunosios tėvai tuo tarpu dirbdino kraitį: drabužių spintą, staliuką su pastalčiais, stalą, porą kėdžių, skrynią.

Per savaitę prieš vestuves vežė kraitį. Kokie keturi poriniai vežimai važiuodavo apvainikuoti. Skrynios su audeklų rietimais ir drabužiais, naujai padirbdinti, lekere tebekvepia baldai. Kitame vežime gulėjo surištom kojom avys, prie vežimo galo pririšta ėjo karvė. Paskutiniajame važiavo jaunoji su tėvais. Važiavo ji su tuo arkliu ir vežimu, kuris į pasogą bus atiduodamas.

Atvažiavo vakare, jau sutemus. Kai viską iškrovė ir į kamarą sunešė, kai suvedė į tvartus pasogi-nius gyvulius, arklių neiškinkė, tik pašėrė ir ėjo į trobą vakarienės. Vaišės buvo, ne vakarienė. Valgė ir degtinę gėrė. Jaunosios tėvas dabar atidavė jaunajam piniginę pasogą. Jaunoji davė kraitvežiams po rankšluostį, savo pačios gražiais raštais išaustą. Prieš pusiaunaktį atsisveikino ir išvažiavo namo. Išvažiavo namo ir jaunoji.

Paskutinę savaitę prieš vestuves didelė ruoša vyko ir jaunosios, ir jaunojo sodyboje. Skerdė gyvulius, virė ir kepė. Pertvarkė ir puošė kambarius.
Šeštadienio vakarą saulei leidžiantis į jaunosios namus atvažiavo muzikantai. Du su styginiais instrumentais ir vienas ar du su pučiamais. Devynioliktojo amžiaus gale toks vestuvinis orkestras tebuvo. Vėliau įėjo į madą triukšmingas dūdų orkestras, iš kokių keturių instrumentų, ir būgnui dalyvaujant.

Atvažiavo muzikantai, ir greitai pradėjo rinktis jaunimas. Prasidėjo šokių vakarėlis, pintuvėmis vadinamas. Dalyvavo jame tik jaunimas iš to paties ir apylinkinių kaimų. Galėjo eiti į pintuves kas norėjo, be jokio kvietimo.
Pintuvės tęsėsi iki pusiaunakčio. Kai jos pasibaigė ir jaunimas išsivaikščiojo, tuojau išvalė trobą ir dengė stalus. Dar naktį pradėjo rinktis vestuvininkai, jau kviesti, kaimynai ir giminės. Sėdo prie stalo, vaišinosi ir laukė jaunojo.
Visi vestuvininkai buvo kviesti, nekviestas negalėjo į vestuves patekti. Ir senų buvo, ir jaunimo, abiejų maždaug po lygiai.

Jaunasis tą šeštadienio vakarą jau sutemus su trimis ar keturiais palydovais išvyko į jaunosios namus. Vėdliais vadinosi tie jo palydovai. Jaunojo broliai galėjo būti jie arba geri draugai, visi jauni, rinktiniai vyrai.

Atvažiavo jaunasis su vėdliais paryčiu, dar tamsoje. Jų laukė, visą laiką kas nors žiūrėjo ir klausėsi. O kai pamatė ir išgirdo, sujudimas kilo, pasitikti ėjo, ir orkestras kieme groti pradėjo. Privažiavo prie durų, lipo iš vežimo ir ėjo į vidų, triukšmo apsupti, atvažiuotais arkliais nesirūpindami, nes buvo kas paimąs juos ir sutvarkąs. Nusirengė, sėdo prie stalo ir į vaišes jungėsi, į jau įlinks-mėjusių triukšmą, taureles "į sveikatą" lenkti pradėjo.

Jau dieną važiavo į bažnyčią. Apie antrą valandą po pietų buvo jungtuvės. Jei brangiai užmokėjo klebonui, jungtuvės galėjo būti ir per sumą.
Į jungtuves važiavo jaunieji, piršlys ir tie, kurie parėtkoje dalyvaus, nuo dešimties iki dvidešimt jaunų porų. Piršlys buvo nepaprastą kepurę užsimovęs, iš spalvotų ryškių popierių padarytą, su aukšta skiautere. Piršliu vestuvėse ne būtinai turėjo būti

Senoji Žemaitija

tas, kuris supiršo, kuris jaunąjį į zalėtas vežė. Reikėjo tik, kad būtų energingas ir sumanus. Tai buvo savotiškas linksmybių vadovas ir visų išjudintojas.
Atvažiavę į miestelį, sustojo nuolatinėje jaunosios gaspadoje. Iš ten piršlys nuvedė jaunuosius į kleboniją susirašyti. Surašė vedybų aktą, jaunasis užmokėjo 20 litų už jungtuves, 40 litų, jeigu per sumą, ir grįžo atgal į gaspadą.

Dabar iš gaspados parėtka išsirikiavusi ėjo į bažnyčią. Tvarkingoje eisenoje ėjo, po du, vaikinas ir mergaitė. Tik piršlys vienas ėjo visos eisenos priešakyje. Pirmąją eisenos porą sudarė jaunieji, antrąją vainiksegiai — jaunosios sesuo ir jaunojo brolis. Jeigu sesers ar brolio nebuvo, tas pareigas ėjo pačių pasirinktas artimas draugas ar draugė.

Ėjo į bažnyčią, ir per ją prie didžiojo altoriaus. Kai altoriaus groteles jaunieji pasiekė, visa parėtka sustojo, ir stovėti liko taip, kaip atėjusi buvo.
Jaunieji atsiklaupė prie grotelių. Antroje jų pusėje stovėjo kunigas. Jungtuvių apeigoms bevykstant, kunigas pašventino ant padėklo sudėtus jaunųjų žiedus, jaunosios rūtų vainikėlį ir jaunojo rūtų šakelę. Pašventinus žiedus pats kunigas padavė jauniesiems, bet vainikėlį ir rūtų šakelę prisegė jiems sesuo ir brolis. Dėlto jie ir vadinosi vainiksegiais.

Iš bažnyčios grįžo atgal į gaspadą. XX a. pradžioje buvo įėję į madą iš bažnyčios grįžus eiti pas fotografą vestuvinės nuotraukos daryti. Greitai po to važiavo namo, atgal į jaunosios sodybą.
Parvažiuojančius kieme pasitiko vestuvių svečiai ir muzikantai su maršu. Stalai jau buvo apkrauti valgiais ir gėrimais. Sėdo prie jų ir vaišinosi. Greitai visi įlinksmėjo, ūžė ir dainavo, o muzikantai, viename trobos kampe įsitaisę, grojo maršus.

Kai vestuvininkai pradėjo skirstytis nuo stalo, pakvietė prie jo muzikantus, greitai pavalgydino ir degtine pavaišino, o paskui nuvalė stalus ir patuštino trobą šokiams.
Naktį apie dešimtą ar vienuoliktą vėl statė stalus, dengė ir gėrybes ant jų dėti pradėjo. Ne jaunosios tėvai dabar jas ant stalo dėjo, o patys svečiai savo atsivežtas. Dėjo pyragus, paprastus pyragus su razinkais, babkas ir tortus. Dėjo veršienos kumpį, dėjo sviestą, statė bonkas degtinės. Viengungiai vyrai dėjo tik degtinę ir saldainius. Stalus apkrovė nepaprastai gausiai. Ir prasidėjo tada "parėtkos pietūs". Vaišino per juos vienas kitą savomis gėrybėmis.

Valgių buvo gausu, pyragų visokiausių. Duonos ant stalo per vestuves nebuvo. Gerti buvo tik degtinė ir arbata. Alaus bačka buvo prastojoje troboje — kas norėjo, galėjo išeiti ten ir atsigerti, troškulį numalšinti. Visi bandė valgyti su šakutėmis, nors ir nepratę prie tokio įrankio. Valgė ir gėrė, vienas kitą gerti ragino, prisispirdami, ir dainavo, o muzikantai trenkė maršus. Ir taip linksminosi per naktį. Praaušus jau buvo visi išvirtę, ar tai nuo girtumo ar nuo didelio nuovargio. Lovose po kelis, su visais drabužiais, ir ant suolų, kaip kas kur vietą surado.
Bet neilgai numigti tegalėjo, gal kokias tris valandas. Muzikantai pradėjo žadinti. Sustoja pas miegantį ir groja prie ausų, kol atsibunda ir atsikelia.
Šeimininkės tuo tarpu jau tvarkė stalus. Likučiai nuo parėtkos pietų, kas pačių svečių pasidėta buvo, dabar ėjo į bendrą vestuvių fondą. Perdėliojo, pertvarkė, ir vėl sėdo visi prie stalo, valgė ir gėrė. Vėl visą popietę.

Vakare sutemus jaunoji atsisveikino su tėvais, ir jaunieji išvažiavo į jaunojo pusę. Išlydėjo juos tie patys vėdliai, kurie jaunąjį buvo atlydėję, ir dar kokie trys ar keturi jaunosios vėdliai — jos broliai ar pusbroliai, arba ir kaimynai. Pasilikusieji vestuvių svečiai greitai ėmė skirstytis, iki pusiaunakčio visi išvažinėjo.

Jaunojo namuose ruoša vestuvėms užsibaigė sekmadienio vakarą. Viskas jau paskersta, išvirta ir iškepta, alus padarytas, kambariai išpuošti, pagrindinis įėjimas, kur jaunavedžiai bus sutikti, apvainikuotas. Pirmadienio rytą padengė stalus. Apie pietus atvyko muzikantai. Apie antrą ar trečią pasirodė pirmieji svečiai. Muzikantai pasitiko juos kieme su maršu. Prie pagrindinio įėjimo privažiavo jie, išlipo ir ėjo į vidų, o jų vežimą ir arklį sutvarkyti paėmė samdytas vaikis. Po jų sekė kiti. Važiavo ir važiavo. Muzikantai kieme grojo maršus.

Sutemus troba jau pilna buvo žmonių. Šnekėjosi, šoko, į vienas kito sveikatą gėrė ir laukė jaunųjų. Kieme paaugliai nuolat budėjo, klausėsi. Lengva bus išgirsti atvažiuojant, nes vestuvininkai su skambalais važiuoja.
Jaunavedžių pasitikti išsipylė į kiemą visi vestuvininkai. Muzikantai grojo maršą. Aidėjo šūviai. Jaunuosius angtarpyje pasitiko jaunojo tėvai, mažą stalelį pasistatę, ant kurio buvo padėta riekutė duonos, truputis druskos lėkštelėje ir du stikliukai degtinės. Jaunieji paėmė kiekvienas po stikliuką, nugėrė iš jų, tada atsilaužė po kąsnį duonos, pasūdė į druską ir suvalgė. Ir tik po to pasisveikino su tėvais ir ėjo į vidų. Po jų sekė vėdliai.

Dabar svečiai dėjo ant stalų atsivežtas savo gėrybes. Ir jaunoji garbingajame stalo gale savąsias išdėliojo. Ir prasidėjo "parėtkos pietūs" jaunojo namuose. Prasidėjo vaišės, prasidėjo linksmybės, triukšmas ir dainos. Muzikantai grojo, pailsėjo ir vėl grojo. Vėliau ir šokti pradėjo. Vieni tebevalgė ir tebegėrė, o kiti jau šoko.
Apyaušriu viskas nutilo. Artimi kaimynai išvažinėjo namo, tolimesnieji rado vietos čia pat prigulti. Bet ir vėl neilgam. Jau apie dešimtą muzikantai groti pradeda, miegančius žadinti. Sukyla, prausiasi. Vėl grįžta išvažiavusieji. Vėl renkasi prie stalo, ir vėl įsisiūbuoja vestuvių triukšmas. Visą vakarą, visą naktį ūžia namai.
Tą antradienį po pietų "kardavo piršlį". Neva kėsinosi karti jį jaunosios vėdliai, nes, girdi, apgavęs, primelavęs. Jie radę ne tai, kas žadėta buvo. Piršlys nuo tos bausmės išsipirkdavo bonka degtinės.

Trečiadienio rytą dar prieš aušrą pradėjo skirstytis vestuvininkai. Išvažinėjo visi. Išvažiavo ir muzikantai. Liko tik keli, tik giminės iš toliau. Jie buvo paguldomi jau kaip reikiant, lovose. Išsimiegojo, po pietų atsikėlę padėjo sudoroti vaišių likučius. Bet jau be triukšmo, jau ramiai pasišnekėdami, nors ir išgerdami "atsipagiriojimui".
Trečiadienio vakarą temstant išvažiavo ir tie paskutinieji, ir vestuvės buvo pasibaigusios. Jaunieji liko vieni. Jaunoji dabar turėjo pradėti pirmuosius šeimininkės žingsnius dar neįprastuose jai namuose.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai