LEONARDO ŠIMUČIO 80 METŲ SUKAKTĮ MININT Spausdinti
Parašė Juozas B. Laučka   
Nelengva susigyventi su gyvenimi tikrove, kad Leonardas Šimutis, tai vienas šviesiausių, dinamiškiausių ir ištvermingiausių Amerikos lietuvių visuomenininkų, šie metų lapkričio 6 dieną Įsirikiavo Į aštuoniasdešimti-ninkus . . . Tai šakotos veiklos ir kūrybingų polėkių asmuo. Kaip pažymi "Lietuvių poezijos antologija" (1951), L. Šimutis — poetas, dramaturgas, laikraštininkas ir visuomenės veikėjas. Ne šiuos žodžius rašančiajam aptarti Šimučio kūrybą, tačiau noriu bent keliais skirsniais pasisakyti apie sukaktuvininką kaip laikraštininką ir visuomenininką.

Pirmą kartą Amerikoje
Atkeliavęs Amerikon 1913 m., Šimutis apsistojo Čikagoje ir tuojau įsijungė i visuomeninės veiklos sūkurius. Jam arčiausiai širdies buvo katalikų organizacijos, todėl tuoj jis metėsi i talką judriajam kun. F. Kemešiui ir kitiems to meto idealistams organizuoti lietuvių jaunimą į Lietuvos Vyčius, į Katalikų moksleivių ir studentų susivienijimą; tiesė jis savo jaunas rankas stiprinti tokias centrines organizacijas, kaip L. K. Federaciją, L. K. Susivienijimą.

Pirmasis pasaulinis karas užklupo L. Šimuti universiteto suole, pačioje idealistinio pasiaukojimo viršūnėje: viską atidėjęs į šalį, jis ryžtingai stoja į nuo karo nukentėjusių Lietuvos žmonių šelpimo ir Lietuvai laisvės reikalavimo sąjūdžius Redaguodamas kurį laiką "Vytį", rašydamas "Drauge" ir kituose laikraščiuose, Šimutis galėjo veiksmingai pasiekti tūkstančius lietuvių savo taiklia plunksna.

Jo veiklos svoris pakilo 1918 m., kai buvo pakviestas L. K. Susivienijimo organo "Garso" redaktoriumi. Tada "Garsas" leistas New Yorke kas savaitę, o jo tiražas — keliolika tūkstančių. Tapęs savarankišku įtakingo laikraščio redaktoriumi, Šimutis neapsiribojo tik tiesioginėmis pareigomis. 1918 - 1922 m. laikotarpyje jis dalyvavo katalikų ir bendrinių organizacijų veikloje Lietuvai šelpti, nepriklausomybės atstatymui remti, atsisteigusios Lietuvos nepriklausomybės pripažinimui laimėti. Jo vadovautame Tautos Fondo vajuje 1918-1919 m. atsikuriančiai Lietuvai pagelbėti surinkta per 350,000 dolerių, kurių šimtatūkstantinė suma surinkta vien per paties Šimučio pasakytas prakalbas. Šiandien toji suma gal neatrodo stebinanti, bet atsiminkime, kad tais laikais darbininko vidutinis uždarbis nebuvo didesnis kaip 20 dolerių savaitėje . . . Šimutis dalyvavo ir vadovavo ir Lietuvos laisvės paskolos lakštų platinime, nepriklausomybės pripažinimo prašymo parašų rinkime, įvairioms įstaigoms bei draugijoms Lietuvoje paramos telkime, organizacijų veiklos derinime. 1918 kovo mėnesį JAV lietuvių visuotiniame seime Nevv Yorke L. Šimutis — pirmasis sekretorius, o už dviejų mėnesių — anuometinės Amerikos Lietuvių Taiybos aktyvus narys delegacijoje pas prezidentą Woodrow Vv'ilsoną, kuris prašytas nedelsiant pripažinti Lietuvą de jure. Jungtinės Valstybės pripažino Lietuvą pilnateise nepriklausoma valstybe 1922 liepos 28.

Grįžimas Lietuvon
Po to Šimučio veikla vėl daugiausia sutelkta katalikų organizuotoje visuomenėje, kuri dažnai buvo prašoma finansiškai remti jai artimus sąjūdžius ir įstaigas atsisteigusioje Lietuvoje. Atsilanką įvairūs veikėjai iš Lietuvos negalėjo nepastebėti Šimučio veiklumo. Jam politinėmis idėjomis artimi krikščionys demokratai pradėjo jį kviesti Lietuvon ir įsijungti į krašto atstatymo darbus. 1926 m. pavasarį per trečiojo seimo rinkimus krikščionys demokratai pasiūlė L. Šimučiui būti jų sąraše kandidatu iš Žemaitijos rinkiminės apygardos. L. Šimutis apsisprendė teigiamai. Nesu jo klausęs, kodėl jis priėmė tą kvietimą. Bet galiu spėlioti. Galėjo tai jis laikyti reikšmingu jo tėvynei atliktų darbų įvertinimu. Galėjo jis turėti mintyje ir faktą, kad Lietuvon jau buvo grįžę jo artimi bendradarbiai kan. F. Kemėšis, dr. K. Pakštas, dr. M. Bagdonas, J. Kaupas, o kiek anksčiau ir M. Zujus . . . Galėjo jis norėti grįžti Lietuvon ir vadovaudamasis vien sentimentais savo gimtajam kraštui. Dabar štai jam susidarė proga grįžti ne kaip eiliniam gyventojui, bet kaip jaunos respublikos demokratiniu būdu išrinktam tautos atstovui.
1926 metų seimo rinkimuose krikščionys demokratai prarado turėtąją daugumą, tačiau L. Šimutis buvo taip išrinktųjų. Persikėlė jis su savo jauna šeima į Kauną, kurs jam buvo pažįstamas iš gimnazisto dienų. Negalėjo būti lengva iš naujo kurtis.

Tačiau jo žmona Angelė (Evaldaitė), Amerikoje gimusi lietuvaitė, Šv. Kazimiero akademijos pirmosios laidos abiturientė, noriai ir kantriai jungėsi j gyvenimą naujoje aplinkoje, kuri daugeliu atžvilgių jai buvo svetima.

Šimučio tėviškė ir aplinka
L. Šimučio gimtinis Šėrikų kaimas, Šilalės parapijoje, yra prie sraunios, gražiais skardžiais, vešliomis lankomis išpuoštos Lokystos upės krantų ir prie kaimyninio Lėviškių kaimo piliakalnio. Tai šioje aplinkoje 1892 lapkričio 6 gimė Leonardas Šimutis, vidutinio ūkininko gausios šeimos sūnus. Jo tėvai — Jonas Šimutis ii Placidą Ambrozaitė. Augo šeši broliai ir dvi seserys. Vyriausias brolis Jonas žuvo I pasaulinio karo metu. kiti keturi broliai tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, du iš jų dalyvavo Klaipėdos atvadavimo žygyje.

Leonardas 1899 - 1902 lankė pradžios mokyklą Šilalėje, kurion kasdien žygiuodavo pėsčias pramintais Lokystos upės krantais. Artimiausi jo draugai pradžios mokykloje buvo prieš porą metų Lietuvoje miręs dr. J. Poška, dr. A. Stulga (muzikas, tebepraktikuojąs odontologiją Čikagoje) ir Henrikas Rabinavičius, Lietuvos diplomatas, prieš dešimtį metų miręs Connecticute. Rabinavičius man New Yorke atvejų atvejais sakydavo su didžiu pasigėrėjimu, kad juodu su Šimučiu visada buvo geri draugai, kad Leonardas buvo didžios tolerancijos žmogus nuo pat jaunystės dienų.

Sukaktuvininkas labai šiltai kalba apie savo tėviškę ir jos apylinkes. Iš jo pasakojimų gali suprasti jo tiesiog romantišką meilę Lietuvai. Tai leidžia suprasti ir jo prakalbų patriotinį atspalvį, jo gilų emociškumą. Vargu ar Šimutis yra pasakęs bent vieną kiek gausesniame susirinkime kalbą, kurioje nebūtų daugiau ar mažiau išliejęs jaudinančio jautrumo. Rodos, šimtaprocentiniam žemaičiui emociškumas neturėtų būti būdingas bruožas. Tačiau Šimučiui tai natūrali gija, lydinti jį visą gyvenimą.

Poezijos ir muzikos pasaulyje
Jo tėviškės gamtos grožis bus paveikęs Leonardo dvasinius polėkius, kuriuos jis yra išliejęs ne tik tūkstančiuose prakalbų, bet ir šimtuose eilėraščių, pasirodžiusių L. Šilelii vardu periodikoje ir, kiek žinau, dar pasilikusių rankraščiuose. Niekada nesiekė būti "pripažintu" poetu. Jaunystėje rašė eilėraščius, scenos vaizdelius gal daugiausia iš reikalo, kad Amerikos lietuviškasis jaunimas turėtų ką deklamuoti, pasiskaityti ir vaidinti. Štai dar 1917 m. L. Šimučio artimas draugas kompozitorius A. Aleksis sukūrė muziką jo parašytai operetei "Į Tėvynę", kuri daug kartų buvo pastatyta Čikagoje, New Yorke ir kitur. Nemažam Šimučio eilėraščių skaičiui muziką yra parašę A. Aleksis, A. Pocius, J. Žemaitis, pastaraisiais laikais — jo sūnus Leonardas, muzikos profesorius.

Nuklydau kiek į šalį, mėgindamas tiksliau apibūdinti L. Šimučio patriotizmo šaknis, jo meilę tėviškei, jo ištikimybę Lietuvai, kurios pasiilgimą jis jautriai išliejo viename savo eilėraštyje:
Tėvyne, aš laukų išsilgau,
Išsilgau tėviškės daržų,
Ir veidą ašaromis vilgau . . .
Išsilgau girių ir beržų.

Ir vieškelių, kur ved bažnyčion,
Vingiuotų per laukus takų.
Kad bent sapne aš juos matyčiau!
Ilgiuos jaunystės aš laikų.

(Lietuvių poezijos antologija, p. 447)

Atgal į Čikagą
Tačiau išsiilgtoje tėvynėje L. Šimutis išbuvo tik vienerius metus. 1927 m. paleidus trečiąjį Lietuvos seimą ir nepaskyrus rinkimų Į naują tautos atstovybę, Lietuvoje susidarė tokia padėtis, kuri nebuvo jam priimtina. Be to, jo šeimą sukrėtė jauniausio vaiko mirtis. Ir taip 1927 vasarą Šimutis su šeima grįžo atgal į Čikagą, kurioje prieš 14 metų, daugiausia šilaliečio prel. M. Krušo kviečiamas, pradėjo savo pirmuosius visuomeninio darbo žingsnius. Šį kartą jis buvo pakviestas "Draugo" dienraščio redaktorium, kurio pareigas ėjo ištisus 41 metus — nuo 1927 birželio iki 1968 liepos mėnesio, kai jis, jau deimantinę amžiaus sukakti praleidęs, apsisprendė Įsirikiuoti į pensininkų gretas, likdamas "Draugo" garbės redaktoriumi.

Katalikų veiklos priešakyje
Būdamas didžiausio lietuvių išeivijos dienraščio redaktorium, L. Šimutis tapo Amerikos lietuvių katalikų organizuotos veiklos vadovu. Netrukus jam teko perimti ir visas katalikų centrines organizacijas jungiančios L. K. Federacijos sekretoriaus pareigas. Jas eidamas per 20 metų (1932 - 1952) jis iš tikrųjų buvo katalikų visuomenės spiritus movens. Šalia redaktoriaus ir Federacijos sekretoriaus pareigų, daug dirbo Labdarių sąjungoje, vyčiuose, įvairiausiuose vienuolijų ir ligoninių vajuose. 1934 jis ėmėsi vadovauti ir L. K.
Susivienijimui, kurio pirmininko poste išbuvo iki šių metų seimo.

Kai Lietuvoje pradėta rūpintis glaudesniais ryšiais su išeivija, Šimutis be jokių dvejonių stojo talkon.

1935 m. jis vėl vyko Lietuvon kaip Amerikos lietuvių atstovas dalyvauti pasaulio lietuvių kongrese Kaune;
jame išrinktas pirmuoju vicepirmininku, užsienio lietuvių vardu pasakė jautrią kalbą Karo muziejaus sodelyje
prie Nežinomojo Kario kapo. Tada viešėdamas Lietuvoje, Šimutis Amerikos lietuvių katalikų visuomenės vardu padarė veiksmingų žygių katalikų teisėms ginti.

Amerikos Lietuvių Tarybos steigėjas
Nuo 1927 iki 1940 metų Šimutis dirbo beveik išimtinai katalikų organizacijose. Bendrinių organizacijų tada beveik ir nebuvo, išskyrus kai kuriuos atvejus, kai susikurdavo ad hoc komitetai — pavyzdžiui, Lenkijos ultimatumo bei Klaipėdos atplėšimo dienomis. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos okupacija 1940 birželio 15 didžiai sukrėtė Amerikos lietuvius. L. Šimutis tuojau atsiliepė į momento reikalavimus. Dar tą patį birželio mėnesį sukviestame L. K. Federacijos centro valdybos posėdyje, Wilkes-Barre mieste, kėlė mintį skubiai kurti visų patriotinių organizacijų centrą vienam tikslui — pagelbėti Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Įvairios organizacijos užpylė Vašingtoną prašymais nepripažinti prievartinio Lietuvos inkorporavimo Sovietų Sąjungom Liepi is 2 3 Valstybės Departamentas paskelbė Pabaltijo valstybių okupacijos pasmerkimo ir aneksijos nepripažinimo deklaraciją. Šimučio pastangos sukurti bendrą organą buvo sėkmingos. 1940 spalio 15 įsisteigė Amerikos Lietuvių Taryba (iš pradžių pasivadinusi Lietuvai Gelbėti Taryba), tuojau po jungtinio apsilankymo Vašingtone pas prezidentą F. D. Rooseveltą. Tame pasimatyme, kuriam vadovavo Šimutis, padėkota prezidentui už Lietuvos prievartinio inkorporavimo Sovietų Sąjungon nepripažinimą ir papi patvariai laikytis tos politikos.

Visai natūralu, kad ALTa savo pirmuoju pirmininku išsirinko Leonardą Šimutį, bendrojo darbo pradininką, gilų tolerantą, didžios kantrybės asmenį. Būdamas ALTos priešakyje visą ketvirtį šimtmečio (1940 - 65 Šimutis vadovavo visoms Amerikos lietuvių delegacijoms pas prezidentus Rooseveltą, Trumaną, Eisenho-werį, Kennedy ir atvejų atvejais lankėsi Valstybės Departamente. Kongrese ir kitose įstaigose. Apie tai labai santūriai ir išsamiai išdėstyta jo veikale "Amerikos Lietuvių Taryba", kurio parašymu Šimutis įėjo ir į istorikų grandinę.

Šalpos ir įkurdinimo rūpesčiai
Būdamas ALTos pirmininku, Šimutis taip pat buvo ir vienas BALF. steigėjų. Ne kartą buvo ir jo vadovybėje. Stipriai talkino prel. J. B. Končiui, kad BALFą pripažintų karo metais veikusi Prezidentinė Karo Šalpos Priežiūros Taryba, kad būtų priimtas į Nacionalinį Karo Fondą, kuris skii--tydavo lėšas centrinėms šalpos organizacijoms. Visi pirmieji penki Amerikos lietuvių kongresai, pradedant 1943 metų Pittsburgho konferencija, išrinkdavo Šimutį savo pirmininku.

Kai tik atėjo pirmosios žinios apie tremtyje atsidūrusius lietuvius, Šimutis rūpinosi jų teisių gynimu, o vėliau — jų šelpimu, Amerikon įsileidimu ir įkurdinimu. Pradėjus tūkstančiams tremtinių keltis iš stovyklų Austrijoje ir Vokietijoje į Ameriką. Šimutis jų atvykimą nuoširdžiai sveikino, kviesdamas juos jungtis į vietines organizacijas ir visą visuomenę. Jis džiaugėsi gausiai atvykstančiais kultūrininkais, ypatingai ateitininkais, kuriuos jis visada brangino. Labai gyvai atsimenu jautrią sceną iš ateitininkų suvažiavimo 1949 lapkričio 6 New Yorko Aušros Vartų parapijos salėje, kuris Įvyko bendrojo Amerikos lietuvių kongreso metu. Po įžanginių žodžių man pareiškus džiaugsmą, kad posėdyje dalyvauja ir ALTos pirmininkas, tą dieną minis savo gimtadienį, visi posėdžio dalyviai pakilo kaip vienas ir galingai, be jokios paskatos, sugiedojo "Ilgiausių metų" . . . Vėliau man Šimutis sakė, kad jam tai buvo vienas maloniausių momentų to kongreso dienomis; jis netikėjęs, kad ateitininkai taip nuoširdžiai, spontaniškai atsilieptų į kelius jam skirtus sveikinimo žodžius.

L. Šimutis sielojosi naujai atvykusių rūpesčiais, stengėsi juos suprasti ir su jais į glaudų sąlytį sueiti. Ne visada jam tai pasisekdavo, ypač kai ALTos ir Bendruomenės veikla pradėjo dažniau susikryžiuoti. Tačiau jis visada stengėsi ieškoti vidurio kelio ar bent pasilikti veiklos derintoju ir nesusipratimų lygintoju.

Vadovavimo Įvertinimas
Nemanau, kad Šimučiui buvo visada lengva bendro darbo baruose. Iš pradžių tam bendram darbui buvo abejingi ir nemažas skaičius bendraminčių, kurie turėjo karčių atsiminimų iš patirties praeityje, kai katalikams teko ne kartą apsivilti. Vis dėlto Šimučiui, po kantrių pastangų, pasisekė laimėti skirtingų grupių vadovų pasitikėjimą. Jau pats faktas, kad L. Šimutis per 25 metus buvo perrenkamas ALTos pirmininku be jokios opozicijos, geriausiai liudija apie jo sugebėjimą vadovauti. Šimučiui pasitraukiant iš vadovavimo, ALTa dėkingumo ženklan išsirinko vienbalsiai jį garbės pirmininku iki gyvos galvos.

Džiaugiasi trimis generacijomis
L. Šimutis visą amžių gyveno labai kukliai. Išbuvo buto nuomininku iki pat pensininkystės, kai pagaliau, vaikų prikalbėtas, įsigijo savo namus netoli Čikagos, Nauvo miestelyje, šalia savo jauniausio sūnaus. Šimučiai uoliai rūpinosi savo vaikų išmokslinimu. Išaugino ir į savarankiškus žmones išleido savo tris sūnus ir vieną dukrą. Šiuo metu Angelė ir Leonardas Simučiai džiaugiasi keturiolika anūkų ir šešiais proanūkiais. Keturi anūkai jau yra išėję aukštuosius mokslus, trys iš jų yra gavę doktoratus, du profesoriauja universitetuose. Vyriausias sūnus Leonardas yra kompozitorius ir muzikos profesorius. Taigi, sukaktuvininkas gali džiaugtis sulaukęs trijų generacijų. Tikriausiai visi jų nariai jam teikia didesnį pasitenkinimą, negu visi jo darbų įvertinimai, kurių jis yra apsčiai susilaukęs. O reikšmingesnių įvertinimų netrūko — be anksčiau minėtų "Draugo" ir ALTos garbės titulų, Šimutis yra apdovanotas Lietuvos D. L. K. Gedimino ordinu, popiežiaus žymeniu Pro Ecclesia et Pontifice, Amerikos Balso ir Pavergtųjų Europos Tautų Seimo medaliais, garbės naryste ateitininkų Kęstučio korporacijoje, Labdarių Sąjungoje, Lietuvos Vyčiuose, Šv. Kazimiero Seserų rėmėjų draugijoje, L. K. Susivienijime, Čikagos vyresniųjų piliečių Hali of Fame . . .

Sukaktuvininko linkėjimai
Neseniai paklaustas, kaip jis vertina savo visuomeninį darbą ir ko jis linkėtų lietuvių visuomenei, ypač jaunimui šiuo metu, sukaktuvininkas atsakė:
"Visuomeninius darbus mėgau, dėl to juos daug metų dirbau — nuo pat savo jaunystės. Apie savo darbų rezultatus nedrįsčiau kalbėti. Kurie jų buvo man arčiau širdies, sunku išskirti. Neturėjau tokių darbų, kurių būčiau nemėgęs. Būčiau neteisingas, jei teigčiau, kad neturėjau nusivylimų. Jų buvo. Tačiau jie nenustūmė manęs pesimizman ir neprivertė trauktis iš visuomeninio darbo.
"Kiekvienam lietuviui, o ypač jaunimui, linkėčiau dalyvauti visuomeniniuose darbuose, nes tai reikalinga mūsų tautinei gyvybei išlaikyti. Linkėčiau nepavargti ir savo kilniuose užmojuose ištesėti, nebėgti iš darbi-bei kovos lauko".
"Kiekvienam lietuviui, o ypač jaunimui, linkėčiau dalyvauti visuomeniniuose darbuose, nes tai reikalinga mūsų tautinei gyvybei išlaikyti. Linkėčiau nepavargti ir savo kilniuose užmojuose ištesėti, nebėgti i* darbo bei kovos lauko".
Su šiais sukaktuvinininko žodžiais ir norėčiau baigti šią apybraižėlę. tvirtai tikėdamas, kad istorikai Leonardo Šimučio Įnašą į lietuvių tauto visuomeninį, politinį, religinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą ras buvus labai reikšmingu.
Juozas B. Laučka