LAIKINOJI VYRIAUSYBĖ IR ŽYDAI Spausdinti
Parašė J. V. Balčiūnas   
Sovietinė propaganda tebesinaudoja nacių talka

Nors naciai ir jų planai bei darbai jau senokai yra nuėję į archyvą, sovietų propaganda tebesinaudoja nacių talka Lietuvos nepriklausomybės idėjai, institucijoms ir atstovams suniekinti. Ypatingai uoliai ir sistemingai sovietų propaganda siekia sukompromituoti 1941 tautos sukilimo pastatytąją Laikinąją vyriausybę, vaizduodama ją nacių kolaborante ir nacių vykdyto žydų naikinimo Lietuvoje bendrininke. Tam tikslui sovietinė propaganda prisispyrus įtaigoja, kad Laikinoji vyriausybė buvo nutarusi įsteigti žydams koncentracijos stovyklą - ghetto ir priėmusi "Žydų padėties nuostatus", kuriais "Jews were deprived of all civil rights, robbed and driven into the ghetto" (Plg. "Nazi War Crimi-nals Among Us", "Masinės žudynės Lietuvoje", "Nacionalistų talka hitlerininkams", "Documents Accuse" ir kitus leidinius).

1941 mūsų tautos sukilimas prieš sovietinį okupantą ir Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymas su Laikinąja vyriausybe buvo smūgis tiek Kremliui, tiek Berlynui. Kremliui sugriovė sovietų propagandos mitą apie Lietuvos savanorišką laisvės atsisakymą 1940. Berlynui stojo skersai kelio į nacių kuriamą "Naująją Europą", kurios planuose Lietuvos nepriklausomybei vietos nebuvo, kaip kad ir Kremliaus planuose. Suprantamos todėl ir nacių, ir sovietų pastangos už tokius lietuvių tautos žygius atsikeršyti ir jų rezultatus suniekinti.

Naciai tuoj pat pasistengė sukilimo vadą Leoną Prapuolenį "įkurdinti" Dachau kacete. Laikinosios vyriausybės veikimą prievarta užgniaužė, o jos keturis ministrus kiek vėlėliau pasiuntė į kacetą arba perdavė savam liaudies teismui ("Volks-gericht") susidoroti. Tačiau, ir nepa-kęsdami Lietuvos suverenumo vykdymo atstatymo, prieš likviduodami Laikinąją vyriausybę, naciai uoliai rūpinosi bet kuriuo būdu Laikinosios vyriausybės vaidmenį pajungti savo nusikalstamų planų žydų atžvilgiu tarnybai. Tai buvo ne atsitiktinis nacių manevras tik okupuotoje Lietuvoje, o iš anksto apgalvotos taktikos žingsnis. Apie tą nacių taktiką labai atvirai rašo SS generolas i'Bri-gadefuehrer") ir saugumo policijos viršininkas okupuotiems Rytų kraštams Walter Stahlecker savo 1941. X.15 raporte reicho ministrui Himm-leriui. Raportuodamas Himmleriui apie savo uždavinio (žydų naikinimo Baltijos kraštuose) vykdymą, Stahl-eckeris tvirtina, kad žydų naikinimas vokiečių kariuomenės užimi žemėse turėjo būti įvykdytas tolau būdu, kad prieš istoriją naciai švarutėliai, kad nebūtų likę jokio ženklo nacių faktinio inspiravimo, organizavimo ir dirigavimo, žydų naikinimą vykdant, ir kad atrodyti: patikima, kaip tikras faktas, j _ dų naikinimą vykdė savo iniciatyva vietos gyventojai bei įstaigos. Henry A. Zeiger, "The Case Against Adolf Eichman", p. 66; Dr. Phillip Friedman, "Their Brothers' Keepers" p. 136).

Laikinoji vyriausybė ne tik nepritarė nacių genocidinei politikai žydų atžvilgiu, bet, atvirkščiai, rodė susirūpinimą žydų likimu ir stengėsi jiems padėti. Kai pas Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministrą gen. Stasį Raštikį apsilankė buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausias rabinas Sniegas ir Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas advokatas Goldbergas dėl Laikinosios vyriausybės eventualios pagalbos žydų padėčiai, Raštikis tegalėjo paaiškinti jiems, kad "Lietuvos Laikinoji vyriausybė žydų, kaip ir daugelio kitų klausimų, reikalu yra visiškai bejėgė ir negali nieko padaryti", bet vis tiek apsilankiusiems žydų atstovams pažadėjo "kelti žydų reikalą palankia jiems prasme vokiečių karinėje vadovybėje". Ir tatai įvykdė. Apie tą savo intervenciją žydų reikalais vokiečių karinei vadovybei Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministras šitaip liudija:
Kitą dieną (po rabino Sniego ir advokato Goldbergo apsilankymo) nuvykau pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl ir pradėjau jam sakyti, kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusios vokiečių akcija prieš žydus. Gen. von Pohl pareiškė, kad jis nieko negalįs padaryti šiuo reikalu, bet pasiūlė man kalbėtis su generolu von Rocąues. Aš paprašiau, kad ir von Pohl sutiktų kartu su manim nuvykti pas aną generolą. Sutiko, ir tuoj abudu nuvažiavome į buvusio Lietuvos kariuomenės štabo rūmus, kur dabar buvo įsikūręs gen. von Rocąues štabas. Generolo von Pohl komendantūra buvo buvusiuose Lietuvos užsienių reikalų ministerijos rūmuose. Von Rocąues priėmė mus buvusiame Lietuvos krašto apsaugos ministerių darbo kambary. Pasikalbėjime dalyvavo: gen. ltn. von Rocąues, gen. mjr. von Pohl, generolo Rocąues štabo viršininkas generalinio štabo pulkininkas leitenantas Kriegsheim, generolo adjutantas ir aš. Adjutantas visą mūsų pasikalbėjimą stenografavo. Aš pradėjau pasakoti lietuvių visuomenės ir vyriausybės nepasitenkinimą ir susirūpinimą vokiečių pradėtu Lietuvos žydų persekiojimu ir naikinimu.

— Jūs (lietuviai) dar nesate prie to pripratę, bet turėsite priprasti, — įsiterpė šeimininkas į mano pranešimą.
— Ne, pone generole, mes prie to ne-priprasime, — atsakiau.
— Bet juk tai daro ne vokiečių kariuomenė, bet Gestapo.
" — Taip, pone generole, bet mūsų vyriausybė ir aš pats manome, kad dabar karo metu, ir ypač pas mus Lietuvoje, kuri dabar yra artimiausiame karo veiksmų užnugary, karinė valdžia turi ne tik didžiausią, bet ir aukščiausią galią.
Abudu vokiečių generolai truputį šyptelėjo. Aš kalbėjau toliau:
— Todėl aš ir atvykau pas Tamstą pareikšti visų mūsų didžiausio nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo reikalu ir prašyti sustabdyti dabar Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus.
Mačiau, kad mano pareiškimas nepatiko generolui, bet jis greit susivaldė ir pradėjo teisintis, kad tai esanti Gestapo darbo sritis ir kad karinė vadovybė negalinti turėti didesnės įtakos visam šiam reikalui. Generolas von Pohl pritarė mano minčiai, kad ši Gestapo akcija jaudinanti vietinius lietuvius gyventojus. Po ilgesnio pasikalbėjimo šeimininkas pareiškė, kad apie lietuvių nuotaikas ir apie mano pareiškimą jis painformuosiąs aukštesnes instancijas . . . Atsisveikindamas ir paduodamas man ranką, jis pasakė:
— Pone generole, nesijaudinkite ii nesirūpinkite, visa ši akcija greit baigsis.

Vadinasi, vyriausias karinės vadovybės atstovas Lietuvoje kalbėjo ne apie akcijos sustabdymą, bet apie jos baigimą.
Palydėjau generolą von Pohl jo automobily iki Vienybės aikštės ir iš ten pėsčias nuėjau į Lietuvos vyriausybės rūmus.
Ministeriui pirmininkui negalėjau pranešti nieko džiuginančio, nes iš generolo von Rocąuies lūpų išsprūdęs sakinys, kad Gestapo akcija prieš žydus turėsianti greit baigtis, nieko gero nesakė . . .
Po kelių dienų vėl atsilankiusiam pas mane rabinui Sniegui galėjau tiek pasakyti, kad mėginau vokiečių kariuomenės vadovybėje tuo reikalu ką nors laimėti, tačiau iš to, kas man pavyko patirti, jokių optimistiškesnių išvadų negalima daryti (Stasys Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, II, p. 306-307).
Šitokioj žydų reikalų padėty natūralus ir suprantamas buvo ministro pirmininko pareigas einančio pareiškimas Laikinosios vyriausybės paskutiniam posėdžiui (1941.VIII.5): "Bet kokių ekscesų, kaip pvz. Kaune ir provincijoje vykstančių žydų egzekucijų, neturėdama savo priemonių, negalėjo vyriausybė pozityvia prasme paveikti".

Tačiau ir aiškus bei tvirtas Lietuvos vyriausybės nusiteikimas ir nusistatymas prieš žydų naikinimą nesulaikė nacių pastangų savo nusikalstamų darbų atsakomybę būtinai užkarti vietiniams gyventojams bei įstaigoms, juos padarant vokiečių "atpirkimo ožiu". Ir šiokioms nacių pastangoms buvo leistinos visos priemonės. Kai nei geruoju, nei grasinimais jiems nepavyko Laikinosios vyriausybės palenkti, kad ji jų pateiktus atitinkamus projektus priimtų ir skelbtų savo vardu, griebėsi smurto ir falsifikacijos, būtent savo pateiktus Laikinajai vyriausybei projektus patys skelbdino jau kaip tariamai pačios Laikinosios vyriausybės priimtus nuostatus. Pavyzdžiui, ir tie sovietų propagandos leidiniuose cituojami Laikinajai vyriausybei suniekinti "Žydų padėties nusotatai" buvo paruošti "Sicher-heitsdienst" (SD) ir įteikti Laikinajai vyriausybei, kad ji juos priimtų ir paskelbtų. Bet Laikinoji vyriausybė jų nepriėmė ir neskelbė. Vis tiek naciai, kai Laikinoji vyriausybė jau buvo likviduota, per "Zivilver-vvaltungo" pirmojo generalinio tarėjo įstaigą tuos "Žydų padėties nuostatus" paskelbdino kaip Laikinosios vyriausybės priimtus. Tik skelbiant buvo neapsižiūrėta ir tariamo jų priėmimo data pažymėta 1941 rugpiūčio 1 d., nors tą diena Laikinoji vyriausybė, net jeigu ir būtų norėjusi, jau tokių nuostatų būtų negalėjusi priimti, nes jau 1941 liepos 31 d. žydų padėties nuostatai buvo paskelbti vokiečių "Zivil-verwaltungo" Kauno miesto komisaro Cramerio įsakymu.

Skelbdamas kurį dokumentą, juo labiau skelbdamas tokį dokumentą, kurio neautorizuotas tekstas kažkodėl yra atsiradęs tik jo tariamų autorių priešiškoj stovykloj, ir dar tokio dokumento skelbimui naudodamas orų Lietuvos Mokslų akademijos vardą, padorus leidėjas pirmiausia pasižiūrėtų skelbiamo dokumento autentiškumo ir aplinkybių, kuriomis tas dokumentas niekur kitur, tik toj priešiškoj stovykloj atsiradęs. Bet sovietų propagandai tatai nerūpi, nes tai nepatamautų jos uždaviniui — kaip nors sukompromituoti Laikinąją vyriausybę. Kad tas tikslas pateisina sovietinei propagandai visas priemones, rodo ir kitas faktas. Cituodama minėtą Stahleckerio raportą Himmle-riui, sovietų propaganda vikriai praleidžia čia minimas to raporto pastraipas, cituojamas Henry A. Zeigėrio, apie nacių inspiruoto, organizuoto ir vykdyto žydų naikinimo atsakomybės suvertimą vietiniams gyventojams bei įstaigoms. Arba, siekdama suniekinti vyskupą V. Brizgi, sovietinė propaganda negirdomis nuleidžia rizikingai drąsų vyskupo pamokslą Įgulos bažnyčioje prieš nacių vykdomą žydų naikinimą (1942.X.ll). Mat, to nenutylint, nebūtų kaip vyskupas kaltinti bendrininkavimu nacių nusikaltimams.

Šitokia sovietinės propagandos "moralė" skatina įtarimą, kad, gal būt, ne naciai, o patys sovietai bus sufabrikavę ir tariamą Laikinosios vyriausybės nutarimą steigti žydams koncentracijos stovyklą. Toks tariamas nutarimas remiamas "Ištrauka iš Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto 1941 m. birželio 30 d. rytinio posėdžio protokolo". Toje ištraukoje skaitome:
4. Lietuviškojo bataliono išlaikymas ir žydų koncentracijos stovyklos steigimas.
4. Išklausęs Kauno Komendanto pulk. Bobelio pranešimo formuojamojo bataliono (Hilfspolizeidienstbatalion) ir žydų koncentracijos stovyklos įsteigimo reikalu, Ministerių Kabinetas nutarė:
1) Suteikti 10 dienų avansą bataliono išlaikymo reikalams, skaitant po 7492 rb. į dieną; ateity lėšas šiam reikalui asignuoti pagal sąmatą, kuri bus pateikta.

2) Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, Komunalinio Ūkio Vice-ministeriui kontakte su p. pulk. Bobeliu.

Leidinyje "Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją p 63) aiškinama, kad "archyvuose yra išlikusi ištrauka iš laikinojo Lietuvos ministerių kabineto* 1941 m. birželio 30 d. rytinio posėdžio". Šios ištraukos fotostatai paskelbti "Nazi War Criminals Among Us", "Masinės žudynės Lietuvoje", "Docu-ments Accuse" leidiniuose, kiekvienas vis kitokio pavidalo. "Nazi - u Criminals" . . . paskelbtame fotostate rezoliutyvinės dalies antras punktas visai iškritęs, dalis ištraukos, atrodo, išplėšta. "Masinės žudynės Lietuvoje" leidinio fotostatas sumontuotas, ištraukos formatą atitinkamai sutrumpinus. Pats ištraukos turinys sufabrikuotas, nes nei tame, nei kuriame kitame Laikinosios vyriausybės posėdyje žydų koncentracijos stovyklos steigimas nebuvo nei svarstytas, nei pritartas.



Pati tos tariamos protokolo ištraukos nutarimo dėl žydų koncentracijos stovyklos steigimo redakcija išsiskiria. Nutarimo pradžioje rašoma įprastiniu stiliumi "išklausęs Kauno Komendanto pulk. Bobelio", o jau tariamas nutarimas dėl žydų koncentracijos stovyklos rašomas su "p."
— "pavesti p. Švipai, Komunalinio Ūkio Viceministeriui kontakte su p. pulk. Bobeliu". Net viceministro Švipo pavardė rašoma klaidingai — Švipai vietoj Švipui.

Henry A. Zeiger savo knygoj "The Case Against Adolf Eichman" liudija, kad "Kaune po pirmos operacijos ("Sicherheitsdienst" suorganizuotų ir Klimaičio gaujos įvykdytų Vytauto prospekto garaže skerdynių
— Aut.) žydų komitetas buvo iškviestas (pas Stahleckerį — Aut.) ir painformuotas, kad vokiečių valdžia nemato jokio pagrindo kištis į kivirčus tarp lietuvių ir žydų. Vienintelė tad normaliai padėčiai sudaryti išeitis — sudaryti žydų ghetto. Į žydų komiteto atsikalbinėjimus buvo pareikšta, kad nėra kitos galimybės tolimesniems pogromams išvengti. Į laj žydai iš karto pareiškė esą pasiryžę viską padaryti, kad iškeldintų savo rasės brolius į Vilijampolės priemiestį". Savo ruožtu tas pats Stahleckeris, dar prieš pasikviesdamas žydų komitetą, jau buvo išsikvietęs ir reikalavęs Kauno lietuvių komendantą iškraustyti žydus iš Kauno per 5-6 valandas. Tik po pasikalbėjimo su Stahleckeriu žydų atstovams apsilankius pas lietuvių komendantą, paaiškėjo nacių dviveidiškas žaidimas ir siekimas žydų aJryse atsakomybę suversti lietuvių įstaigoms.

Akivaizdoj šiokios nacių politikos bei taktikos žydų atžvilgiu ir dideliai nelygaus lietuvių ir vokiečių jėgų santykio Lietuvos įstaigos tik labai apdairiai galėjo savo priešišką nacių siekimams liniją vesti. Kad sukliudytų nacių kurstomus ir organizuojamus neatsakingo gaivalo ekscesus prieš žydus, Kauno miesto ir apskrities komendantas jau birželio 28 išleido įstatymą, kad "lig šiol veikę partizanų daliniai perorganizuojami į reguliarų junginį. Ryšium su tuo visi partizanų daliniai, įmonių apsauga ir paskiri asmenys savo turimus visus ginklus ir karo medžiagą privalo ligi šiandien, birželio 28 d. 17 vai. grąžinti perregistravimui Kauno karo komendantūrai. Nuo to pat laiko išduoti ligšioliniai leidimai ginklui laikyti ir vaikščioti (draudžiamu laiku) nustoja galios".

O sukliudyti Stahleckerio dviveidiškam žaidimui kuo veikiau žydus į ghetto suvaryti Kauno komendantas ir Kauno miesto burmistras, susitarę su žydų bendruomenės atstovais, 1941 liepos 10 d. išleido įsakymą dėl Kauno žydų persikėlimo į Vilijampolę iki 1941 rugpiūčio 15 d. pagal Kauno miesto butų ūkio valdybos kartu su žydų bendruomenės atstovais nustatytas persikėlimo sąlygas, tvarką ir eigą. Įsakymas leido žydams pasiimti ne tik visą savo kilnojamąjį turtą, bet ir likviduoti savo nekilnojamąjį turtą arba jį iškeisti į Vilijampolėje esantį nežydų nekilnojamąjį turtą. Kai šio įsakymo projektas buvo parodytas pas Laikinosios vyriausybės teisingumo ministrą apsilankiusiam prof. S. Bieliackinui, šis juo buvo labai patenkintas, nes gerai suprato ir žinojo nacių nusistatymus žydų atžvilgiu.

Tik kai po nacių inspiruoto ir globoto liepos 24 d. avantiūristinio sąmokslininkų mėginimo padaryti prieš Laikinąją vyriausybę perversmą Kauno komendantu atsirado provo-kiškos orientacijos žmogus, jau liepos 25 d. atsirado ir naujas, jau skirtingos raidės ir dvasios įsakymas, atrodo, verstinis iš vokiečių kalbos, kuriam Laikinoji vyriausybė jau jokios įtakos neturėjo.
Šioji trumpa apžvalgėlė rodo:

1. Laikinoji vyriausybė nepadarė jokių veiksmų, kurie žydų padėtį būtų sunkinę;
2. Laikonisios vyriausybės pastangos paveikti vokiečių karinę vyriausybę žydų naudai nedavė teigiamų vaisių;
3. Žydų ghetto steigimas buvo nacių sumanytas; Kauno komendantas ir Kauno miesto burmistras savo įsakymu laimėjo žydų naudai laiko;
4. Sovietinė propaganda Laikinajai vyriausybei sukompromituoti, jos žmonėms apjuodinti naudoja sufabrikuotus ir netikrus šaltinius, o dokumentus apie nacių taktiką žydų naikinimo atsakomybę suversti vietiniams gyventojams ir įstaigoms sąmoningai praleidžia.
J. V. Balčiūnas