DR. ALFREDAS SENNAS Spausdinti
Parašė ANTANAS MASIONIS   
75 metų amžiaus proga

Šiais metais (kovo 19) dr. Alfredui Sennui suėjo 75 metai amžiaus. Jis savo mokslinę veiklą pradėjo ne savo tėvynėje, bet Lietuvoje, atvykęs į ją 1921 metais, vos tik baigęs studijas ir įsigijęs daktaro laipsnį už disertaciją "Germanische Lehmvortstudien". Ir vėliau, Lietuvą palikęs ir persikėlęs į JAV, dėstydamas universitetuose ir raunąs mokslo veikalus, daugiausia domėjosi lietuvių kalba, jos istorija, tarmėmis, žodynu, literatūra, supažindino su tais dalykais savo klausytojus universitetų auditorijose, o kitus kalbininkus savo raštais ir paskaitomis Europos kraštuose ir čia, Amerikoje.

Cia norime bent trumpai atkreipti mūsų dėmesį į dr. Alfredo Senno mokslinę veiklą ir jo nuopelnus lietuvių tautai, iškeliant mūsų kalbos svarbą aplamai kalbos mokslui — lyginamajai kalbotyrai visuose pasaulio kraštuose, nes jis yra tarptautinio masto kalbininkas ir su jo nuomone kalbos moksle visur skaitomasi. Neminėsime čia smulkių A. Senno gyvenimo datų, tik pabrėšime pačius svarbiausius jo mokslinio darbo laikotarpius ir pasiektus šioje srityje laimėjimus, juoba kad šiame pačiame žurnale yra tai gražiai ir išsamiai padaręs jo mokinys, dabar Rochesterio un-to profesorius dr. A. Klimas (Prof. A. Senno dviguba sukaktis, Aidai, 1964, Nr. 10, 435-441).

Dr. A. Sennas atvyko į Lietuvą (1921) kaip tik tuo laiku, kada Lietuvoje, tik neseniai atgavusioje savo nepriklausomybę, labai trūko inteligentinių ir mokslinių pajėgų visose gyvenimo srityse. Užtat ir jo, dr. A. Senno, veikla Lietuvoje buvo gana įvairi ir Lietuvai labai svarbi. A. Sennas buvo atvykęs Lietuvon ne dėl geresnės karjeros (kituose kraštuose jis tikriausiai būtų daug greičiau iškilęs), bet kad nuoširdžiai buvo susidomėjęs mūsų kraštu bei jo kalba ir kad norėjo Lietuvai ir jos žmonėms padėti. Todėl jis čia buvo ir Eltos referentu, ir "Pavasario" sąjungos suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi, ir "Aušros" gimnazijos lotynų kalbos mokytoju. Lietuvos universitete jis dėstė Teologijos - filosofijos fakultete lotynų ir graikų kalbas, o vėliau Humanitarinių mokslų fakultete sanskritą ir kitus kalbotyros dalykus.

A. Sennas, išgyvenęs Lietuvoje apie 10 metų, vedęs lietuvaitę Mariją Vedlugaitę ir tobulai pats išmokęs lietuvių kalbą, apsisprendė ir savo mokslinę veiklą bazuoti lituanistinėmis studijomis. Šitaip apsispręsti jam didele dalimi padėjo artima profesinė pažintis su mūsų garsiuoju kalbininku prof. K. Būga. Štai kaip pats prof. A. Sennas rašo apie tą pažintį ir apie savo lituanistines studijas viename dar niekur nespausdintame laiške:

Nuo pat mano atvykimo į Lietuvą, vadinasi, jau 1921 metais, mane sudomino lietuvių - vokiečių kalbų žodyno idėja. Kada su profesorium Kazimieru Būga arčiau susipažinau, mudu nutarėm sudaryti tokį žodyną sujungtomis jėgomis. Mūsų sumanymą labai entuziastingai užgyrė žymusis indoeuropiečių kalbų žinovas, Leipcigo universiteto profesorius Wilhelm Streitberg.

Būgos ir mano bendradarbiavimas prasidėjo 1923 m. pradžioj. Mes surinkome bendrai vartojamų mokyklinių vadovėlių ir šiaip spaudinių žodžius, t.y. kasdieninius žodžius ir mokslo terminus. Tam reikalui Būga padovanojo didžiulį rinkinį ankstyvesnės žodyninės medžiagos. Tokiu būdu 1924 m. pavasarį Būga man perdavė iki raidės "U" siekiantį ir alfabetiškai sutvarkytą, daugiau kaip centnerį sveriantį, lietuvišką rankraštį. Tuo pat metu peržiurėjom Lalio lietuviškai - anglišką žodyną, išmesdami nebevartojamus žodžius, o perimtuosius aprūpindami kirčiais ir priegaidėmis. Tokias kirčiavimo pratybas mes pravesdavom kas savaitė Būgos darbo kabinete, ir aš pasidariau paties žymiausio lituanistikos mokslininko mokiniu. Tačiau mudu tame darbe pasi-stūmėm tik iki žodžio "apsiversti", kadangi Būga rimtai susirgo ir 1924 m. gruodžio 1 d. mirė.
Prieš pat Būgos susirgimą aš sužinojau iš Baselio universiteto prof. Niedermanno, kad ir jis buvo galvojęs apie lietuviško žodyno sudarymą ir kad jau turėjo surankiojęs žodyninės medžiagos. Būga, įvertindamas Niedermanną kaip žymų dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žinovą, buvo pasiūlęs pritraukti ir jį prie mūsų projekto. Tuomet Niedermannas buvo pasiūlęs sudaryti trikalbį žodyną, būtent lietuviškai vokišką ir prancūzišką, pats sutikdamas pasirūpinti prancūzišku vertimu. Būga buvo entuziastingai su tuo sutikęs, bet kada jis mus paliko, pats Niedermannas atsisakė nuo prancūzų kalbos.

Niedermannas surado mums gerą leidėją Carl Winter Universitatsverlag Heidelberge. Kad užtikrintumėm žodyno pilnumą, pakvietėm trečią bendradarbį Franz Brender, mano kolegą Lietuvos universitete.
Žodynas pradėjo eiti 1926 m., kada pasirodė pirmojo tomo pirmasis sąsiuvinis, susidedąs iš 64 puslapių. Pilnas pirmas tomas išėjo iš spaudos 1932 m., būdamas visų trijų originalių autorių bendro darbo išdava. Franz Brender mirtis ir karas sutrukdė antrojo tomo spausdinimą, o vėliau (1954 m. sausio 12 d.) Max Niedermanno mirtis visai sulėtino žodyno ruošimą.

Po karo man pasisekė laimėti Antano Salio bendradarbiavimą. Jis pradėjo bendradarbiauti nuo antrojo tomo 449-jo puslapio ir nuo čia jis yra atsakingas už kirčiavimą. Nuo dabar redagavimo darbą atlikau aš, remdamasis mano kartu su Saliu paruoštu pirmaraščiu. Medžiagos rinkimu daugiausia esu rūpinęsis aš, bet jau nuo antro tomo (L-Pa), išėjusio 1951 m., kurio susidarė 729 pusi., labai žymia dalimi yra prisidėjęs Salys. Trečias tomas (Pe-Sk, 718 pusi.), išėjęs 1957 m., ketvirtas tomas (Sl-T, 756 pusi.), išėjęs 1963 m., ir penktas tomas (U-Ž ir Priedas, 565 pusi.), išėjęs 1968 m., yra išimtinai Salio ir mano bendradarbiavimo išdava, tik Priede, apimančiame tikrinius vardus (481-560 pusi.) už lietuviškų lyčių atranką atsako vienas Salys.

Šis žodynas nėra vienintelis prof. A. Senno lituanistinis darbas. Ir išvykęs iš Lietuvos (1930), jis varė tolyn lituanistinį mokslinį darbą: profesoriaudamas Amerikoje, jis rašė lituanistinius veikalus, skaitė paskaitas JAV ir pasaulinio garso universitetuose Europoje arba kalbininkų suvažiavimuose apie lietuvių kalbą, jos istoriją ir kitus su tuo susijusius dalykus. To darbo išdava yra šie svarbesnieji atskirai išleisti veikalai: Kleine litaui-sche Sprachlehre (1929), The Lithuanian Language (1942), Lithuanian Dialectology (1945), Handbuch der litauischen Sprache,, antras tomas, kuris apėmė Lesebuch und Glossar (1957), Handbuch der litauischen Sprache, pirmas tomas, kurį sudarė Grammatik (1966).
Dviejų tomų Handbuch der litauischen Sprache yra labai žymus prof. A. Senno indėlis j mokslinę lituanistinę literatūrą. Štai kaip šį veikalą įvertino mūsų žymusis kalbininkas J. Balčikonis (Tiesa, 1967.1.11, p. 4):

Prof. A. Sennas išleido savo plačią lietuvių kalbos gramatiką. Gramatika parašyta vokiškai, turi 495 pusl.r spausdinta Heidelberge (Carl Winter Universitatsver-lag). Ji yra jo sumanyto lietuvių kalbos vadovo i Handbuch der litauischen Sprache) I tomas. To vadovo II tomas išėjo 1957 metais. Tas II tomas — tai Įvairių tautosakos ir rašytojų tekstų rinkinys. Prie tekstų pridėtas žodynas, sudarytas iš žodžių, pavartotų tekstuose. Žodžiai paaiškinti vokiškai ir angliškai.

Dabar išėjęs prof. Senno darbas (I tomas' yr dienų mūsų rašomosios kalbos gramatika, papildyta faktais iš senųjų raštų ir tarmių. Autoriaus darbas atliktas su dideliu atsidėjimu ir rūpestingumu. Kiekvienas dalykas gvildenamas itin smulkiai. Pavyzdžiui, kilmininko vartojimui paskirta 25 puslapiai, vadinasi, dvidešimta dalis knygos. Suprantamas daiktas, kilmininko vartojimo čia turėtų būti suminėti visi atvejai. Ir kiti linksniai negali skųstis šykščiu vartojim»_ skirstymu. Apskritai, visi gramatikos skyriai parašyti panašaus platumo. Tokia gramatika pravers kiekvienam, kas nori geriau pažinti lietuvių kalbą.

Kitos labai palankios šio veikalo recenzijos parašytos šių nelietuvių mokslininkų: čeko Adolf Erhart vokiškai žurnale Sbornik praci filosoficke fakulty Brno university XVII (1967), p. 214-216: vokiečio Reinhard Sternemann, Deutsche Litera-turzeitung, Berlin, 1968, p. 232-234; italo Vittore Pisani, Paideia, Genova, 1957 m., p. 318-319, XXII 1967 m., p. 196-198; W. P. Lehmann Tems universiteto žurnale Language, 44 (1968), p. 639-642.

Kiek ilgiau sustojome prie aukščiau minėto žodyno ir ką tik paminėtos lietuvių k. gramatikos, nes, prof. A. Senno nuomone, šie du veikalai yra jo didžiausias įnašas į lituanistikos lobyną. Tačiau užklaustas, kas, jo nuomone, yra pats didžiausias jo įnašas lituanistikoj, jis taip atsakė: "Didžiausiu įnašu lituanistikoj laikau ne žodyną, bet Handbuch der litauischen Sprache (tomas II: 1957; tomas I: 1966)".
Be šių lituanistinių veikalų, dr. A. Sennas yra parašęs per 200 didesnių ir mažesnių straipsnių įvairiems JAV ir kitų kraštų žurnalams ir išleidęs knygų iš germanistikos, slavistikos ir bendro indoeuropietiškų kalbų mokslo. Šiuos jo darbus yra aptaręs "Aiduose" anksčiau nurodytasis dr. A. Klimo straipsnis. Tad į šį straipsnį ir nurodome žurnalo skaitytojus. O čia mums daugiau rūpi iškelti dr. A. Senno įnašą į lituanistinę mokslinę literatūrą.

Lietuvoj dirbdamas, dr. A. Sennas savo darbus skelbė "Humanitarinių mokslų fakulteto raštuose" (1 knygoj, 1925, išspausdino straipsnį apie K. Būgą; 2 knygoj, 1927, buvo vokiškai išspausdinta jo disertacija) ir to paties fakulteto leidinyje "Tauta ir Žodis" (išskirtinas stambesnis straipsnis vokiečių kalba apie žemaičių dzūkų ir Mūšos tarmes 4 knygoj, 1926). Be to, rašė ir religijos mokslo žurnale "Soter": 1927 m. jis davė šiam žurnalui ilgesnę (36 psl.) studiją "Keleto Dievo pavadinimų etimologija", o 1929 išspausdino straipsnį "Kalbos sąvoka ir kai kurie jos pritaikymai" (ši pastraipa yra redakcijos intarpas).

Gyvendamas ir dirbdamas Amerikoje, dr. A. Sennas niekad nenutraukė ryšio su Lietuva ir lietuviais. Palaikydamas ryšį su dar laisvos Lietuvos kalbininkais, jis redagavo gana išsamų kalbos skyrių 1939 - 1941 m. Brooklyne, N.Y. leistame mėnesiniame žurnale "Lietuva", skaitė paskaitas apie Lietuvą, jos kalbą, istoriją, beveik kas savaitę kalbėdavo radijo valandėlėse lietuviškais klausimais. Dr. A. Sennas stengėsi taip pat medžiagiškai padėti į Sibirą ištremtiems lietuviams ir, prasidėjus imigracijai į Ameriką, gauti darbą kalbininkams ir rašytojams, pvz., V. Krėvei, A. Saliui, V. Maciūnas ir kt.

Dr. A. Sennas x\merikoje profesoriavo nuo 1931 m. Wisconsino ir nuo 1938 m. Pennsylva-nijos universitetuose, kur yra ėjęs kalbotyros skyriaus vedėjo pareigas. Vasaromis yra dirbęs New York City College, University of North Carolina, University of California, Berkeley. Tuo yra daug prisidėjęs prie lituanistikos studijų išpopuliarinimo jaunosios amerikiečių kalbininkų kartos tarpe. Jis, dirbdamas Amerikos universitetuose, yra parengęs apie 10 žymesnių lituanistų, iš jų 4 lietuvius, 1 italę, 1 japoną, 1 šveicarą ir kt. Jie visi dėsto lietuvių kalbą savo kraštų universitetuose.

Dr. A. Sennas dėl to yra visai užpelnytai susilaukęs savo mokslinio darbo įvertinimo. 1958 balandžio 26 Lietuvių Studentų Sąjunga Amerikoje savo suvažiavimo metu Philadelphijoje pagerbė prof. A. Senną, įteikdama jam žymenį (bronzinę lentelę) su tokiu įrašu: "Prof. Dr. Alfredui Sennui lituanistikai daugiausia nusipelniusiam nelietuviui — Lietuvių Studentų Sąjunga JAV". 1959 m. Vakarų Vokietijos federalinė valdžia apdovanojo dr. A. Senną Didžiuoju nuopelnų ordino kryžiumi (Das grosse Verdienstkreuz des Bundesverdienst-ordens) už nuopelnus kalbos mokslo srityje. 1969 m. Villanovos universitetas Philadelphijoje suteikė jam garbės daktaro laipsnį už humanistiką. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija 1964 m. jį išrinko savo nariu mokslininku.

Dr. A. Sennas yra nepaprasto darbštumo ir neišsenkamos energijos žmogus. Jau 1965 m. jis galėjo pasitraukti iš visokių darbų ir išeiti į pensiją. Atlikęs tiek daug, jis galėjo jau sau ramiai ilsėtis, bet jis tik atsisakė iš slavų ir baltų studijų skyriaus vedėjo pareigų ir pasiliko dirbti dar ketverius metus. Išėjo į pensiją jau sulaukęs 70 metų amžiaus. 1969 liepos 1 Pennsylvanijos universitetas gražiai jį išleido kaip nusipelniusį germaniškųjų ir slaviškųjų kalbų profesorių.

Tuo dr. A. Senno mokslinė veikla toli gražu dar nepasibaigė. 1970 m., pakviestas Fribourgo, savo Alma Mater, universiteto, skaitė pavasario semestre paskaitas apie lietuvių kalbą, kaip įvadą į lyginamąją kalbotyrą. Jo studentai šiame semestre tarp kitų buvo iš Lozanos, Ciuricho, Florencijos ir Jeruzalės. Šiame pačiame laikotarpyje, laisvu laiku nuo paskaitų un-te, jis dar skaitė paskaitas Miunchene, Zalcburge, Ciuriche ir Berne. 1973 m. buvo išvažiavęs į Prancūziją ir vieną savaitę skaitė paskaitas Universitė de Provence apie lietuvių k. vietą ir reikšmę indoeuropietiškų kalbų tarpe.

Dabar prof. dr. A. Sennas gyvena su žmona Marija, su kuria praėjusiais metais atšventė savo 50 metų vedybinį jubiliejų, Connecticut valstijoj, labai artimoje kaimynystėje su savo dukra Maryte, ištekėjusia už lietuvio, pavarde Alksninio (Andrus). Be šios dukters, Sennai turi dar vieną dukrą El-friedą, gyvenančią Kalifornijoje, ir sūnų Alfredą-Erichą, istorijos profesorių Wisconsino universitete. Dr. Alfredas-Erichas Sennas, kaip ir jo tėvas, domisi Lietuvos reikalais, jos likimu. Jis yra parašęs veikalą "The Great Powers, Lithuania and the Vilna Question 1920-1928" (1966) ir yra paskelbęs įvairiuose moksliniuose žurnaluose ir enciklopedijose visą eilę svarių straipsnių apie Lietuvą (Vilnių, Klaipėdą, bolševikų okupaciją, komunistų partiją Lietuvoje ir daug kitų). 1966 m. jis buvo paskirtas Wisconsino un-to rusų studijų programos vedėju. Sennai turi jau 11 vaikaičių (7 vaikai Elfriedos ir 4 Alfredo-Ericho).

Nors dr. A. Sennas dirbo valstybiniame Wis-consino un-te (Madisone) tik apie 7 metus, o Pennsylvanijos un-te daugiau negu 30 metų, bet

Vinco Svirskio kryžius

Wisconsino universitetui jis turi daugiau sentimentų. Čia jis, ką tik atvykęs į Ameriką (1930), po vienų metų darbo Yale universitete kaip Ster-ling Research Fellovv, 1931 m. pradėjo tikrą savo specialybės darbą: buvo pakviestas germanų filologijos ir lyginamosios kalbotyros ordinariniu profesorium, čia jo mokslinis darbas buvo labai gerai įvertintas, ir jis tuoj buvo paskirtas lyginamosios kalbotyros skyriaus vedėju; čia gimė jo sūnus Alfredas-Erichas, kuris pagaliau vėl grįžęs į savo gimtąjį miestą jau kaip mokslininkas profesorius ir taip pat, kaip ir tėvas, iškilęs į aukštesnę vadovaujamą vietą. Dėl to dr. A. Sennas nusprendė visą savo mokslinę biblioteką, visus savo raštus ir korespondenciją perduoti Wisconsino un-tui Madisone.

Per dr. A. Senno keturiasdešimt keturis mokslinio darbo metus čia, Amerikoje, jo biblioteka tiek išaugo, kad ją sudaro tūkstančiai įvairiausių, dažnai gana retų vienetų. Ji dabar jau rūšiuojama, tvarkoma ir, tarpininkaujant sūnui Alfredui-Erichui,
bus perduota minėtam un-tui. Dr. A. Senno bibliotekoje yra šie skyriai:
1. bendro turinio veikalai (reference), periodika; 2. proistorė, archeologija, etnografija: 3. baltų kalbų filologija apskritai ir lietuvių k. filologija specialiai, 4. lyginamoji filologija: sanskritas, graikų, lotynų, keltų ir tokarų k.; 5. germaniškosios studijos: filologija ir literatūra; tarmės; 6. Šveicarija: kalba, literatūra, istorija, folkloras; 7. publicistiniai (politiniai) raštai, laikraščiai; 8. korespondencija, pradedant 1930 m. ir baigiant 1970 m.

Pabaigai norime tik pabrėžti, kad visa, ką šitame straipsnyje esame suminėję, toli gražu, kaip jau buvo pastebėta, nėra pilnas ir išsamus dr. A. Senno gyvenimo aprašymas ir jo mokslinės veiklos įvertinimas. Mūsų tikslas buvo jubiliatą, sulaukusį tokio gražaus amžiaus, tik prisiminti, jį dar kartą lietuvių visuomenei pristatyti, parodyti, kad mes jo darbus, atliktus lietuvių tautai, tikrai vertiname, ir palinkėti jam dar daug daug sveikų, laimingų ir našių metų.

Koplytėlė iš Molėtų apylinkės