SOVIETINIS "STATYMAS" — KRYŽIŲ GRIOVIMU Spausdinti
Parašė Al.   
"Negali būti leidžiami ir asmenybės teisių laužymai, piliečių orumo įžeidimai. Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai yra principinis dalykas". Taip Sovietų Sąjungos komunistų partijos XXIV suvažiavime kalbėjo jos generalinis sekretorius Brežnevas. Šio žmogaus rankose visa galia Sovietų Sąjungoje. Galėtume manyti, kad po "asmenybės kulto" metų teroro, "represavusio" ir daugybę pačių komunistų, nuoširdžiai ryžtamasi nuo stalinizmo žengti į humanizmą. Ir kalbose, ir raštuose vis deklaruojamas "socialistinis", "lenininis", "sovietinis humanizmas" . . .

Deja, veltui cituotaisiais Brežnevo žodžiais rėmėsi kun. Juozas Zdebs-kis, kai prieš trejus metus buvo teisiamas (ir nubaustas) už tai, kad rengė vaikus pirmajai komunijai. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika gausiais faktais rodo, kokiu "humanizmu" vadovaujamasi, kai nuo pirmo skyriaus pradedamas vaikų terorizavimas (už bažnyčios lankymą, katekizmo mokymąsi, patarnavimą mišioms) ar kai prie mirštamai sergančių ligonių neprileidžiama jų besišaukiamo kunigo. Kaip anksčiau, taip ir dabar sovietai neįsivaizduoja savojo "socializmo statymo" be sąžinės laisvės užgniaužimo ir ypač be tikinčiųjų persekiojimo.

Sovietiniam "statymui" priklauso — kryžių griovimas. Visur jie Lietuvoj buvo įniršusiai naikinami pokario metais. Bet ir vėliau, pasibaigus "asmenybės kultui", kryžiaus kultas nesulaukė laisvės. Iš Kronikos sužinome, kad vandališkiausias kryžių antpuolis įvyko, Stalinui seniai jau mirus (1953), būtent 1961 balandžio 5. Tą dieną kariuomenė, milicija ir kaliniai sunaikino visus Kryžių kalno (prie Šiaulių) kryžius: medinius sudegino, o akmeninius ir cementinius daužė ir vežė į Šiaulius, sakoma, panaudoti plento skaldai . . .

Kaip Kronika informuoja, kova prieš kryžius tęsiama ir dabar. 1971 gruodžio mėn. apylinkės pirmininkas, du milicininkai su darbininkais nugriovė seną koplytstulpį Adutiškio parapijos Jakelių kaimo kapinaitėse. Veiviržėnų klebonas parsivežė iš laukų seną koplytstulpį, jį atnaujino ir pastatė prie klebonijos. Kai nesutiko jo nugriauti, buvo kitur iškeltas. O kai ir naujasis klebonas nesiryžo griauti, pats Rugienio įpėdinis K. Tumėnas 1973 lapkričio mėn. vyko pas vysk. Pletkų reikalauti, kad įsakytų klebonui pašalinti iš klebonijos kiemo koplytstulpį. 1973 m. rudenį inžinierius, pastatęs Telšių katedros šventoriuj Rūpintojėlio koplytėlę, nubaustas rublių bauda; reikalaujama koplytstulpį pašalinti, kad "negadintu" šventoriaus vaizdo. Veiviržėnų parapijos Balsėnų kaimo gyventoja, pasistačiusi kryžių savo sodyboj, pareikalauta arba jį nugriauti, arba perkelti kiton namų pusėn — prie tvarto! Jei nepakenčiama kryžiaus kapinėse, šventoriuje ar privačioj sodyboj, tai juo labiau viešoj vietoj — prie kelio. Kai V. Lažinskas 1972 liepos 21 naktį už Ariogalos prie Klaipėdos kelio pastatė metalinį kryžių, valdžios pareigūnai kitą dieną kryžių nugriovė, o jį patį uždarė į psichiatrinę ligoninę . . .

Užuot komentavę šitokiu N "humaniškiausių idealų šalininkų" žygius, šį numerį iliustruojame nuotraukomis Lietuvos kryžių ir koplytėlių iš kapinių, šventorių, sodybų, lauku, kryžkelių. Nuotraukos darytos prieš kelerius metus ir gautos be tikslesnės metrikacijos. Kiek šių kryžių bei koplytėlių dar tebestovi ir kiek jų per tuos metus sunaikino savietinė "socializmo statyba"?