Eilėraščiai |
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS |
POETAS Palaukim, tuoj ateis Smailių kalnų keliu Poetas neramus Li Po Kalbėt su mėnuliu. Jau kiemo vartai veriasi - Negirdi žingsnių jo giria. Ateina neramus Li Po Su vyno sklidina taure. Klausykim, tuoj poetas Mėnulį gerti kvies Jo sopulį ir džiaugsmą Iš sklidinos taurės. Žiūrėkim, tuoj šešėlis Jo tarp kalnų linguos, Lyg naktį loto žiedas Ant ežero bangos. Bet mums nepasakys Poetas neramus, Ar jis apsvaigo sopuliu, Ar jis — džiaugsmu. DOVANA Randa žemėj karolius, Žiedus, auskarus, sagas , Kas gi mano dovaną Tau atkas? Jos nėra pajūrių smėly Nei kapeliuos ant kalvų Nevarpykit mano sielos Kastuvu! LAUKIMAS Kol tas liucipierius sėdės, Nėra vilties Mums perplaukti Negyvą Jūrą — Sulaužyti irklai, Nuplėštos burės . . . Atėjom prie krantų Aukščiausiojo vardu, Palikę žagrę, vagą, lauką — Sakei, kad nuo galvos Nekris nė plaukas. Atėjom su viltim Laisvom vilnim Priplaukti naujo gintaro pakrantę, Bet štai vilnis sukaustė Šėtono grandys! O jūra negyva, Kada gi tu laisva Vėl mūsų nerimu alsuosi Ir plausi hizopu Krantus šventuosius? Mes laukiam tos dienos, Išganymo pilnos, Lygumų debesim apsisiautę — Nebausk, jei pavydėsime Sraigelei kiauto. UGNIS Pavogęs Dievo šventą ugnį, Žmogau, garbingai atgailauk, Ir nežiūrėk, jei pro bedugnę Paklydęs debesis nuplauks. Prie atšiaurios uolos prikalto Ereliai kūnų mėsinės — Suversi Dievui visų kaltę Dėl pavogtos ugnies, Kuri tavy pačiam liepsnoja, Neužgesinta, amžina — Už ką ereliai atplasnoja Draskyt širdies — Už ką ji kruvina? BUITIS Nežvelkite į mano buitį — Tutanchamono kapą — Apgaubusi ją saugo Dievo paslaptis, Lyg piramidė kūną, Nuo jūsų žvilgsnio. Neženkite į tamsų Išjuokti mano lobio — Tegul sau dūla vasaros saulėlydžių Sulydytame aukse Pajuodus mumija — Žmogaus jaunystė. Ant sienų ten ženklai, Kurių neišskaitysiyne — Ženklai žmogaus, žvėries ir paukščio. Visi jį šlovina Juodosios mumijos Auksinį lukštą. Pasieniuose daiktai, Mirties nepaliesti, Kuriais jau niekuomet nesinaudosime. Jie liudys jums Išsaugotos buities Bevardę mįslę. Ak, ta pati buitis, Ak ta pati mirtis Ir atomo gadynėje, Ir aštuonioliktoj dinastijoj! — Nežvelkite į savo brolio Tutanchamono veidą Su panieka . . . KŪDIKIS Pasodink mane minkštoj žolelėj. Kaip menkutį kūdikį pasodini. Ir palik — mane dangstys sparneliais Paukščiai, į tolybę skrisdami. Tik įduok į ranką purią pienę, Tik nedrausk pažaisti jos pūkais — Nusijuokt, kai vysis paukštis dieną Rudenin žalsvėjančiais laukais. Man patinka tas dangus geltonas. Kūdikio menkybė, žemės klaikuma. Lekiančių pro šalį paukščių milijonai. Pienė, rankom nepasiekiama . . . Aš žinau, jog Tu apginsi Kūdikėlį, pasodintų ant žolės, Kai juodasis paukštis užkapot kėsinsis — Pienę vakaras sparnu palies . . . KELIONĖ Mes trys keliavome į Emaus miestą — Aš, tu ir jis, Dejuodami, kad su mumis kartu keliauja Ir liūdesys. Mes nešėm ant savęs Golgotos kalnų. Išniekintus kryžius; Išduoto savo Dievo prakeikimą, Trisdešimt tris grašius . . . Ir manėm, jog visi jau esam lygūs Tamsos vaikai, Tolėdami nuo Dievo švento miesto Nakties takais. 0 laimė, kad pasikvietėme jį nakvynei Į užeigos namus, Kai tas žiaurus saulėlydis kėsinosi Nuo jo atplėšti mus. Ten radome jo rankomis įpiltą vynų. Sudėstytas žuvis, Ir, laužiant duoną, mes surikome: Tai Jis, tai Jis! |