Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SŪNUS — GAL, ABRAOMAS — NE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęstutis Keblys   
"Daug pasaulio rašytojų rašo apie niekšus ... Ir jie daug lengviau pavaizduoti, negu kokie ramūs žmonės, nes kas gi apie tokius, beveik negyvėlius, gali kalbėti" (p. 172).

Taip tikina mus pensininkas Stu-kėnas, pagrindinis veikėjas ir pasakotojas Aloyzo Barono romane "Abraomas ir sūnus". (Chicago, 1973, 206 psl.). Tur būt, Stukėnui neprieštarausime: tikrai rašytojui yra sunku sumegzti įdomų pasakojimą apie ramius, gerus, bet lėkštus žmones, o ypač jei jie yra senstelėję, nedinamiški ir nuobodūs. Bet kad visų rašytojų tokie sunkumai neatbaido, savo protagonistui įrodo pats autorius, surašydamas apie jį, "beveik negyvėlį", ištisą dviejų šimtų puslapių romaną.

"Abraomo ir sūnaus" pasakojimas nesudėtingas, sukirptas protagonisto monologiniu žvilgsniu į gyvenimo praeitį. Pasakojimo dabartį liečia tik trumpos užuominos kiekvieno skyriaus pradžioje ir du trumpi epizodai romano gale, tarnaujantys kaip atomazga plonokam intrigos siūlui. Tąją gyvenimo praeitį, kurią išgirstame romano pasakotojo Stukėno lūpomis, vargu ar galėtume laikyti jo paties praeitimi. Tiesa, sužinome, kad jisai nebaigė universiteto, (" . . . nes taip daug reikėjo atsikuriančiai tėvynei mokytų ir nelabai mokytų žmonių. Taip ir prasitryniau beveik visą dvidešimtmetį po įvairias finansines įstaigas" — p. 22)., kad buvo dominuojamas tėvo, vedė nemylimą moterį. Sužinome, kad per bombardavimus Vienoje prarado žmoną ir dukrą, kad su sūnumi atsidūrė DP stovykloje, kad studijuodamas sūnus susirado vokietaitę, kurią vedė ir išemigravo Amerikon. Po atvykimo į Jungtines Valstybes Stukėno gyvenimas, jei anksčiau dar kiek riedėjęs, sustojo tarsi kurą išdeginęs garvežys. Sustojo paprastai, be jokių lūžių, be širdgėlos, praradus tėvynę ar gerą socialinę poziciją. Stukėnas nustojo gyventi dėl to, kad jam nieko reikšmingo, net nieko pasakotino neatsitiko, dėl to, kad jis nepadarė nieko, kas galėtų liudyti jo pėdsakus šioj žemėj.

Sūnus bene buvo vienintelis Stukėno pėdsakas, vienintelis jo palikimas (kad ir labai kuklus) savai visuomenei. Gal todėl nuo atvažiavimo Amerikon Stukėno buvimas ribojasi sūnaus gyvenimu. Užtat jo tolimesnis pasakojimas yra ne apie save, o apie sūnaus ir jo Šeimos bėdas.

Jaunasis Stukėnas su savo vokiška Stukėniene greitai apsikrauna vaikais, pamažu kyla ekonominės gerovės laiptais, įsitaisydamas ne tik namą, bet ir nuomininką Millerį. Tasai, irgi būdamas vokiečių kilmės ir šiaip patrauklus, nors rambokas vyras, neišvengiamai tampa daugiau nei šeimos draugu ir praturtina Stu-kėno šeimą dukterimi. Laimė, kad sūnus, nepaveldėjęs tėvo įžvalgumo, nieko neįtaria ir toliau sau veda laimingo vyro ir duonos pelnytojo būvį. O įtarimus bei rūpesčius palieka vis aplink besisukinėjančiam senajam Stukėnui. Tik kai žmona pagaliau pasisako daugiau nebemy-linti, pasiimanti pusę vaikų ir bėganti su Milleriu, jaunasis Stukėnas atsipeikėja, nors ir ne taip, kaip lauktume. Jis neprimuša nei žmonos, nei Millerio, bet bėga pas tėvą maldauti, kad tasai perkalbėtų žmoną pasilikti šeimoje. Ir čia išmuša garbingiausia senio Stukėno valanda, reta proga ką nors daryti, veikti. Jis laimi — perkalba marčią nebėgti, o Millerį išsikraustyti kitur. Viskas grįžta į normalias vėžes ir nieko minėtino neatsitinka, kol jo anūkai užauga ir suteikia progą baigti knygą nedidele intriga.

Vyriausias anūkas Gustas įsivelia į muštynes, kuriose savo draugui, neįtikimai lenkiškam antros kartos lenkiukui - amerikonui, padeda apkulti Millerį ir sušaudyti jo automobilį. Policija ieško, o Gustas slapstosi, kol atbėgęs į senelio namus skolinasi pinigų ir žada trauktis Ka-nadon. Senis Stukėnas pažada anūko neišduoti, bet čia pat paskambina sūnui, kuris praneša policijai. Policininkai besivydami Gustą pašauna. Romano pabaigoje sužinome, kad Gustas, beveik paraiyžuotom kojom, dar ilgai gulės ligoninėje, o senasis Stukėnas kurį laiką sielosis dėl savo neprotingo žygio ir mirs nesužinojęs, ar žmogui reikia laikytis savo sąžinės ar įstatymų.

Stukėnas mūsų prozos pensininkų galerijoje išsiskiria menkesniu dėmesiu savo praeičiai ir sau pačiam. Palyginus su Gliaudos Alksniu, ar su Pūkelevičiūtės Gerulaičiu, jis daug mažiau kalba apie savo curriculum vitae ir daug mažiau save dramatizuoja. Tuo atžvilgiu jis mums išnyra gal kiek nuoširdesnis, ne taip pompastiškas, dar galutinai nenukankintas savisvarbos bacilų. Tačiau Stukėno santūrumas, nors iš paviršiaus simpatiškas, pilnai neužburia. Pirmiausia, jis jau nėra taip kuklus, kaip atrodytų. (" . . .Stebisi, kad aš toks senas ir moku kalbą . . . skaityti galiu ir Šekspyrą" — p. 11; "Nepasakyčiau, kad aš jaučiuosi dabar nereikalingas ..." — p. 12). Jis nesijaučia senu, nevengia pademonstruoti savo pranašumo prieš kitus pensininkus. Visa tai būtų nesvarbu, bet greitai pasirodo, kad jo santūrumas ne savanoriškas. Stukėnas nevargina mūsų savo praeities gyvenimo tiradomis ne nuoširdaus kuklumo skatinamas, bet dėl to, kad absoliučiai neturi apie ką pasakoti (" . . . kai aš žvelgiu atgal . . . nieko nerandu reikšmingo ir tiesiog nerandu tokių metų, kuriuos aš norėčiau iš antro karto pergyventi" — p. 12). Stukėno gyvenimas yra pilka, nuobodi tėkmė, be krizių, be veiksmo, be didelio džiaugsmo ir be didelio sielvarto. Jei praeitis tokia pilka, kad nenori jos grąžinti, tai neverta apie ją ir šnekėti. Užtat Stukėno sakmės vaga krypsta į sūnų ir jo šeimą.

Sunku suprasti, kodėl Stukėnas taip įsisiurbia į savo sūnaus gyvenimą. Juk sūnaus jisai ne tik nemyli (jis nepajėgus tokioms išsemiančioms emocijoms, kaip meilė), bet net ir negerbia, tyliai šaiposi iš jo naivaus bukumo. Sūnus jam ne žmogus, o svarstymų objektas, tarsi pastovus dydis teoretinėje lygtyje. Todėl Stukėno santykis su sūnumi nėra žmogaus su žmogum santykis. Dėmesys sūnaus problemoms nėra nuoširdus rūpestis, o tik ieškojimas pramogos savo pilkos egzistencijos nuoboduliui prasklaidyti. Ir kaip suprasti tokį žmogų? Gyvenime — galima. Bet romane?

Stukėnas mėgsta vienumą ir nuobodulį. Jis daugiau svarsto, negu gyvena. Stačiai sunku įsivaizduoti žmogų, kuris taip grynai negyventų, tarsi žeme pleventų jo dvasia, o kūnas su visom emocijom ir silpnybėm sėdėtų nejudėdamas supamoj kėdėj ir lauktų galutinio atsiskyrimo. Stukėnas Amerikon atvyksta, kaip pats sakosi, dar palyginus jaunas. Bet jo dar neseno našlio, orbitoj nei jokios moters (tik vieną kartą jam perbėga pusiau nešventa mintelė, pamačius gatvės merginą), nei jokių draugų, nei jokiu puotelių prie stikliuko su bičiuliais (išskyrus dažnas krikštynas sūnaus namuose), nei jokių problemų darbe ar su lietuviais bendraujant, nei jokių siekimų, — nieko. Sunku tikėti žmogų vedant tokią asketišką atsiskyrėlio buitį burzgian-čiame Amerikos mieste, sunku tikėti, kad žmogus sugebėtų misti tik savo išgalvotų paradoksų (kas vertingiau — maištas ar paklusnumas įstatymui?) teoretiškų lukštenimu.

Bet jei ir patikėsime (autorius beveik įtikina), liks neišdildoma išvada: Stukėnas yra neįdomus, stačiai nuobodus žmogus. Tai pilietis, su kuriuo gal iškentėtum vieną vakarą prie baro, besiklausydamas postringavimų apie jo maištus, jo abraomus ir izaokus. Bet sekantį vakarą jau lenk-tumeis jo iš tolo, ieškodamas Alksnio, o iš bėdos, neštumeisi konjako stikliuką į baro kampą ir šnekėtumei-si su Gerulaičiu apie laikrodžius. Su gyvais žmonėm maloniau buvoti.

Kodėl Baronas rinkosi tokį nedėkingą herojų šiai savo knygai? Spėtume, kad autorių viliojo pasiekti sunkiai pasiekiama, rizikuojant visišku pralaimėjimu. Lošimas, bent formaliai, Baronui pavyko. "Abraomas ir sūnus" laimėjo šių metų "Draugo' romano konkursą, sužavėjo bent keletą komisijos narių, knygos pirmoji laida buvo greitai išparduota. Skaitytojai knygą plačiai skaito, ir daugeliui patinka. Reikėtų jau labai sau reiklaus rašytojo, kuris visa tai nelaikytų literatūriniu laimėjimu.

Pasisekimą skaitytojuose šį kartą, tur būt, lėmė sklandus Barono pasakojimas. Tik antrą kartą mėgindamas pasakojimą pirmuoju asmeniu (pirmasis bandymas buvo romane "Lieptai ir bedugnės", bet ten pasakotoju buvo ne veikėjas, o pats autorius), Baronas parodė neeilinį sugebėjimą valdyti šį dėkingą, bet sunkų išraiškos būdą. Naujame romane jo protagonistas dėsto ramiai, beveik objektyviai, be pozavimo, be didelio autodramatizavimo, kalba daugiau sau, negu masinei auditorijai, prieš kurią reikia save girti ir išteisinti. Tuo būdu daugelis romano vietų palieka įspūdį, kad pasakoja Stukėnas, o ne Baronas. Gi tai jau didelis pliusas, nes tuomet gali tikėti, kad tai, ką Stukėnas pasakoja, yra tikra, nežiūrint, kaip sunku būtų tikėti paties Stukėno kaip žmogaus tikrumu.

Pliusų lentelėn reikėtų įrašyti ir autoriaus pastabumą įdomioms detalėms, kai rašoma apie konkretų, vykstantį gyvenimą. Tokios properšos ne tik paįvairina gana lygų Stukėno monologą, bet kartu ir padeda dažnai į betikslius svarstymus slystančiam pasakojimui grįžti į realų pasaulį. Negalima autoriui priekaištauti ir už nepakankamą protagonisto atskleidimą. Atsisveikiname su Stukėnu, likusiu verkšlenti prie pašauto Gusto palatos, gerai jį pažindami. Tik klausimas, ar ką išmokome, jį pažindami, ar ši patirtis buvo verta lėtos ekskursijos po nykų Stukėnų kraštą?

Bene didžiausias romano trūkumas yra toji bereikalingai išpūsta idėjinė superstruktūra, labai mažai ką bendro turinti su konkrečiai išgyvenamomis romano žmonių problemomis. Kaip labai taikliai pastebėjo T. Guopis ("Akiračiai", 1973, nr. 5), autoriaus peršama anaiogija tarp biblinės Abraomo - Izaoko problematikos ir pės-tininkiškų Stukėno pergyvenimų, neturi jokio pagrindo. Tai paralelės, kurios paralelėmis ir lieka, kurios skrieja kuri sau, o autoriaus pastangos jas sumegzti dėsningumo mazgu įneša knygon tik nemalonų disonansą. Ne susimąstyti, o šypsotis verčia visos Stukėno šnekos, kad sūnų aukoja teisingumui, kad deda ant laužo kaip Izaoką, kai tuo tarpu jisai tesvarsto, ar pasakyti sūnui, jog Milleris su žmona jį apgaudinėja. Suprantame autoriaus norą romanui duoti "idėjinį" pamušalą, pakelti jį iš pramoginės skaitybos į prasmingos literatūros pakopą. Tai vertas siekimas, bet įvykdomas tik jautriai išieškotu charakterių gyvenimu, o ne dirbtinai primestom knyginėm schemom. Šiuo atžvilgiu Baronui jau daug geriau buvo pasisekę "Mėnesienoje", kur veikėjai, kad ir be saiko plepėdami, vis dėlto sprendė aitrias problemas ne biblijos citatomis, bet savo pačių gyvenimu. O kad galima brandų romaną parašyti, neužmaunant akis duriančią dėsningumo ašutinę, Baronas buvo įrodęs savo knyga "Sodas už horizonto".

Kad ir nepasiekęs ankstesnio savo lygio romano visumos atžvilgiu, naujoj knygoj Baronas parodė vis tobulėjančius beletristo - pasakotojo sugebėjimus. Mokant tinkamai valdyti sakmę pirmuoju asmeniu, Baronui tereikia rasti spalvingesnį žmogų ir leisti jam gyventi. Tokio gyvo ir gyvenančio žmogaus nekantriai lauksime sekančiame Barono romane.
Kęstutis Keblys


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai