Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Nuosavas pasaulis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENTA MAURINA   
Pavasaris, kad net verkti norisi. Iš dangaus sruvena srautai. Automobilio langai apmigloję. Lietus uždengia reginį. Mano kelionės tikslas Dort-mundas, kur manęs laukia paskaita. Ūmai nustojo lyti, ir mes sustojame pamiškėje. Atsisėdu ant nukirsto storo, jau nužievinto, guobos kamieno. Medis kvepia šviežiai, jis dailus ir švelnus kaip jaunos moters oda. Žemė, lapojantys medžiai, samanos, visi žino savo paskirtį. Viskas kvepia šviežumu, garbina Visagalį. Vėjokšnis nukrato stambius lašus ir atskleidžia pumpurus plaštakei džiaugtis. Lietaus botagas nėra jos gležnų sparniukų suplakęs. Paukščiai ruošiasi pirmajam koncertui. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Dievo pasaulyje viešpatauja nepamainoma tvarka.

Esu viešnia gydytojo namuose, arba doktara-tūroje, kaip pas mus namuose buvo sakoma. Keletą kilometrų už miesto, sodo viduryje nedidelis, tvarkingas namas, kur jau žydėjo bičių aplakstyti pirmieji krokai. Bitės ir kamanės dūzgėdamos atlieka savo pareigą. Naujakurio namo pagrindą sudaro taupumas, kantrybė ir susivaržymas, neatsisakant nuo grožio jausmo. Šeimininkai, svečius sutikdami, stovi prie sodo vartų. Abu jie yra sileziečiai, bet iš išvaizdos skirtingi. Gydytojas — tamsiaodis asketas. Galima matyti, kad jam pavestos pareigos viršija jo pajėgumo ribas. Tačiau jis neatrodo nei susirūpinęs, nei pavargęs. Jo žmona — daug žemesnio ūgio. Dailūs šviesūs plaukai senovišku vainiku juosia jos galvą. Apskritas, skaistus veidas, platūs žandikauliai, neužmirštuolės akys. Paprastas, margas medvilninis švarkelis jai suteikia mergaitės išvaizdą.

Ji man keletą kartų laiškuose rašė apie Ber-nardetės žiaurią lemtį, siuntė fotografijas. Bet teoretiškas žinojimas ir praktiška patirtis nėra jungiami lygybės ženklu. Pamačius vaiką, mano širdis apmirė. Baltoje lovytėje gulėjo švariai ir dailiai aprengta dviejų metų mergytė su visai tuščiu žvilgsniu. Bernardetė buvo gimusi akla ir kurčia. Antrais savo gyvenimo metais ji dar negalėjo nei sėdėti, nei stovėti, nei nutverti bet kokį daiktelį — jos sąnariai bejėgiai trūkčiojo. Jokio ryšio su aplinkuma, net su motina. Angeliuko veidukas, skaisti, beveik permatoma oda, rausvi skruosteliai, gelsvos garbanos, didelės, mėlynos akys, kaip lėlės, negyvai žiūri į pasaulį. Vaikas, matyti, kartais labai kenčia, nes ūmai pradeda klykti ir klykia ištisas valandas. Klykia savo bevardį klausimą, kuriam nėra atsakymo "Kodėl, kodėl aš gimiau?"

Motina atsidūsėjai
— Aš žinau, negalima daug klausti, — jos balsas suglemba, — Dievas man šį vaiką atsiuntė, Jis žinojo, ką daro, kritikuoti Dievą reiškia prieš Dievą nusidėti — tai šventvagystė. —
Berniukas Karolis, dešimties metų amžiaus, ir septynerių metų mergaitė Lizytė yra visai sveiki. Jie linksmi ir judrūs apskritų skruostelių vaikai, kurie jaudinančiai rūpestingai meilinasi prie savo nesveikos sesutės. Jie išneša Bernardetą į sodą ir šen ir ten važinėja vežimėlyje, žvyru išbarstytais takeliais. Išvažiuoti į gatvę jie nedrįsta. Sykį, kai jie tai buvo padarę, praeiviai juos užkalbino. Kaip aštrūs peiliai įsmigo į sesutę jų žvilgsniai ir klausimai. Viena mokytoja, rimta moteris, paskambino, telefonu, "klaida", pamokė ji motiną, "kad jūs Karoliui ir Lizytei užverčiate mažąją idiote. Vaikai turi žaisti ir išdykauti be rūpesčių, nes kitaip jų išsivystymo raidoje atsiranda sutrukdymų. Mano vaikai taip niekados nedrįstų daryti".
Vakare stebėjau, kaip motina rūpestingai maudė Bernardetę, sausino negyvai tabaluojančius sąnarius, šukavo gelsvus plaukelius, beržo vandeniu tepė galvos odą, valė kiekvieną rankų ir kojų pirštelių nagelį. Ji visai neatrodė kankinė.

Visagalis žino, ką Jis daro. —
Naktimis ji dažnai atsikeldavo, kad nuramintų Bernardetę.
— Negaliu palikti mergytės mūsų miegamajame, mano vyrui reikalingas poilsis, kad galėtų klinikoje atlikti savo darbą.

Vyras ir žmona sutaria, pasitiki vienas antru, ir šis pasitikėjimas yra neišsemiamas jėgų šaltinis. Nors savo išvaizda jie ir nėra lygūs, jų būdas kalbėti yra vienodas, jų vienodas braižas ir jų žodžių bagažas tas pats. Jie mažai kalbasi vienas su kitu, pakanka vieno žvilgsnio, kad žinotų, ką kitas galvoja ir ko jis nori. Vakare tylėdami jie nueina miegoti, nes viskas pasakyta.

Namai gerai sutvarkyti. Kambariuose nedaug daiktų, bet kėdė, stalas, kiekviena pagalvė, kiekviena kalba apie šeimininkų gerą skonį.
Gyvenamojo kambario visą šiaurinę sieną, nuo grindų iki lubų, užima knygų lentyna. Matau autorių vardus: Radakrišna, gydytojas Carrel — Nobelio premijos laureatas ir piligrimas į Liurdą. Pietinė siena su langu išeina į sodą, kur pasodintos retos gėlės ir dekoratyviniai krūmai.

— Kas yra sunkiausia? — klausiu mergytės motiną, ir ji, nė kiek neabejodama, atsako:
— Gerieji žmonės. Mano vyro kolegos daug kartų yra nurodę, kaip lengva būtų padėti Ber-nardetei mirti. Taip, taip jie pasakė, padėti mirti, kad išgelbėtų mane, mano vyrą ir sveikuosius vaikus nuo naštos. Bernardetės gyvybė jokios prasmės ir reikšmės neturinti, tai kodėl ją ilginti? Mus bombardavo su pasiūlymais ir patarimais ir nuolat kalbėjo apie vaiko išgelbėjimą.

— Ar tai būtų Hitlerio įtaka, kuris nužudė gyvybei respektą ir tuose žmonėse, kurie yra kentėję vargą?
— Neturėti pagarbos gyvybei ir Dievui yra Kaino ženklas, nepagydoma pokario liga. Bet kas čia kaltas, tai nežinau.
Mes sėdėjome virtuvės pusėje ant suolo. Greta mūsų vežimėlyje gulėjo mažoji Bernardetė ir negyvai žiūrėjo į pavasario vakarą. Su geru apetitu ji buvo išgėrusi vakarienės sriubą. Karolis ir Lizytė juokėsi ir džiūgavo žaisdami sviediniu. Aš tariau:
— Nežinau kitų namų, kur viešpatautų tokia harmonija.
— Tai mano vyro nuopelnas. Niekados jis nėra ant manęs surikęs, niekad nėra pasakęs pikto žodžio. Kas vakarą mes kartu meldžiamės Dievui. Mes čia esame ateiviai — tremtiniai, su mumis vengiama bendrauti, bet mes šios draugystės trūkumo nejuntame.

— Koks netikęs žodis "tremtiniai", seniau tokių nebuvo.
— Taip, dabar jis plačiai vartojamas, taikomas žmonėms, kurių buvimas čia laikomas trukdymu. Mes esame didžiosios bendruomenės svetimi kūnai. Mano vyras ir aš esame iš Silezijos ir katalikai. Čia gyventojų dauguma yra protestantai. Ir tai yra priežastis pastatyti svetimumo sieną. Mes abu buvome kaimynų vaikai. Ėjome kartu į mokyklą. Prieš vestuves buvau gailestingoji sesuo.

Po valandėlės tylos taria:
— Ar ir jūs nemanote, kad didžiausias nusižengimas yra sukilti prieš Dievo valią? Aš tai anksčiau dariau. Pasipiktinau, matydama nekaltųjų kančias. Iš savo vyro — jis visų savo artimųjų nustojo tai koncentracijos lageriuose, tai kare — išmokau įvykius pergyventi su nusižeminimu, nusilenkiant nesuprantamiems dalykams. — Po ilgesnio mąstymo ji tęsia: — Iš visų giminių čia aš turiu tik vieną vienintelę krikštamotę, nuolatinę bažnyčios lankytoją. Kai persišaldžiau, ji ateidavo pas mus, norėdama padėti, bet jos žodžiai mums buvo dygliai. Ji pasakė, kad Bernardetė tai Dievo bausmė. Žodį "bausmę" mūsų namuose niekas nebuvo vartojęs, bet krikštamotės viešnagės laiku jis tarytum šmėkla sekiojo iš visų kampų. Bausmė — už ką? Krikštamotė sakė, kad mes visi esame nuodėmingi, todėl Dievo bausmę reikia priimti ir apgailestauti nuodėmes. Bet, žiūrėdama į Bernar-detę, aš žinau, kad ji nėra man siųsta kaip bausmė. Ji yra jėga, kuri mane ir mano vyrą neišskiriamai sujungė. Bet vis tiek ji man lieka mįslė. Jei žinočiau, kad ji nekenčia, man būtų lengviau.
— Tai, gal būt, visas mūsų gyvenimas yra mįslė, kurios mums žmonėms nėra lemta išspręsti.
Motina nueina į virtuvę, išneša žaidžiantiems vaikams po sumuštinį ir mudviem ant padėklo šviežios, aromatiškos kavos. Užsidarymo ledai yra pralaužti ir žodžiai veržiasi iš kupinos širdies.

— Ar aš jūsų nevarginu su savo, kaip sakant, abejonėmis ir prisipažinimais?
— Atvirkščiai! Aš gi žinojau pas ką atvažiuoju. . .
— Esu taip dėkinga, kad jūs atvykote, kad Bernardetė jūsų neatbaidė. — Skubiai išgėrusi savo kavos puoduką, ji tęsia: — Bernardetei gimus, iškart pasidarė tikras pragaras. Mes nuomavome dviejų kambarių butą dideliame name. Kai Bernardetė pradėdavo klykti, kaimynai daužydavo į sieną ir iš dešinės, ir iš kairės. Tą galėjau suprasti, bet ką galėjau daryti? Jau pražilusi aristokratiška dama, kuri gyveno virš mūsų, suerzinta paskambino prie durų: "Tai negalima pakęsti, tai negalima pakęsti!", šaukė jinai. "Tiktai tremtiniai gali būti tokie storžieviai. Miela ponia, jūs turite padaryti tam vaikui galą". Kai aš atsigavusi paklausiau, ką ji tuo mano, ji paaiškino: "tas gi visai paprastai padaroma. Kam gi pastatyti invalidams vaikams namai. Jie pastatyti iš mūsų brangių mokesčių, kad mes pagaliau turėtume ramybę. Jei jūs pati to nesugebate, aš jums parašysiu atitinkamai įstaigai prašymą". Ji ištraukė iš kišenės suglamžytą popierių ir pieštuką. "Esu pasirengusi jums padėti, suprantu jūsų sunkią būklę". Labai sunkiai pasisekė man atsikratyti šia kilminga dama. Kitą dieną pieno krautuvėje ji garsiai skundėsi mano nedėkingumu: "Aš norėjau tai vargšei silezietei padėti, bet ta net nepadėkojo. Tiems tremtiniams trūksta išsiauklėjimo. Panašiais atvejais turėtų įsikišti policija. Dabar kiekvienas Hitlerį keikia, bet aš sakau, vado laikais, panašių trukdymų nebuvo leidžiama.

Šeimininkė įpila man ir sau dar po puoduką kavos.
— Ir tada, kada aš Bernardetę nešioju ant rankų, ji nutyla tiktai, kai užmiega, ir kartais to tenka valandomis laukti. Kaimynai man prikaišioja "beždžionės meilę". Ak, buvo laikai, kada galvojau, jog neteksiu proto. Tik vėlai vakare, kada vyras persidirbęs grįždavo iš darbo, atgaudavau ramybę. Ramybę bendroje maldoje. Pakako, jei jis ranka apkabindavo mano petį ir užtikrindavo, kad greit mes patys turėsime savo namelį. Jis paėmęs dar papildomų darbų ir statyba galėsianti netrukus prasidėti.
Reikia stebėtis, kaip ši moteris nuveikė visus namų ruošos darbus. Nei dulkių siurblys, nei laidynė nebuvo iščiulpus bei išdeginus jos sveikatos. Ji mėgo siūti vaikams drabužius: "Jie turi atrodyti kaip gėlės sode". Jei ir naktį dėl Ber-nardetės ji negalėjo miegoti, vis tiek ji atsikeldavo šeštą valandą paruošti vyrui ir mokyklos vaikams pusryčius.

Kai Bernardetę sulaukė šešerių metų, mane pasiekė žinia:
— Mūsų šeima nustojo savo dėmesio centro. Mūsų mažąjį angeliuką Dievas pašaukė pas save. Jūs negalite įsivaizduoti, koks liūdnas ir tuščias yra mūsų namas. Abu su vyru nuolat susiduriame su ta tuštuma, ir Lizytė neduoda man ramybės klausdama, ar Bernardetę dabar tikrai yra angelas. "Jei tu tai gali prisiekti, tai prisiek, mamyte, Bernardetę gi negalėjo pajudėtil Kaip ji galėjo išeiti iš kapo į dangų. Betgi, mamyte, nereikėjo kapo taip sunkiai užberti". O berniukas sykį net su kastuvu ėjo į kapines. Laimė, kad sulaikiau jį prie vartų. Jis man sakė, kad norėjęs nukasti kapo antkapį, atidaryti karstelį ir įsitikinti, ar jo mielą mažą sesutę angelas paėmė į dangų. Abu vaikai tarytum pasimetę. Kas buvo Bernardetės mirties priežastis, to nežinau. Ji nustojo valgyti ir viena dieną užgeso. Tiesiai išsitiesusi ji gulėjo lovytėje ir jos vaidelis atrodė dar gražesnis.

Maždaug po pusmečio Bernardetei mirus ir vėl sutikau jos motiną. Ji vis dar nešiojo gedulo drabužius. Ir už tai ją kaimynės pajuokdavo. Jos dievobaimingoji krikštamotė jai parašiusi: "Pagaliau Dievas išlaisvino tave nuo naštos". Mokytoja, stora moteris, kuri didžiavosi savo vaikais, pieno krautuvėje ją netikėtai apkabino: "Ak, kaip aš džiaugiuosi kartu su jumis! Visada man buvo taip gaila jūsų. Niekada jūsų neaplankiau, mano širdis negalėjo išlaikyti tos mažos kvailutės vaizdo. Kad jūs žinotumėte, kokia jautri aš esu! Pagaliau jūs vėl galėsite nueiti į teatrą ar į koncertą. Sunku apsakyti, nuo ko visko jūs turėjote atsisakyti. Ir jūsų vyras ramiai jums leido tai daryti. Mano vyras būtų paliegėlį vaiką tuojau atidavęs į prieglaudą". Kita kaimynė, išdžiūvusi senmergė, pasakė: "Jūs savo pareigą pavyzdingai atlikote. Dabar galėsite vėl atsigauti. Jūs gi dar jauna moteris". Dar kita, mėgėja puoštis, su prilipdytomis blakstienomis ir dažytais antakiais, tarė: "Juodas gedulo drabužis jums labai pritinka. Gražus kontrastas su jūsų šviesia odos spalva ir šviesiais plaukais. Prašau pasakyti, su kuo jūs balinate sau plaukus? Rytoj mieste bus išpardavimas. Aš jus paimsiu kartu su automobiliu, jums tai padarys tikriausiai malonumą, ar ne? Jūs man padėsite išsirinkti naują vasarinį kostiumą, ar ne? Jūs turite tokį gerą skonį . . . mažas prasivėdinimas jums išeis į gera. Jūsų vyras mažai jumis rūpinasi".

Didžiame skausme ir didžioje meilėje žmogus arba praranda save, arba sukuria pats sau savąjį, kitiems neprieinamą ir nesuprantamą pasaulį.
Iš latvių kalbos vertė A. Tenisonas

Latvių rašytoja dr. Zenta Maurina yra gimusi 1897 gruodžio 15. Literatūros studijas baigė Latvijos un-te 1929, vėliau įgijo filosofijos daktaro laipsnį (1937). Latvijoj docentavo Pedagoginiame institute. Po karo dėstė rusų kalbą Uppsalos un-te Švedijoj (1949 - 63).
Dr. Zenta Maurina yra autorė ne tik dailiosios prozos veikalų, bet taip pat literatūrinių monografijų ir essay rinkinių dabarties problemų temomis. Savo raštuose atstovauja krikščioniškai humanistiškam žvilgiui į pasaulį. Rašo ne tik latviškai, bet ir vokiškai (34 knygos pasirodžiusios latviškai, 26 vokiškai parašytos). Jos knygos yra išverstos į anglų, rusų, niderlandų, švedų, danų, suomių kalbas. Ji pati yra išvertusi savo 28 veikalus. Yra vertusi į latvių kalbą prancūzų, anglų, rusų ir norvegų poetus, o latvių rašytojų veikalus į vokiečių kalbą.
Gavusi žymių premijų: 1960 — Švedijos karaliaus Gustavo VI, 1966 — Elzaso Akademijos, 1968 — Vakarų Vokietijos respublikos I klasės kryžių, 1969 — latvių išeivių, 1971 —dr. K. Adenauerio vardo premiją.
Išverstasis kūrinys "Nuosavas pasaulis" yra paimtas iš rinkinio "Berza tass", išleisto Gramatu Draugs leidyklos 1971 m. (Z. T.).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai