Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HUMANISTINIU VERTYBIŲ UGDYMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUSTINAS PIKŪNAS   
Dalis minčių iš paskaitos, skaitytos LKMA IX suvažiavime 1973.IX.1 Bostone.

Pradedant šią temą nagrinėti, visų pirma galima klausti, kas yra humanizmas ir kokios vertybės su juo siejasi? Kodėl šios vertybės yra ugdytinos? Kurie gyvenimo tarpsniai yra reikšmingiausi vertybių ugdyme?
Pradedant renesansu, humanizmas iškilo kaip susirūpinimas atgaivinti prieškrikščioniškąjį kultūrinį ir dvasinį lobyną. Amžių būvyje humanizmas išsiliejo įvairiomis srovėmis. Krikščioniškasis humanizmas gali pagrįstai pretenduoti į pilnutinį humanizmą, nes jam rūpi visas žmogus ir visa jo prigimtis. Apleisdami vieną ar kitą žmogaus prigimties pasireiškimo dalį, kiti humanizmo sąjūdžiai tėra daliniai. Krikščioniškajam humanizmui yra savi Jerencijaus žodžiai "Homo sum; humani nil a me alienum puto" (esu žmogus, man nieko nėra svetima, kas yra žmogiška), nes jam nėra nieko svetima, kas priklauso žmogaus prigimčiai, visai jo egzistencijai. Iš kitos perspektyvos šią tezę patvirtina Jacąues Maritain savo veikalo Humanisme intėgral vedamąja mintimi, kad krikščioniškasis humanizmas integruoja visa tai, kas šimtmečiais buvo ir yra geriausia visose humanistinėse srovėse. Todėl yra tikslu tolimesnio vertybių nagrinėjimo pagrindu laikyti krikščioniškąjį humanizmą, kaip apimantį visas žmogiškosios prigimties dimensijas.

Vertybių ugdyme daugiausia žvelgsiu į vaiko ir jaunuolio amžių, nes tuo metu sėjamos sėklos turi bene geriausias galimybes gyvenimo derliui nustatyti.
Viena po kitos mokslinės studijos patvirtina, kad ankstyvieji gyvenimo metai yra pats reikšmingiausias laikotarpis visame žmogaus gyvenime. Tuo metu vaikas sparčiai vystosi visose asmenybės plėtotės sferose. Jis formuoja pagrindus savo būdui, temperamentui, gyvenimo stiliui ir bendriems nusiteikimams, kurie jį lydės ir duos kryptį jo jausenai, galvosenai ir elgsenai. Palaipsniui jo sąmonė plečiasi, savęs pajutimas auga ir savojo identiteto formulavimas prasideda. Pačios pagrindinės gyvenimo pamokos yra išmokstamos anksti (jei jos išvis yra išmokstamos), gal būt, dar prieš vaikui patenkant į mokyklos suolą, kur jo natūralūs ir kūrybiniai polėkiai dažnai slopinami, o bendrinis mokinio elgesys stiprinamas. Vėlesnės įtakos, tiesa, įvairiai pakreipia, bet paprastai iš esmės nepakeičia ankstyvosios krypties.

Jaunas vaikas yra viską vertinanti būtybė. Trečiais ar ketvirtais metais jo motivacijoje vertinimas dažnai tampa sprendžiamuoju veiksniu.
Tai jį, pagal Carl Rogers ir humanistinės orientacijos psichologus, padaro išskirtinai žmogišku: autentiška žmogaus plėtra yra visų pirma vertybių atsiskleidimas, nes nusiteikimai, simbolių sistemos, įsitikinimų ir prasmės visumos bei gyvenimo stiliai didele dalimi priklauso nuo vertybių išgyvenimo. Humanizacijos procese vaikui reikia tėvų ir kitų asmenų skatinančios stimuliacijos, pažadinančios jo visą prigimtį, kad jis galėtų įsigyti pagal savo amžių aukštą žmogiškumo pajutimą, 0 vėliau — krikščioniui prideramas normas bei idealus. Kadangi vertinimas vyksta bet ką išgyvenant, auklėjimo momentai ir kitos priemonės yra būtinos aukštesniųjų vertybių jausmui pažadinti.
Humaniškųjų vertybių ugdymui yra esmingai svarbu sukurti ir išlaikyti šias vertybes pabrėžiančią atmosferą, kitaip vaikas pasisavins antraeiles vertybes bei klaidingus įsitikinimus, kokius jam pateikia televizija, radijas, spauda ir kitos masinės komunikacijos priemonės, o taip pat jo bendraamžiai. Matyti, tai ir atsitinka su didele vaikų ir jaunimo dalimi šiais laikais. Jau 1965 m. K. Ke-:on tvirtino, kad žymiai jaunimo daliai susvetimėjimas (alienation) visuomenės palaikomų vertybių ir normų atžvilgiu apibūdina jų laikyseną tėvų, visuomenės ir kultūros atžvilgiu.1 Vis daugiau pastebima, kad jaunimas praranda ne vien tradicinių, bet ir visuotinių vertybių pajutimą. Lytinio palaidumo išplitimas, hipių komunos, kanapių rūkymas ir narkotikų naudojimas rodo, kad didelė jaunimo dalis išgyvena pagrindinių vertybių stoką ir gal būt, esminį Vakarų kultūros bei moralės nuosmukį.

Tad ir klauskime, kodėl visą žmogaus prigimtį iškeliančios ir gyvenimą įprasminančios vertybės prarado savo dinamiką jaunimo tarpe? Kodėl taip didelė jaunosios kartos dalis jau nekalba nei krikščioniškųjų, nei humanistinių, nei demokratiškųjų vertybių kalba? Atsakymo galima ieškoti pačioje žmogaus prigimtyje, tėvų auklėjimo pasikeitime ir mokyklos vaidmenyje, kuri turėtų sustiprinti tai, ko tėvų dauguma siekia. Pradėkime nuo esminio mokyklos uždavinių pasikeitimo JAV, o paskui sustokime prie tėvų įtakos sumažėjimo namuose.

Vertybių auklėjimo nuosmukis
Po 1962 m., kai JAV Vyr. teismas pasmerkė maldą mokyklose ir pagal kairiąją liniją interpretavo konstituciją kitais sprendimais, viešosios mo-kyklos buvo priverstos apleisti maldą ir Šventojo Rašto ištraukų skaitymą. Daugiau negu tai: palaipsniui jos apleido moralės ir asmenybės ugdymą, kai įvairios ateistų spaudimo grupės, norėdamos sunaikinti viską, kas siejasi su krikščionybės religija, teismo keliu užblokavo ne tik bet kokį Kalėdų ar Velykų, bet ir paties Dievo priminimą mokyklose. Žingsnis po žingsnio mokykla išstūmė bet kokių aukštesniųjų vertybių pabrėžimą. Rathso, Harmino ir Simono žodžiais, mokyklose teliko "neutralių faktų apie neutralius dalykus" mokymas ir rašymo, skaitymo, skaičiavimo ir panašių sugebėjimų vystymas.2 Mokyklos funkcijos visiškai išskyrė pagrindinių vertybių bei doros dėsnių perteikimą, nes vertybės ir kiti gilios svarbos dalykai nelaikomi nei faktais, nei sugebėjimais. Vietoj vertybių, asmenybės ar bendrojo prisitaikymo strategijų ugdymo buvo plačiai įvestas seksualinis švietimas. Iš pradžių jis buvo įvestas kolegijose. Gausėjant nusiskundimams, kad čia jau per vėlu, pradėtas ir gimnazijose. Bet ir kadangi ir čia buvo "per vėlu,,5 seksualinis švietimas šiuo metu pradedamas pradžios mokykloj nuo pat pirmojo skyriaus. Paties šio dalyko dėstymas taip pat keitėsi nuo normalumo pabrėžimo iki perversijų demonstravimo. Pirmojo skyriaus mergaitės, pamatę "The Mollester" filmą, dažnai fobiškai reaguoja, taip kad jų tėvai galop šaukiasi psichologinės pagalbos. Narkotikų naudojimo demonstravimas —tai antras naujojo švietimo atvejis. Jų pasekmės aiškios: ko mokoma, to ir išmokstama. Lytinių ligų epidemija, masyvus narkotikų išplitimas gali būti dalinai siejamas su šiomis modernaus švietimo perversijomis mokyklose. Pastaraisiais metais daug kur ieškoma kelio atgal. Tarsi į džiungles pakliuvus, reikia džiaugtis, kai jis atrandamas.

Ar gali toks bevertybinis ir perversijomis užpildytas švietimas tapti gyvenimo kelrodžiu, tuo jauno asmens kompasu, vykstant vis spartėjantiems socialiniams ir kultūriniams pasikeitimams? Vaikų ir jaunimo nusikaltimams plečiantis ir viešajai moralei netenkant pastovių mastų ar kriterijų, teigiamo atsakymo negalima duoti.
Bevertybinio nusistatymo išplėtimas mokyklose iš tiesų sukūrė antireligines mokyklas, nes tikrovėje toks mokymas paneigia Dievą visose Jo pasireiškimo formose. Mokyklų dauguma tapo ateistinio skiepijimo židiniais, nes ateizmas nėra atskirtas nuo valstybės, todėl jį propaguoti įstatymai nedraudžia. Pašalinus iš mokyklos krikščioniškąsias bei klasikinio humanizmo vertybes ir net prisitaikymo strategijas, auklėjimui nelieka tinkamos bazės. Tokiu būdu sukuriama nauja didžiulė psichinio nerimo versmė. Daugelis pedagogų remia Rol-lo May teigimą, kad pagrindinis nerimo šaltinis, ypač jaunesnėje kartoje, yra stoka brandinančių vertybių, duodančių platų pagrindą santykiauti su pasauliu.3 Kalbėdamas apie dabarties suaugusiuosius, Rogers išreiškė įsitikinimą, kad jų vertybės yra skolinamos iš kitų, kad jos nėra kritiškai priimamos ir todėl jos neugdo išminties, net nėra pilnai susiję su jų išgyvenimais. Tokiu būdu žmogus yra pasidalijęs savyje, o tai sukelia įtampą ir netikrumą identiteto (tapatybės) formulavime bei jo išlaikyme.4

Įtakoms šeimoje besikeičiant
O kas gi iš esmės pasikeitė šeimų gyvenime? Ar tik vien nuolaidumo ir palaidumo padidėjimas tėvų - vaikų santykiuose? Daugiau negu tai. Moderni šeima yra gausiai aprūpinta menkos kokybės laikraščiais, žurnalais, juokraščiais, radijo ir televizijos priimtuvais. Tiesiogiai ir netiesiogiai šios masinės komunikacijos priemonės skleidžia niekieno nekontroliuojamas idėjas, žadina norus ir kelia aistras. Sąmoningai ar pasąmoningai tos idėjos yra įpinamos į polinkius ir nusiteikimus, įtaigojančius ir kreipiančius pačią elgseną.5 Televizija labai efektingai sumažino šeimos narių komunikaciją ir dar labiau namų privatumą. Yra nustatyta, kad televizijos ir filmų žiūrėjimas yra dresūros (tiesa, susilpnintos dresūros) forma, sustiprinamą emocinio pergyvenimo įtampa bei pasitenkinimu. Turėdami laisvę (nes tik apie 5% tėvų pilnai kontroliuoja vaikų žiūrimas programas), vaikai pasirenka smurto perpildytas programas, dažnai pagamintas suaugusiųjų nustebinimui ar jų perversinei pramogai. Tarp kitko, šiuo metu apie 50% televizijos programų yra duodamos iš užrašytų video juostelių, taip kad jos, vieno kritiko išsireiškimu, ir augina "vidiotų" kartą.6

Televizijos ir filmų įtakos galingumą, perduodant antisocialinius nusistatymus ir agresyvumo perversijas, patvirtino eilė empirinių ir eksperimentinių studijų. Suminėsiu vieną iš jų. Pereitais metais užbaigta ilgalaikė Erono studija (N-427) nedvejotinai parodė, kad vaiko amžiuje (8-9 m.) stebėjimas smurto programų veda į agresyvaus gyvenimo stiliaus suformavimą, sulaukus 18 - 19 metų.7 Todėl galima tvirtinti, kad smurto gausumas televizijoj daug prisidėjo prie smurto gausumo gyvenime.

Statistikos duomenys rodo: kol amerikietis jaunuolis baigia gimnaziją, jis bus praleidęs 15,000 valandų prie televizijos aparato, be to, matęs 500 filmų kino teatre. Palyginimui —jis bus praleidęs 10,800 valandų mokykloje.8 Televizija ir filmos sumaišo vaiko vertybių pajutimą ir išlaisvina jo primityvius polinkius į agresyvumą, smurtą, lytiškumą ir kitus veiksmus, pirm negu vaikas sugeba spręsti apie jų vertę ar reikalingumą. Jo jausmai ir pajutimai yra "užteršiami", jam dar nepasiekus konkrečių protinių operacijų fazės ("protavimo amžiaus"). Masyvus vertybių pajutimo trūkumas vaikuose ir jaunime yra naujai atsirandąs fenomenas. Tai viena iš esminių priežasčių, kodėl dabar vaikai įsivelia į tokius nusikaltimus, kokių seniau neišdrįsdavo padaryti "sugedęs" jaunimas, o dabar jaunimo dalis jau daro tai, ką seniau tik labai perversyvūs suaugusieji galvodavo daryti. Kasdieninė spauda teikia daug pavyzdžių. Šitokioje padėtyje galima pagalvoti, kad.Onvellio nuasmenė-jimo metas gali prasidėti apie jo numatytus 1984 metus. Erich Frommas nutolina tokią epochą į 2000 metus, kuriuose "žmogus nustos būti žmogišku ir taps negalvojančia ir nejaučiančia mašina."9 VVy-lie vaizdingai aprašo civilizacijos žlugimą žemėje 2023 metais, įvykstančią pagrindinai dėl žmogaus bežmogiškumo žmogui.10

Apžvelgę tėvų nuolaidumą vaikams ir amerikinės mokyklos švietimo linkmę bei klaidas, visu rimtumu galime klausti: ar žmogus dar ilgai išliks žmogumi ar vien tik gyvūnijos rūšimi? Ar jo humanizmo likučiai nebus galutinai užblokuoti pasąmonės gelmėje?

Švietimas ir auklėjimas turėtų tarnauti aukštųjų vertybių pajutimui, jų išgyvenimui nuo pat vaikystės metų. Tėvai turi svarbų uždavinį vaiko aplinką taip tvarkyti, kad būtų sumažintos galimybės pasisavinti perversinių idėjų ar troškimų. Tuo pačiu tėvai turi padidinti galimybes krikščioniškųjų vertybių ir humanistinių troškimų pasisavinimui. Altruistinis polinkis vaikui nėra svetimas, bet be paskatinimų jis dažnai sužlunga. Tėvai turi parinkti ar sukurti tokią mokyklą, kuri paremia jų pastangas, skatina vaiko angažavimąsi aukštoms vertybėms, nes, kaip Harriet Rheingold šiais metais išsireiškė: "Niekas nėra taip svarbu, kaip tai. kokiu asmeniu vaikas taps; jis vienas laiko ateities gyvenimo raktus".11

Brameldas, apžvelgęs tiesioginį vertybių auklėjimą Japonijos viešosiose mokyklose, skatina keisti Amerikos švietimą taip, kad vertybių esmė ir prasmė pajudėtų iš dabarties periferinės tamsumos į pastovų dėmesio centrą visose švietimo pakopose nuo vaikų darželio iki universiteto/Pabaigoje jis tarsi pranašo balsu teigia: "Auklėjimas negali ap-.leisti šio imperatyvo, nebent jis nori būti sunaikintas kartu su ta gyvūnijos rūšimi, kuri vienintelė įgalino patį auklėjimą".12 Reikia pridėti, kad be aukštųjų vertybių asimiliacijos žmogus negali išugdyti humaniškas motyvacijos versmes. Kun. dr. A. Paškus teisingai pabrėžia, kad vertybės sudaro tuos vidinius varžtus, kurie veda prie nar-cisistinių ir primityvių polinkių užgožimo, jų už-skleidimo žmoguje ir visuomenėje. Tikrame jaunimo auklėjime pagrindiniai gyvenimo klausimai nėra slepiami, bet diskutuojami. Jų analizė suteikia moksleiviui progą suprasti save kaip žmogų, kurio šaknys glūdi ne vien šeimoje, bet tautoje, tikėjime ir vertybėse. Pageidautina, kad gyvenimo problemų nagrinėjimas būtų glaudžiai susijęs su tokia vertybių sistema, kuri suteiktų jaunuoliui plačią perspektyvą, kuriant savo vertybių skalę.

Į lietuvių jaunimą žvelgiant
Lyginant su amerikiečiais, lietuvių jaunimo padėtis yra žymiai geresnė vertybių plėtros atžvilgiu, nes teigiamųjų įtakų bei veiksnių čia yra žymiai daugiau. Daugelis lietuvių šeimų deda dideles pastangas savo vaikų ir jaunimo tautiniame bei religiniame auklėjime. Lituanistinės mokyklos ir lietuvių vienuolynai duoda daug auklėjamų progų ir momentų. Didelė mūsų jaunimo dalis yra įsijungusi į lietuvių jaunimo organizacijas, į dainų ir šokių ansamblius, taip pat į LB ir parapijos veiklą. Moksleivių ir studentų ateitininkų sąjungos apima žymią lietuviško jaunimo dalį ir suteikia jam gausių galimybių pažinti ir bręsti aukštųjų idealų šviesoje. Vien moksleivių ateitininkų kuopos dabar leidžia apie 20 laikraštėlių. Lietuvių skautija yra gausi ir nariais, ir veikla. Yra daug ženklų, kad lietuvių jaunimas neapvils savos tautos, kad jis pajunta ir gyvena už savo egzistenciją kovojančios tautos pulsu, kad jį žavi Simas Kudirka, Romas Kalanta ir kiti kovos herojai už Lietuvos laisvę. O vis tik nekartą pasigendame pokolegijinio amžiaus veikėjų, kurie gal geriau negu vyresnieji sugebėtų įtakoti bręstantį jaunimą.

Jaunuolio tautinis sąmoningumas ir tautinių vertybių brandinimas yra kuriamas jo tiesioginiu dalyvavimu ir veikimu lietuviškose organizacijose. Tačiau dažnai ir gan gyvas dalyvavimas mokyklos ir gimnazijos metais nėra pakankamas laidas lietuvybei subrandinti. Tai pasirodo antraisiais ar trečiaisiais universiteto metais, kai daugelis lietuvių studentų nutolsta ir didelė dalis pasitraukia iš lietuviškos veiklos. Noromis ar nenoromis studentai giliai įsispraudžia į savo kolegijos aplinką, patenka į naują orbitą. Kurdami suaugusiojo identitetą, jie daug ką atmeta, kartais ir pačias pagrindines vertybes: tautybę bei tikėjimą. Lietuviškoji veikla jiems svetimėja ir nustoja savo magnetinės jėgos — ankstyvesnioji srovė nutrūksta. Lieka išimtinė dalelė, kuri įveikia didelių universitetų stipriai deformuojančias įtakas. Ši lietuvių jaunimo dalis, matyti, turėjo stiprius pagrindus ir gausias formavimo įtakas, todėl ji pasirodė pakankamai atspari tiek bendrinei, tiek ir šalutinėms universiteto aplinkos srovėms.

Identitetą formuojant
Socialinių ir pedagoginių mokslų žinovai šiuo metu laiko identiteto (tapatybės)-formavimą pagrindiniu brendimo uždaviniu ir brandos požymiu. Anksčiau ar vėliau jaunuolis turi apsispręsti, kas jis yra ir ko jis pagrindinai siekia savo gyvenime. Identiteto suformavimas yra daugelio fazių ir identifikacijų išdava. Todėl yra esmingai svarbu, kad individas jau kaip vaikas pajustų, kad jis yra lietuvių tautos atstovas. Šis pajutimas turi stiprėti, kad jis galėtų tapti viena iš pagrindinių jo identiteto šaknų. Taip pat yra esminga, kad vaikas vėliau suprastų, kad jis yra lietuvis katalikas, atsakingas už lietuviškų religijos formų išlaikymą Bažnyčioje. Tai antroji šaknis identiteto ugdymui. Gilus identitetas su tėvais vaikystėje, su katalikiškų organizacijų tikslais bei nariais jaunystėje — tai kitos šaknys lietuviškam identitetui sukurti. Tik su tokia gera ir pilna pradžia sumažės pasimetimai vėlesniame identiteto apsprendime. Be šių pagrindinių šaknų išugdymo vargu ar bus įmanoma, amerikinės aplinkos veiksniams dominuojant universiteto metu (kada dažnai po eilės bandymų galutinis savęs apibrėžimas įvyksta), palinkti prie savosios tautos kamieno.

Reikia pabrėžti, kad tiek religinis, tiek tautinis pradas yra pagrindinai ugdomas jausmą sukeliančia veikla. Jeigu tautiškai formuojančios veiklos yra maža — tautinis savęs pajutimas blėsta; jei religinės veiklos maža — religinė motyvacija silpnėja. Tokiais atvejais identiteto pajutimas modifikuojamas pagal kitus, t.y. pagal vyraujančią srovę: "Aš taip elgiuosi, kaip visi kiti". Pravartu būtų dažniau prisiminti Emanuelio Kanto kategorinį imperatyvą: "Elkis paklusdamas tokioms taisyklėms, kurias norėtum matyti universaliais įstatymais". Šis Kanto nurodymas yra vertas asmeninio pripažinimo jaunatvės metu. Kristaus kvietimas mylėti bei tobulėti ir šv. Augustino teigimas, jog žmogaus širdis nėra rami, kol ji ras ramybę Dievuje, yra dėmesio verti nurodymai bet kokio amžiaus jaunuoliui, o taip pat suaugusiam žmogui.

Reikia pažymėti, kad dauguma problemų, su kuriomis jaunimas susiduria, yra kilę iš jų prieš-humanistinės patirties gausumo. Jų reakcijos bei atoveiksmiai yra artimai susiję su jų ligšioline patirtimi, jos trūkumais vertybių pristatyme bei jų ugdyme brendimo metais. Dabartinė JAV atmosfera daugumai jaunuolių duoda tik labai ribotas galimybes suformuoti humanistines vertybes, ko-deksuoti moralinius principus ir sukurti įtaigojančią ir dinamišką Weltanschauung — gyvenimo filosofiją.

Etinės ir moralinės vertybės, remiamos religinių idealų, jei jos yra tinkamai pateikiamos vaikystėje ir sustiprinamos jaunystės metu, pakreipia bręstantį asmenį į tinkamų gyvenimo formų atradimą. Todėl yra reikalingas gausus humanistinių vertybių paliudijimas, o ne jų neigimas. Vien aukštos vertybės kuria autentišką humaniškumą, be kurio įvairios blogybės skverbiasi į žmogaus vidų ir veržiasi į vis naujus išorinio pasireiškimo būdus. Gyvenimas aukščiausiomis vertybėmis yra gyvenimas pilnas prasmės, uždavinių ir darbų. Žinant, kad moralinio ir dvasinio atgimimo galimybė glūdi kiekvienoje naujoje kartoje, jai atsakant į egzistencijos ir žmogaus esmės keliamus klausimus, galima turėti optimizmo, nes žmogus šv. Augustino mintimi ąuestio mihi factus sum — yra sukurtas klausimams kelti. Tik prasmingiems klausimams iškylant jaunatvės metu, galima tikėtis, kad jaunuolis suras ir teisingus atsakymus!

1. Kenneth Keniston, The Uncommitted: Alienated Youth
in American Society, Harcourt, New York, 1965.
2. L. E. Raths, M. Harmin & S. B. Simon, Values and
Teaching: Working voith Values in the Classroom, Merrill. Columbus, 1966. Dabartinė religijos padėtis viešosiose mokyklose yra išnagrinėta R. B. Dierenfield, "Religion in Public Schools: Its Current Status", Religious Education, 1972, 68, 96 - 114.
3. Rollo May, Psychology and the Human Dilemma, Van Nostrand, Princeton, 1967, 173.
4. Carl Rogers, Freedom to Learn, Merrill, Columbus, 1969, 247.
5. R. Jester, "Films and Television as a Source of Value
Judgments" in: R. Sasnett (Ed.), Values Colloąuium III, Re-
ligion in Education Foundation, Pasadena, 1969, 91 - 102.
6. Ibid.
7. L. D. Eron et al. "Does Television Violence Cause Aggression?" American Psychologist, 1972, 27, 253 -
8. Jester, ibid. Taip pat G. McGovern, "The Child in the American Future," American Psychologist, 1970,25,157 -160.
9. Erich Fromm, The Revolution of Hope: Toward a
Humanized Technology, Harper, New York, 1968.
10. Philip Wylie, The End of the Dream, Doubleday. New York, 1972.
11. Harriet Rheingold, "To Rear the Child," American Psychologist, 1973, 28, 42 - 46.
12. Theodore Brameld and S. Elam (Eds.), Values in American Education, Phi Delta Kappa, 1964; Brameld, 168 -169.
Vytautas Maželis Ledinė žiema


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai