Eilėraščiai Spausdinti
Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ   
VIENATVĖ

1.
Mano namas
pasiglemžė dangaus mėlyną slinktį
-- --- --- ---- ----
ir karščio spalvas, iš žolės —
mano namas.

2.
Lėtas,
pilnas garsų ir vėjo,

jis raudos,

tamsoje, naktyje —

Žvaigždžių šiltnamį
(ten, kur sunki tyla iškentėta . . .)
mano namas.

* * *
jeigu priartėtum prie manęs
sunkiu, nokstančiu
vasaros dangumi —
išsigąsčiau.
-- ---- ---- ----
labai smulkiu lietumi
mane pasieki. —
Atveri širdį sėjai.

* * *
aš kaip tas upės vanduo dabar
(pavasarį)
: : : : :
tavo spindėjimą pakartosiu kitiems,

nedrąsiai,
nedrąsiai.

1.
Tu esi —
nuolat ir nuolat
ateinantis,
(kaip pavasario
pirmoji žaluma).

2.
Viešpatie,
be Tavęs kas aš būčiau?

Pernykštė žolė.
kurią nei lietus, nei saulė —
daugiau nebeprižadins.

TĖVUI MIRUS

kiekviena diena —
erškėtis
(užteko savaitės
supinti juos į vainiką)
--- ---- ----- ----
ir ta tuštuma, tėve!
namuose be tavęs:
užspaudė jį ant galvos

ALYVŲ DARŽELIS

1.
Prieš tau išvykstant,
mes šnekėjomės apie kelionę
į Šventąją Žemę
(apie Alyvų Darželi).

2.
Alyvų Darželis —
susodino savo medžius,
mano sieloje, tėve.
: : : : :
Savo medžius —
su juodomis uogomis
ir karčiais vaisiais

ALYVA ŽYDI VĖJUJE

1.
tu krūpčioji vėjuje,
kaip pavargusi paukštė
(žiedai aplipę kvapu ir saule).

2.
ir naktį sapnuoju —
akytas dėmes
ir brūkšnius
melsvų dūmų —
pilkoj seklumoj sodo.

ROŽIŲ DARŽE L
Perdaug toli nuėjom, rože.
Įbridom
perdaug toli,
į raudonumą —
: : : :
Žiūriu į tave
ir galvoju:
Ar širdis virpės taip skaudžiai,
atverta amžinybėn?

2.
Sunkų,
sunkų
tavo kraitį —
saulė iškėlė iš žemės.

Rože!

kur tik einu,
(tamsos antplūdį nugalėjusi)
mano pėdsakuose —

raudonas,
liepsnojantis
tavo stichijos grožis.

* * *
Saulės klodais
aptrupėjusios,
Vėjui papūtus,
į žemę sugrįžtat.

Alyvos!
purpuriniu
juodžemiu -- --
: : : : : :
Ilgas gyvenimas
jūsų tenai dar laukia

SU PETRU

ir kas iš mūsų nestovėjo prie
lango?

ir kas iš mūsų nestovėjo ir,
žiūrėdamas į saulėtekį,

karčiai neverkė,
(kartu su Petru) —
tris kartus gaidžiui giedant

PRO APRASOJUSIUS AKINIUS

Tu žiūri į mane,
pro platų —
gerai apšviestą langą.
-- ---- ----- ----
ir aš į Tave
savo trumparegėmis akimis
(pro aprasojusius akinius) —
ir tame žiūrėjime auga Kryžius

POLĖKIS
ir dangus, išblukęs —
kaip nekartą lopyta burė:
dulsvas.

ir medis,
(vakar vėtros išpraustas) —
eina ir eina,
eina ir eina
priemiesčio kvartalais —
eina
: : : : : : : : :
dainuodamas negarsiai

PRIEŠ AUDRĄ
(Rhode Island, spalio mėnuo)

1.
Tiktai klevai dar —
saulės karšta lysvė.

Darže
paukščiai sulesa šviesą —

2.
Ir jūros
nuolat artėjantis,
nuolat kylantis
violetinis horizontas —

pilnas smulkiai prirašytų,
neiššifruojamų paslapčių.