Eilėraščiai |
Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ |
VIENATVĖ 1. Mano namas pasiglemžė dangaus mėlyną slinktį -- --- --- ---- ---- ir karščio spalvas, iš žolės — mano namas. 2. Lėtas, pilnas garsų ir vėjo, jis raudos, tamsoje, naktyje — Žvaigždžių šiltnamį (ten, kur sunki tyla iškentėta . . .) mano namas. * * * jeigu priartėtum prie manęs sunkiu, nokstančiu vasaros dangumi — išsigąsčiau. -- ---- ---- ---- labai smulkiu lietumi mane pasieki. — Atveri širdį sėjai. * * * aš kaip tas upės vanduo dabar (pavasarį) : : : : : tavo spindėjimą pakartosiu kitiems, nedrąsiai, nedrąsiai. 1. Tu esi — nuolat ir nuolat ateinantis, (kaip pavasario pirmoji žaluma). 2. Viešpatie, be Tavęs kas aš būčiau? Pernykštė žolė. kurią nei lietus, nei saulė — daugiau nebeprižadins. TĖVUI MIRUS kiekviena diena — erškėtis (užteko savaitės supinti juos į vainiką) --- ---- ----- ---- ir ta tuštuma, tėve! namuose be tavęs: užspaudė jį ant galvos ALYVŲ DARŽELIS 1. Prieš tau išvykstant, mes šnekėjomės apie kelionę į Šventąją Žemę (apie Alyvų Darželi). 2. Alyvų Darželis — susodino savo medžius, mano sieloje, tėve. : : : : : Savo medžius — su juodomis uogomis ir karčiais vaisiais ALYVA ŽYDI VĖJUJE 1. tu krūpčioji vėjuje, kaip pavargusi paukštė (žiedai aplipę kvapu ir saule). 2. ir naktį sapnuoju — akytas dėmes ir brūkšnius melsvų dūmų — pilkoj seklumoj sodo. ROŽIŲ DARŽE L Perdaug toli nuėjom, rože. Įbridom perdaug toli, į raudonumą — : : : : Žiūriu į tave ir galvoju: Ar širdis virpės taip skaudžiai, atverta amžinybėn? 2. Sunkų, sunkų tavo kraitį — saulė iškėlė iš žemės. Rože! kur tik einu, (tamsos antplūdį nugalėjusi) mano pėdsakuose — raudonas, liepsnojantis tavo stichijos grožis. * * * Saulės klodais aptrupėjusios, Vėjui papūtus, į žemę sugrįžtat. Alyvos! purpuriniu juodžemiu -- -- : : : : : : Ilgas gyvenimas jūsų tenai dar laukia SU PETRU ir kas iš mūsų nestovėjo prie lango? ir kas iš mūsų nestovėjo ir, žiūrėdamas į saulėtekį, karčiai neverkė, (kartu su Petru) — tris kartus gaidžiui giedant PRO APRASOJUSIUS AKINIUS Tu žiūri į mane, pro platų — gerai apšviestą langą. -- ---- ----- ---- ir aš į Tave savo trumparegėmis akimis (pro aprasojusius akinius) — ir tame žiūrėjime auga Kryžius POLĖKIS ir dangus, išblukęs — kaip nekartą lopyta burė: dulsvas. ir medis, (vakar vėtros išpraustas) — eina ir eina, eina ir eina priemiesčio kvartalais — eina : : : : : : : : : dainuodamas negarsiai PRIEŠ AUDRĄ (Rhode Island, spalio mėnuo) 1. Tiktai klevai dar — saulės karšta lysvė. Darže paukščiai sulesa šviesą — 2. Ir jūros nuolat artėjantis, nuolat kylantis violetinis horizontas — pilnas smulkiai prirašytų, neiššifruojamų paslapčių. |