Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BRADŪNAS BARA GEDIMINĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęstutis Keblys   
Apie daugelį knygų reikia kalbėti tuoj pat joms pasirodžius, kol dar spaustuvės dažai nenudžiūvo, kol dar jos nedingo iš skaitytojų atminties ir neatsidūrė pelėsiais dvelkiančiuose antikvaruose. Bet niekas neveja kalbėti apie knygas, kurios nesensta. Todėl be atsiprašinėjimų čia galima aptarti ir Kazio Bradūno vėliausią poezijos rinkinį Pokalbiai su karalium (M. Morkūno leidinys, Chicago, 1973, 70 psl.), nors jisai pasirodė jau prieš pusantrų metų.

Pokalbiai su karalium glaudžiai siejasi su ankstesne, pastarųjų šešerių metų Bradūno kūryba. Jau vien pažvelgus į didelį knygos formatą, savitą dail. Vyt. Virkau aplanką bei iliustracijas, prisimena kitos dvi Bradūno knygos: 1967 m. pasirodęs rinkinys Sonatos ir fugos bei 1970 m. išleistas Donelaičio kapas. Šių trijų knygų panašumas nesibaigia prabangiu, dovaninio leidinio paviršiumi. Jos giminingos struktūriniu vientisumu, jas sieja bendras planas.

Ryšį tarp tų trijų poezijos rinkinių patvirtino pats autorius, kalbėdamas 1973 m. vasarą studentų ateitininkų stovykloje. Jis teigė: "Tas naujas ciklas jungiasi į ankstesnių dviejų knygų eilę, sudarydamas lyg ir trilogijos paskutinę dalį. Šitą trilogiją paėmiau lyg ir pasvarstyt, pa-medituot tris neeilinius mūsų tautos žmones, tris figūras, kurios turi vietą ne tik mūsų tautoje, bet ir pasaulio kultūroje, Europos istorijoje".

Šios trys figūros, kurioms Bradūnas skyrė po knygą, yra Čiurlionis, Donelaitis ir Gediminas.

Knygoje Sonatos ir fugos Čiurlionis Bradūnui simbolizuoja žmogaus kūrybinių pastangų viziją. Būdamas Dievo atspindžiu , žmogus keliauja pateptas kūrėjo misija. Donelaitis simbolizuoja žmogaus santykį su žeme, kuri jam suteikia buities pagrindą — jį maitina, jį globoja, o mirus — priglaudžia. Ir pagaliau Gediminas, kurio pokalbius su Bradūnu čia aptariame, yra valstybininko - organizatoriaus - veikėjo simbolis. Jis išreiškia valdovišką, socialinę žmogaus egzistenciją. Žodžiu, šias tris knygas poetinio triptiko pavidalan jungia autoriaus užmojis pažvelgti į lietuvį, o gal ir į visą mūsų tautą, trijose svarbiausiose žmogiškos veiklos orbitose.
Visos trys ciklo knygos, o ypač Pokalbiai su karalium, pasižymi vientisumu. Tai nėra įprastiniai rinkiniai, įteikiami spaustuvei, kuomet poeto papkėje susirenka geras palaidų eilėraščių pluoštas. Kiekvieno rinkinio eilėraščiai čia nesidraiko po visus keturis vėjus — juos sieja planinga gija, autoriaus pilnai išmąstytas planas. Pasirinktoji meninė tiesa išsakyta čia ne atskirais eilėraščiais, bet visu rinkiniu. Jei tematiš-kai vientisą smulkiosios prozos rinkinį vadiname novelių romanu, tai šio pobūdžio poeziją galėtume laikyti eilėraščių poema. Bradūnas, žinoma, nėra pirmasis suradęs tokį žanrinį sukirpimą (vientisa temos gija buvo sunertas ir Alg. Mackaus rinkinys "Neornamentuota generacija ir augintiniai"). Bet kadangi mūsų literatūroj toks poezijos įforminimas retai sutinkamas, Bradūno Pokalbiai su karalium, kaip ir ankstesnieji rinkiniai, sudaro šviežio braižo įspūdį.

Struktūriniu atžvilgiu Pokalbiai su karalium išklostyti gan paprastai, beveik klasikine, simetriška kolonų forma. Turime dvylika pokalbių, jie skiriami į tris dalis (po keturis eilėraščius kiekvienoj): Laiškai, Sutartys, Krikštas. Kiekvieną pokalbį - eilėraštį Bradūnas pradeda ilgu motto — dokumentacine ištrauka iš autentiškų laiškų, kuriuos rašė Gediminas, ar kuriuos Gediminui rašė ano meto pasaulio didžiūnai. Ta antikinė proza (cituojama iš M. Ročkos vertimo) įdomia senovinės sintaksės tėkme apvelka knygą egzotiniu šydu. Dokumentinės įžangos padeda sukelti įspūdį, kad čia tikrai vyksta karaliaus - poeto dialogas.

Autentiškumo nuotaika pasitarnauja vidiniam knygos patrauklumui. Tačiau gausus ilgų prozos tekstų naudojimas pastato patį poetą pavojun — ar neprapuls neilgi eilėraščiai tarp senoviškų tekstų, ar šiuolaikinis poetinis žodis nenublanks šmaikščių antikinių kronikų šviesoj? Laimei, Bradūnui pasisekė išvengti poezijos nupiginimo. Gabiai atsirinkdamas kronikų tekstus, glaudžiai jungdamas jų tematiką su savo eilėraščių vidine nuotaika, jis pajėgė sulydyti dabartinę poeziją su senoviniais raštais į vientisą kūrinį. Konkurenciją su įspūdingais XIV amž. Lietuvos, Livonijos ir Vatikano kronikininkais Bradūnas atlaikė. O užsklandoje, tarsi patvirtindamas, kad gali atsikirsti ta pačia kronikininkų tarme, poetas pareiškia: "Duota mano tremties metais Čikagoje, po gilių svarstymų, 1973 Viešpaties ir 650-tais Vilniaus, kaip sostinės metais, švento Kazimiero jaunikaičio užmigimo Dievuje dienoje".

Kaip vesti poetinį pokalbį rašytojui, sėdinčiam 1973 m. Čikagoje, su Gediminu, užsidariusiu Vilniaus pilyje 1323 metais? Toks užmojis irgi pilnas kūrybinių pavojų. Jei senovinio karaliaus įvaizdis bus tik pretekstas, tik rėmai šiuolaikinei poetinei išraiškai, šiandienos minčių ir emocijų atskleidimui, kūrybinis rezultatas gali nukentėti dėl bereikalingo pozavimo, pašalinių ramsčių ieškojimo, kai poezijai sunku išstovėti ant savų kojų. Tuo tarpu jei patsai poetas pasiliks savotišku į-vaizdžiu ir atitrauktai kalbės apie senovę, istoriją, beveik tikra, kad veikalas tebus eiliuota istorinė kronika, o ne poezija. Ir pozavimo, šaukiantis kunigaikščių, legendinių herojų ar kultūros milžinų talkos, ir sueiliuotos istorijos pavyzdžių savo literatūroje esame turėję ne vieną, ir reikia pripažinti, kad jų kūrybiniu brandumu retai kada tegalėjome džiaugtis.

Bradūnas Pokalbiuose su karalium šios dilemos išvengia. Pokalbių jis nepaverčia poetizuota senų laikų kronika, bet kartu ir nepoetizuoja šiandienos, prisidengdamas antikinio karaliaus skydu. Šią problemą Bradūnas sėkmingai išsprendžia, visą dėmesį skirdamas ne pokalbių vietai, o laikui.

Kadangi laikas riboja, Bradūno pokalbiui istorinis laikas nepatogus. Poetas nori su Gediminu kalbėtis taip, kad karalius ir jo darbai būtų gyvi ir reikšmingi visada — ne tik anuomet, ne tik šiandien, ne tik vakar, bet visada. Todėl pokalbis vyksta poetiniame laike. Tai ne istorinis laikas, nužymėtas datomis, tai reliatyvus laikas, kur nėra nei dabarties, nei praeities, kur tos dimensijos ištirpsta ir susilieja į vieną. Tai laikas, kuriame, Gediminui kviečiant amatininkus, į Vilnių įrieda sovietų tankai. Tai laikas, kurio dimensijoje poetas gali nurodyti XIV amž. valdovui jo klaidas XX amžiaus nelaimių pavyzdžiais.

Tą poetinį laiką Bradūnas labai metodiškai, pilnu kūrybiniu sąžiningumu nubrėžia savo pokalbių eilėraščiuose.

Jau pirmame pokalbyje poetas nurodo, kad ateidamas kalbėtis su valdovu palieka istorinį laiką ir žengia . . . "nežinodamas dienos ir negirdėdamas nei raudos, nei dainos". Jis prašo valdovo, kad šis padėtų jam atsikratyti laiko varžtais:
Aš vėl turiu numirti,
Užklotas laime ir kančia.
Padėki man tik atsiskirti
Su jų maitintoja virkščia —
Nukirski ją, pašaukdamas vardu,
Apeiginiu kardu. (p. 13)

Karalius, atrodo, lyg ir neatsiliepia į šį prašymą, tačiau poetas jau už istorinio laiko ribų:
Aš negaliu, aš negaliu daugiau —
Aš pirma numiriau, paskum gimiau.
(p. 13)

Kai laikas toks, kuriame prieš gimstant mirštama, kuriame dienos nesužymėtos datomis, tuomet jau galima pradėti dialogą su karaliumi poetinės tikrovės dimensijoje.

Tolimesniuose pokalbiuose kartais lyg ir atrodo, kad įprasti grįžta. Bet tai iliuzija. Tai tik netobulumas dėl netobulos mūsų gramatikos, kuri turi ir esamąjį, ir būtąjį dažninį, ir dar kelis aiškiai nubrėžtus laikus. Nelengva išsilaikyti erdvėje, kurioje nėra laiko.

"Gal tik laike paklydome, karaliau?" suabejoja poetas antrame pokalbyje. Tačiau ir tai, tur būt nėra svarbiausia:
Gal būt laike . . . Bet ne širdy.
Kurios ir pats nesuvaldai, ... (p. 18)

Pokalbis po pokalbio, ir skaitytojas nejučiom pasineria ton belaikėn erdvėn. Bradūno vairuojamu erdvėlaiviu jis skrieja šviesmečių greičiu, palikdamas "rytoj", besivydamas "vakar", užmiršdamas "šiandien".

Bet poetas nėra neatsakingas erdvėlaivio kapitonas. Jis nepalieka savo keleivių anapus belaikių galaktikų. Jis apsuka ir grąžina žemėn, kur tiksi paliktas laikrodis. Dvyliktame pokalbyje poetas atsisveikina su Gediminu ir nenoromis grįžta į istorinį laiką:
Neišlekiu, o sunkiai išeinu.
Vos vos pakeldamas
Trupinius dienų,
Kuriuos istorija, Bažnyčia ir tauta.
Kaip atlieką abiem padovanojo — ...
(p. 65)

Poetas pareina į tremtį nesugrįžtamu keliu, o Gediminui, dingstančiam laike, linki:
Tu Vilniuj pasilik, valdove Čiurlioniškuoju Rex. (p. 66)
Visas tas žaidimas laiku būtų tik gražiai atliktas forminis pokštas, jei veikalo struktūrai ir vidinei išraiškai jis nebūtų organiškai reikalingas. Bet Bradūnui belaikės erdvės reikia: jos neišvysčius, pokalbiai su karalium liktų vien formaliom, šaltom, išgalvotom giesmėm. Dabar, poetui sumaniai ir profesiškai ištrynus laiką, pokalbiai tampa šilti, įtikimi ir meniškai tikri. Be šio įforminimo poetui būtų sunku mus palenkti savo pusėn tame dispute, kurį jis veda su Gediminu. Istorinio laiko rėmuose mes gal pasidžiaugtume autoriaus žodžio menu, bet tais žodžiais nešamą žinią atmestume.

Kokia ta žinia, lekianti į mus Bradūno - Gedimino disputo strėlėmis? Ją daug lengviau pajusti, negu atpasakoti. Nukarpius jos poetinius sparnus, ji liktų paprastu šūkiu, gal jau kartą kitą girdėtu, bet niekad neįtikinusiu, daug kartų mūsų atmestu — juk mes, politikai ir visuomenininkai, atmetam viską, kas negyvenimiška, nerealu, visas tiesas, kurių įgyvendinimui reikia atsižadėti, reikia pakeisti save. Tad vietoj tiesioginio žinios formulavimo užteks trumpai pažvelgti į tai, ką Bradū-nas Gediminui sakė tuose dvylikoje pokalbių.

Pokalbiai tai poeto ginčas su politiku. Poetas valdovui skundžiasi, valdovui priekaištauja, valdovą moko, valdovą kviečia į šviesesnį gyvenimą sau ir jo valdomai žemei. Jau pačioj pokalbio pradžioj poetas skundžiasi, kad karalius į savo valdas prisikvietė visokių pirklių ir riterių, bet į tą anų laikų "taikos korpusą" pamiršo įtraukti poetų.

Tai ne vien įžeistos savigarbos skundas. Poetas, ilgai nelaukęs, karaliui nurodo, kad užmiršęs poetus, užskleidęs savo širdį poezijai — gilesniam požiūriui į gyvenimo esmę, karalius neišvengiamai daro lemtingas klaidas. Kai valdovas žada dalinti svetimiesiems žemę tuomet, kai "mano gentis nepakviesta, o išvaryta", poetas drąsiai subara:
Žemynos tu
Nei pirksi, nei parduosi.
Nepasakysi kur kieno namai.
Tiktai save
Vėl smilčiai atiduosi
Be jokių sąlygų, nebeišperkamai. (p. 17)

Nepakvietus savin poezijos, valdovo (o kartu ir visų laikų politikų bei veikėjų) peršama taika yra tik paragrafai popieriuje, o gyvenime — apgaulė. Penktajame pokalbyje poetas moko valdovą kas yra tikroji taika. Tai vidinė ramybė, tai gera valia savo žmonėms, tai atsigręžimas į betarpę gamtos tikrovę, kurią žmogui neša poezija.

Palauk, valdove, neskubėki — ... . . . Pirmiau su saule, su žeme kalbėki, Su debesiu, su plaukiančiais javais, Su savo širdimi, su mūsų menkumu — Ir jauski, kaip ramu ... (p. 33)

Paklysta valdovas ir tiesoje. Tiesa ir pačiam poetui sunkiai surandamas žemčiūgas. Bet atmetęs poeziją, valdovas nebeatskiria mandagumo nuo teisybės, neatpažįsta klastos ir melo, pamina tiesą dar giliau, taip kad poetui telieka klausti:
O kur ta Paprasta Tiesa?
Kodėl kažkur Užkasta? (p. 57)

Švelniai nurodęs valdovo klaidas, kurios neša skriaudą ir jam pačiam, ir jo žemei, ir jo žmonėm, poetas nedrąsiai jį kviečia nusiplauti politikos dulkes, kurios temdo jo akis, sukausto jo valią ir diktuoja netikrus sprendimus. Kviečia karalių atsinaujinti poeto valdose:
Viską trenki, valdove, ir jojam
Prie žaliųjų miško ežerų. (p. 38)

Bet ar gali valdovas sekti poetu ir kartu likti valdovu? Pats poetas nėra tuo visai tikras. Manydamas, kad karalius supranta raginimą poezijon, jis sako:
. . . Tavoji išmintis šiandieną per gera —
Ji tikisi, ji metų metais laukia,
Ko žemėje nebuvo ir nėra.
O gal ir mano rūpestis skubus —
Ko niekada nebus? ... (p. 22)

Gal iš tikrųjų neįmanoma, kad karalius valdytų poeto išmintimi. Todėl poeto priekaištai ir kaltinimai Gediminui nuskamba daugiau kaip nuoširdžiai išsakytas skausmas netvarkingu pasaulio sutvarkymu, negu arogantiškas barnis. Gal todėl poetas išsiskiria su karalium geruoju ir, pasitraukdamas į savo poetinę žemę, jam pagarbiai nusilenkia. Bet vis dėlto savo žodžių, savo tiesos siūlymų poetas neatsiima: jei valdovas liks, kaip jam linki, čiurlioniškuoju karaliumi, valdovu, kurio sprendimus veiks poetinis įžvalgumas, kūrybinė kibirkštis, gal tuomet valdoviški sprendimai nebus tokie trumparegiški ir tamsūs žemei bei žmonėm.

Sakant sudiev karaliui kartu su poetu, mes išeinam įtikinti, kad Gediminas visų Bradūno žodžių neužmirš. Bet ar su tokiu pat nuolankumu išklausys poeto žodžio ir mūsų laiko gediminai, rinkti ir nerinkti? Ar Pokalbių su karalium žinia prasiverš pro tą kinų sienų, kuria mūsų gyvenimas atsitvėręs nuo poezijos?

Šiuo rinkiniu, net daugiau nei ankstesne savo kūryba, Bradūnas atsiskiria nuo savo kolegų žemininkų ir daugelio kitų mūsų pirmaujančių poetų, kurie dainuoja savo asmeninę pasaulio širdgėlą, kurie atskleidžia bendražmogiškas, nors aiškiai individualizuotas tiesas. Žinoma, šioje poezijoje ir Bradūnas visiškai neišjungia savęs, nerašo šaltų, bevardžių, tarsi iš anapus žvaigždynų atskriejusių eilių. Poeto buvimas jaučiamas kiekviename eilėraštyje. Tačiau jo žvilgsnis nelieka savyje, o užgriebia platesnius, eiliniam žmogui konkrečius ir aktualius akiračius. Bradūnas dainuoja tautos būtį laiko tėkmėj. Ta prasme jo poezija yra visuomeninė, net patriotinė.

Nedrąsu Pokalbius su karalium vadinti patriotine poezija, nes taip jau įprasta, kad būdvardinis poezijos apibūdinimas pas mus dažniausiai tėra mandagus išsisukinėjimas, nenorint tiesiog pasakyti, kad aptariama poezija yra silpna. Šiuo atveju jokių išsisukinėjimų nereikia. Poetinis išradingumas, taiklūs ir saviti įvaizdžiai, gilus kalbos išieškojimas — visa tai liudija, kad Pokalbiuose su karalium Bradūnas tebestovi toj kūrybinėj aukštumoj, kurią nubrėžė Devynios baladės ar Morenų ugnys. O vis dėlto paskutinė Bradūno knyga yra patriotinė poezija. Poezija ir patriotinė - visuomeninė poezija.

Tokio dviaulcščio pobūdžio dėka Bradūno pokalbių posmai skaitytojui gali būti malonūs ir daug ką reikšti, net nesukant galvos dėl visų tų laiko sumaišymų, poetinės didaktikos, įvaizdžių specifikos. Vilnių, savo tautą, savo praeitį mylintis lietuvis šioj knygoj ras daug ką brangaus ir artimo. Bet daug brangaus ir artimo ras taip pat ir neangažuotas poezijos mėgėjas, toksai, kuriam nei Vilnius, nei Gediminas nebus asmeniškai svarbūs. Ta prasme Bradūno knyga yra aukšto lygio patriotinė poezija, nes pirmiausia tai brandi poezija.

Pokalbius su karalium siūlytume atidžiai paskaityti ir tiems, kurie kaltina šį žurnalą ir kitą literatūrai reiklesnę mūsų periodiką patriotinės poezijos neigimu. Gal tuomet jie supras, kad patriotinė poezija neįmanoma, kai nėra poezijos.
Kęstutis Keblys


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai