APIE PSICHOLOGIJĄ, JOS DĖMESĮ RELIGIJAI IR JOS ĮNAŠĄ KULTŪRAI Spausdinti
Parašė VYTAUTAS T. BIELIAUSKAS   
POKALBIS SU Dr. VYTAUTU BIELIAUSKU

Aidai yra tiltas, kuriuo palaikomi ryšiai tarp mokslinį darbą dirban­čiųjų išeivijoje. Šiame žurnale spausdinami jų moksliniai darbai bei idėjos. Kitas ryšių būdas yra tiesioginiai su jais užmegzti pokalbiai apie jų darbą, jų mokslo aktualius klausimus ir, jei yra tokia galimy­bė, apie jų mokslinio darbo ryšius su lietuviška visuomene. Čia spaus­diname vieną iš tokių pokalbių.

Kokį profesinį darbų dirbate?
Esu klinikinės psichologijos profesorius Xavier universitete Cincinnati, Ohio, ir taip pat turiu dalinę privačią praktiką — savo kabinetą.

Kokia Jūsų profesinė veikla, užimamos pareigos profesinėse organizacijose?
Šiuo metu esu Ohio valstijos psichologijos praktikai leidimų išdavimo komisijos nariu (State Board of Psychology). Šį darbą dirbu jau šeštus metus. Be to, Amerikos Psichologų Sąjungos tryliktame padalinyje pirmininkauju mokslinių tyrinėjimų komitetui. Pereitais metais baigiau savo kadenciją A PA 36 padalinio prezidento pareigose. Šis padalinys sujungia psichologus,besidominčius religiniais klausimais. 1975-78 buvau prezidentu tarptautinės sąiungos, kurios tikslas yra medicininės psichologijos ir religijos studijos (AIEMPR). Dabar tebesu pastarosios organizacijos centrinio komiteto nariu.

Kokiomis psichologinėmis temomis bei sritimis ypač domitės — savo praktika, studijomis, tyrimais?
Domiuosi asmenybės teorijos patobulinimu, psichologiniais asmenybės įvertinimo metodais ir taip pat padėjimu tiems, kuriems reikia pagalbos asmenybės sutrikimų atvejais. Mano darbas konkretizuojasi šiaip:
1. baigiu paruošti spaudai knygą, duodančią savo asmenybės teoriją;
2. psichologinių asmenybės įvertinimų srityje esu daug tyrinėjimų atlikęs su Namo - Medžio - Žmogaus piešimo testu ir esu pripažintas vienu iš pagrindinių autoritetų šio testo interpretacijoje; 3. asmenybės sutrikimų gydymo srityje naudoju psichoterapiją praktikoje — ypač šeimos terapiją — ją mokau ir šioje srityje skelbiu straipsnius.

Kokiomis temomis išspausdinott straipsnių, knygų, skaitote paskaitas?
Mano H-T-P Research Review trečia laida pasirodė 1972 metais. Dabar baigsiu paruošti šios knygos ketvirtą, papildytą laidą. Taip pat turiu paskelbęs knygą vardu Human Re-lations Training for Police Super-visors (1970), kuri buvo naudojama kurį laiką kursuose policijos valdininkams, norintiems pasitobulinti tarpasmeninių santykių srityje. Esu paskelbęs 84 straipsnius lietuvių, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Jie apima mokslinius tyrinėjimus, teorijų, susijusių su asmenybe ir jos įvertinimais, nagrinėjimu, psichologinių teorijų kritika, religijos ir psichologijos santykių vertinimu ir, žinoma, net tokiais paprastais dalykais, kaip straipsniais Lietuviu Enciklopedijoje, Amerikos Katalikų Enciklopedijoje ir 1.1. Tiesa, 194H metais esu išleidęs mažą knygą lietuvių kalba — Žmogus šių dienų problematikoje, kurios pagrindinė tema buvo susijusi su lietuvių kultūrinės bendruomenės išeivijoje organizavimu. Tuo metu tai buvo gana kontroversinė idėja, ypač kad buvo siūloma organizuotis ne politinių partijų ideologijomis, bet vien tik lietuviškumo ir lietuviškos kultūros pagrindais. Man buvo malonu stebėti Lietuvių Tremtinių Bendruomenės kūrimąsi ir vystymąsi; ji išvengė politinių partijų pasidalinimo ir vienijo visus lietuvius visuose pasaulio kraštuose. Tenka tik dabar, po 32 metų, su tam tikru nuogąstavimu pastebėti, kad mūsų bendruomenėje politiniai pasidalinimai vėl nori įsivelti; kaip tada būtų buvę. taip ir dabar tai būtų klaidinga.

Neseniai buvote Amerikos Psichologų Sąjungoje vienos sekcijos.

būtent religiniais klausimais besidominčių psichologų, pirmininku. Gal salėtumėte paaiškinti, kuriuo pagrindu Jūsų kolegos išrinko Jus šiai sekkcijai vadovauti?
Religiniais klausimais besidominčių psichologų sekcija Amerikos Psichologų Sąjungoje buvo įsteigta 1974 metais; prie jos organizavimo aš taip pat daug dirbau. Prieš prisijungdami prie Amerikos Psichologų S-gos, mes turėjome atskirą psichologų, besidominčių religiniais klausimais, sąjungą, kurioje aš buvau vienas iš paskutinių prezidentų ir tuo būdu galėjau konkrečiai prisidėti prie šios sąjungos perorganizavimo. Žinoma, daug kitų kolegų psichologų šią idėją stipriai rėmė, ir turiu pasakyti, I I nebuvo lengva įtikinti Amerikos Psichologų Sąjungos tarybą, jog religija turi priklausyti prie oficialiai pripažintų mokslinio tyrinėjimo sričių. Mūsų prašymas buvo du kartus atmestas, ir tik trečią kartą laimėjome. Pradžioje ši naujoji sekcija turėjo 400 narių, o dabar ji jų jau priskaito apie 900. Tai, be abejo, tik rodo, kad Amerikos psichologai religija domisi ir jos ryšį su žmogaus psichika bei elgsena rimtai studijuoja.

Kokie religiniai klausimai domina psichologus šiais laikais?
Yra didelis susidomėjimas religinių išgyvenimų studijomis. Yra vykdoma eilė studijų, stebinčių charizmatinį sąjūdį, transcendentalinę meditaciją, rytų religijas, proto ir religijos santykius irt.t.

Kai kas teigia, kad šiais laikais psichologija užima religijos vietų. Priešingai, kiti tvirtina, kad religija turėtų užleisti savo vietą psichologijai. Jūsų nuomone, kaip iš tikro yra, ir koks turėtų būti santykis tarp religijos ir psichologijos?
Neseniai paskelbiau straipsnį tema Decoding the Languages of Psycho-logy and Religion, kuris buvo išspausdintas Journal of Pastoral Psy-chology gruodžio mėn. laidoje. Tame straipsnyje būtų pilnas atsakymas į Jūsų klausimą. Čia tik trumpai noriu pabrėžti, kad religija, t.y. teologija, ir psichologija yra du skirtingi mokslai, kurie vienas kitą papildo ir tuo būdu abu prisideda prie geresnio žmogau Bet jie vienas kito neturi ir negali pakeisti. Kai psichologijos sąjūdžiai įgauna religinį charakteri, jie tampa diletantiška pseudoreligija. Kai religija mėgina verstis psichologija, ji pasidaro grafomaniška psichologija; tai, žinoma, praktikoje niekam naudos neduoda. Kartą girdėjau, kad vienas religijos darbuotojas —dvasiškis buvo įvedęs naują psichoterapijos metodą ir jį pavadinęs '"maldos psichoterapija". Jis, sakė meldžiasis su pacientu pradžioje, viduryje ir pabaigoje sesijos ir po to prirašąs tam tikrą maldų tvarkaraštį, kurio pacientas turi laikytis. Be abejo, toks metodas gal ir gali žmogaus maldos pergyvenimą pakeisti, bet jis negali būti vadinamas psichoterapija. Tokios rūšies "psichoterapija" dažniausiai veda prie prietarų, tikėjimo burtais ir pan. Nėra abejonės, kad gerai suprasta religija gali padėti žmogaus psichikai, bet ji negali būti sumaišyta su psichologija, kuri veikia į žmogaus psichiką ir elgseną, naudodamasi natūraliais, moksliškai ištyrinėtais metodais. Mano nuomone, psichologai ir religijos vadai gali ir turi bendradarbiauti, bet jie turi būti aiškūs dėl savo disciplinų ribų ir vienas kito pakeisti negali. Psichologija ir religija turi atskiras kalbas, kurias reikia išversti, o ne niveliuoti.

Kai kas teigia, kad psichologija turi didelę įtaką šių laikų žmonėms. Betgi yra ir tokių, kurie tvirtina psichologiją, panašiai kaip ir psichiatriją, esant neefektinga ar net žalinga. Kodėl yra toks nuomonių skirtumas?
Neseniai žurnalistas Martin Gross paskelbė knygą "The Psychological Society", kurioje jis kaltina psichologiją ir psichiatriją pasišovimu išspręsti visas žmonijos problemas. Jis mano, kad JAV žmonės yra taip pripratinti prie psichologų ir psichiatrų, jog jie yra praradę savarankiškumą ir principus. Tai, be abejo, yra stiprūs kaltinimai, bet manau, kad jie yra perdėti. Žinoma, yra psichologų ir psichiatrų, kurie, budimi neetiški, naudojasi žmonių lengvatikiškumu ir savarankiškumo stoka ir iš jų pelnosi. Bet esu tikras, kad tokių žmonių yra mažuma. Dauguma gi laiko savo darbo tikslu padėti žmonėms tapti savarankiškais, nepriklausomais ir sugebančiais apsispręsti. Psichologija gali tapti neefektinga ir žalinga tik neefektingose ir žalingose rankose, o ne savyje. Mano patarimas būtų rinktis psichologą ar psichiatrą, kaip ir kiekvieną kitą profesionalą, su kritiškumu.

Koks, Jūsų vertinimu, yra didžiausias psichologijos įnašas žmonių kultūrai iki šiol ir koks galėtų būti ateityje?
Tai yra labai didelis klausimas, j kurį atsakyti nėra lengva. Turbūt turėtume galvoti, kad psichologija yra mūsų kultūros raidos išdava, pasekmė, ir aš abejočiau, kad jai būtų galima tiesiogiai priskirti kultūrinį kūrybingumą. To negalima priskirti nė kitoms pritaikomojo mokslo šakoms, pvz., medicinai, inžinerijai, odontologijai ir t.t. Atskiri psichologai, kaip ir atskiri kitų sričių specialistai, yra prisidėję prie kultūros vystymosi. Pavyzdžiui, Freudas su savo pasąmonės sąvoka yra, be abejo, paveikęs visą Vakarų kultūrą. Psichoanalitinė instinktų sąvoka, ypač stiprus lyties instinkto pabrėžimas, yra radusi derlingą dirvą Vakarų pasaulio hedonistinėje kultūroje, kuri labai vertina malonumo principą. Adleris ir jo pasekėjai yra daug prisidėję prie žmogaus socialinių santykių įvertinimo ir jų įtaka, ypač šeimos supratimui ir šeimos terapijai, yra nepaneigiama. Šiuo metu bene vienas svarbiausių įnašų, kurį psichologija yra pasišovusi duoti JAV visuomenei, yra jos pasiryžimas sumažinti žmonių priklausomumą nuo vaistų ir kitų chemikalų. Niek Cummings, dabartinis Amerikos Psichologų Sąjungos prezidentas, sako, kad faktas, jog psichologai negali rašyti receptų, yra ne jų silpnybė, o specialus poreikis spręsti žmonių problemas ne vaistais, bet elgsenos keitimu. Tarpasmeninių santykių sunkumai sukelia įvairius jausmų ir nervų pakrikimus. Pagal Niek Cummings šie sutrikimai negali ir neturi būti gydomi vaistais. Į juos reikia žvelgti kaip į problemas, kurios turi būti paciento su psichologo pagalba išspręstos. Eilė didesnių studijų rodo, kad ten, kur jausminiai ar net fiziniai sutrikimai yra išvystyti įtakoje tarpasmeninių santykių įtampos, jie gali būti pagydomi psichoterapijos pagalba, su 85% pasisekimu, kai vaistais gydymas duoda pozityvius pastovius rezultatus tik 35%. Jei ši Niek Cummings idėja bus labiau priimama, tai psichologija gali ateityje pakeisti gydymo metodus. Kita sritis, kur psichologija duoda ir duos didesnį įnašą, yra šeimos gyvenimo studijos ir šeimos terapija. Dabartiniu metu šeima pergyvena didžiulę krizę visoje Vakarų kultūroje, ir reikia tikėtis, kad per ją įvyks tam tikra evoliucija, kurią pagreitinti galės dabartinė psichologija. Bene viena iš įdomesnių sričių, kuri yra labai sujungta su kultūra, yra verčių studijos, ypač Kohl-bergo ir kitų. Šių studijų įtakoje vis labiau ir labiau prieinama prie išvados, kad mūsų kultūrai yra reikalinga verčių reorientacija. Kadangi kultūra paprastai sugriūva praradusi vertes, tai šis psichologų susidomėjimas vertėmis gali būti tuo akstinu, kuris išgelbės Vakarų kultūrą, atkreipdamas dėmesį į verčių situaciją.

Ar, Jūsų nuomone, lietuviai išeivijoje asmeniškai domisi bei naudojasi psichologinėmis žiniomis?
Lietuviai yra gana konservatyvūs visur: savo krašte ir išeivijoje. Gal tai yra mūsų būdo charakteristika, kuri įgalino mūsų tautą išsilaikyti per šimtmečius nedėkingose sąlygose. Deja, šis konservatyvumas turi ir negatyvių pusių: jis padaro mus gana skeptiškus bet kokiam progresui. Kadangi psichologija priklauso prie naujųjų, paskutiniu metu išvystytų mokslų, tai į ją taip pat žiūrima su nepasitikėjimu. Sakoma, kad "tik durniui yra reikalingas psichologas", o kas gi nori būti "durnium"? Dėl to lietuviai išeivijoje psichologų pagalba retai naudojasi, o jei kas naudojasi, tai šitai daro slapta, nes kitaip gali gauti blogą vardą tarp savo pažįstamų. Tai yra apgailestautina, nes pagal visas psichologines studijas išeiviai ir jų vaikai rodo daugiau psichologinių sutrikimų negu čia gimusieji, ir dėl to jiems reikėtų daugiau psichologinės pagalbos, kurios jie vengia. Bendrai imant, tarp mūsų vaistai ir fiziologiniai gydymo metodai turi labai didelį, kartais net magišką, pasitikėjimą, o psichologiniams gydymo metodams nedaugelis mūsų tėra priaugę.

Ar lietuvių išeivijoje yra kreipiamas dėmesys į psichologinį momentų, svarstant visuomeninius reikalus?
Jei išeivijoje būtų kreipiamas pakankamas dėmesys į psichologinį momentą, svarstant visuomeninius reikalus, tai mes turėtume mažiau intrigų ir skaldymųsi. Tarp mūsų vis dar galima pastebėti, kad per daug ieškoma asmeniškos arba grupės pergalės, o kai tos "pergalės" išvadoje gauname griuvėsius individuose ir organizacijose, tai net neatsisukame atgal patikrinti, ar visa tai turėjo prasmės. Visa tai rodo, kad mes savo tarpasmeninius santykius — individualiai ir organizaciškai — remiame ne psichologiniu momentu, bet senais instinktais, kurie yra jau išsekę ir neefektyvūs.

Ar lietuviai psichologai yra patys "palikti", ar jie patys laikosi nuošaliai nuo lietuvių išeivijos visuomeninių reikalų sprendimo? Kaip padėtis galėtų būti pagerinta? Kokiose srityse psichologų žinios bei patirtis galėtų būti ypač naudinga lietuvių visuomenei?
Lietuviai psichologai daugiausia yra arba įsijungę į lietuvišką veiklą, arba visuomet pasiruošę įsijungti. Pavyzdžiai: prof. dr. Pikūnas yra buvęs Ateitininkų Federacijos vadas ir vyr. tarybos narys, kun. dr. Trimakas yra Ateities vyr. redaktorius ir dabar įsijungė į Aidų redakcinį kolektyvą, o be to psichologai: Sužiedėlis, Vygantas, Liaugminas, Užgirienė yra tie, kurių pavardės yra dažnai minimos lietuviškoje spaudoje. Man atrodo, kad daugumas lietuvių psichologų yra sąmoningi savo tautine praeitimi ir savo tautiniu priklausomumu. Deja, ne visos organizacijos juos vertina, nes kai kurie mus vis su nepasitikėjimu traktuoja. Bene geriausia lietuviui psichologui, dirbant su visuomeninėmis organizacijomis, yra kiek galint daugiau laikyti savo profesionalų statusą žemame profilyje. Atrodo, kad kartais reikia priimti iš savo tautiečių ir "pamokų" psichologijoje. Bet tai nėra tipiška lietuviams: amerikietis koje visuomenėje psichologai pergyvena tą pat. Gal šitai pataisyti būtų galima patiems psichologams, sudarius savo lietuvišką organizaciją, kurios tikslas būtų supažindinti mūsų visuomenę su mūsų darbu ir mūsų sugebėjimais. Pačios visuomenės organizacijos vargu ieškos mūsų eksper-tizo, nes joms būtų sunku žinoti, kur ir kaip jį pritaikyti. Bet ar tai būtina? Minėjau, kad kultūrai vystytis paprastai padeda individai, ne disciplinos. Individualiai gi lietuviai psichologai savai bendruomenei įnašą duoda gana svarų.