PABAIGA IR TOLUMOS ČIURLIONIO ANSAMBLIO 40 METŲ SUKAKČIAI Spausdinti
Parašė VACYS KAVALIŪNAS   


* Čiurlionio ansamblis, 1940 sausio 15 suorganizuotas Vilniuje, šiemet mini savo veiklos 40 m. sukaktį, o jo organizatorius ir per visą tą laiką vadovas Alfonsas Mikulskis — muzikinio darbo 50 m. sukaktį. Abi sukaktys vasario 2 Lietuvių namuose Clevelande atžymėtos koncertu bei pokyliu. Aidai, sveikindami Čiurlionio ansamblį ir jo vadovą, spausdina iš Vacio Kavaliūno spaudai parengtos monografijos ištrauką, kurią parinko autorius. Jis pastebi, kad monografija, baigta rašyti daugiau kaip prieš dvejus metus, todėl čia kalbama tik apie 38 metų Čiurlionio ansamblio gyvenimą. — Red.

Laiko tolumos. Į jas nuskambėjo trisdešimt aštuoneri Čiurlionio ansamblio gyvenimo metai gimtosios žemės aidais.* O juose atsiskleidė žmogus ir patys gilieji jo gyvenimo momentai ir gimtasis jo kraštas, iš kurio dulkių jis yra kilęs.
Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Alytus, Onuškis, Adutiškis ir daugelis kitų didesnių ir mažesnių vietovių. Ir jų erdvėje nuskambėjo daugiau kaip pusantro šimto Čiurlionio ansamblio dainų ir giesmių, palydimų kanklių muzikos ir atskleidžiančių gim
tosios žemės peizažą — miškus ir sodus, laukus ir pievas, kelius ir takus, o su juo ir giliai ir nuoširdžiai susijusį pagrindinį dainos personažą — žmogų.

Tai gyvas ir judrus čiurlioniečių ir jų dainos gyvenimo kelias savojoje žemėje. O tačiau kiek maža jame — ir visame ansamblio gyvenime — šviesos ir tyro džiaugsmo. Ir to kelio, ir kryžkelių vaizdas — koks jis sukrečiamai gūdus ir šiurpus. Iškyla jame egzistenciškai antikrikščioniškų ir antižmogiškų nacių ir sovietų "kultūros" paminklų Pravieniškiuose, Červenėje, Pirčiupy.. kolonos, nuaidėdamos kankinamo ir žudomo žmogaus šauksmu.

Sukrečiamai gūdi ir visą žmogaus prigimti persmelkianti lietuvių tautos ir jos žemės melodija išlydi čiurlioniečius ir iš jų gimtųjų namų. Ir jų ilgesio motyvas jau niekad ir niekur — nei jų dainoje, nei jų sieloje — nenutyla skaudžiai aidėjęs: nei Dunojaus pakrantėse, nei Berlyno griuvėsiuose, nei Alpių papėdėje.

Nenutyla jis nei Dettingeno aukštumose, kur čiurlioniečiai savo odisėjiškoje kelionėje ilgėliau stabtelia ir kur jų daina suspindi pačiom gražiausiom spalvom, išskambėdama ir į pačius didžiuosius Vakarų Vokietijos miestus, ir į pačias mažąsias savo gimtosios žemės ir tėviškės namų netekusių lietuvių tremtinių stovyklas.

Ir guodžia ji visus, savo garsais ir spalvomis atskleisdama tebegyvus jų mintyse ir sielose gimtojo krašto vaizdus ir jų dvasią — žydinčius ir ošiančius tėviškės sodus, tebedundančius kelius ir takus, kuriuose tebeaidi dar taip neseniai įmintų jų žingsnių virpesiai. Ir dažnas jautė, kad šiame juodžiausių sutemų pasauly jis nebe vienas ir kad, Jurgio Baltrušaičio "Ramunėlės" žodžiais, jo bedugnėj ne našlaitis.

Pagaliau pro čiurlioniečių gimtosios žemės ilgesio dainos žodžius "Namo, broliukai, čia ne mūsų šalelė" iškyla ir visu dramatiškumu atsiskleidžia širdį perverianti tikrovė: nei namų, nei gimtosios žemės jie jau nebeturi.

Prieš jų akis iškyla Atlantas, o sieloje suskamba Jūros sonatos motyvas, atskleidęs beribio vandenyno bangų ūžesy. Kelionė — ir gimtosios žemės pakrantė vis tolsta. O kitoje Atlanto pusėje jų žvilgsnį pasitinka šviesus Laisvės statulos siluetas.

Naujoji žemė. Ji kitokia. Kitoks čia ir gyvenimas. Tačiau ir joje čiurlioniečių daina nenutyla. Per trisdešimt aštuonerius metus 638 koncertų dainos nuskamba Šiaurės ir Pietų Amerikos erdve. Joje, o taip pat kanklių muzikoje ir tautiniame šokyje — visur iškyla giedra ir šviesi mūsų gimtojo krašto resurekcija.


Yra gimtoji melodija, cituoja M. R. Hofmanas savo knygoje "Histoire de la musiąue" poeto Witiwickio žodžius, pasakytus kalbant apie Cho-piną, kaip yra ir gimtasis klimatas. Kalnai, miškai, vandenys ir pievos turi savo gimtąjį balsą, kurį tačiau ne kiekviena siela pajunta.

Tyli vidinė melodija, kuri tėra pajuntama tiktai siela, kyla, skleidžiasi ir spinduliuoja ir iš Čiurlionio ansamblio dainos — jos žodžio poezijos ir muzikos. O joje — tai jau kiek užsiminta — iškyla ir gimtosios mūsų žemės upių, ežerų, miškų ir pievų, kelių ir takų, kurie mus išlydėjo pro tėviškės vartus, vaizdai, kurie pasiekia ir žmogaus būties gelmes.

Drauge su gimtosios žemės melodija iškyla ir ryškiai atsiskleidžia ir šios dainuojančios šeimos — Čiurlionio ansamblio — veidas. Ilgo jos kelio vingiais į laiko tolumas praslenka spalvinga procesija: choristai, choristės, kanklininkės, šokėjai. . .

Šioje ilgoje procesijoje iškyla ir ryškesni veidai: ansamblio ir kanklių muzikos vadovų, chorvedžių, režisierių, šokių vadovų, pranešėjų ... Ir visų jų kelias — į aukštumas ir į grožio sritis, kur susitinka daina ir ją palydinčios kanklės, taip pat ir seni muzikos instrumentai su tautiniu šokiu, gaivališkai besiveržiančiu išsivaduoti iš sunkios žemės traukos bei pakilti į dvasinių dimensijų plotus.

Praeina grakščios pranešėjos. Jų Čiurlionio ansamblio gyvenimo kelyje daug — per dvidešimt. Ir visos jos — neatskiriama jo koncertų dalis, gražiu preliudiniu savo žodžiu palydėjusios dainą ir šokį į auditoriją ir atskleidusios pagrindinius jų turinio bruožus, o dažnu atveju ir jų sielą.

Jos drauge yra ir optinė - regimoji choro dalis, tarytum gėlės žiedas išeinantis iš žydinčios pievos į palankę ir po trumpo poetiškai grakštaus žodžio vėl su marguojančiu choru susiliejantis.

Štai vaizdas — tylus ir nesujudantis, tarsi vidurdienio varpas, choras. Iš jo lyg savaime išeina viena iš pačių pirmųjų ansamblio pranešėjų A. Sagienė. Ir jos žodžiai, tarsi iš ramybėje paskendusių tolumų ataidantis "Lopšinės" preliudas, palydi dainą į susikaupusią auditoriją, nutvieks-dami ją švelniai liūliuojančia šviesa:

Sleep, my child, sleep my dearest one.
The night is dark and deep.
Close your eyes and dream sweetly —
Your mother always wątches over you.

Pranešėja ir vėl susilieja su nejudančiu choru, iš kurio išaidi tyli ir liūliuojanti lopšinės melodija, nukelianti salę į sugrįžusias ir šviesias vaikystės ir gražaus pasakų pasaulio dienas.

"Namo, broliukai!" — Namų ilgesio daina. Joje atsiskleidžia optinis mūsų gimtojo krašto vaizdas ir jo nuotaika bei dvasia — artojo žagrės pasiilgę neartų laukų plotai, o dirva — palaiminto sėjėjo rankų mosto, beriančio auksinį ir saulėje spindintį kviečio grūdą. Ir preliudiniai V. Žilio-nytės žodžiai, nukeliantieji žiūrovą į lietuviškąjį peizažą:

Let us go home, brothers,
Let us go home, sisters.
The fields are not plowed
And the wheat is not yet sowed".

Gražiu ir tviskančiu švelniu jausmu ir poezija žodžiu E. Karazijienė palydi klaipėdišką "Sakiau, sakiau, mano mergyte, neeik, neeik linų laukeliu" dainą prancūziškai kalbančiai publikai:

Ne t'ai-je pas dit, ma jeune fille,
De ne pas saller par le champ de lin.
Ah! une fleur de lin va tomber
Sur les tresses blondes . . .

Metafora ir simbolis. O jo prasmės gelmėse — nujautimas ir nerimas: Sakiau, užkris lino žiedelis, sakiau, neteksi tu jauny stelės.

Tokiu pat gražiu žodžiu čiurlioniečių dainas palydėdavo ir P. Mašiotienė ispaniškai kalbančiam žiūrovui didžiosios ansamblio išvykos į Pietų Ameriką koncertuose. Ir tas žodis, nusakydamas pagrindinius dainos turinio bruožus, drauge su į salę nubamguojančia melodijos linija, nukeldavo kolum-bietį ir venecualietį į tolimą šiaurės kraštą ir atskleisdavo pačius giliuosius lietuvių sielos virpesius.

Toks pat gražus ir atskleidžiantis ir lietuvio sielos gelmes, ir jo gimtojo krašto peizažo grožį jis būdavo (A. Sagienės, A. Bernatavičiūtės, B. Jameikienės ir kitų pranešėjų) ir vokiškajai publikai ansamblio dainos žydėjimo dienomis Europoje.
Ypač jis kartais būdavo grakštus čiurlioniečių koncertų pabaigoje: Tai buvome ne mes, o dalelė Lietuvos.


Kanklės. Jos yra daugiau negu tik neatskiriama Čiurlionio ansamblio dalis. Jos yra ir dalis jo ir jo dainos sielos. O jų garsai — neatskiriamai nuo jų orkestro vadovės Onos Mikulskienės vidaus pasaulio aidesių.

Kad kanklės gražiai skambėtų, seno kanklininko žodžiais, užrašytais B. Buračo. medį jonas reikią kirsti tada, kai miršta tėvas. Tuo kanklių giesmė sujungiama su giliu mistiniu pasauliu. O kad kanklių orkestras užsidegtų jų muzikos meilės ugnimi, reikėjo, kad visų pirma jų vadove liepsnotų tos meilės liepsna.

Kanklės, kaip ir kiekvienas kitas muzikos instrumentas, turi individualų charakterį. O skirtingos jų garsų spalvos atskleidžia ir skirtingus žmogaus sielos gelmių virpesius. Jos, nulydėdamos čiurlioniečių dainą ir su ja harmoningai susiliedamos, ją tarytum perkelia į tolimus mūsų tautos gyvenimo plotus, o žmogų sujungia su tyliu liūdesiu ir ilgesiu, pereinančiu dvasinėn plotmėn.

Pagaliau tautinis mūsų šokis — ir jis artimai susijęs su Čiurlionio ansamblio kelio žingsniais. O drauge su jo daina ir kanklių bei kitų liaudies muzikos instrumentų garsais individualiai atskleidęs dvasinio žmogaus bangavimo momentus ir perėjęs estetinės tikrovės plotmėn.

Garsas, spalva ir forma, teigia H. A. Seymour "Muzikos filosofijoje", yra trys medžiaginės aplinkos aspektai, kuriais mes susiliečiame su nematomu grožio pasauliu. Į grožio pasaulio sritis žiūrovą lydėjo ir tautinis mūsų šokis, kuris, Seymouro žodžiais, iš esmės yra dvasinio pobūdžio — "is essentially a spiritual thing" — ir kuris siekė tobulumo. Dažnu atveju, jau kitur cituotais "The Telegram" žodžiais, tautiniai šokiai būdavo "gay little vignettes of Lithuanian life".

O kad jie tokiomis grožio vinjetėmis virstų ir, atsipalaidavę nuo žemės traukos, kiltų į aukštumas, drauge su jais Čiurlionio ansamblio keliu prabėga ir jų vadovų siluetai. Ir jų nuo Vilniaus ligi Clevelando prabėga bent keliolika: J. Kazlauskaitė, M. Baronaitė, J. Krukis, E. Ličkūnaitė, Z. Fledžinskaitė-Pempienė, A. Valeškaitė, V. Aukštuolis, L. Sagys, M. Aukštuolis, V. Žilionytė, A. Šenbergas, J. Kavaliūnaitė, M. Leknickas, P. Maželis . . .

Tačiau kur kas daugiau negu kas kitas savo gyvenimo kelio žingsniais ir savo siela su Čiurlionio ansambliu yra susijęs jo steigėjęs ir vadovas Alfonsas Mikulskis, jo paties žodžiais, egzistuojantis tik muzikoje. Ypač jis egzistuoja lietuvių liaudies dainoje. Iš 638 ansamblio repertuaro dainų, giesmių, himnų, kantatų, operų arijų ir mišių daugiau kaip trys šimtai liaudies dainų yra harmonizuotos paties A. Mikulskio.

Menininkas, sako R. Huyghe savo knygoje "L'art et Tame" (Menas ir siela), savo kūrinyje įrė-žia savo prigimties gelmių žymes. Ryškios prigimties žymės yra įrėžtos ir A. Mikulskio harmonizuotose ir jo komponuotose dainose ir pagaliau jų interpretacijoje — kiekviename dirigento moste, kuris taip pat yra gilus jo dvasinės struktūros ženklas, suteikiantis dainai individualų jos sielos atskleidimo charakterį.

Ir tai suteikia individualų charakterį ne tiktai atskirai dainai, bet ir aplamai visam ansambliui, kurio dainavimas, muzikologo J. Žilevičiaus žodžiais, nepamėgdžiojamas ir kurio esmė išorinės struktūros prasme — liaudiškas dvilypis tribalsis dainavimo būdas.

Tačiau daug svarbiau negu išorinė ansamblio struktūra yra dainos gelmės ir jos siela, kuri egzistenciškai susijusi su ja pagimdžiusia tauta. O Čiurlionio ansamblio vadovas, gražiais ir giliais A. Augustinavičienės žodžiais, turįs mistinį Lietuvos jausmą (Draugas, 1965.VIII.20) ir iš tautos dvasios imąs tuos melodijų pradus, kurie yra artimi ir jo paties vidinio pasaulio aidesiam.

Pabrėžiant ir kiekvieno paskiro Čiurlionio ansamblio nario — choristo, choristės, kanklininkės, šokėjo ir šokėjos — vaidmenį, o taip pat ir valdybų bei jų pirmininkų, ypač tų, kurie daugelį metų tas pareigas ėjo — J. Stempužio, J. Nasvyčio, V. Plečkaičio, jo vadovo vaidmuo yra brėžte pabrėžtinas. Jis savo dvasia, siekiančia grožio, uždegė ir visą kolektyvą taip, kad būtų sukurta ne tik atliekamo kūrinio nuotaika, bet kad atsiskleistų ir jo dvasios gelmės.

Ir kelias Čiurlionio ansamblio vadovo, o taip pat ir visos šios dainuojančios ir šokančios šeimos, yra paženklintas keturiomis premijomis: Lietuvių tautinės sąjungos, Vliko ir dviem Ohio gydytojų draugijos (viena ansambliui, kita jo vadovui).

Tai anaiptol nereiškia, kad visas šios ansamblio šeimos gyvenimo kelias tebuvo nušviestas idiliškai spindinčiomis bengalinėmis šviesomis, kad jame nebuvo karčių dūmų ar kad kiekvienos dainos akordas buvo tobulybės fragmentas. Tačiau ne slėnių liūnai ir duobės yra kalno aukščio ženklas, o jo viršūnė.

Į šias grožio aukštumas ir kilo Čiurlionio ansamblio daina, su kurios poezija susitikti atskubėjo Lichtenšteino princesė Gabrielė, kurioje "Le Figaro" redaktorius Pierre Scize išgirdo dainuojant mūsų tautos sielą ir kuri, E. Bohnerio žodžiais, buvo "Hoechste Volkskunst dargeboten in kulti-viertester Form — aukščiausio lygio liaudies menas kultivuočiausioje formoje".

Ir šis Čiurlionio ansamblio kelias, vingiavęs trimis kontinentais ir nuaidėjęs į tolumas 1062 koncertais, nėra nei pasibaigęs, nei sustojęs. Jo šokio ritmas ir bėgančios jo formos, jo kanklių giesmė, jo daina ir joje atsiskleidžiantis žmogus ir dainuojanti mūsų tautos siela dar vis tebeskamba.