Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MODERNIOS FILOSOFIJOS KLIŪTYS MALDAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Bagdanavičius   
Kanto ir Hėgelio filosofijų įtakoje šiems laikams charakteringas žmogus lieka uždaras, vienas, vienišas, be galimybės atrasti Dievą, juo labiau, kad ir mokslas tekalba apie nepakeičiamais dėsniais vykstančią raidą.

Malda mūsų laikų kultūringam žmogui yra vienas sunkiausiai atliekamų uždavinių. Sunkumas kyla ne dėl to, kad mes nebūtume nusiteikę melstis, bet dėl to, kad mūsų laikų filosofinė dvasia yra iš pagrindų nepalanki maldai. Arba, tiksliau išsireiškiant, ji nepalieka vietos maldai dvasinėje žmogaus struktūroje. Vargiai ar kuriame kitame laikotarpyje Vakarų filosofinė kryptis yra buvusi taip nepalanki maldai, kaip mūsiškė. Kodėl? Mat mūsų laikų filosofija yra iš pagrindų uždaro žmogaus filosofija. O malda yra laikysena tokio žmogaus, kuris turi gyvą ir realų santykiavimą su pasauliu ir su būtybėmis, esančiomis anapus mūsų egzistencijos ribų.

Ypač du filosofai yra prisidėję prie šios modernios dvasios sudarymo. Tai yra Kantas ir Hėgelis.

Hėgelis galų gale yra pagrinduose tos sistemos, kuri yra marksizmas ir kuri šiandien yra užvaldžiusi pusę pasaulio dėmesį. Kas yra būdinga šiai filosofijai? Jai yra būdinga viską kurianti ir viską valdanti žmogaus dvasia, kuriai nieko iš šalies nereikia. Marksas šiai filosofijai pridėjo tik tai, kad ši dvasia kyla iš medžiagos ir reiškiasi medžiaginiais žmogaus reikalais. O Leninas pridėjo, kad ir pats individas yra tik tam tikra ištrauka iš medžiagos tėkmės atlikti kai kuriems uždaviniams, ir, juos atlikęs, vėl yra pa-nertinas masėn. Marksistinis žmogus negali melstis ne tik dėl to, kad partijos jam yra uždrausta, bet ir dėl to, kad šios sistemos žmogui nėra nei reikalo, nei dvasinės galimybės melstis.

Dar didesnę kliūtį maldai sudaro Kanto filosofija. Ji tai padaro savo pažinimo mokslu. Kanto žmogus nepažįsta net aplink jį esančių daiktų pasaulio, kaip nepriklausomai nuo jo esančio. Jo žmogus iš savęs leidžia dvi sroves — laiką ir erdvę, kuriuose sutalpina visus aplink jį esančius daiktus ir visą buitį. Taip, pasak Kanto, vyksta žmogaus pažinimas. Dėl to žmogus yra greičiau pats vienas savo pasaulio kūrėjas. Jame nėra vietos ne tik nepriklausomam nuo žmogaus Dievui, bet ir realus pasaulis žymia dalimi yra nuo jo priklausomas. Ir taip žmogus pats vienas gyvena savo sukurtame pasaulyje.

Kai turime šitokias modernias galvosenas, užvaldžiusias visą pasaulį, net jeigu nebūtume jų betarpiškai studijavę, mes turime suprasti, kad gyvename tokioje kultūrinėje aplinkoje, kurioje žmogus yra uždaras, ir santykiavimui su anapus jo esančia būtybe galimybės nėra. Bet koks santykiavimas su Dievu pasidaro neįmanomas; nes mes negalime būti tikri, kad šalia mūsų yra dar Dievas. Mes negalime jo ko nors prašyti nei sulaukti jo atsakymo, nes, jei mūsų mintis ir užsiregistruotų kokį Dievo atsakymą į mūsų maldą, mes turėtume jį išaiškinti, kaip mūsų pačių dvasios reiškinį. Modernios galvosenos rėmuose nebus galimybės tai priskirti Dievo veikimui.

Tokiu būdu mes gauname modernaus žmogaus dvasios vaizdą. Tas žmogus yra patenkintas pats savyje, bet kartu ir uždaras savyje. Reikia pasakyti, kad tai nėra vien Vakarų dvasios apraiška. Yra buvę ir daugiau kultūrų, kurios žmogų suprato kaip autonomiją, nepriklausomą nuo antgamtinio veikimo. Iš jų labiausiai pažymėtina yra budistinė sistema. Tai sistema, kuriai pasisekė tam tikra prasme sukurti dorą žmogų be antgamtinės pagalbos. Tačiau, antra vertus, niekur kitur nėra taip aiškios žmogaus pastangos rasti išeitį iš žmogaus uždarumo, kaip budizme. Tiek jų filosofija, tiek religinė praktika nuolat ieško kelio išsiveržti iš šio uždarumo. Jų religinė praktika grįžo atgal į bramanišką mokslą apie mirusiųjų grįžimą gyventi žemėje, tik kitoje formoje. O jų filosofija bandė rasti galutinį atsakymą žmogaus išnykime nirvanoje-
Šių sistemų žmogus yra vienilas visa savo esme. Jam yra trošku. Kur ir kaip jis besistengtų išsimušti iš savęs, jis rastų vien save patį. Jokio Dievo jis negali rasti. Tam tikra prasme ir tikro artimo jis negali rasti. Kiekvienas kitas jam bus jo paties įsivaizdavimas apie kitą žmogų. Jeigu prie to pridėsime, kad jis yra mirtingas, taigi ne amžinas, tai visa tokio žmogaus būklė yra troški. Kur jis besiblaškydamas kreiptųsi, jis niekur nieko nerastų. Arba, kitaip sakant, jis rastų nieką, kaip moderni egzistencinė filosofija ir sako. Ji iš tikro yra nuosekli minėtų dviejų filosofų pasekmė.

Mūsų maldos mokytojai, skatindami mus melstis, kalba apie maldos pratybas. Katalikiškoje visuomenėje yra susikūrusios ištisos sistemos, norinčios žmogų išmokyti melstis. Viena žymiausių yra šv. Ignaco sistema, vadinama "dvasinėmis pratybomis", "exercitia spiritualia". Ji yra gera. Tačiau žmogui, neturinčiam geros transcendentinės filosofijos, šios pratybos pasilieka tik pratybomis, maldos palaimos nesuteikda-mos. Jeigu žmogus yra uždaras savęs sampratoje, jei jis negali pažinti, ar daiktai šalia jo tikrai yra tokie, kokius jis juos mato, juo labiau jis neturi galimybės būti tikras, ar Dievas egzistuoja; tokiu būdu visa jo maldos pratyba pasilieka tik išvidinis savęs lavinimas. Tai nėra nei dialogas su Dievu, nei tikra malda. Šitokia "malda" yra tik autosugestija.

Ir iš tikrųjų, daugumai mūsų modernių žmonių malda šiandien yra pasidariusi tik autosugestija, tik dorinės pratybos, tik dvasinis lavinimasis. Bet tai nėra realus kontaktas su Dievu ir nėra tikra malda. Tas gražus pasakymas "dvasinis lavinimasis" ar dvasinis mąstymas, kariam mes visi šiandien turime daug pagarbos, nėra malda. Kodėl tai nėra tikra malda? Todėl, kad šiose pratybose nėra realaus kontakto su Dievu. Ten, kur nėra tikro krikščioniško ar žydiško, ar mahometoniš-ko Dievo, ten, tikslia prasme, maldos negali būti. Iš tikrųjų, mes turime pagrindą kaltinti modernią Vakarų filosofiją, kad ji mus nukreipė nuo maldos. Ji tai padarė sugriaudama mūsų pasitikėjimą, kad mes galime būti tikri, jog Dievas yra. kad mes galime tikėti, jog jis yra asmuo, jog jis nėra mūsų kūrinys ir mes galime turėti su juo pokalbį maldos forma.

Bet gal moderni filosofija yra teisi? Gal yra tik dvasingas žmogus, o Dievo nėra? Gal Dievas yra miręs, kaip šūktelėjo Nietzsche ir kaip dabar tą šūkį pakartojo kai kurie protestantai. Jie mano, kad po Kristaus prisikėlimo iš mirties yra atsiradęs sudievintas žmogus, o paties Dievo nebėra. Jis jau esąs nebereikalingas, kaip savo vaidmenį atlikęs. Dabar jam atstovaujanti dvasinga žmonija.

Šio galvojimo trūkumą nesunku pastebėti. Pagal jį išeina, kad dieviškas Kristus galėjo sudievinti žmoniją, sukurti iš jos dievybę, tačiau jis pats nėra Dievas; ir Dievas iš viso nėra reikalingas. — Gal ši galvosena galėtų ką suvilioti, kaip tam tikra literatūrinė struktūra, jei mes nebūtume asmenys ir asmeniškai nebijotume išgyventi savo išnykimo, kuo mums grasina mirtis. Pati mirtis mums sako, kad mes nesame nei dievai, nei dieviški. Jeigu mes galime tikėtis dieviškumo, tai tik dėl to, kad yra realus Dievas ir kad su juo mes galime turėti santykius. Taip, kaip ne mes patys esame save pašaukę gyveniman, taip mes patys negalime savęs nei sudievinti, nei įamžinti. Save sudievinti tačiau mes galime realia malda, dvasiškai santykiaudami su realiu, mus sukūrusiu Dievu. Maldos esmę sudaro ne pratybos, bet santykis tarp realaus manęs ir asmeniško Dievo.

Mes jau matėme du maldos pavojus. Vienas kyla iš išvados, kad nėra realaus Dievo, skirtingo nuo manęs. Kita maldos kliūtis kyla iš to, kad malda yra suprantama tik kaip moralinė pratyba, savęs lavinimas. Trečia maldos kliūtis kyla iš to, kad mūsų galvosenoje išnyksta realus Aš. Kai mes mąstome apie Dievą, tai dažniausiai mąstome apie jį ryšium su visa žmonija, su visa jos istorija. Ir "Aš" tokiu būdu prapuola tuose begaliniuose toliuose ir neišsemiamose didybėse. Kokia tad prasmė man tikėtis turėti reikšmingą pokalbį su Dievu, kaip aš ir Tu?

Visa Senojo Įstatymo istorija ir visa Katalikų Bažnyčios teologija beveik neturi kito tikslo, kaip pakelti mus į tokį aukštį, kad mes drįstu-me turėti pokalbį su Dievu; visiškai asmeninį pokalbį, kurio neįstengia sukliudyti niekas: nei begaliniai žmonijos toliai, nei neišmatuojama Dievo didybė, nei mūsų nuodėmės. Ypač iš Jėzaus teologijos mums aiškėja, kad nusidėjėlis turi net tarsi privilegijuotą statusą pas Dievą.

Taigi maldos problema žmogui, net nuodėmingam žmogui, yra kartu ir savo vertės bei garbės atradimo problema. Žmogus, kuris į save žiūri tik kaip į ištobulėjusį gyvulį, neįstengs pakilti iki maldos aukščio. Taip pat žmogus, kuris save laiko tik praeinančiu, mirštančiu reiškiniu, neįstengs rasti savyje jėgų, reikalingų maldai. Maldai reikia rimtai ir net aukštai savo vertinančio žmogaus. Metafizinis nusižeminimas yra didžioji kliūtis maldai. Puikybė, apie kurią, kaip nedorybę, kalba moralistai, yra blogybė, kai žmogus nusikreipia nuo kito žmogaus ir nuo Dievo. Tačiau žmogus, kuris laiko save vertu santykiauti ir su kitu žmogumi ir su Dievu, yra net būtina sąlyga maldai.

Mūsų kultūrinėse nuotaikose yra dar viena kliūtis maldai. Ją sudaro tam tikras Dievo pakaitalas, kurį mums yra sukūrę mokslai. Tas Dievo pakaitalas vadinasi evoliucija. Ji mums sako, kad viskas vyksta tam tikrais nepakeičiamais dėsniais, dėl to koks nors įsiterpimas į evoliucijos tėkmę ne tik iš mūsų pusės, bet ir iš Dievo pusės nėra įmanomas. Viskas bus taip, kaip pažangos dėsniai reikalauja. Kokia tad prasmė man yra savo iniciatyvą rodyti tokioje srityje, kuri yra apspręsta?

Atsakant į tai, reikia pastebėti, kad Dievas yra ir visokios raidos tvarkytojas. Į evoliuciją mes neturime žiūrėti, kaip į mechaninės srities realybę, jeigu iš viso prie šio termino mes norime pasilikti. Tarp neišskaičiuojamų raidos krypčių galimybių kažkas atrenka šią vieną kryptį. Dar ryškesnis įvykių raidos tvarkytojas pasirodo žmonijos istorijos srityje. Rimtos religinių istorijos studijos mūsų laikais pradeda atidengti čia esantį tam tikrą vadovavimą. Tame planingame vadovavime netrūksta net nuotykingumo.

Dievo ir žmogaus santykių stebėtojai visame žmonijos istorijos plote yra pastebėję, kad Dievas reiškiasi ne tik kaip pasaulio tvarkos kūrėjas, bet ir kaip savotiškas staiguo-lis. Jis pasirodo scenoje, kada yra mažiausiai laukiamas, arba tokioje formoje, kurioje jis nėra laukiamas. Visi autentiški Dievo apsireiškimai yra būdingi tuo, kad jie pasirodo tada, kada jie nesitikimi ar kada jie yra net nepageidaujami. Tuo pasižymi ir Liurdas, ir Fatima. Kai kas tikisi apreiškimo, jo nesulaukia, o kai niekas jo nelaukia, štai jis ir yra. Tai yra perspėjimas mums, kad mes nebūtume mechaninės evoliucijos gerbėjai.

Tačiau žmonijos istorija yra atvira ne tik Dievo, bet ir žmogaus įsikišimui. Šv. Jono Apreiškimo knygoje malda yra pavaizduojama kaip žemės drebėjimas. Tai yra maždaug to paties pobūdžio įvaizdis, kaip ir Jėzaus pasakymas, kad žmogus savo malda gali kalnus suversti į jūrą (Mato 21,22). Tiesa, savo maldos padarinių dabar mes nematome, bet tai nereiškia, kad kada nors kas nors ateityje jų negalėtų pamatyti. Taigi maldai, kaip realiam prašymui, kad kas nors gyvenime keistųsi, evoliucija tegul nedaro kliūties. Žmogaus ir Dievo kontaktas yra toks vertingas būties momentas, kuris viršija visas kitas jėgas. Dabartinėje būklėje šio kontakto pasekmių mes negalime pamatyti, tačiau iš to nedarykime išvados, kad šis kontaktas yra mažareikšmis. Mechaniški evoliucijos dėsniai pasilieka galiojantys mūsų išoriniame gyvenime, tačiau ten dėsningumui neteikime dieviškos galios. Šis dėsningumas yra valdomas Dievo. O Dievas, savo ruožtu, šiame procese savo pagrindiniu dalininku laiko ir su juo bendradarbiaujantį žmogų.
Vytautas Bagdanavičius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai