Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Naują dainų lobį praskleidus (Jonas Balys: Lietuvių dainos Amerikoje) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Mažiulis   
Lietuvių dainos Amerikoje. Antrasis rinkinys. Surinko ir redagavo JONAS BALYS. Lietuvių Tautosakos leidykla, Silver Spring, Md. 1977. XII+342+XIV in 8°.

Lietuvių tautos dainas plačian pasaulin pirmą kartą išvedė 1745 m. Pilypas Ruigis. Jomis tada susidomėjo J.G. Herderis, pragarsėjęs įvairių Europos tautų kūrybos bei būdo prasklaidomis, o 1825 L.G. Rėzai išspausdinus "Dainos oder Ltthau-ische Volkslieder", jas platokai aptarė net pats didysis vokiečių poetas J.W. Goethe, kurio tas raštas anksti pateko ir į jo raštų rinkinius (plg. Goethe's sammtliche Wer-ke . . . V, Paris, 1840 200-201 psl.). Nuo L.G. Rėzos dienų lietuvių dainų gausa, įvairybė bei turinys kėlė ne vien svetimajam, taip pat ir mums patiems, nuostabos, o kiekvienas naujas rinkinys vis buvo didelis ir nuostabus įnašas mūsų tautos gyvenai pažinti.

Dr. J. Balys, 1935-44 m. buvęs Lietuvių Tautosakos Archyvo vedėjas ir jau nuo 1925 m. pats rinkęs tautosaką, yra nemaža domės visada skyręs mūsų dainoms.
Jis nenurimo ir šį kraštą pasiekęs: 1949 m. iškeliavo vėl rinkti tautos lobių per mūsų senųjų ateivių gyvenvietes Amerikoje. Iš tų kelionių rinkinių jau ir pasirodo "Lietuvių Tautosakos Lobyno" Vl-asis tomas ir kartu Lietuvių dainos Amerikoje — antrasis pluoštas, kur telpa 702 įvairios giesmės bei dainos, aprūpintos gerais lietuvių ir anglų k. įvadais, tikslia bei smulkia metrika, trumpomis anglų k. dainos santraukomis, gausia dainų, išleistų Amerikoje, bibliografija ir pluoštu dainininkų nuotraukų, itin iškeliant Uršulę Žemaitienę ir vieną didžiųjų mūsų tautosakos rinkėjų Juozą Būgą, kuris ir paliegęs rinko JAV tautosaką iki mirties. Aplamai, visas tas rinkinio įvadas (V-XXXVI psl.) yra labai vertingas ir itin skaitytinas, nors kai kuriam priekabingam vei-kėj autoj ui gali atrodyti — ir kam dr. J. Balys čia paskelbė dalelę rinkimo dienoraščio. Deja šis gabaliukas yra didžiai naudingas tiek tautotyrininkui, tiek ir mūsų sociologui, ir reikia tik džiaugtis, kad tos ištraukėlės kartu paskelbtos.

Visas dainų lobis suskirstytas į 10 skyrių: svajonių ir meilės dainos (1-108), toliau — vestuvių (109-354, taigi gausiausias), šeimos (355-404), našlaičių (405-431), kareiviavimas (432-485), darbo (486-601), švenčių (602-632), gamtos (633-652), vaišių (653-669) ir humoristinės (670-702).

Žinoma, kaip ir visada, kiekvienas skirstymas nėra tobulas: viena kita gal patekusi į kitą skyrių, taigi ne ten, kur mes jos lauktume. Dėl jų skirstymo ir pats jų leidėjas bei paruošėjas čia įvade yra platokai pasisakęs (X-XIII p.). Aplamai, dainų kaip ir kitos tautos kūrybos skirstymas nėra lengvas, nes daina turi savo turinį (temą), kuris dažnai vėl sudėtinis, dažnai dar daina turi ir įvadą ir t.t., bet daina dar turi ir paskirtį (funkciją), o tai dar daugiau visa supina, ir todėl skirstymas lieka dažnai labai sunkus. Tokius sunkumus ir nelygumus jis iškelia ir dabartiniuose tautosakos darbuose, pasirodžiusiuose Lietuvoje, paliečia jų katalogavimus ir nevienodumus. Mano įsitikinimu, šios dr. J. Balio pastabos negali būti nepastebėtos ir prašliaužtos negirda mūsų daina besidominčiųjų.

Mano asmeniška pastaba, kad gal šio rinkinio dainas būtų geriau buvę pradėti darbo giesmėmis, o tada

pereiti prie meilės ir kitų, nes darbo giesmė, susijusi su darbo judesiu, palengva virsta svajonės bei meilės ar jos prisiminimų daina, t.y. darbo judesys nuslopinamas įsisvajojimo net ir gana sunkaus darbo Turtu, tada kinta ir suderintas giedojimas, keičiasi ir pati daina visai kita slinktimi. Ir tą kaitą, tą perėjimą iš darbo judesio giesmės, galima aiškiai stebėti ne tik senosiose meilės. bet ir rugiapjūtės, linarūtės, lopšinėse ir kt. dainose. Prof. J. Ambrazevičius-Brazaitis šią slinktį itin pabrėždavo ir teikdavo paskatose gausiai pavyzdžių, pradėdamas *Malu, malu viena", pereidamas į "Ei ūžkit, ūžkit, mano girnaitės" ir t.t

Visos paskelbtosios dainos išspausdintos tarmiškai. Nors toji rašyba nėra tobula, bet mūsų sąlygomis geriau neįmanoma. Kito kelio nėra, nes paliktos tarmybės padeda geriau suprasti, kaip žmonės derina eilutes, jau nekalbant, kad tarmybės naudingos mūsų kalbos mokslui.
įžvelgti kiekvieno skirsnio dainas, iškelti jų visą grožį, reikšmę ir kt, trumpai neįmanoma. Dr. J. Balys prie atskirų dainų pridėliojo pastabų, kurios tikrai labai naudingos, ypač jauniesiems, kurie ir šį rinkinį panaudos kokiai lietuvių dainų apžvalgėlei anglų k. šio krašto universitete. Bet, deja, man vis atrodo, kad tų pastabėlių vis labai ir labai maža.

Jau įvade pastebėjo (XIII-XIV), kad mūsų dainų drovumas ir dorumas tėra labai sąlyginis ir romantinis žvilgsnis, laikydamas, kad dr. A. Maceina per toli nuėjo. Su šia pastaba tenka sutikti, nes ir L.G. Rėza, kėlęs mūsų dainų dorovingumą bei drovumą, įsidėjo ir kitokių. Aplamai, mūsų dainų prasmenija tuos reikalus itin pridengia. Tokių pridengtų prasmenimis dainų gausu ir šiame rinkinyje (plg. 12, 25 ir kt.). Paprastai mūsų dainose mėgstamas devynių prasmuo, tačiau nuo Griškabūdžio daina iškelia ir septynis:

Septyni rūtų lapeliai,
Devyni jauni broleliai (19 p.).

Tai mums neįprasta. Tai gali būti tikras atejuonis, gal su krikščionybe, kaip ir gana dar dažnai XIX a. gale giedota kalėdiniu metu Žekelio šventagiesmė; ji šiame rinkinyje iš Rudaminos (620 numeris). Nors ši šventagiesmė turi dr. J. Balio pastabą dėl "žekelio" žodžio, bet būtinai reikėjo pastabos, jog tai sunertinė (formulinė) pasaka, ką jau buvo praskleidęs jis "Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų kataloge" 1936, Mt. 2010; ji pas mus turi, rodos, tris skirtingus vertimus iš lenkų, čekų ir vokiečių, o gal dar ir lotynų, kai savo kilme yra žydiška, gausiai praplitusi ir tarp prancūzų, ispanų bei anglų, sutinkama ir N. Anglijoje.

Vestuvinė (157 nr.), kur iškeliamos bajorėlio ir lietuvio ūkininkaičio skirtybės, nelaikytina sena daina, bet aiškiai pobaudžiavinė ir turi jau vėlyvas įsravas. Tokių pojaunių dainų yra ir daugiau vestuvinių, pvz. 219, 221, . . . , tai vis būdingos mūsų klierikų, kunigų ir jų sekėjų kūrybai; dėl jų mažytė pastaba kiekvienos gale būtų tikrai naudinga. Prie vadinamųjų "sodo" dainų (252, 253) būtinai reikėjo pastabos, kad tai vėlyva XIX a. galo pramonė, nes dar apie 1890-1900 m. "sodas" Dusetų apylinkėje tebebuvo laikomas "rusku", pakeičiančiu stalo išpirkimą. Taip pat "Kikilis" (334) laikomas kun. Aleknavičiaus kūriniu.
Baigiant šias pastabėles, reikia tikrai pasidžiaugti, kad dr. J. Balys nepagailėjo savo uždirbto pinigo ir išleido šį dainų rinkinį.
Antanas Mažiulis




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai