PASIKALBĖJIMAS SU 'INDEX ONCENSORSHIP" REDAKTORIUMI Spausdinti
Parašė Marija Matulevičiūtė   
Michaelis Scammellis, vertėjas, literatūros kritikas, yra Londone išeinančio žurnalo "Index on Censorship" — "Cenzūros indeksas" redaktorius. Pereitą vasarą su juo redakcijos patalpose kalbėjosi Marija Matulevičiūtė. Spausdiname ištraukas iš šio pasikalbėjimo.

M. Pone Scammelli, Jūs esate Tarptautinio PEN Klubo Kalinamųjų rašytojų komiteto pirmininkas. Kaip ir kada Šis komitetas buvo įsteigtas?
Prieš dešimt metų, tuometinio PEN Klubo generalinio sekretoriaus, Davido Carverio, pasiūlymu. Nors 3PEN klubas visada stengėsi padėti persekiojamiems Rytojams, po I pasaulinio karo kalinamų rašytojų problema neatrodė tokia svarbi. Tačiau pastaruoju metu ji labai paaštrėjo — galima sakyt, kad rašytojų grūdimas į kalėjimus pasidarė nauja mada.
M. Kokia yra Kalinamųjų rašytojų komiteto pagrindinė užduotis? Kaip jis veikia?
S. Komitetas susideda iš įvairių valstybių PEN Klubo centrų atstovų. Kadangi juos skiria dideli nuotoliai, jiems labai sunku susirinkti pasitarimams. Tai reiškia, kad didelė darbo našta gula ant pirmininko ir jo sekretorės, Vakarų Vokietijoje gyvenančios ponios Kathleen von Simson (ji daug pasidarbavo T. Venclovos emigracijos reikalu. — M. M.) pečių. Komitetas nesiima tiesioginės akcijos kalinamiems rašytojams išlaisvinti, bet teikia informaciją paskiriems PEN klubo centrams, kad jie savo ruožtu galėtų daryti žygių Mes stengiamės surinkti kaip galima tikslesnes žinias apie rašytojus kalėjimuose ir tuos, kuriems gresia kalėjimas; patikrinti tas žinias, ir tada pasiųsti jas, drauge su mūsų pasiūlymais, pavieniams centrams, kaip jie galėtų tiems rašytojams padėti.

M. Ar jūsų veikla turėjo kokių nors teigiamų pasekmių? Juk tie žmonės, kurie grūda rašytojus už grotų, labai nenoriai juos paleidžia.
S. Vienas mūsų principų yra niekad nesiskelbti. kad mes ko nors pasiekėm. Pirma, šioje srityje labai sunku patvirtinti, kieno dėka rašytojas paleistas H kalėjimo. Be to, vyriausybės, kurios mėgsta kišti rašytojus į kalėjimus, paprastai yra labai jautrios: jei mes pradėtumėm trimituoti apie savo pergalę kokio nors rašytojo byloje, tai dažniausiai turėtų neigiamų pasekmių. Nežiūrint to, vienur-kitur rašytojus paleidžia iš kalėjimo. Ten, kur juos paleidžia ar išteisina, kur pagerina jų gyvenimo sąlygas, kur jiems leidžia rašyti — duoda pieštuką ir popieriaus, kartais mums duodama suprasti, kad tai įvyko mūsų pastangų dėka.

M. Kalinamųjų rašytojų komiteto pranešime Tarptautinio PEN Klubo kongresui Stockholme minima ir Viktoro Petkaus pavardė. Tarybų Sąjungos Helsinki grupėse yra ir daugiau istorikų, rašytojų, esejistų, žurnalistų, kurie šiuo metu atsidūrė už grotų. Ar jūsų komitetas stengsis jiems padėti?
S. Kalinamųjų rašytojų komitetas remiasi gana paprastu principu — mes giname rašytojus, kurie atsidūrė kalėjime už savo profesinę veiklą, t. y., kurie buvo suimti už savo noveles, eilėraščius ar už savo kūrinių skaitymą. Tačiau galima argumentuoti, kad rašytojas, kuris įsitrauka į Helsinkio grupės veiklą, išplečia savo profesinius interesus į naują pilietinę sritį. Mes jaučiame, kad Helsinkio sutarčių principų gynimas neprieštarauja rašytojo vaidmeniui. Rašytojo atsakomybė šiuo atžvilgiu dar didesnė, negu eilinio piliečio, kuriam tokios problemos paprastai mažiau suprantamos. Jei mes nesistengtumėm padėti tokiems rašytojams, mes neatliktumėm savo pareigos. Skirtumas tik tas, kad mūsų akcija Šiais atvejais pasidaro dar sudėtingesnė. Mes turim ypač gerai apgalvoti savo paramos būdus ir skirtingai suformuluoti savo kreipimąsi į Vakarų rašytojus.

M. Jūs esate ne tik Tarptautinio PEN klubo Kalinamųjų rašytojų komiteto pirmininkas, bet ir redaguojate dvimėnesinį žurnalą, Index on Censorship — "Cenzūros Indeksų'. Papasakokite mums apie šį žurnalą. Kada jis buvo įkurtas ir koks jo vaidmuo?
S. Pirmasis "Cenzūros indekso" numeris išėjo 1972 m. Man dirbant komitete išraiškos laisvei ginti, kilo mintis sukaupti mūsų gaunamą informaciją apie cenzūrą ir mėginti ją paskelbti žurnale.

M. Tuo metu jau veikė Tarptautinis PEN klubas ii Tarptautinės amnestijos organizacija. Ar jų uždaviniai nebuvo panašūs?
S. Tų dviejų organizacijų uždaviniai buvo skirtingi. Nors PEN klubas ir rūpinosi politiniais kaliniais bei cenzūros dokumentavimu, jo pagrindinis užmojis buvo skleisti savo idealus visose šalyse, kur veikia PEN centrai. Steigiant "Cenzūros indeksą", mūsų tikslas buvo surinkti faktus ir su jais supažindinti pasaulio viešąją nuomonę. Be to, mes norėjome padėti cenzūros engiamiems rašytojams, suteikti tribūną jų kūriniams. Į juos mes ir kreipėmės, sakydami: "Mes pasiruošę išspausdinti jūsų raštus, kurie buvo uždrausti ar cenzūros sužaloti — ištraukas iš romanų, eilėraščius, noveles". Mes taip pat rašome arba užsakome straipsnius apie cenzūros engiamų rašytojų vargus daug išsamiau, negu Tarptautinės amnestijos dokumentuose ar PEN klubo atsišaukimuose.

M. Ar jūsų žurnalas telkia dėmesį į kokius ypatingus kraštus?
S. Mes tiriame cenzūrą pasauliniu mastu. Tačiau, nors mes ir stengiamės būti bešališki, mes neišvengiamai kreipiame daugiau dėmesio į šalis, kuriose kultūros laisvė yra ypatingai pažeidžiama. Todėl mes taip daug rašome apie Sovietų Sąjungą, apie Rytų Europą. Mus pasiekia vis daugiau informacijos iš Pietų Amerikos ir Afrikos, ypač Pietų Afrikos, o taip pat iš tokių kraštų, kaip Indonezija ir Vietnamas. Pastaruoju metu mes gauname vis daugiau žinių iš Kinijos.

M. Ar kartais susilaukiat priekaištų, kad jūsų žurnalas per mažai rašo apie kai kurias šalis?
S. Taip, bet reikia suprasti, kad mūsų žurnalo turinys ribojasi tuo, ką mes galime sužinoti. Geriausias pavyzdys Europoje yra Albanija. Kodėl "Cenzūros indekse" taip mažai rašoma apie Albaniją? Ne todėl, kad mes manytumėm, jog Albanijoje viskas tvarkoje, bet kadangi mes nesugebame apie ją nieko patirti. Panašiai yra ir su Šiaurės Korėja. Vakarų pusrutulyje ta pati problema su Haiti, apie kurią mūsų žurnale labai mažai rašyta.

M. O kaip su mažesniais kraštais iš viso? Ar jiems visada skiriate pakankamai dėmesio?
S. Kiek tai yra įmanoma. Kartais mes galime pasiteisinti, sakydami, kad cenzūros savivalė ir išraiškos laisvės užgniaužimas turi didesnės simbolinės reikšmės didelėje valstybėje. Bet kai mes nedaug pranešame apie mažas šalis, tai dažniausiai kalta informacijos stoka.

M. Kas skaito jūsų žurnalą?
S. Nelengvas klausimas. Mes parduodame apie 4000 egzempliorių, kurių ketvirtadalis patenka į bibliotekas ir visokias įstaigas. "Cenzūros indeksas" prenumeruojamas visuose penkiuose kontinentuose.

M. Ir Rytų Europoje?
S. Taip, mūsų žurnalas patenka ir į Rytų Europą, kur jį prenumeruoja įvairios valdžios įstaigos.

M. Jūsų redaguojamas žurnalas, "Index of Censorship", per penkerius savo gyvavimo metus virto gana svarbiu tarptautiniu veiksniu. Kuo jis išsiskiria iš kitų žurnalų?
S. Jį prenumeruoja beveik visos užsienio reikalų ministerijos ir žvalgybos įstaigos. Be to, "Cenzūros indeksas" yra vienintelis žurnalas Londone, kuris nuolat gauna neužsakytų straipsnių ir žinių iš Papujos, Naujosios Gvinėjos ir panašių egzotiškų vietų. Bet ypač juo domisi rašytojai ir intelektualai nelaisvose šalyse.

M. O cenzoriai — ar jie skaito "Cenzūros indeksą"? Ar jūsų žurnalas kiek paveikė juos ir jų darbdavius?
S. Redaktoriui nelengva tvirtinti, kad jo jaunas žurnalas jau turėjo poveikio. Paprastai tariant, mes stengiamės informuoti publiką ir paveikti viešąją nuomonę. Tai pasaulinio masto rungtynės, kuriose dalyvauja daugelis varžovų. Mes stengiamės paveikti skaitytojus propaguodami išraiškos laisvę. Savo žurnalo puslapiuose sugretindami informaciją apie cenzūrą iš visų pasaulio kampų, mes norime padrąsinti rašytojus, gyvenančius priespaudoje ar sėdinčius kalėjimuose. Jei žurnalas pateks į jų rankas, jie matys, kiek daug žmonių pasaulyje yra panašioje padėtyje ir kas daroma jų padėčiai palengvinti. Mes taip pat tikimės, kad jie galės pasimokyti vienas iš kito. Sakykim, Čilės intelektualai, susipažinę su "Einamųjų įvykių kronika", gali pamėginti išleisti panašų leidinį. Arba lietuviai, matydami, kaip lenkai dabar stengiasi spręsti savo problemas, gali pasinaudoti kai kuriais savo kaimynų metodais. Bet reikia pridurti, kad yra ir kita medalio pusė.

M. Būtent?
S. Kadangi mes išsamiai aprašome cenzorių meto-
dus, cenzoriai, paskaitę mūsų žurnalą, gali pasakyti:
tai gera idėja, kodėl man jos nepabandžius. Aš buvau
tikrai nustebintas, kai mums vos tik pradėjus leisti
žurnalą, pirmosios prenumeratos atėjo iš įvairių šalių
karo mokyklų ir žvalgybos įstaigų. •

M. Tai dilema, kurios jums neįmanoma išvengti. O sakykit, ar jūsų žurnalas seka cenzūros poreiškius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
S. Taip, bet ir čia iškyla problema. Šiuo metu mes gaunam tiek daug informacijos apie cenzūrą Sovietų Sąjungoje, įskaitant ir Pabaltijį, kad mums fiziškai neįmanoma jos visos išspausdinti. O mūsų skaitytojai nori būti informuoti apie visas pasaulio šalis ir tikisi, kad mes būsime daugiau ar mažiau bešališki. Tai jokiu būdu nereiškia, kad mes nekreipiame dėmesio į represijas Pabaltijo valstybėse. Bet mes nesugebam paskelbti visų smulkmenų.

M. Kaip jūsų žurnalas žada traktuoti Pabaltijį
ateityje?
S. Mes esame įsipareigoję savo žurnalo puslapiuose pateikti kiek galint pilnesnį cenzūros vaizdą, todėl stengsimės ko išsamiau aprašyti įvykius Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Aišku, mes tikimės, kad represijos tenai sumažės. Tačiau, jeigu jos tęsis ir toliau, mes lauksime informacijos. Spausdindami tą informaciją, mes sugebėsime šiek tiek paveikti pasaulio nuomonę.

M. Ką jūsų žurnalas pastaruoju metu rašė apie Lietuvą?
S. Įvykiai Lietuvoje, jos savilaidinė spauda trumpai aprašomi kiekvieno numerio apžvalginiame skyriuje. 1978 metų liepos - rugpjūčio numeryje išspausdinome ištrauką iš ilgo Tomo Venclovos straipsnio apie cenzūrą Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje. Prieš keletą metų mes paskelbėme buvusio Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus, Jono Jurašo, atvirą laišką, protestuojantį prieš cenzūrą. Tuo metu Jurašas dar buvo Lietuvoje.

M. Išvykęs iš Lietuvos, Jonas Jurašas paminėjo, kad jo laiško išspausdinimas jūsų žurnale jam padėjo. Tai rodo, kad jūsų pastangos neina veltui.
S. Taip, aš susirašinėjau su Jonu Jurašu ir turėjau malonumo su juo susitikti. Tai komplimentas spaudos -galybei, kuria mes tebetikime.