Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Po "Paskutinio Krappo įrašo" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Gustaitis   
Bostone. Sausio 13-oji. Prietaringam žmogui nieko gera nežadanti diena. Jau nuo pat ankstyvo ryto vis grįžta atsiminimai, kad prieš dvidetmetį pasirašei "Kultūrinio nuosmukio manifestą", ir dabar be paliovos kankina graužatis, ar tik nebūsi patsai per tą laiką dešimteriopai nusmukęs ... O dar blogesnis ženklas, kad ir naktį pakartotinai gąsdino košmaras: vaidenos, rodos, visos tautos susirinkimui sakomos tavo patriotinės prakalbos įkarštyje kažin koks kitas patriotinis pagonis trenkė tau žaliu kiaušiniu į kaktą ir užtemdė tautinę sąmonę . . .

Ir štai, tokios gedulingos nuotaikos dieną — dar skautų atsikviesto aktoriaus Jono Kelečiaus viešnagė' Viešnagė, kurios programoje kaip tyčia — Samuelio Becketto nihilistinis "Paskutinis Krappo įrašas", pagrindinio ir vienintelio veikėjo mirtimi pasibaigiąs Pulgio Andriušio lyrinis vaizdelis "Neįsileido" ir nemalonią senovę primenantis Kazio Binkio feljetonas "Kriaučius Motiejus" ... O, liūdesy!

Pasiryžti kentėti. Bet, va, uždangai pakilus, pajunti, kad akys ir širdis palengva giedrėja. Visą šį literatūrinį patiekalą tavo dvasia ryja per daug nesipurtydama, ir imi vis labiau gėrėtis pačiu aktorium Jonu Kele-čium. O ypač jo meistrišku įsikūnijimu į tą avangardinio autoriaus Krappą, — tokį spalvingą praeito savęs sugretintoją su savim gyvenimo gale, jo dugne ir dail. Vandos Aleknienės suręstoje skudurinėje aplinkoje. Taigi, kai amžiaus patyrimo atšaldytam ir skaudžios realybės nuplaktam tavo paties jaunatviškas idealizmas ataidi į ausį kaip naivuolio svaičiojimai, kai iš praeities prašnekantieji tavo paties samprotavimai žadina tavyje nusivylimą ir pasipiktinimą, — kai anas "Aš" esi dabartiniam "Aš" visiškai svetimas. Kai tik iš horizonto dūmų išsineriantieji reljefingi meilės akimirkų vaizdai dar vis gaivina tavo silpstančio pulso ritmą . . .

 Svarų dramaturgo žodį visada nėra lengva elegantiškai perkelti per scenos rampą ir nuskraidinti kartais j gana skeptišką ir apykurtę publiką tamsioje salėje. Bet čia visas Becketto "Krappas" jau yra žymiai sunkesnis už tekstą. Pusė jo — tiktai aktoriaus bežodinis kūrinys, kaip nebyliame filme. Ir tikrai stebiesi Kelečiaus preciziškai kuriamu šio personažo vidaus ir išorės piešiniu. Tokiu įtikinančiu nuo trumparegio žmogaus žvilgsnio, tyrinėjančio raktų pundelį, atsirenkančio reikalingą daiktą, nuo
pasilpusių kojų žingsnių, nugėrus sielvarto taurelę — iki kostelėjimo senatve, iki ryškėjančių atsiminimų po užmerktomis blakstienomis, pravirkti besirengiančių lūpų suvirpėjimo, iki baltos barzdelės galo krūptelėjimo kančios alsavime, iš magnetofono juostos kalbant jo paties tolimų laikų balsiu . . .

Žinoma, mes plojome. Labai "dorovingas" žiūrovas, kokių pas mus netrūksta, Samueliui Beekettui už vieną kitą frazę gal būtų ir neplojęs, bet Jonui Kelečiui plojo nesi-tramdydamas. Verta buvo net atsistojus ploti.

Bet, kaip visada, entuziazmo gale nusileidžia juoda uždanga, palikdama anapus Beekettą, Andriušį, Binkį ir Kelečių. Rodosi, turėtum džiūgauti, o tyliai suokia gailestis. Štai tau dar vienas ir dar nepasenęs talentingas dramos aktorius. Dar vienas — vienišas . . . Kaip anie vieniši profesionalai Henrikas Kačinskas, Juozas Palubinskas, Jurgis Blekaitis, Algimantas Dikinis, Vytautas Valiukas ir dar vienas kitas, kuriuos ciniškasis likimas iš scenos nutrėmė į sausus valdininkus, automobilių kaustytojus, sraigtų tekintojus ar net i būtinų mėsininko profesijų. Ir visi — jau beveik Samuelio Krappai . . .

O regis — nieko išeivijoje taip karštai nekūrėme, kaip savojo lietuviško teatro. Vokietijoje — trijose zonose, maitindamiesi sojos pupomis ir spekuliantų silkėmis, Amerikoje — gal net penkiuose miestuose, gai-vindamiesi viltimi ir publikos aplodismentais. Ir pasistiprindami dialogu su savimi, jog išeivijoje lietuviško teatro būtinai mums reikia, jog būtų tai vienas svarbiausiųjų kultūrinių veiksnių, gyvojo žodžio skelbėjų jaunimui ir savos dramaturgijos ugdytojų . . .

Deja, suorganizavome keletą scenos mėgėjų sambūrių, sulipdėme kelis naujoviškesnius ir "tėvynės atsiminimų" spektaklius, suvežėme savo "prekes" į vadinamuosius festivalius, apsidovanojome premijomis ir gėlių puokštėmis, be to, ką galėtume vadinti lietuvių profesionaliniu dramos teatru, išeivijoje turbūt jau niekad nebebus ... Ir ne vien dėl "režisierių pertekliaus" ir "aktorių trūkumo", kaip mėgstama kartais juokais pasiteisinti. Gal ir dėl kultūrinės veiklos "rikiuotojų" bei kultūros fondų domesio susilpnėjimo. Be to, dramos teatro scenoje dažniausiai nėra ir to "solisčių šlovės žėrėjimo", kuris uždega paskirus turtingus mecenatus, o gerai suvaidinti Šidlavos elgetą yra žymiai sunkiau, negu anglišku akcentu pragysti operos tarptautinių didvyrių chore...

Ir sausio 13-sios paskutinioji valanda. O, kaip skaudžiai miršta šviesus idealizmas!

Erdvi ir liuksusinė rezidencija. Nuo sienos pro auksinius akinių rėmus į tuštumą žvelgia nežinia kieno protėvis. Gal koksai retų ligų daktaras ar advokatas. Prieš jį — įrėminta žmona ar mylimoji. Įrėmintos kelios brunetės dukterys. Gal dolerių pundeliuose saugiai įrėmintas ir visas jų gyvenimas. Kas žino! O už plačių langų — rodos, juoda ir svetima vidurnakčio giria.

Tai čia susinešėme savo paskutiniojo spektaklio įspūdžius ir rūpesčius. Ir savo jau tikrovišką dramą. Kaip Vilniuje kadaise po Romualdo Juknevičiaus premjerų — po "No-ros", "Topazo", "Prieš saulėleidį". Karštam ginče, regis, atbunda iš pasąmonės net ir anie senų draugų balsai, net ir tie patys daugel kartų spręsti klausimai. Kas yra kūryboje svarbiau: jausmai ar protas? O gal abiejų sintezė? Kaip vyksta aktoriaus sceninės kūrybos procesas? Ar suprastas ir atskleistas dramos "skersinis pjūvis"? Betgi šį kartą kyla jau visiškai nauja problema: ar nevaidiname šviesios vilties ir ateities niūrioje grab riaus koplyčioje? Tad kokia aktoriaus šventos aukos prasmė?

Atleiskite, šią naktį čia jau tiktai dviejų žmonių vienas pro kitą prasiveržiantieji skardūs argumentai. Tiktai liepsnojančia širdimi kalbančio aktoriaus Jono Kelečiaus, kursai prieš kūno mirtį vis dar tiki mūsų tautinės dvasios būsiantį prisikėlimą, ir dailininko Prano Lapės, žemaitiškai atsargaus pranašavimuos, gal skeptiško "regėjimuos", net primenančio vyskupo Valančiaus Guvaus Vincės personažą.

Paskui — vien gailiai suskamba brangaus kristalo stiklas, taikiai paliesdamas briauna savo dvynuką brolį.
Ir užgula sunki tyla, net gąsdinanti, tartumei pragydus užkerėtam gaidžiui.

Juk visa tai —jau po 35 metų!
Ir tik po "Vieno žmogaus teatro' spektaklio.
Po "Paskutinio Krappo įrašo" . . .
Antanas Gustaitis



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai